Skaitiniai

2014-01-01
 

Skaitiniai: Sakmė apie.. 3

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

* * *


Marius atsimerkė ir sujudėjo. Šoną bjauriai nudiegė ir veidas, prikandus lūpą, persikreipė. “Jau šešios dienos – metas pasveikti. Nors gerai dar man baigėsi… Labai gerai…”, pagalvojo, atsargiai pajudindamas vieną, po to kitą ranką. Tada, po ketvirtojo atsisveikinimo, kai šviesa užliejo akis, jis pajuto skrendąs į dangų, o vėliau… Vėliau turbūt tik stebuklas jį išgelbėjo nuo visiško išskridimo į ten pat. Dabar gi vis dar skaudėjo, atrodė, visą bjauraus ritimosi nuo šlaito sudaužytą kūną, nors žiniuonė sakė, kad nieko labai rimto nesusižalojo, išskyrus tą bjauroką žaizdą pašonėje…
– Pabudai, – atsisuko Milda.
– Aha… Oi, – sumurmėjo, pamėginęs pasirąžyti.
– Ramiau, ramiau, paukštužėli, – ji pasilenkė, – sparniukai dar nesugijo.
Marius šyptelėjo:
– Bet beveik…
– Beveik, – Milda šlapia skepetaite nušluostė jo kaktą, – nesiskaito…
– O kaip skaitosi? – atsiduso jis.
– Ogi taip, – ji pasilenkė tiek arti, kad neklusnūs plaukai užkrito jam ant veido, laumiškai žalsvos akys ir vos pravertos lūpos atsirado visai čia pat.
– Ligoniams jaudintis negalima… – vyptelėjo jis, mėgindamas nusukti galvą į šoną.
– Bet tu jau beveik pagijęs, pats taip sakei, – sukuždėjo ji, neatsitraukdama.
– Beveik – nesiskaito, – priminė jis.
– Be to, aš radau kai ką ir visai pagijusio… – Mildos ranka atsargiai nusileido ant antklodės kauburėlio, iškilusio jam žemiau juosmens.
– Tai – ne skraidymui, – įspėjo Marius.
– O jeigu labai, labai pasistengus?
– O besistengiant nenulauši? – išsišiepęs pasisaugojo.
– Aš būsiu labai, labai atsargi, tarsi tai būtų dar šlapias žvirblelis, – sušnibždėjo ji pažadą ir ryžtingai timptelėjo antklodę…


Rausvi atšvaitai ant sienų šoko keistą šokį, darkomą už lango besiūbuojančių šakų. Mariaus rankos klaidžiojo po Mildos plaukus ir šis užsiėmimas jam niekada nenusibosdavo. O ji tuo metu tęsė pasakojimą – mat tik ką baigėsi klastingųjų pasiuntinių teismas:
– Bet kad tu matytum, kaip atrodė tas mažasis, kai sužinojo, kad juos rytoj paaukos! – šūktelėjo ji.
“Paaukos. Ką?!?”
– Kaip?
– Na, jis ėmė mikčioti…
– Pala. Ne tai. Kaip tu sakei – paaukos?
– Žinoma! Aldrikis, besibaigiant teismui, staiga pareikalavo, kad jiems skirtų ne paprastą mirties bausmę, o paaukotų. Bajorai visi pritarė vienu balsu, prasčiokai taip džiaugsmingai užstaugė, kad kuosos per varstą iš medžių išlakstė. Dringis, nors ir raukėsi, bet neturėjo kur dėtis – sutiko. Iš viso, pasikeitė jis… Visai tylus pasidarė, suvystė jį Aldrikis.
– Bet kam juos aukos? – nenustygo Marius.
– Kaip tai kam? – nustebo Milda, – žinoma, kad Drūkšiams! Kas tau?
– Ne… nieko… – sumurmėjo jis, bet Milda jau pasikėlė ant alkūnės ir įsmeigė žvilgsnį:
– Na?
– Kas na?
– Sakyk.
– Ką sakyti? – suirzo jis.
– Ką nutyli.
– Dėl ko?
– Dėl aukojimo! Ką sugalvojai?
– Nieko.
– Meluoji!
– Nemeluoju.
– Meluoji. Arba nesakai. Tau jų gaila?
– Pasiuntinių? Na jau ne…
– Tai kodėl taip sunerimai?
– Hmmm… Man rodos, tai kvaila ir pavojinga mintis. “Ketvirtasis tokios aukos nesuprastų, tam Aldrikiui ką, visai Dievai protą sumaišė? Kas gi dedasi?”, bet nutylėjo. Niekas neturėjo žinoti apie Ketvirtąjį, Marius tai jautė, todėl, net ir pasakodamas teismo raštininkui apie sąmokslą ir vėlesnę istoriją, daug ką nutylėjo. Beje, jo parodymų patikrinti buvo beveik neįmanoma: žynys Globėjas žuvo slibino liepsnose – Dievai atmokėjo už jų negerbimą, o Raktininką, mirusį po dienos nuo klaikių nudeginų, matyt prigriebė į dangų dėl draugijos. Iš šventojo trejeto teliko Vyriausiasis, tuo metu nebuvęs žynių namuose…
– Aldrikis šaukė, kad Drūkšiai ir išniekintos nuotakos reikalauja keršto…
– Kada aukos? – juokdarys pamankštino pečius.
– Sakiau, rytoj.
– Aišku…
– Kas aišku? Ką sugalvojai? Tu ten nori ir… – įtarimų pagauta apipylė klausimais Milda.
– Nieko aš nenoriu, – sunkiai atsiduso, – pamiršk pasiuntinius, pamiršk žynius. Eikš… – švelniai pakvietė, glausdamas arčiau.


Naktį kilęs siaubingas vėjas netruko atpūsti audros. Daugiašakiai žaibų medžiai kas kelios akimirkos draskė tamsų dangų, baltindami kambarį ir į visas puses svaidydami griaustinių griūtis. Liūtis, matyt, dar neprasidėjo, nes šunys, persigandę gamtos šėlsmo, gailiai kaukė visose tarpvartėse. Miegas nebeėmė. Marius atsisėdo lovoje ir pajudino ranką. Skausmas krūtinėje diegė, bet išgyvenamai. Pirmą kartą po kelių dienų pertraukos nuleido kojas ant žemės ir atsistojo. Sutavaravo akyse, bet, sugriebęs lovos atkaltę, išsilaikė. Žengė žingsnį, kitą… “Ne, nesu aš toks ligonis, kaip mane norėjo įtikinti…” Atsargiai stryktelėjo – nudiegė, bet nieko blogo nenutiko. “Gyvensiu”, nusprendė, grįždamas prie lovos ir vėl išsitiesė. Už lango ryškiai blykstelėjo ir šviesos strėlė iš tamsos trumpam išplėšė Ledakalnio siluetą. “Aš nieko nesiimsiu”, pirmiausia jis pasakė pats sau, “bet kažką daryti reikia…”, priminė įkyrus vidinis balsas, su kuriuo jis jau ginčijosi nuo pat Mildos išėjimo, “jeigu Ketvirtasis tinkamai neįvertins aukos, slibinas vėl išlįs. Ir šįsyk taip lengvai neatsipirksit…” “Aš neturiu jėgų, neturiu minčių ir nieko nebenoriu!”, atkirto jis. “Bet juk tu vienintelis gali kažką padaryti! Paskui nesigrauši visą gyvenimą, jeigu, aišku, slibinas tavęs pasigailės?” “Dringis, Aldrikis ir visi mane užmuš, jeigu aš dar kartą ką nors savarankiškai pamėginsiu!”, priminė jis. “Na, tada eik, išklok jiems visą tiesą, kas tas kalnas ir kas jame gyvena”, pasiūlė balsas, “gal susiprotės”. “Hmm… Aldrikis tą, tikriausiai, ir taip žino, tad aš tapčiau per daug pavojingas jam, o Dringis, net jei ir patikėtų, nebeturi tiek galios, kad Aldrikį apramintų”, sudėliojo jis. “Vadinasi, tau nieko nelieka, kaip dar kartą kažką pamėginti…”, įtaigiai apibendrino vidinis, “nes tik tu vienas gali sustabdyti kvailystę…” Marius bejėgiškai sugriežė dantimis.


* * *


– Niekur, niekur tu neisi! – sukliko Milda, radusį jį jau ir atsikėlusį, apsirengusį ir besitvarkantį, – ką sugalvojai, ką vėl sugalvojai? Dar tau mažai nelaimių? – ji ryžtingai užstojo duris.
– Mildute, mane kvietė kunigaikštis, aš privalau dalyvauti, juk supranti, – jis priėjo ir ištiesė ranką, norėdamas paglostyti jos veidą.
– Šalin nagus, – piktai vyptelėjo ji, traukdamasi atatupsta, – kodėl tau neleidžia ramiai sirgti?
– Aš juk jau beveik sveikas – matai, vaikštau, kalbuosi, ir…! – valiūkiškai nusišypsojo.
– Neblevyzgok! Žiniuonė sakė, kad tau reikia dar gulėti. Kad žaizda gali atsiverti, jeigu nepalauksi, kol ji tvirtai sukibs. Kad tau gali sukti galva, kad gali vėl bet kada apalpti!
– Ta žiniuonė apie žaizdas žino tiek, kiek kiaulė apie debesis, – suniekino ją Marius, – kelti tiek triukšmo dėl paprasto gilesnio nusibrozdinimo! Va, pažiūrėk, – jis ėmė pešti marškinius iš kelnių.
– Baik čia! – cyptelėjo ji, – prisižiūrėjau jau pakankamai.
– Mildule, – pasinaudojęs akimirka, jis pagriebė ją į glėbį, – būk gerutė, paklausyk: aš tik sudalyvausiu aukojime ir sugrįšiu. Supranti – tik. Tu visą laiką galėsi mane matyti, na, išskyrus tas akimirkas, kai eisena bus oloje. Pavakary susitiksim ir pamatysi, kad nieko blogo neįvyko, o aš niekur neįsivėliau, – jis plačiai nusišypsojo.
– Gerai, – tarsi nuolankiai sutiko ji, bet tuoj pat čiupo jį už pečių, įrėmė kaktą į kaktą ir pašaipiai bei piktokai šnibžtelėjo:
– Žinok, jeigu tu vėl kur nors įkiši savo kvailą galvą, daugiau nebesišnekėsiu nei su šita, nei su kitomis! Supratai?
Marius prunkštelėjo ir ją stipriai pabučiavo. “Supratau, tik kas iš to…”, prarijo mintį.


* * *


O, kaip tąsyk ūžė minia! Turbūt nei viena Drūkšių auka, nebent pačios pirmosios, matė tokias marias žmonių, suplūdusių išlydėti. Tik jeigu anksčiau moterys nešdavo gėles, o vyrai pasipuošdavo švariais marškiniais, tai šįsyk kiekvienas rankoje turėjo ką nors skleidžiančio nemalonų kvapą. Apsukrūs vaikigaliai net įsigudrino už varioką nešti norintiems sudžiūvusio arklių mėšlo gurvuolius, labai tinkamus svaidymui.
– Tpfu, laukiniai! Šlykštynės! – klykavo Šbarkasas, spjaudydamasis ir sukiodamas galvą, stengdamasis išvengti lekiančių supuvusių obuolių, kiaušinių ir dar visokios bjaurasties. Šįsyk aukojamuosius lydėjo ginkluota apsauga, iečių kotais negailestingai vaikydama per daug arti lendančius įsiaudrinusius žioplius, kraštutiniais atvejais nevengdama atsukti ir antgalius. Fervergonas visą laiką stovėjo išdidžiai užrietęs aukštyn barzdą, o jo pašaipi šypsenėlė kėlė dar didesnį minios įsiūtį. Žyniai nedavė jiems gerti kvaišalo, duodamo kitoms aukoms – matyt norėdami, kad pasiuntiniai patirtų krašto gyventojų rūstį, o šie – pasilinksmintų.
– Mirtis niekšingiems svetimšaliams! – vis kas nors šūktelėdavo, ir minia pasigaudavo žodžius, paversdama juos dar grėsmingesniu ūžesiu.
Dringis su palyda stebėjo viską nuo pakylos. Valdovo veide nesimatė nė lašo iškilmingumo, atrodė, jis net nejautė poreikio slėpti šlykštėjimosi tuo, kas vyksta. Galiausiai kunigaikštis neiškentė:
– Gudriau! – šūktelėjo.
– Aš čia, – šimtininkas tuoj pat klusniai atsirado.
– Paimk vyrų, atitverk minią nuo kalno, užteks jiems žaidimų ir taip. Nepraleisti nieko. Supratai – nieko!
“Oi visa tai gerai nesibaigs”, mintyse liūdnai nusišypsojo krašto valdovas. Teismas neišsklaidė jo abejonių – nors visa, ką porino Marius buvo aiškiai pasiuntinių nenaudai, bet jis kažką ir nutylėjo. Tačiau tiek Aldrikis, tiek įsiutę gyventojai norėjo vieno – bausmės, aukos, keršto – kas galvos apie teisingumą? Ir jis, nors būdamas kunigaikščiu, nedrįso prieštarauti ištroškusiems kraujo, nors galėjo priminti, kad šįsyk Dievų rūstis buvo švelnesnė nei Juodpelynyje… Bet moterys vis tiek dar ilgai verks sudegusių, užgriuvusių, uždususių… Ir slibinas elgėsi tikrai labai keistai. “Na ir laikai – net Dievai kažkokie bejėgiai ėmė rodytis… Ir sudie sąjungoms, tegyvuoja karas tiek su Sijuru, tiek su Ijūnija… Vyriausiasis Drūkšių saugotojas mus pakels į žūtbūtinę kovą. Na ir kas, kad nebus pergalės – bet bus garbė ir daug daug kraujo. Dievai ir jų tarnai mėgsta kraują, labai mėgsta kraują…” Dabar išdidi aukštikų tauta noriai sau kasis kapą, o jis turės tam vadovauti, nes kito kelio nėra. Ką gi, ir duobkasius gerbdavo. Bet prieš tai dar viena staigmena… Paskutinis pabandymas.
Eisena tolo.
– Mariau, – pamojo kunigaikštis.
– Taip, valdove? – sukluso juokdarys.
Dringis rūsčiai dėbtelėjo į vaikystės draugą: “Kodėl TADA nepasisakei, kodėl, velniai rautų? Būtume tiek velniavos išvengę…”
– Prižiūrėk visą eigą. Tu ten dabar išmanai vietas. Atsilaikysi, jėgų užteks?
– Taip, valdove, – Marius niūriai linktelėjo.


* * *


Neštuvus nuleido ant žemės. Pribėgusios žynių patarnautojos baltomis skepetaitėmis ir vandeniu prausė ištepliotus aukojamuosius, netgi suglostė jų plaukus – juk negražu būtų Dievams pasiųsti dvokiančias aukas…
– Fervergonai… suinkštė Šbarkasas.
Prantas išdidžiai tylėjo, visą laiką nekeisdamas pašaipios veido išraiškos.
– Fervergonai, grafe, gal pasikalbėkite su juokdariu, jūs geriau mokate jų dialektą.
Prantas iš aukšto pažvelgė į nelaimės bendrą. Jis atrodė apgailėtinai – ne dėl to, kad buvo šlapias, aptaškytais rūbais, o dėl to, kad jo žvilgsnis bėgiojo it paklaikęs ir drebėjo rankos. “Šlykštu”, – nusprendė Fervergonas ir nusisuko.
– Į stebuklingąją buveinę eis tik aš ir nešėjai, – paskelbė Aldrikis.
Marius ramiai pažvelgė į žynį:
– Kunigaikštis man įsakė viską stebėti iki pabaigos.
– Kunigaikštis neįsakinėja Drūkšių saugotojams, – priminė Aldrikis.
– Aš ir ne Drūkšių saugotojas, – atkirto juokdarys, – bet man įsakyta pasilikti ir stebėti.
– Nori vėl užrūstinti Dievus? – grėsmingai susiraukė žynys.
– Noriu vykdyti kunigaikščio įsakymą.
Aldrikis žinojo – juokdario neperkalbės, tad nusisuko, nusprendęs nekreipti dėmesio.
– Pakelt! – nurodė.
Neštuvai vėl pakilo. Šbarkasas patyliukais kažką murmėjo – galbūt meldėsi, gal keikėsi. Palyda uždegė deglus ir visi žengė gilyn į olą…


Marius smalsiai dairėsi – dabar jis turėjo gerokai daugiau ir ramesnio laiko, nei anąsyk. Olos skliautai, sienos buvo aukštos, lygios, tarytum išrėžtos kokiu nors aštriu daiktu ir labai priminė urvą, kuriame jis susitiko su ketvirtuoju Drūkšių saugotoju, apie kurį taip niekas nieko nesužinojo. Deglų šviesa atsispindėjo nuo sienų, sklisdama lygiai ir apšviesdama beveik visą erdvę, kuri atrodė keistai ir kiek slegiančiai vienalytė. Žvilgsnis tarytum slydo plokštumomis, nerasdamas už ko užsikabinti. “Būtent… Ledakalnis…”, susiprato Marius, nors, skirtingai nuo ledo, sienos nebuvo šaltos. Net ir aukojamieji, užmiršę viską, dairėsi.
Netrukus eisena pasiekė keistus vartus: dvi milžiniškas, apledėjusias apvalias atsparas. Tačiau tai vėl nebuvo ledas – tik nežinomų meistrų rankų išraižyti žiemos ledo gėlių pavidalai. Aldrikis valdingai pakėlė ranką:
– Stokit.
Šį sykį žynys kalbėjo tyliai, bet girdėjosi puikiai.
Neštuvus dar kartą nuleido ant žemės.
– Pasitraukit.
Palyda tylomis žengė kelis žingsnius atatupsta. Aldrikis atsiklaupė, iškėlė rankas. Girdėjosi kiekvienas žodis:
– O Dievai, saugantys mūsų kraštą nuo šalčio ir bado, priimkite šią auką ir atleiskite mums mūsų kaltes, kylančias iš žmogiško nesupratimo, kvailumo ir išdidumo. Lai amžiams švies Ledakalnis, lai amžiams jį valdys išmintingieji Drūkšiai!
Vartai suspindo žydra šviesa.
– Ant kelių, – paliepė žynys. Visi pakluso be prieštaravimų, išskyrus prie kuolų pririštus pasiuntinius. Grindų plokštė, ant kurių buvo pastatyti aukų neštuvai pakilo per sieksnį į orą ir labai lėtai nusklendė gilyn į olą.
– Gelbėkit… – visiškai patyliukais suvaitojo Šbarkasas.
Tuo metu Aldrikis mostelėjo kaire ranka ir deglai, nešti kairiojoje pusėje, užgeso; mostelėjo dešine – užgeso ir dešinėje. Marius krūptelėjo – vis dėlto, senis turėjo ir tikros galios…
– Visi greitai eikit tiesiai atgal ir nenukrypkite nė per žingsnį, – paliepė žynys, – nes bet kuris, pasilikęs čia, tuoj išprotės…
Daugiau Marius nebegirdėjo nes, vos užgesinus deglus, jis tyliai nubėgo paskui aukojamuosius ir stryktelėjo ant juos vežančios plokštės. Ji sklendė lėtai, bet žydras stebuklingosios buveinės vartų švytėjimas, kuria spindėdavo kalnas, priimdamas auką, vis tolo. Lengvoji sumanymo dalis pavyko, kaip bus su kita? Fervergonas neramiai sujudėjo, pajutęs, kad kažkas keliauja su jais:
– Daug neaiškinsiu, – šnibždėdamas Marius peiliu perkirto pranto pančius, – bet kunigaikščiui visai nereikia jūsų aukos, todėl įsakyta išgelbėti. Tačiau aukos reikia tautai, todėl, tpfu, – išspjovė virvės galiuką, – prašau būti tyliai tyliai, o aš kitkuo pasirūpinsiu.
Fervergonas linktelėjo. Šbarkasas džiaugsmingai suspurdėjo, bet Marius tyčia nekreipė į jį dėmesio ir narpliojo pranto virves.
– Ačiū, – išlaisvindamas ranką ištarė Fervergonas, – savo bičiuliui aš pats padėsiu.
– Abu, – atsakė Marius, – taip bus greičiau ir saugiau. Bet plokštė pasirodė nesanti visiškai stabilus pagrindas – ji lingavo tarsi valtis, o Šbarkasas neramiai muistėsi, judėjo, žodžiu, trukdė tiek, kad galiausiai grafas neiškentė:
– Barone, bent sekundėlę pabūkite ramiai! Jūsų nebepaaukos, galite nusiraminti… Gal net garderobą susigrąžinsite.
Ant žemės nukrito paskutinis virvagalis, o plokštė vis dar plaukė jau beveik per akliną tamsą, kurios kažkuriame tolimame gale vos vos spindėjo žiburėlis.
“Baisoka…”, pats prisipažino sau Marius.
– Dabar paklausykite, – vėl sušnypštė, – mes kažkada pakibsime virš balos. Tada plokštė pasitrauks ir nukrisime į vandenį. Nieko, atsiminkite, nieko nelaukdami plaukite ir lipkite į krantą. Į čiuptuvus nekreipkite dėmesio. Turite būti greitesni.
– O kam mums laukti, kol pakibsime? Galime nušokti ir dabar, – pasiūlė Fervergonas.
– Ar jūs įsivaizduojate, koks čia aukštis? Aš – ne. O kojos susilaužyti ar sprando nusisukti – nenoriu. Tad gal palaukime vandens, – paprieštaravo gelbėtojas.
– Kiek suprantu, tas vanduo jums sukelia ne maloniausius prisiminimus, ar ne? – įžvalgiai pastebėjo prantas, – gal ugnies turite?
– Pavojinga… – pradėjo Marius.
– Laukti, – nukirto Fervergonas, – tai turit?
Marius skubiai susirado skiltuvą. Pasiuntinio šaltakraujiškumas ir susitvardymas negalėjo nekelti pagarbos. Suspindo liepsnelė – vyrai įsistebeilijo į tamsą, grindys, atrodytų, buvo netoli, gal per žmogaus ūgį.
– Reikia pakibti ant rankų ir nušokti, – pasiūlė kiek atsigavęs Šbarkasas ir tuoj pat puolė vykdyti sumanymą. Marius ir Fervergonas vienu metu sušuko “ne!”, bet prieštaravimas buvo pavėluotas – trumpas barono kūnas, nesiekdamas žemės, pakibo ant krašto, plokštė pasviro ir visa draugija, nespėjusi net nusikeikti, skaudžiai drėbėsi vienas ant kito.
– Barone, jūs idiotas! – sustenėjo Fervergonas, pamėgindamas stotis.
Marius sunkiai atsisėdo, murmėdamas:
– Taip…
Visi seni skausmai grįžo viena stipria srove, ir dabar jis sukando dantis, kad nesuvaitotų.
– Barone, – patylom dar kartą pašaukė prantas, neišgirdęs nei įprasto inkštimo, nei kitokio atsiliepimo. Tada apčiuopom surado šalia gulintį kūną ir papurtė.
– Ugnies, – pareikalavo.
– Skiltuvas kažkur nuriedėjo… – sumurmėjo juokdarys, apgraibomis čiupinėdamas grindis.
– Velnias… – keiktelėjo pasiuntinys, – Šbarkasai, – ištarė truputį garsiau, – gana komedijų, kelkitės!
“Ir taip palikti juos čia, palikti”, – niūriai pagalvojo Marius, inkšdamas mintyse, – “lai dvęsia su visomis savo klastomis…”
– Imkite baroną ir eime iš čia, – nurodė Fervergonas.
Jis nieko neatsakė.
– Mariau? – svetimšalio tariamas “Mariau” nuskambėjo tarsi kažkoks bjaurus kniaukimas: “Maryjaau” ir jis galutinai juokdarį suerzino.
– Imkite? -jis žvilgsniu tamsoje ieškojo pranto, – o kodėl turėčiau imti? Jūsų sėbras, pats ir rūpinkitės, – grubiai atkirto.
– Aš ir rūpinuosi, padėsit?
– Žinau, kaip jūs rūpinatės… Nuotakomis jau pasirūpinot. Ir net nenujaučiat, kodėl jūsų kailius gelbsčiu…
Fervergonas arba buvo per daug sunerimęs, arba apsimetė neišgirdęs, nes nieko neatsakė. Marius suurzgė ir, sunkiai atsikėlęs, kitą barono ranką persimetė sau per petį.
– Nešam… – sumurmėjo.
“Vat taip išdėčiau, iškločiau visą tiesą šitiems niekšams į akis”, mintyse virė, “Ir vis tiek, būčiau privalėjęs juos išgelbėti. Ir kokio galo tas gražuolis nusprogo”, braukdamas prakaitą ir giliai savyje nurijęs pyktį slinko toliau. Vartų švytėjimas artėjo…


Pro olos žiotis plūdo vis daugiau šviesos. Jau nebetoli, net čia pat.
– Sustojam… – pusbalsiu nurodė Fervergonas. Esama šviesa jau leido matyti visai neblogai, tad, atrėmęs Šbarkasą į sieną, prantas mėgino išsiaiškinti, kas nutiko: pirmiausia paieškojo pulso, tada paklausė širdies…
– Prisitrenkė jis, prisitrenkė, – nekantriai nusakė priežastį Marius.
– Ech, gaila, neturiu savo daiktų, – susirūpinusiu žvilgsniu tyrinėdamas barono veidą lyg pats sau ištarė grafas, – Mariau, vandens kur nors arti Ledakalnio yra?
– Yra… Bet ne taip jau arti, – atsakė.
– Reiktų nubėgti. Gal… galėtum? – jis pažvelgė į juokdarį. Marius jau ruošėsi kažką grubiai atkirsti, bet akys susidūrė ir jis sutriko: pasiuntinio žvilgsnis buvo kažkoks… kitoks. Nebe tos šalto metalo ar pykčio kibirkštis svaidančios kilmingojo akys, o paprastos, pačios paprasčiausios susirūpinusio žmogaus akys. Tik ką Mariaus viduje kauptas pyktis staiga išgaravo. Juk prieš jį tiesiog buvo du žmonės: vienas be sąmonės, kitas – norintis jam padėti. Ir jam savaime išsprūdo “taip”, ir kojos pačios nunešė link olos žiočių…


Menės durys atsilapojo. Dringis atsigręžė – kas drįsta be beldimo? Įbėgusi mergina tuo metu jau buvo beveik prie jo. Pro duris įpuolė ir tarnas:
– Valdove, aš sakiau negalima! Aš jai sakiau! Ji neklausė!
Kunigaikštis pažino žynių patarnautojų rūbus ir nustebo, o gal netgi sunerimo. Aldrikis vėl ką nors užuodė? Būtų apmaudu… Įbėgusioji sustojo tiesiai prieš jį ir iš karto paklausė:
– Kur Marius?
Dringis susiraukė – tai buvo įžūlu, net žinant jo požiūrį, kad iki šiol vyravęs perdėtas kreipinių ir kalbų iškilmingumas yra kvailas, senas ir nenaudingas paprotys. Todėl paprastai jam užtekdavo tik “valdovo”, “kunigaikščio”, o čia nebuvo netgi to.
– Kas būsi, mergele, – nusprendęs kol kas susivaldyti, paklausė jis.
– Milda, – atsakė ji, – ir…
– Malonu, – šyptelėjo jis, – na, o aš esu valdovas Dringis. Nuo šiol norėčiau, kad mane taip vadintum, – šypsenos neliko.
Mergina linktelėjo:
– Gerai, valdove Dringi, bet jūsų tarnai buvo labai, labai nepagarbūs. O kadangi Marius išvyko jūsų įsakymu, noriu sužinoti, kur jis. Žinote, juk jis dar ligonis!
– Marius? Išvyko mano įsakymu? A… – staiga kunigaikštis plačiai plačiai nusišypsojo, – taigi Mariaus Milda! – dabar jis pažino teisme matytą merginą, – Kaip aš nesusiprotėjau…
– Ak Mariaus Milda? Priblevyzgojo, ane? Tai visgi kur jis?
– Hmm… nežinau, – Dringis surimtėjo, – gal su reikalais kokiais?
Mergina ryžtingai žengė artyn:
– Jis vėl nuėjo į kalną, taip? Vėl jį ten nusiuntėt, ar ne?
“O Mariaus skonis puikus”, dar spėjo pagalvoti kunigaikštis, atkirsdamas:
– Man rodos, aš neprivalau tau aiškintis!
– Ach neprivalote, – Milda sugniaužė kumščius, – o aš tada viską išklosiu… Aldrikiui! – sušuko ji apsisukdama ir žengdama link durų.
“Velnio merga!”, mintyse nusikeikė net krūptelėjęs Dringis:
– Mergele… Milda! Sustok! Palauk! – mergina pabrėžtinai lėtai atsisuko, tarytum klausdama: “Na?”
– Paklausyk, – kunigaikštis priėjo artyn ir, pažvelgęs tiesiai, vos nenuskendo jos akių žalumoje, bet laiku sugriebė už blakstienos ir tęsė:
– Jeigu tu ką nors pasakysi Aldrikiui bus labai, labai blogai. Ir ne tau, o Mariui. Tau – vėliau. Nedaryk to, jeigu myli – skubėk namo ir lauk, jis ateis. Eik, – linktelėjęs nusisuko.


Grįždamas Marius jau ėjo beveik nesidairydamas – vargu ar galėjo kas būti belikęs. Vis dėlto, į pačią olą įslinko pasieniu. “O juk prieš keletą dienų čia būčiau vengęs lįsti, gi dabar vaikštau tarsi po bet kur”, šyptelėjo mintyse. Jis dar kartą perbraukė per keistas sienas – tarytum būtų išpjautos, tokios lygios, tokios glotnios. Staiga ant vienos iš jų suvirpėjo šešėlis. Sustojo. Įsiklausęs išgirdo tylų murmesį, kūkčiojimą. Atsargiai ir tyliai tarsi lūšis, sėlinanti prie grobio, jis paėjo į priekį. Tikėjosi išvysti daug ką – tik ne tai: Aldrikis, vyriausiasis Drūkšių saugotojas, klūpėjo vartuose nuleidęs galvą, abiem rankomis remdamasis į lazdą. Juokdarys sustingo: kas gi čia? Kokia nors apeiga? Susikaupęs tarp nerišlaus marmaliavimo ėmė išskirti žodžius: “taip geriau… taip tikrai geriau… priimk… jie norėjo atimti viską… aš užmokėsiu… dabar supras, visi supras”. Staiga senio kūnas sutrūkčiojo, jis paleido lazdą ir ėmė gaudyti orą, mostaguodamas rankomis. Marius nieko nelaukęs prišoko:
– Garbusis Aldriki, kas jums? – sugriebęs žynį už pažastų rūpestingai paklausė.
Jau begęstančios saugotojo akys staiga atsigavo ir sublizgo, o veidą iškreipė piktas vypsnis:
– A… Juokdarys! Ir vėl tu čia…
– Kas? Kas jums atsitiko? – Marius papurtė Aldrikį, mėgindamas jį atremti į vartų atsparą.
– Man? Nieko… aš tik… O ką tu čia veiki?
– Aš… pastebėjau, kad Jūs neišėjote iš buveinės, nutariau pasižiūrėti, ar kas blogo neatsitiko… – staigiai sumetė jis.
– Meluoji… Vykdai nusmurgusio kunigaikštuko norą išgelbėti ijūnų šliužus… Mačiau, mačiau kaip jis buvo nepatenkintas ir užriesta nosimi… Snarglius, o dar valdyti nori… Aukštija niekad niekam nesiklaupė – nesiklaups ir dabar, nesitikėkit, mažvaikiai! Kche kche, – senis vėl užsikosėjo.
– Kas Jums? – dar kartą paklausė Marius.
– Nieko, jau nieko… Gali skubėti – bet nebespėsi! Per vėlu – žmonės jau kyla! Nebeparduosi savo šalies, nebenupirks jos stori Ijūnijos pirkliai, nemindys kareivių batai! Spausk sidabrinius į kumštį ir skuosk kuo toliau, nes kai rūstis išsiverš – degsi baisesnėje nei Pikuolio ugnyje! Ir tu, ir tavo kunigaikštukas!
– Tai manęs nesulaikysi? – besiliejantis senio pyktis Mariui tapo įtartinas, – taip ir liksi tįsoti?
– Ne tau suprasti saugotojų žingsnius, kvaily!
– Ne man? Cha, – Marius piktai nusijuokė, – tik kažkodėl numačiau, kad ijūnai papirks būtent saugotojus, kurie turėjo saugoti mūsų kraštą! Tai tokius pasirenki, ar ne, protingasis garbusis Aldriki?
– Tu…. Tu… Kaip tu drįsti, kche kche, – bet žynys vėl užsikosėjo ir ėmė gaudyti orą.
Marius ramiai pažvelgė į turbūt įtakingiausią žmogų Aukštijoje, tačiau senas, suvytęs pykčio iškreiptas veidas nebekėlė nė lašo pagarbos. Tik staiga jo išraiška vėl persimainė: akys užgeso, raukšlės dar labiau išryškėjo ir skruostais nuriedėjo… ašaros!
– Dabar… dabar…
Žynys vėl nutilo, bet tarytum kaupėsi dar kažką kalbėti.
– Dabar… jau per… vėlu, – sunkiai iškvėpė, – ir Dievai, ne tu man teisėjai… Jie žinos, kad aš norėjau… Gėris atpirks… Ateisiantys man… bus… dėkingi… Aukštija gyvuos dar… dar… ilgai, labai. Norėjau gero… gal atleis… Išeinu…
– Atleis už ką? – Mariaus širdyje ėmė gimti neaiškus įtarimas, – už ką??! – jis papurtė žynį. Bet šis tik dar kartą nusišypsojo ir suzmego jo rankose, o ant lūpų pasirodė žalsvi putų lašeliai. “Nuodai…”, suprato juokdarys. “Vadinas… Senis už kažką save nusigalabijo? Už ką?” Užspaudęs akis žynio kūną Marius patraukė į šoną nuo vartų ir uždengė jo pačio rūbu. Apie mirtį jis praneš kunigaikščiui, kai tik baigs terliotis su pasiuntiniais. Greičiau!


Šbarkasas, jau atsigavęs, dairėsi ir burbėjo:
– Kur, kur tas juokdarys prašapo? Fervergonai, kodėl neinam?
– Jeigu jis negrįžo, vadinasi, kažkas ne taip. Todėl mums kol kas geriau palaukti čia, – apdairiai pastebėjo prantas.
– O kaip mes pasieksim sieną? Juk neisim su šitais baltais skudurais? Čia, aišku, mūsų konsulato nėra…
– Cha cha, – Fervergonas patyliukais nusijuokė, – jau ko ko, bet konsulato tai tikrai čia nėra. Manau, kad jeigu kunigaikštis nurodė mus išgelbėti, jis pasirūpins kaip mus nugabenti iki sienos. Kantrybės, mano mielas barone, kantrybės. Geriau sugalvokime pasaką, kaip iš čia ištrūkome…
Kažkas sušmėžavo. Grafas įspėjamai suspaudė Šbarkaso petį ir pridėjo pirštą prie lūpų, tačiau netrukus pažino Mariaus povyzą. Jis sustojęs dairėsi, ieškodamas pasiuntinių.
– Čia, – tyliai pašaukė prantas.
Pamatęs atsigavusį baroną, juokdarys švilptelėjo ir apmaudžiai žvilgtelėjo į tošinę, kuriai susirasti sugaišo daug laiko.
– Neprapuls, – Fervergonas paėmė iš jo vandenį, – ištroškome, tikrai…



Jiems išėjus iš olos, laukai jau dangstėsi prietema, tik vakaruose geso rausvi gaisai. Aplinkui tvyrojo ramybė ir tyla – lakštingalos, net ir nesant žiemos, dar nečiulbėjo, tik toli, kaimuose, suskalydavo šunes. Mieste vienas po kito žiebėsi žiburiai, dunksojo kunigaikščio pilis. “Taika ir ramybė…”, pagalvojo Fervergonas, “va ko dabar reikia šitam kraštui. Bet nelemta. Ir aš jos neatnešiau…”
– Palaukit, – sumurmėjo Marius, dingdamas už atbrailos ir netrukus grįžo nešinas dviem tamsiais apsiaustais.
– Apsivilkite. Žirgai laukia netoliese… Kelią iki sienos žinote. Slaptažodis – “lėki, gervele”. Atsiminsit?
– Lėki, gervele, lėki, gervele… – Fervergonas tylomis ėmė niūniuoti dainą. Marius, tai išgirdęs, sustojo lyg stabo ištiktas.
– Jūs… Jūs mokate?
– O kas čia keisto? – nusišypsojo pasiuntinys, – man tikrai labai įdomi ir miela jūsų krašto kultūra, ne tik mitai apie nekaltų mergelių aukojimus, kaip tau kad pasirodė.
– Bet tai nesukliudė regzti klastą, ar ne? – Marius piktokai atšovė.
– O kodėl tau niekas nesukliudė mūsų gelbėti, a, juokdary? Netgi klastos, už kurias turėtum kerštauti?
– Norit sužinoti, kodėl jus gelbėjau? Norit? – pašoko Marius.
– Įsakė kunigaikštis, – prisimerkęs ištarė pasiuntinys.
– Aš galėjau nepaklausyti…
– Ir tau būtų nukirsta galva.
– Cha, – Marius išdidžiai išsitiesė, – niekada man Dringis nedrįstų nukirsti galvos, bet tai jau kita istorija. Ne, jūsų auka būtų atnešusi daugiau žalos, nei naudos. Ir ne dėl to, kad jūs žūtumėte ir Ijūnija supyktų, bet…
– Tuo būtų labai nepatenkintas Ketvirtasis Drūkšių saugotojas, vėl negavęs tinkamos aukos…
Marius taip ir liko stovėti išsižiojęs. Prantas, patenkintas padarytu įspūdžiu, ramiai susidėjo rankas ant krūtinės:
– Na, ką dabar pasakysi?
– Globėjas dar buvo ir plepus… – atsitokėjo juokdarys.
– Plepus? – Fervergonas šyptelėjo, – ne. Globėjas čia niekuo dėtas. Padavimus skaitai ne tik tu. Nors, aišku, jis niekšas kaip reikiant. Įdomu, ar jis pats tai padarė, ar kieno nors palieptas?
– A… – Marius pašaipiai pratęsė, – ir vėl prasidės pasakėlė, kokie nekalti ir kaip buvo skaudžiai nubausti ijūnų pasiuntiniai? Girdėjau, kad pusę teismo jūs tai pasakojote. Kažkodėl niekas nepatikėjo.
– Nes neklausė, – piktokai atkirto prantas, – Mariau, tu žmogus protingas, tad pasakyk, ar mes turėjome kokį nors pagrindą provokuoti slibino siautėjimą? Na?
– Kadangi jums reikalingi mūsų uostai, į kuriuos neįleido kunigaikštis Luokis, ir į kuriuos nesugebėjo įleisti Dringis, dėl žynių ir didikų spaudimo, kodėl tad nesuerzinus slibino, kad jis truputėlį čia viską padegintų, o po to kareiviams bus daug, daug lengviau…
– Oho! Na ir mintys! – šūktelėjo Fervergonas, net Šbarkasas, nekreipęs dėmesio į pokalbį, sukluso ir prislinko arčiau, – na, o ką darysime su faktais, kad slibinas sienų nepaiso ir ramiausiai galėjo pasukti mūsų pusėn, kaip kad nutiko Juodpelynyje? – vėl užklausė pasiuntinys.
– Paprastas paskaičiavimas. Slibino siautėjimas nukrypus galėjo atsipirkti, užėmus mūsų žemes ir uostus.
– Taip, ir atsidurti vienas prie vieną su laukiniu Sijuru? Ar nepagalvojai, kad Ijūnijai visada ramiau turėti tam tikrą apsauginį plotą, kuris pjaunasi su mūsų priešu, ir mums nuo to saugiau? Nepagalvojai? Nepagalvojai, kad mums apsimoka jį paremti, nepagalvojai, kad jūs esate mums naudingi gyvi?
– Gerai, tarkim, jūs nekalti. Nekalti tarsi Drūkšių aukos, – prunkštelėjo Marius, – jūs norėjote tik gero, tik pačio geriausio – padėti mums kovoti su Sijuru. Bet už ką mokėjote globėjui? Kad aukoms prieš miegą pasakėles sektų?
Fervergonas linktelėjo:
– Globėjui buvo duotas eliksyras, kuris leistų mums turėti visų aukų atvaizdus. Juos būtume panaudoję, kad visi pamatytų, kokius gražius vaikus aukojate. Būtume sukėlę nepasitenkinimo jumis kampaniją, ir anksčiau ar vėliau tai būtų privertę jus atsisakyti aukojimų, nes sąjunga su mumis jums būtina. Ir Dringis tai labai gerai supranta, garbė jam. Bet tai nebūtų sukėlę karo, kuriame jums reiktų kautis visiškai vieniems, kaip galėjo nutikti dabar, jeigu ne jūsų išmintingas, nors ir jaunas valdovas. Matai, Mariau, kaip viskas sudėtinga?
– Garbusis Fervergonai, visa šitą galėtum man pasakoti, jeigu aš nebūčiau Globėjo išspyręs iš aukų lovų, – priminė juokdarys.
– O… Na ir užduotis tave įtikinti, – sumurmėjo pasiuntinys, – aš juk neneigiu, kad kažkas įsakė išniekinti aukas. Bet tai buvau ne aš. Ir ne Dolafas fon Šbarkasas, ar ne, barone?
Džerminas patyliukais linktelėjo galvą.
– Bet tada… – pradėjo Marius ir staiga jam galvoje nušvito, – o…
– Intuicija man sako, kad tai tikriausiai buvo Aldrikis – juk jis iš tiesų susirėmė su kunigaikščiu dėl faktinės valdžios, – tyliai ištarė Fervergonas, – be to, kažkodėl iš trijų žinių liko tik vienas, o svarbiausia – žuvo tas, kuris galėjo paremti mūsų tiesą. Et, nors dabar tai nesvarbu. Kunigaikščiui Dringiui teks pradėti viską iš naujo. Nepavydžiu jam čia valdyti, oi nepavydžiu… Aldrikis bus kietas riešutėlis, jeigu iš viso sugebės perkąsti. Mums irgi reiks elgtis apdairiau…
Minčių nupūstas Marius atsirėmė į uolą – jam nereikėjo galvoti, kas ta “intuicija” ar kiti gudrūs pasiuntinio vartojami žodžiai, nes štai ir viskas paaiškėjo. Štai jis dar kartą liko kvailiu. Apsijuokusiu juokdariu.
– Mums laikas keliauti, – atsargiai, lyg bijodamas sutrukdyti iškilmingą tylą, – priminė Šbarkasas.
– Ką gi… – tarsi atsibudo Marius, – už tai jis save ir nubaudė, – pats sau patvirtino.
– Kas? – susidomėjo Fervergonas.
– Aldrikis. Jis nusižudė prie vartų. Aš mačiau – nuodai.
– O… – tesugebėjo išspausti pasiuntinys.
– Vadinas, ne valdžios jis siekė?.. Bet tada?.. – vėl abejodamas juokdarys žvilgtelėjo į įtemptai mintijantį grafą.
– Idealistas, – netikėtai įsiterpė Šbarkasas.
– Kas? – vėl išgirdęs svetimą žodį pasiklausė Marius.
– Žmogus, veikiantis vardan kažko didelio ir neapčiuopiamo… – šyptelėjęs paaiškino prantas, – tokie paprastai veikimui nesirenka ir priemonių. Viskas gerai, jeigu padeda pasiekti tikslą… Bet idealistai dažnai būna dar ir savotiškai garbingi, tuo jie skiriasi nuo politikų. Jūsų Aldrikis buvo idealistas. Ir mąstė galbūt taip: “aš padariau viską, ką galėjau, Dringis ir Ijūnai nebedrįs daugiau kėsintis į Drūkšius, Aukštija niekam nesilenks, o kadangi susitepiau rankas – pasitraukiu.”
– O jūs… nebedrįsite? – pašaipiai klustelėjo juokdarys.
– Mes ir nesikėsinome, vėl verti kartotis, – susiraukė Fervergonas, – bet kažkaip jų buvimą reikės spręsti. Ir pirmiausia jums.
– Mes su jais gyvename jau daug amžių… – priminė Marius.
– Jūs jiems vergaujate! – šūktelėjo prantas, – Ir kiekvieną kartą žiauriai rizikuojate, et, bet ką mes vėl apie tą patį? Juk grįžome ten, kur buvome. Viską teks galvoti iš naujo.
– Keliaujam? – nerimo Šbarkasas.
Marius ir Fervergonas tik linktelėjo.
Pasiuntiniai užsimetė apsiaustus, ir, tarsi tapę įprastais Aukštijos gyventojais, nužingsniavo Ledakalnio papėde.


Fervergonas patogiai įsitaisė balne. Aukšta pasiuntinio figūra, pakilus mėnuliui, metė gan nejaukų šešėlį, bet Marius nebepasidavė apgaulingiems įspūdžiams.
– Na, juokdary, pokštų kelyje mūsų nelaukia? Pavyzdžiui, žudikai su užnuodytomis strėlėmis?
– Ne, – Marius šyptelėjo, – o jei ir lauktų – gi pats velnias jūsų negriebs. Juk kaip pasakoje – iš slibino nasrų ištrūkote, taigi…
– Ar tik nelauki padėkos? – išsišiepė ir jis, – žinok, ijūnai yra labai nedėkingi, klastingi ir bjaurūs. Kitaip tariant, nesulauksi.
– Na, nesulauksiu, tai nesulauksiu, – nuolankiai sutiko juokdarys, – tai dar kartą patvirtins mano blogą nuomonę ir įtikins, kad neklydau.
Šbarkasas vėl nekantriai sumurmėjo:
– Reiktų paskubėti…
Prantas itin lėtai pasuko žirgą į kelio pusę, bet dar nejojo ir vėl atsisuko į laukiantį Marių:
– Tai… neminėk bloguoju, kaip jūs sakote, juokdary Mariau. Manau, mums susitikti buvo naudinga. Ir perduok kuo nuoširdžiausius linkėjimus valdovui Dringiui. Nors mane čia vargu ar bepamatysit, bet keliai dar gali suvesti, pats supranti.
– Gero kelio, jūsų aukštybės! – Marius pakėlė ranką, – kad nedulkėtų, kad mergelės akių… “O velnias, Milda gi laukia”, staiga atsiminė, – nepražiūrėtų!
– No! – šūktelėjo neiškentęs Šbarkasas, bet žirgas, tarsi užsiklausęs gražių atsisveikinimų, pirmą žingsnį žengė labai lėtai. Tačiau taip elgtis nevertėjo, nes supykęs baronas taip jam kirto vytiniu, kad vargšui gyvuliui teliko strykteli ir dėti į kanopas.
– Ei hoooooo! – staiga užriko Fervergonas, šerdamas savo žirgui. Marius palaukė, kol du pasiuntinių pavidalai ištirpo mėnesienoje, atsiduso ir pažvelgė į snaudžiantį miestą ir pilį. “Miegokite ramiai. Slibinas nesugrįš. O jeigu sugrįš – juk aš čia!”, pats sau šyptelėjo ir nuskubėjo namo.


Žiburys nedegė. “Nepažadinti, nepažadinti, nepažadinti…”, kaip galima tyliau, lėtai ir prilaikydamas veriamas duris Marius kartojo sau mintyse. “Bameeueuueueu”, suskambėjo galvoje. Matyt išsigandus neaiškaus garso, sąmonė šastelėjo kažkur į šoną ir jis susverdėjęs šlioptelėjo ant aslos.
– Pats kaltas, juk sakei – susitiksim pavakary, – Milda nuleido kočėlą ir pasilenkė pasemti vandens.



PABAIGA


2000 vasara – 2001 vasara


* – Vacio Reimerio poemos “Legenda apie Vilniaus įkūrimą” pirmasis posmas


Įspūdžiams: elecs@soften.ktu.lt



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0