Skaitiniai

2014-01-01
 

Skaitiniai: Sakmė apie.. 2

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Marius jautėsi nei gyvas nei miręs ir patyliukais meldėsi visiems Dievams po truputį… Milda taip ir nepasirodė, neaišku, kas jai nutiko. Bereikšmis klajojantis žvilgsnis netyčia užkliudė ugnies griovelius. Nugara nubėgo skruzdėlių tabūnas, nutirpo kinkos. Visų spindulių ugnis dar buvo tik įpusėjus, o jo jau beveik laižė padus… Akimirksniui juokdario akys susitiko su nakties didvyrio veidu – jis buvo ramus, nes darė viską, kaip įsakė naktinis siaubas. Mėlynas siuvinys ant merginos rankovės, giminės ženklas… “Galėjai ir nepaklausyti, baily…” Ugniai pasiekus galutinį tašką minia džiaugsmingai sustūgo. Dievai, jis jau išrinktas. Aldrikis jau eina artyn. “Ką daryti? Išsiduoti? Erzinti likimą iki galo? Jeigu išsiduosiu, klius ne tik man, klius ir Mildai, kurią įvėliau, jeigu dar nekliuvo…” Įdomu, ką galvojo pasiuntiniai, sumąstę šį niekšingą planą. Juk tai buvo labai pavojinga, netgi jiems patiems… O gal mėginti tiesą atskleisti dabar? Nusiplėšti rūbus, nušokti, sukelti triukšmą, apkaltinti pasiuntinius… Ir galbūt keliauti tiesiai į požemį? Kas juo patikės? Kur įrodymai? Globėjas viską, viską neigs… O laiko sprendimui vis mažėjo – Aldrikis išdidžiai žingsniavo link išrinktosios, minia laukdama nuščiuvo. “Na, gal dar ne viskas prarasta, ką nors sugalvosiu…”, vėl atidėjo sprendimą. Žyniui priėjus, juokdarys nulenkė galvą, dabar melsdamasis, kad nenulėktų dirbtiniai plaukai. Sukrebždėjo segamas neužmirštuolių vainikėlis. Pasigirdo kliuksenimas. Marius pakėlė galvą. “Kvaišalas…”, taip, šitą jis visiškai užmiršo. Juk nuotaka prigirdoma, kad ko nors nesugalvotų. Žynys pakėlė taurę. Dar kartą reikėjo nuspręsti ir tam buvo labiausiai netinkama akimirka. Aldrikis laukiančiai pažvelgė į jį. Žynio akyse atsirado keista sutrikimo išraiška, jis kažkuo tarytum suabejojo. “Tebūnie. Į jūsų rankas, atsiduodu, Dievai, prisijuokavęs…”, mintyse sukalbėjo jis maldelę ir klusniai išsižiojo. Gomuriu slenkantis skystis tvilkė ir keistai ramino… Tarsi per sapną jis leidosi vedamas tolyn prie atvirų neštuvų, kuriuose turėjo gabenti nuotaką iki pat olos…


– Kaip manote, tas žynpalaikis padarė už ką mes sumokėjome? – pusbalsiu paklausė Šbarkasas.
– Sužinosime netrukus… Beje, kažkoks keistas laukinių skonis: iš septynių gražuolių išrinkti tą, kurios biustas, švelniai tariant, keistos formos, – nusistebėjo Fervergonas.
– Sužiūrėsi tą biustą per klostes… Be to, juk rinkimas toks: turtingiausi tėveliai sukiša savo dukreles, ir kuris daugiau sumoka, to ir išrenka. Negi manote, kad čia ponas atsitiktinumas ką nors reiškia?
– Ėmiau tuo abejoti, – atsakė Fervergonas, – prisiminkite, kiek turėjome rūpesčių, kol įkalbinome žynį…
– Poza, mielas grafe, dorumo poza, – nusišaipė Šbarkasas, – Beje, ar mums ne metas? Gali būti karšta diena…
– Palaukime bent jau kol pajudės procesija, nemandagu taip pabėgti…


Vaizdas raibuliavo. Žyniai kažką vienodo niūnuodami rišo jį prie neštuvų stulpo. Bet dabar buvo vis tiek. Gal kažkur galvos kertėje ir braižėsi mintis “ką daryti?”, bet gėralo nuodai neleido jai veržtis į paviršių. Pakėlė. Aukštai, ant šešių galingų vyrų pečių. Rankos tarsi surakintos spaudė rugiagėles. Pro šalį plaukė besidžiaugiantys ir nuobodžiaujantys veidai, turtingų durtiniai ir vargšų sermėgos. Tolumoje driekėsi laukai, stūksojo miškų sienos, o virš visos gyvenimo šventės kaitriai tvieskė pavasario saulė. Ir pajuto Marius, jog jam dabar taip lengva, taip gera, kad tarsi paukštis pakiltų, suplasnotų ir nuskristų virš tėviškės laukų, giesme džiugindamas ir seną, ir mažą. “O gal pamėginti?”, aplankė netikėta mintis. Jis pajudino plaštakas – pančiai nukrito tarsi stebuklo palytėti. Dar netikėdamas sėkme pakėlė rankas – lengvas vėjas pagavo drabužio klostes ir ėmė kelti jį aukštyn. Netrukus pėdos jau nebejuto pagrindo, jis sklendė virš minios, taip, kaip ką tik troško. “Velniai rautų, aš iš tiesų skrendu!”, suriko jis ir sumojavo rankomis – tarsi dviem sparnais. “Dievai, kaip tai nuostabu!”, džiaugsmu suplakė širdis. Bet kažkas dar trukdė, kažkas neleido atsiplėši iki galo ir nulėkti tolyn ir toliau, kur visa esybė trokšta. Grandinė! Taip, didžiulė grandinė, tokia, kokia turtingieji riša karves, driekėsi nuo jo čiurnos iki žynio Aldrikio rankos. “Ne, jis man nesutrukdys”, griebdamas abiem rankomis grandinę ir traukdamas ją į save, sušuko juokdarys. Nustebęs žynys atsisuko į jį. Senio veide atsispindėjo nustebimas, sumaištis, nerimas – kas nenustebtų, pamatęs, kad nuotaka ruošiasi išskristi? Marius visomis jėgomis sumojavo rankomis ir pajuto, kad truputį atplėšė žynį nuo žemės, šis keistai pasišokinėjęs vėl nusileido ir patraukė grandinę į save. Bet juokdarys užsispyrė – nežmoniškomis pastangomis jis nesileido nutupdomas, mojavo rankomis, tempėsi aukštyn. Ir pagaliau pajuto, kad laimi, kad kiekvieną kartą žynį pakelia aukščiau, kad senis skeryčiojasi, bando įsikabinti į kitus žmones, bet nebeišsilaiko. Sukandęs dantis Marius tempė tą svorį, kol pamatė, kad ir Aldrikis jau žmonėms virš galvų. “Nesustoti, nesustoti”, kalė mintyse bildukas, ir su kiekvienu rankų mostu jis jautė vis daugiau galios ir kilo vis aukščiau, ir aukščiau. Debesys jau buvo visai čia pat, žemė liko kažkur toli toli, dar truputis – ir galės atsisėsti ant krašto. Bet kai atrodė, kad jau ranka pasieksi baltą šviesų pūką netikėtai pritemo, dangus ėmė niukūriuotis, iš kažkur radosi juodų debesų, kurie milžinišku greičiu lėkė link jo. Marius pažvelgė į ant grandinės tabaluojantį žynį ir šiurpas perbėgo nuo rankų pirštų iki kojų pirštų galiukų: senio veidas buvo keistai pageltęs, o akys spindėjo nejaukia žalia šviesa. Pakilo didžiulis vėjas. Juodieji debesys rinkosi į gerą nežadantį verpetą, o verpeto viduryje atsivėrė klaiki raudona akis, ne, ne akis, o… Veidas – visą laiką besikeičiantis veidas, tarsi tie besisukantys veidai, kuriuos matė naktį. “Dar akimirksnis – ir įtrauks”, suprato Marius. Tarsi pabaidytas paukštis jis metėsi į šoną, bet grandinė vėl įsitempė. “Cha cha cha!”, nuaidėjo piktas žynio juokas. “Pabėgti norėjai? Išskristi? Ne… To dar niekam nepavyko! Būsi Drūkšių nuotaka, taip paskirta! Norėjai apgauti Dievus – tai dabar ir apgaudinėk iki pabaigos!” Marius nieko neatsakė, tik dar kartą pamėgino pasukti į šoną, bet žynys, nors ir kabantis ore, buvo nepajudinamas. O debesų verpetas vis artėjo, grumėdamas ir dundėdamas, kaip ir tas baisus, iškreiptomis akimis ir banguojančia burna besižiojantis veidas…. Trenkė žaibas, kitas, trečias. Senis kvatojosi vis garsiau, o juokdarys blaškėsi mėgindamas išvengti ugnies strėlių. Viena štai jau nusvilino plaukus, kita nutvilkė rankas, trečia sudraskė rūbą, bet paskutinis smūgis kliuvo tiesiai į… grandinę. Žaibo ugnis nutekėjo metalu. “Aaaaaaaaaaaaa!”, sukliko Aldrikis, tampomas traukulių. Įtempimas atsileido, grandinė išsilydė ir nukrito degančiu lietumi. Debesų verpetas iš karto pakriko. “Laisvė”, sukliko Marius ir, sumojavęs visa jėga, tikėjosi šauti aukštyn. Bet atsitiko kažkas keisto – vietoj to, kad kiltų aukštyn jis irgi ėmė nenumaldomai, nesuvaldomai kristi. Kad ir kiek stengėsi mojuoti rankomis, išsitiesti – niekas nebepadėjo. Tada suprato skraidantis juokdarys, kad žynys iš jo tik pasityčiojo, kad gimusiam vaikščioti skraidyti nelemta ir kad tuoj jis ištikš tarsi kiaušinio lukštas. “BUMT!”, pasitiko jį žemė. Akyse aptemo, bet ausys dar išgirdo keistą džeržgesį…


III.


Jis pabudo iš slegiančio kvaišalinio miego, pajutęs kažkokius nemalonius prisilietimus. Tamsoje įsižiebė keisti žydri žiburiai. Triokštelėjo neštuvai. “Kas čia darosi?”, dar spėjo pagalvoti, pajusdamas kritimą ir skaudų pagalio, prie kurio buvo pririštas, brūkštelėjimą per nugarą. Bet skrydis ilgai netruko – jį nutraukė pūkštelėjimas į kažką šlapio ir šalto.
– Velniai rautų, – šįsyk garsiai nusikeikė, pajutęs, kad stovi vandenyje iki pažastų.
Apsidairė. Keistas ežeriukas, kurio visi krantai nustatyti neaiškiais indais, pripiltais žydro skysčio. Tarp tų indų driekėsi kažkokios pilkos virvės ne virvės, o jomis klajojo keistos žydros žaltvykstės, skleisdamos treškantį garsą.
“Koks čia nelabasis tokį kūrinį įsitaisė?”, šiurpdamas pagalvojo Marius. Staiga kažkas čiuptelėjo jam už kojos ir prilipo. Tuoj pat sekė nelabai skaudus, bet gan nemalonus dūris.
– Kas per bjaurastis, – šūktelėjo jis, pastebėjęs, kad po vandeniu prie jo prilipo keistas juodas čiuptuvas. Pasilenkęs jis griebė ataugą ir pamėgino atplėšti. Bandymas sukėlė tokį klaikų skausmą, kad juokdarys net sucipo. Nespėjus atplėšti vienos bjaurasties tuoj prilipo kita, po to ir trečia. Apsidairius širdis iškrito pro kulnus, bet vis tiek plakė, o visas vanduo kirbėjo juodomis ataugomis, kurios tik ir taikėsi sugriebti jo kūną. Marius bandė atšokti, bet du įsisiurbę čiuptuvai staiga sustandėjo ir nebeleido judinti kojos. Visais įmanomais būdais, kiek leido kvailas moteriškas rūbas, jis stengėsi išvengti juodųjų gyvačių ar jų padermės ataugų. Bet tai nelengva beveik iki pažastų vandenyje, prietemoje… Sunkiai besistengiant pirmiausia nukrito į vandenį dirbtinės kasos. “Na ir velniop…”
– Hmmmm… – iš kažkur tarsi pasigirdo murmesys. Bet nebuvo laiko aiškintis.
Vieną čiuptuvą, nors ir slidų kaip ungurį, pavyko sugriebti abiem rankom. “Na palauk, šimtakoji, tuoj tu pašokinėsi…”, trumpam nebekreipdamas dėmesio į kitus besivejančius aplinkui jis iš visos jėgos pasuko ir patraukė. “Terkšt terškt terkšt!”, tik staiga kažkas sublyksėjo, suskambėjo, kitos ataugos ėmė lyg pasiutusios vytis, net vanduo suputojo.
– Uhummm… – vėl tarytum pasigirdo neaiškus vapėjimas.
“Šit kaip, nepatinka…”, piktdžiugiškai spėjo pagalvoti Marius, dar kartelį mėgindamas timptelėti, bet slidžią ataugą vandenyje net tvirtai suimti buvo ne juokas. Be to – ir kitos ataugos nelaukė: besimuistantį juokdarį jos puolė su dvigubu aršumu. “Mirk, šlykštyne”, šįsyk į mėginimą juokdarys sudėjo visas jėgas.
“Pykšt, pokšt, zzzzz ummmmrrr….”, kažkas sušnypštė, sučirškė, sublyksėjo, iš kažkur įsižiebė raudonas skritulys ir pasigirdo bjaurus zirzimas.
– Oho! – dabar žodis jau nuskambėjo visai aiškiai. Čiuptuvai lyg pagal komandą nurimo.
0Tarp sustatytų keistų mėlynų daiktų pasirodė baltas pavidalas. Bet Marius nebuvo nusiteikęs laukti naujų netikėtumų – dabar pagrindinis noras buvo išsiropšti iš vandens ir jis metėsi plaukti. Deja, prilipę čiuptuvai, nors ir nebestangrūs, priminė apie save. “Šalin, bjaurastys”, Marius dar kartą pabandė sukandęs dantis juos nurauti. Skaudėjo, bet pavyko! Tik vandeniu nusidriekė kraujo pėdsakas. “O dabar laukan iš čia, laukan!”. Keletas galingų grybšnių – ir ežerėlio kraštas pasiektas! Bet grybšnius pastebėjo ir ant kranto šokinėjantis baltus drabužius dėvintis žmogus. Kažką surikęs jis sumostagavo rankomis, lyg pašėlęs puolė šokinėti nuo vieno keisto daikto, panašių į švieselėmis mirgančias lentas, prie kito ir daryti dar visokių nesuprantamų judesių. Marius kurį laiką tarsi užhipnotizuotas dėbsojo į burtininkišką šokį – pasirodo, be reikalo. Vos kerėtojui stabtelėjus ir užgesus raudonam skrituliui, vanduo vėl suputojo ir vienas iš atgijusių čiuptuvų kirto ir prisiurbė jam prie nugaros, galingu smūgiu nutemdamas užsižiopsojusią auką į ežerėlio vidurį. Šįsyk veiksmas buvo daug greitesnis – nepalikdama juokdariui jokių galimybių išsisukti daugiaataugė būtybė jį apipainiojo, suspaudė ir jau laikydama lėtai, tarytum pasimėgaudama, prisiurbinėjo vieną čiuptuvą po kito. “Galas…”, suprato Marius. Tačiau keista, kad galas buvo beveik neskaudus: čiuptuvai trumpučiais bakstelėjimais prilipdavo prie juokdario kūno, gražiai lipdami aukštyn stuburu… Paskutiniam čiuptuvui įsisiurbus kažkur prie pakaušio, daugiagalūnis padaras jį lėtai pakėlė aukštyn, sekdamas burtininko mostą. “O slibinas, slibinas kur?”, vėl gavęs minutėlę pagalvoti klausė savęs Marius, laukdamas iš kažkur turinčių atsiverti daugiadančių nasrų. Tačiau slibinas nesirodė, o kerėtojas vėl kažką veikė prie savo stebuklingų lentų, vėl iš kažkur žiebėsi papildomi žiburiai, nušviesdami visą olą. Galiausiai jis liko kabėti nuogutėlis, ryškiai apšviestas ir stebimas burtininko. Bet burtininką kažkas glumino – jis kurį laiką įdėmiai vėpsojo, tada dar pridėjo sau prie akių kažkokį juodą daiktą… Staiga tas daiktas nukrito, burtininkas trenkė kumščiu į vieną magiškąją lentą, po to į kitą, tada vėl ėmė lakstyti visą laiką kažką murmėdamas, kol netikėtai dingo ir… nebepasirodė.


Marių apsiviję čiuptuvai atsileido ir nukrito į ežerėlį. Ak, kaip jis būtų irgi norėjęs nukristi, bet norams išsipildyti nebuvo lemta: prisisiurbę čiuptuvai vis dar laikė ir laikė tvirtai. Taip ir kabojo – nei pakartas, nei paleistas, bet užtat prisiurbtas.
– Pumpt! – neišlaikęs įtempimo nutrūko pirmasis čiuptuvas.
– Ai… – sudejavo pakabintasis.
– Pumpt! – nutrūko antrasis.
– Ui… – skausmas perbėgo nuo kaklo iki užpakalio.
– Pumpt! Pumpt! – pokštelėjo trečiasis ir ketvirtasis. Dabar Marius kabojo žemyn galva, o likę čiuptuvai driekėsi aukštyn lyg uodega. Nemalonios pajautos, sukeliamos kiekvieno atitrūkimo, baigėsi, bet kabėti vis tiek buvo pakankamai bjauru. “Na po šimts slibinų, kerėtojų, raganų, laumių, pasiuntinių, kiek tai tęsis? Man ką, suptis, rangytis? O gal ir nieko mintis…” Pamažėle pamažėle jis įsiūbavo ataugas ir skraidė nuo vieno ežerėlio krašto prie kito. Tačiau kabant žemyn galva ėmė drumstis protas. Reikėjo skubiai kažką daryti arba likti džiovintu juokdariu kažkokio burtininko irštvos palubėje… Surinkęs po raumenų užkampius jėgų likučius, Marius kiek įmanoma atsilenkė ir atsipalaidavęs krito žemyn. Tokios jėgos čiuptuvai neišlaikė, “pokšt! pumpt! plerrr!” – nutrūko ir su garsiu skausmingo išsilaisvinimo klyksmu “Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!” juokdarys vėl pūkštelėjo į ežerėlį… Berods trečią kartą.


Kažkoks paukštis įkyriai kartojo nesudėtingas treles, tarytum kruopštus kanklininko mokinys, siekiantis tobulybės vienoje paprastutėje dainelėje “plaukė žąselė per ežerėlį…” Pasiuntinių žirgai, toli palikę Ledakalnį, ėjo ramia žingine, vos sūpuodami keleivius, kartas nuo karto persimetančius vienu ar kitu žodžiu. Nors abiejų galvose sukosi ta pati mintis, bet kažkodėl nė vienas nenorėjo jos išsakyti garsiai, tad kalbėjosi apie visokius nesvarbius dalykus: moteris, pinigus, šlovę, garbę, karus… Vis dėlto, Šbarkasas neatlaikė:
– Įdomu, kada gi mūsų pastangos duos rezultatą… – ištarė, mąsliai atsigręždamas į vos matomą kalną.
– Rezultatas gali būti vakarop, vėliau, gali ir visai nebūti… – suskaičiavo Fervergonas.
– Kaip tai?
– Na, gal žynys tik pasiėmė pinigus … Kol kas dar nieko nežinom, o juk mes negalėjome patikrinti. Tad reikia palaukti…
– Aš sakiau, kad reikėjo viską atlikti patiems, šitiek pinigų buvo išmesta, kol tas šykštus magapalaikis parengė eliksyrus… – burbtelėjo Šbarkasas.
– Ha ha ha, – visa gerkle nusikvatojo Fervergonas, – nuo kada pradėjote taupyti ne savo pinigus? Reiks – parengs antra tiek.
– Tas šventikas galėjo tiesiog išsigąsti svetimos magijos, juk indikatoriai nieko neparodė…
– Kantrybės, mano mielas Šbarkasai, girdite, kaip kantriai paukštukas ulba? Vat ir jūs galėtumėte taip… Vakare susitiksim – aptarsim, pažiūrėsim…
– Fervergonai, aš stebiuosi, kaip jūs su tokiu aplaidžiu požiūriu į pareigas tapote pasiuntiniu! Kaip manote, ką mes pasakysime Rubelyje , jeigu nepavyks? – negalėjo atitrūkti nuo reikalų džerminas, – jau už tai, kad mes laukėme pavasario, mane tarkavo, o dabar… Sąjunga turi būti sudaryta!
– Kaip tai ką? – pyktelėjo prantas, – padarėme, ponai, ką galėjome. O ko negalėjome – lai padaro kiti. Vis tiek mūsų kadencijos baigėsi… Visą žiemą šitame užkampyje prabuvome – ne pilvus auginome, o aktyviai, labai aktyviai dirbome. Ir pagaliau – eina jie šunų blusinėti, pamėgintų pabūti čia, kur kiekvienas į tave įtariai dėbso, nepasitiki nė vienu žodžiu…
– Bepigu jums… o aš, pavyzdžiui, galiu senatvės išlaikymo netekti, – gailiai sumykė džerminas. Fervergonas pašaipai nužvelgė Šbarkasą:
– Jūs? Ar labai jo reikia? Neužtenka šimto penkiasdešimties dvarų?
– Dvarai, mielasis grafe, dar ne viskas. Išlaikymas – tai prestižas. Man ir mano vaikams, vaikamčiams! Oi, koks čia garsas?
– Kur?
– Įsiklausykit…
Iš tiesų, tolumoje pasigirdo kažkas panašaus į riaumojimą, grumėjimą.
– Tprrr… – pasiuntiniai sustabdė žirgus ir atsisuko.
– Oho! – šūktelėjo abu kartu: ten, kur turėjo būti Ledakalnis, akiračio pakraštyje žioravo raudona pašvaistė, kilo į dangų juodų dūmų stulpai.


Šiaip ne taip Marius išsiropštė ant kranto. Šlapias, iškankintas, pavargęs. Bet poilsiui laiko nebuvo – reikėjo ieškoti kelio iš olos. Ačiū Dievams, nei burtininko, nei slibinų niekur nesimatė. Keista… Aplinkui tik stovėjo labai daug, tiesiog viens, du, trys… žodžiu, miškas keistų žydrų daiktų, kuriuos juokdarys vis tiek panoro apžiūrėti. Bet priėjus arčiau noras vos ne atšoko nuo žydrų paviršių – apvaliuose stikliniuose induose plūduriavo… merginos. Geltonplaukės, žydraakės, nuogutėlės, dailiomis krūtikėmis ir užpakaliukais. Dievulėli, jeigu ne tie žydri drebučiai, kuriuose jos buvo įdrėbtos… Marius sunkiai gurktelėjo seilę. Tai štai kas ištinka Drūkšių aukas! Tačiau drebučiai dar ne viskas – geriau apžiūrėjęs jis pamatė, kad prie visų merginų prisisiurbę čiuptuvai, kuriais ir bėgiojo keistas žydras švytėjimas… Čiuptuvai jungė ir indus, bet Marius ataugų nebelietė – žinojo, ką jos gali. Vis dėlto, smalsumui nugalėjus pasišlykštėjimo ir gašlumo derinį, jis prigludo prie stiklo, iš arčiau pasižiūrėti, kas gi atsitikdavo vargšėm Aukštijos gražuolėm. Bespoksant į vienos veidą, staiga mergina sumirksėjo, sujudėjo ir juokdarys pastebėjo, kaip čiuptuvai suvirpėjo ir žydros kibirkštėlės, bėgiojančios tarp jų, pagreitėjo. Marius jau norėjo atšokti, bet akys tiesiog pačios prilipo prie merginos akių – kažkur tokia išraiška jam buvo matyta… Taip, Drūkšių aukos akys spinduliavo tokia palaima, tokiu dangišku saldumu, tokia šviesa, kokią vyrai tik kartais mato moters akyse, ir tik tada, jeigu labai labai pasistengia… Atplėšęs žvilgsnį juokdarys pamatė, kad visi indai vos pastebimai dreba, kad visos aukos atsimerkusios dėbso šituo nepakeliamu žvilgsniu, kad jų kūnai įtempti lyg stygos, virpančios svaiginančioje dermėje… Kažkas dėjosi keisto, nepaaiškinamo… Įveikęs norą pasilikti čia ir virpėti su visomis merginomis kartu, Marius prišoko prie stebuklingų lentų, mirgančių įvairiausiais spalvotais žiburėliais, o tarp jų pastebėjo taką, vedantį gilyn į urvą.


Liepsnos vis artėjo. Vėjas, draikantis dūmų debesis, tumulais nešantis žiežirbas, atnešdavo ir persigandusių žirgų žvengimą, žmonių riksmus, griūvančių pastatų grumesį, beviltiškas kažkieno nurodymų “pilt!”, “atsitraukt!” nuotrupas, kurios dažniausiai baigdavosi persigandusiųjų klyksmu: “Griūna!!! Atgal!!!.” Aldrikis baugiai apsidairė, rinkdamasis kur eiti: gatvė už nugaros jau buvo virtusi liepsnos upe, mestis į kairę taip pat neatrodė saugu, tik pietvakariuose stūksančios kunigaikščio pilies dar nedengė dūmų apklotas – ten žynys ir pasuko spėriu žingsniu. Tačiau nespėjus peržengti net tuzino grindinio akmenų iš rūkstančio skersgatvio išniro moteris ir puolė seniui į kojas:
– Saugotojau…
Aldrikis nudelbė žvilgsnį ir nustebęs pažino… patarnautoją Mildą. Nuo jos nemaloniai dvelkė apsvilusiais plaukais, moters vilkimas rūbas buvo perdriskęs, o vienas kraštas – apdegęs. Matyt, vargšė bėgo iš degančio pastato…
– Dukra mano, – pasilenkdamas jos pakelti sumurmėjo žynys, – stokis, einam, čia negalima pasilikti…
Bet ji nepaklausė, tik dar tvirčiau apkabino žynio kojas.
– Dukra?.. Kas? Eime… – nieko nesuprasdamas ir bergdžiai mėgindamas išsilaisvintis dar kartą paragino. Bet Milda pažvelgė į Aldrikį kupinomis ašarų akimis ir, kratydama galvą, sušuko:
– Saugotojau… Aš žinau, kodėl TAI atsitiko!
Senio veidas persimainė, akis tarsi užtraukė gaisrų dūmai, kakta suruko. Jis, lyg viską užmiršęs aplinkui, išsitiesė ir užgriaudėjo:
– Tai – Dievų kerštas už jų negerbimą! Už norą juos išduoti! – žynio lazda tarsi atpildo strėlė šovė aukštyn ištiestoje rankoje.
– Žinau, – sudejavo Milda, – bet jis tik gero norėjo, tik gero… Čia jie dėl visko kalti! O dabar JĮ paaukojo!
– Kaip, ką? Ką? Ką tokį? – vėl nebesuprato Aldrikis.
– Marių! – sušuko moteris, – Marių! O aš nebegalėjau jam padėti! Mane pakeitė ir aš nespėjau!!!


Kunigaikštis stovėjo nusisukęs į langą ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Jis niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo raudonos pašvaistės, plitimu tarytum atsiliepiančios į rausvėjantį dar neilgos pavasario dienos pavakario dangų. Įžiūrėti, žinoma, jis negalėjo beveik nieko, tačiau juodų dūmų stulpai, it sukiršintos bitės gatvėmis zujantys žmonės ir raiteliai gero nežadėjo. Net ir sargybiniai ant sienos nebestypsojo lyg įmūryti, o gyvai susišaukinėjo, mojavo rankomis rodydami naujus gaisrų židinius ar gesintojų pastangas.
– Sakyk, – paliepė pusbalsiu.
Sargybos viršininkas šimtininkas Gudrius bėrė naujienas:
– Kur dabar nuskrido – nesusekėme, gaisrai gesinami, išsiuntinėjome žygūnus, kad žmonės slėptųsi, bet… – staiga nutilo pusėje sakinio.
Dringis klausdamas sumurmėjo:
– Bet?
Karys nejaukiai sumindžikavo. Nesulaukęs atsakymo kunigaikštis atsigręžė ir paliepė:
– Na!
Gudrius pažvelgė tiesiai į akis:
– Blogai, valdove – dega maždaug trečdalis miesto, žynių namus šluote nušlavė… Vandens turime daug, bet labai kaitrios liepsnos… Darome viską – kiekvienas sveikas žmogus pluša…
– Joju pažiūrėti, – kunigaikštis ryžtingai krestelėjo galvą ir žengė žingsnį.
– Valdove, gal neikit? – šimtininkas tartum netyčia atsistojo tarp Dringio ir menės durų, bet šis tik liūdnai dėbtelėjo į sargybos viršininką:
– Et, Gudriau. Dabar jau manęs nenusaugosi… Keliaujam.
Bet durų vyriai vėl girgžtelėjo. Abu vyrai atsisuko ir abiejų veiduose įsižiebė ir nuostaba, ir nerimas – mat į menę tvirtu žingsniu įžengė Aldrikis, o iš paskos, tempiama tarsi avis už grandinės, klupdama įpuolė susivėlusi moteris…
Dringis pagarbiai nulenkė galvą ir ištarė:
– Garbusis…
Gudrius irgi nusilenkė, bet žynys neatsakė į pagarbos ženklus – tik lazdos galu stumtelėjo moterį link kunigaikščio ir piktokai paliepė:
– Pasakok. Pasakok kunigaikščiui viską, ką žinai!
“Pasakoti ką?”, nustebęs Dringio žvilgsnis susidūrė su žioruojančiomis Aldrikio akimis ir pašiurpo: atrodė, kad žynio kaukolės gelmėse dega Pikuolio ugnis, tiek ten driekėsi niūrios rausvos tamsos. O gal tai tik blyksėjo gaisro, regimo pro langą, atšvaitai? Milda drebančia ranka nusibraukė plaukų gijas ir patyliukais pradėjo:
– Valdove… Marius, Marius norėjo sutrukdyti pasiuntiniams…


Tarsi ledas lygios urvo sienos, šiek tiek atspindinčios šviesą, leido eiti neatsimušinėjant ir apgraibomis netiriant kelio. Bet vieną akimirką, išgirdus kažkokį keistą garsą, nemaloniai primenantį maurojimą ar riaumojimą, drąsa lįsti gilyn kažkur dingo. “Ir visgi privalau”, pats sau paliepė atsikvėpdamas Marius. Urvas platėjo, tolumoje įsižiebė šviesa, jis ėmė sliūkinti kaip galima tyliau. Bet netrukus atsivėręs vaizdas pranoko bet kokius lūkesčius ir nuojautas: už posūkio urvas baigėsi, išplatėdamas į didelę, apvalią ir keistą patalpą. Toliau eiti bebuvo galima tik kokių penkių žingsnių ilgio siauru tilteliu, o tiltelio gale sėdėjo kažkoks baltai apsirengęs žmogus. Marius negalėjo tiksliai pasakyti – ar tai buvo burtininkas, matytas prie ežerėlio, ar kas nors kitas, mat apžiūrimasis buvo nusisukęs į jį nugara, tačiau tuoj pat nusprendė, kad geriau pirma labai gerai apsidairyti, o tik paskui eiti sveikintis arba kitaip aiškintis santykių. O apžiūrėti buvo ką – mat sėdintysis elgėsi labai keistai: jis nesėdėjo ramiai, nebuvo įnikęs į kokią nors storą knygą, o šokčiojo, lankstėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, viena ranka plojo per krėslo rankeną, kažką džiaugsmingai šūkaliojo, visą laiką neatitraukdamas akių nuo vaizdo, besidirekinio ant priešpriešės sienos. Geriau įsižiūrėjęs Marius vos neaiktelėjo: priešinga siena – milžiniškas stebuklingas veidrodis, jame – virš trobų, namų lekiantis didžiulis slibinas. Didžiulis, sidabriškai melsvas gyvio kūnas blizgėjo it kokios milžiniškos žuvies, tai viename, tai kitame žvyne blyksteldavo gaisrų atspindžiai, nasruose tviskėjo dvi baisingos iltys ir tarsi kariauna mūšyje išsirikiavusios smulkesnių dantų eilės. “Raibasis baltai mėlynas kapliadantis!”, sumojo Marius ir pajuto, kaip silpsta, kaip tučtuojau reikia atsiremti į sieną. O slibinas, išvydęs kokį nors trobesį, žmogų ar gyvulį, kiekvieną kartą spjaudavo ugnines čiurkšles ar kamuolius, paverčiančius nelaimingąjį ugnies stulpu…


Mildos pasakojimas buvo labai trumpas, padrikas. Bet dabar jis kabojo menėje tarsi slogutis, pasiruošęs galutinai sutraiškyti ir tai nežinia kiek išbandymų pakėlusį kunigaikštį. Dringis vėl nusisuko į langą. Ramybę, rodytą net tada, kai kariai pranešė apie netikėtą slibino pasirodymą ir didžiulius gaisrus, išlaikyti sekėsi sunkiai – dabar jis stovėjo sukandęs dantis ir iki baltumo suspaudęs suimtas rankas. Nors viduje atkakliu plaktuku kalė “Vis tiek čia kažkas ne taip… Kodėl Marius neatskleidė sąmokslo, kai buvo rengiamasi jį aukoti? Nebuvo pasitvirtinusios jo įtartys? Bijojo dėl savo kailio? Bet gi jis žino, kiek aš jam skolingas…”, bet reiklus Aldrikio žvilgsnis vertė priimti kitokį, nenorimą, nors ir apdairų sprendimą. Senio rankose buvo, kaip pasakytų svetimų kraštų gyventojai, visi koziriai…
– Valdove, – vėl apie save priminė Saugotojas.
Dringis atsisuko, bet pabrėžtinai lėtai ir nenoriai.
– Privalai spręsti DABAR, – senio balsas skambėjo griežtai, – brangi kiekviena akimirka.
Kunigaikštis patyliukas žvilgtelėjo į Gudrių – šimtininkas visada palaikydavo jo pusę, bet šįsyk anas tik linktelėjo.
– Gerai, – pagaliau prabilo, – bet, kol viskas nebus iki galo aišku… – nelabai rišliai ir tvirtai pradėjo.
-Valdove, – pertraukė jį Aldrikis. Dringis piktai prisimerkė, bet susivaldė ir mostu leido žyniui kalbėti:
– Aš žinau, man nedera tau patarinėti, bet norėčiau, kad dar kartą išklausytum, apsvarstytum ir suprastum. Tu esi tas, kurio gyslomis teka tavo protėvio kunigaikščio Daugėlos, o jo vien vardo bijojo visi į Rytus ir Vakarus nuo Aukštijos, ir tavo tėvo, didaus valdovo kunigaikščio Luokio kraujas, – pakiliai tęsė senis, – tavo bajorai, tavo pavaldiniai ir kiekvienas Aukštijos gyventojas gerai prisimena šiuos tvirtus tarsi ąžuolai vyrus, gerai prisimena, kaip jų kalavijai ne vieną ir net ne tuziną kartų stabdė priešą, pasigviešusį mūsų žaliųjų kalvų, mūsų žydrųjų ežerų, mūsų gelsvųjų laukų, mūsų rūpestingųjų moterų. Priešą, kuris visada siekė paniekinti mūsų Dievus, išpjauti mūsų vaikus, išdeginti Aukštijos vardą iš pasaulio veido. Ir nesvarbu, iš kur tas priešas atjodavo – vėjingų Sijuro platybių, ledingų Džerminijos kalnų ar šiltųjų Prantijos pamarių. Net ir sunkiausią valandą, tamsiausią naktį it pikčiausią krušą juos pasitikdavo mūsų tėvų plienas. Ir nors dabar tu, valdove, sprendi, kas mūsų priešas, o kas draugas, bet ar visi gebės pasekti tavo žodžiu, tavo minties vingrumu? O gal kieno nors kvailoje makaulėje užgims įtartis: “ne, tai ne kunigaikščio Luokio atžąla, kitaip mūsų Dievų niekintojai tuoj pat būtų ant laužų!”, kas tada? Ar nestos brolis prieš brolį, vaikas prieš tėvą, ar nekibsim vienas kitam į gerkles tuomet, kai reikia spaustis į geležinį kumštį, gebantį duoti gaudų atkirtį nedraugams? Todėl sumanę mums pakenkti klastūnai, kad ir kas jie bebūtų, turi būti sugauti, turi būti nubausti. Kitaip… Vargas laukia Aukštijos, vargas, vargas… – senis paskutinius žodžius išlemeno veik pašnibždomis ir, it išvargintas ilgos kalbos, sunkiai nuleido galvą, parimdamas ant lazdos. Bet prieš tai jo bedugnės akys visą laiką stebėjo, kaip mainosi kunigaikštis. Kaip jis, klausydamas atsargių, bet užgaulių vyriausiojo ir seniausiojo Saugotojo užuominų, tai bąla, tai raudonuoja, stveriasi ir vėl paleidžia kalaviją, gniaužo kumščius. Kaip dar visai neseniai atsiradusios raukšlės įsikerta į jaunuolio kaktą it prigimtinės, kaip žvilgsnis užsidega pašėlusiu blizgesiu, taip primenančiu amžinatilsį kunigaikšį Luokį – staigų, rūstų, negailestingą ir netgi žiaurų…
Trapi tyla baugiai virpėjo, laukdama kito ją drąskančio žodžio. Norėdamas atkreipti dėmesį vos krenkštelėjo Gudrius:
– Na? – Dringis taip žybtelėjo akimis, kad Aldrikis mintyse išsišiepė. Valdovą į gniaužtus griebia tūžmastis – puiku, juk tūžtantis, pykstantis žmogus yra neapdairus ir dėl to – silpnas bei pažeidžiamas, senis tai žinojo puikiai. Ilgametis tarnavimas Drūkšiams jį išmokė ne tik lydėti aukas ir giedoti giesmes… Kuklūs buvo žynių būstai, kuklūs dėvimi rūbai, bet jų žodžiai visada skambėdavo šalia, o kartais net vietoje valdovų… Tad toks senųjų didvyrių palikuonis, kurio pyktis nors ir buvo skirtas žyniui, bet netrukus nukreipsimas tinkama linkme, taip, kad atneštų naudos Dievams, saugotojui patiko. Labai patiko.
– Valdove… Pasiuntiniai negalėjo nujoti labai toli. Garbusis Aldrikis teisus – reikia juos sulaikyti ir viską išsiaiškinti. Aš galiu išvykti tučtuojau! – senasis karys, nuo vaikystės auklėjęs jaunuolį, prašančiai pažvelgė į kunigaikštį ir jo akys bylojo: “nusileisk, vardan mūsų visų, šį sykį nusileisk. Neleisk giminės žymei nugalėti tolimuose kraštuose įgytos išminties, netrenk jaunos galvos į sieną…”
– Ne, – valdovo balsas žvangtelėjo tarytum kalavijas, atsimušęs į šarvą. Gudrius liūdnai nulenkė galvą.
– Ne, Gudriau, – pakartojo kunigaikštis, – tu esi reikalingas prižiūrėti gaisro gesinimą bei pilies gynybą. Mes ir taip jau per daug šnekame, kai viskas aišku!
Aldrikis grasinančiai susiraukė – vis dėlto berniukas nusprendė žaisti visagalį ir žengti prieš Dievų valią… Ką gi, savo nelaimei!
– Tačiau vytis pasiuntinių, – tęsė Dringis, – tuojau pat pasiųsk Begailį. Lai skubiai ima keletą vyrų, išsiaiškinkite, kur nujojo pasiuntiniai ir visu greičiu paskui juos. Pasieniui duokite parengties ženklą ugnimi. Jei pasivysit – neklausykite jokių atsikalbinėjimų, jokių neliečiamybių. Suimti, pristatyti čia, gyvus. Supratai – GYVUS!
– Taip, valdove! – Gudrius kaukštelėjo kulnimis.
– Garbusis Aldriki, – kunigaikštis kreipėsi į žynį, – galite toliau ramiai tęsti savo pareigas, aš užtikrinu, kad pasiuntiniai bus sulaikyti ir pristatyti teisingam mūsų teismui.
Kiek suglumęs, bet nesutrikęs senis saldžiai nusišypsojo ir nusilenkė:
– Ačiū, valdove. Visada tikėjau tavo teisingumu ir protu.
– Gudriau, jeigu tik pasirodo slibinai – pranešate man. Nors… ne, aš irgi tuojau pat einu ant sienos. Viskas, – Dringis apsidairė: ar visi suprato? Aldrikis patenkintas šypsojosi, Gudrius vis dar stovėjo sustingęs, kaip pridera kariui, negavusiam įsakymo iki galo, tik Milda abejingai tylėjo, atsišliejusi į krėslą. Kunigaikštis garsiai riktelėjo:
– Vykdyt!
Šimtininkas it viesulas išlėkė pro duris, Aldrikis linktelėjo ir, mintyse švęsdamas pergalę, irgi pamažėle išėjo. Dringis pasilenkė prie moters:
– Milda, neliūdėk. Su Mariumi gal bus viskas gerai. Sek garbųjį Aldrikį, tęsk tarnystę ir nesirūpink. Jis neprapuls. Stokis, – ištiesė ranką.
Ji liūdnai pažvelgė į kunigaikštį, tada tylomis linktelėjo ir sugriebė Dringio delną suglebusia ranka.
Kunigaikštis, pagaliau išvaikęs visus svečius, sugrįžo prie lango ir akimirkai sustingo, vėl žvelgdamas ir mintydamas: “neįvertinau Mariaus, oi neįvertinau. Ech, saviveiklininkas nelaimingas…”


Piktasis burtininkas visą laiką kikeno, kirbėjo ir džiūgavo. Net kiekvienas krūmas, pavirstantis žarijų krūvele, jam sukeldavo naują džiaugsmo protrūkį ir neaiškius šūksnius. Veidrodžio gelmėse išniro… Marius net akis panoro patrinti – kunigaikščio Dringio pilis! Netrukus jis suprato, kad peraugęs driežas siautėja vakarinėje miesto dalyje. Nugalėjęs baimę ir tylomis dar arčiau prislinkęs juokdarys pastebėjo, kad dešine ranka burtininkas laiko kažkokią stebuklingą lazdelę su raudona viršūnėle… Dabar slibinas lėkė virš siauros gatvelės, beveik kliudydamas kaminus… Ir štai skraidantis driežas pasiekė namus, kur gyvendavo žynių patarnautojos. “Milda…”, staiga negera nuojauta suspaudė Mariaus širdį ir jis sugniaužė kumščius. Galvojimui laiko nebeliko, baimei – taip pat, tarsi lūšis jis dryktelėjo ant piktojo kerėtojo. Šis, nesitikėjęs užpuolimo, nespėjo net cyptelti, kaip atsidūrė greta savo krėslo ant žemės ir išvydo krauju užpiltas nenusiteikusio juokauti juokdario akis.
– Pasismaginai, gyvate juodoji, – būgnuodamas kerėtoją kumščiais staugė jis, – manai, kad jeigu neduoda mergos, tai galima visus svilinti? Aš tau priminsiu, iš kur ataugos dyksta…
Marius žinojo, kad kerėjimui svarbiausia – rankos, todėl jis pirmiausia keliais užspaudė burtininko alkūnes ir vožė kumščiu į galvą. Bet niekšo būta gajaus – jau kitą akimirką jis blykstelėjo akimis ir nematoma jėga čiupo juokdarį už kupros, sviesdama aukštyn, iki pat palubės. Išsilaisvinęs kerėtojas bemat pašoko ant kojų, tačiau tuo metu Marius krisdamas skaudžiai drėbėsi į stebuklingąją lentą, sudrebindamas tiltelį. Burtininkas susverdėjo, sumostagavo rankos, bet pusiausvyros neatgavo ir nugarmėjo kažkur žemyn, į tamsą…



Nuo kalvelės bent šiek tiek geriau matėsi tolumoje degantis miestas ir žioruojantis Ledakalnis. Pasiuntinių žirgai neramiai gręžiojo galvas, prunkštė, baidėsi, mindžikavo, bet Fervergonas vis tiek pavadžius laikė viena ranka, nenuleisdamas žiūrono.
– Kas ten, kas ten dedasi? – nerimo Šbarkasas.
– Kažkas vyksta… – puse lūpų atsakė grafas, – labai daug dūmų, miestas dega… O švenčiausiasis Gergai!
– Kas?
– Slibinas… Velniai rautų, Šbarkasai, tikras slibinas virš miesto! O dydis… Dydis!
– Valėzi! – baronas net atsistojo balne, mėgindamas plika akimi ką nors įžvelgti dūmų debesyse, – juokaujate?
– Kad tave šeškas su tokiais juokais… – Fervergonas nuleido žiūroną ir pažvelgė į bendrakeleivį:
– Man intuicija siūlo kuo toliau nuo čia dingti… Patariu prisidėti.
– Pala, pala, grafe, o mūsų daiktai kaip?
– Velniop daiktus!
– Grafe, bet mano garderobas! Aš jam tūkstančius išleidau!
Fervergonas vyptelėjo, pasitaisė sėdėseną balne, prisimerkė ir tyliai prabilo:
– Garderobas, barone, ar ne? – plačiai nusišypsojo, – kojinytės, liemenės, rankogaliai? – kėlė balsą ir staiga pasilenkęs prie pat Šbarkaso veido sušnypštė:
– Nieko nežinote apie Juodpelynį? Negirdėjote, kas ten dėjosi? Norit likti nuodėguliu? Grandyse mėsa labai gerai kepa! Norit? Norit?! Tai ir likit!
Džerminas atsilošė, nevalingai krūptelėjo – pranto žvilgsnis turėjo galios…
– Gerai… – sumurmėjo, – jojam…


Marius sunkiai nusirito nuo keisto stalo. Skaudėjo sutrenktą šoną, bet, pasiremdamas į krėslą, vis tiek atsistojo. Slibinų valdovas, pradingęs gelmėse, nesirodė. Juokdarys žvilgtelėjo į stebuklingą veidrodį: slibinas jau nebeskrido, o tik kabėjo ore ir lėtai mojavo sparnais. Keistoji stebuklinga lazdelė, su kuria smaginosi burtininkas, stovėjo vidury stalo kaip įbesta. Juokdarys žinojo, kad burtininkų daiktų niekam nepatartina liesti, bet žingeidumas nugalėjo. Atsargiai, bijodamas nudegti ar kitaip nukentėti, Marius sugriebė lazdelę. Perkūnas nenugrumėjo, žaibas netrenkė, lazdelė nedegino. Tik slibino atvaizdas veidrodyje virptelėjo. Pamėgino atkelti – bet ne, lazdelė buvo įtvirtinta. “Hmm…” Abejodamas stumtelėjo į šoną – bet lazdelė nesistūmė, o tik krypo. “Grįžta!”, nuaidėjo kažkur greta. Marius krūptelėjo ir apsidairė – kas kalba? Bet nieko greta nebuvo. Staiga žvilgsnis užkliuvo už stebuklingo veidrodžio – slibinas per grumtynių laiką buvo priartėjęs prie pilies…


Gudrius klausiamai pažvelgė į kunigaikštį:
– Šaudyti?
Dringis tylomis stebėjo didžiulį gyvį, didėjantį su kiekvienu sparnų mostu. Tiesa, skrido jis kažkaip keistai – tarsi nebežinodamas ką veikti. “Dievai… Globėjai…”, tukseno mintyse, “Bet mes gi ginamės!”
– Šaudyk… Bet šaudydami stenkitės tik atbaidyti, o ne sužeisti, kas juos žino…


“Taikyt! Atleist!”, vėl išgirdo Marius. “Fiū…Fiūūū…”, suūžė strėlės ir akmenys. Vienas iš skriejančių nemalonumų pataikė tiesiai slibinui į šoną. Gyvis subliuvo – sustūgo tarsi karvės ir šuns mišinys; stūgsmas, skausmas juokdarį perliejo lyg botagu ir jis paleido keistąjį įnagį. Marius keletą akimirkų mėgino atsigauti – atrodė, kad dešinys šonas tik ką buvo suvarstytas strėlių ir sudaužytas. Ir tik tada pastebėjo, kad jį supa visiška tyla…


Į žirgo kanopų dundesį įsiliejo kažkoks panašus garsas, tarytum žirgui būtų išaugę ne keturios, o kiek daugiau kojų. Fervergonas atsigręžė, nujausdamas naujus rūpesčius…
– Ėhė… Panašu, kad mus ir atsiveja, – šūktelėjo pasiuntinys.
– Kas? Daug? – perrėkdamas vėjo švilpesį paklausė Šbarkasas.
– Dulkių debesis, matyt bent keletas. Barone, galbūt tai tik nuojauta, bet man rodos, reikėtų labiau skubėti, ir tučtuojau – iki sienos, ten ir aiškinsimės!
– Jie negali mūsų sulaikyti, mes turime neliečiamybę!
Prantas mintyse prunkštelėjo – na ir formalistas…
– Jiems nusispjauti į mūsų neliečiamybę!
– Kokiu pagrindu?!
– Niekam jūsų pagrindai neįdomūs, ginkite žirgą, nes prisipažinsite nužudęs tėvą, motiną bei baltą bejėgę katytę, kai laukiniai padės tamstos uodegą ir jos priklausinius ant žarijų…
– O gal palaukti ir išsiaiškinti?
– Dėl Dievo ir giminės pratęsimo, Šbarkasai, net negalvokite jų laukti, iki sienos čia pat… Bet, pagaliau, kaip norite. No! – Fervergonas dar kartą kirto žirgui, ir taip šuoliuojančiam iš visų jėgų.
– Tpfu, grafe, No! – užriko ir baronas.


“Dabar”, – pats sau nurodė Begailis, nusprendęs, kad vejamieji jau pakankamai arti.
– Kunigaikščio vardu, stokite! – jis užriko prantiškai. Bet du priekyje lekiantys raiteliai gal net neišgirdo.
– Įspėjamasis šūvis! Taikyti virš galvų, mums jų reikia gyvų! – nurodė Begailis. Du greta jojantys kariai įtempė lankus. Skimbtelėjo templės, švilptelėjo strėlės.
– Kunigaikščio Dringio vardu! Stokite! – dar kartą išrėkė gaudynių vadas.
“Nesulauksi, laukini…”, Fervergonas dar labiau prigludo prie žirgo kaklo, šūkaliodamas “No, no”, badydamas šonus pentinais, nors vargšas gyvulys ir taip stengėsi kiek išgali.
– Šaukite į žirgus! – dabar prantas jau netgi išgirdo blogą lemiančius žodžius…
Šbarkasas pajuto, kad jis skrenda per balno priekį, pora kartų žemės vaizdą pakeičia dangaus žydrynė, kuri nors žirgo koja, vis didėjanti žolė, kol viskas pasibaigia dideliu ir skaudžiu smūgiu. Fervergonas staigiai sustojo, pastatydamas žirgą piestu ir atsisuko į persekiotojus, jau šokančius nuo balnų… Šbarkasas tylomis dejavo, keikdamas viską po truputį, bet tikriausiai labiausiai lanko išradėją. Fervergonas stūksojo balne it įkaltas. Arčiau priėjus persekiotojams jis užriko:
– Kaip jūs drįstate taip elgtis? Aš esu Ijūnijos pasiuntinys Terigiunas Fervergonas, o ten – pasiuntinys Dolafas Šbarkasas.
– Mes žinome, kas jūs esate, grafe Fervergonai, todėl ir gavome tiesioginį kunigaikščio nurodymą jus sulaikyti, nespėjus išvykti. Patariame paklusti.
– Jūs keliate tarptautinį skandalą… – sužaibavo pasiuntinio akys.
– Toks įsakymas, – Begailis gūžtelėjo, – prašyčiau nulipti nuo žirgo, kad mums nereiktų žaloti dar vieno gyvulio…
Šbarkasas sunkiai atsisėdo. Du kariai iš karto prisistatė, bet pagalbos atsistojant nepasiūlė.
– Jums tai atsirūgs, – pažadėjo baronas, kruopščiai valydamasis drabužius ir dairydamasis kažkur nulėkusios skrybėlės.
– Mums įsakyta jus pristatyti su visa pagarba atgalios, griežtų priemonių ėmėmės tik pastebėję, kad jūs bėgote… – paaiškino Begailis, imdamas Fervergono žirgo pavadžius.
– Bėgome? – nustebo prantas, – lenktynes jūs vadinate bėgimu?
– Aš nenoriu pradėti ginčų, – šyptelėjo karys, pajutęs, kad pasiuntinys tuoj ims ieškoti kabliukų, – būkite malonus, sekite mus ir užtikriname, kad jums nieko neatsitiks. Gerlupy, atiduok savo žirgą garbiajam pasiuntiniui.
“Priešintis dabar neprotinga, bet mes dar pakariausim… Matyt visgi juokdarys…”, pagalvojo Fervergonas, paklusdamas karių reikalavimams, bet, neiškentęs, burbtelėjo:
– Matau, kad kunigaikštukui mažai problemų…


“Tpfu, tpfu tpfu… Na ir burtai”… mintyse murmėjo Marius, žvilgčiodamas tai į lazdelę, tai į slibiną, apšaudomą pilies gynėjų stebuklingame veidrodyje. “Velnias velnias velnias…”, kaupėsi nusprendęs vis dėlto dar kartą paliesti lazdelę. Ir vėl, atsargiai, tik pirštu – nieko… Capt delnu – nieko… “Fiūūū… Fiūūū!”, sušvilpė strėlės. Juokdarys tiesiog savaime truktelėjo į save lazdelę, tarsi mėgindamas išvengti kažkur lekiančių strėlių. Ir pajuto, kad kažkas įvyko – garsas nutolo, pasigirdo sparnų plakimas, bet tik pažvelgęs į veidrodį, Marius suprato, kodėl – slibinas tolo nuo pilies. “Nejaugi?..”, nustebo jis nuo netikėtos minties, varstydamas akimis tai lazdelę, tai slibino, plasnojančių virš papilio, atvaizdus stebuklingame veidrodyje. O ausyse tuo metu ūžė skrydžio vėjas, girdėjosi lėtas galingų sparnų vasnojimas, netgi jautėsi aitrus kvapas… Kryptelėjo lazdelę į priešingą pusę – slibinas irgi pasuko į šoną. Truktelėjo į save – slibinas šovė aukštyn, pastūmė nuo savęs – slibinas nėrė žemyn… Ir netrukus pasirodė juokdariui, kad jis tarsi suaugo su tuo dideliu žalias akis vartančiu gyviu, tarytum slibinas – tai jis, o jis – tai slibinas. Nebejautė rankoje paslaptingos lazdelės, nors ir vartė ir kraipė ją į visas puses, priversdamas slibinus paklusti jo valiai. Su kiekvienu sparno mostu jis drąsėjo – kildavo aukščiau, nerdavo žemiau, sukdavo taip staiga, kad apsvaigdavo galva.
– Eiiii! – sukliko juokdarys ir galingas slibinų riaumojimas nusirito per Aukštijos kalvas ir klonius, stingdydamas žmogelių kraują gyslose…


Atgal būrys jojo spėriai, nors ir tausodamas nuo vijimosi pavargusius žirgus. Fervergonas balne sėdėjo taip išdidžiai ir su tokia įžeisto šventuolio mina, kad Begailis, kiekvieną kartą pažvelgdamas į pasiuntinius, pasijusdavo nejaukiai – bet juk kunigaikštis aiškiai įsakė, o jis – tik karys, kuris privalo vykdyti nurodymus… Šbarkasas, gavęs kitą žirgą vietoje sužeistojo, jojo raukydamasis – matyt, skaudėjo susitrenkimus ir neviliojo ateitis. Į visus barono bendravimo bandymus Fervergonas atsakydavo griežtu valdingu žvilgsniu, kuris priversdavo užsičiaupti jau pravertą žodžiui džermino burną. Ir vis dėlto, jis neatlaikė:
– Grafe, – pagaliau ryžosi šūktelėti.
Fervergonas atsisuko su tokia pat tūžmastinga minia, bet Šbarkasas nusprendė nekreipti dėmesio:
– Gal reiktų aptarti, kaip elgsimės? – pasiūlė.
Fervergonas atsakė prantiškai:
– Barone, išsirinkote patį netinkamiausią pokalbiui laiką, todėl tylėkite, kol man jūsų neprireiks!
Tai buvo labai nemandagus atsakymas, nuo kurio kraujas Šbarkasui siūbtelėjo veidan, dažydamas jį raudoniu iki pat plaukų šaknų. Bet Fervergonas nesiteikė skirti daugiau dėmesio ir, kiek leido palyda, atitolo nuo džermino.


– Žiūrėk žiūrėk, kas darosi! – klykė Dainių Poviliukas įbedęs pirštelį į dangų.
– Kur kur? – markstėsi senasis Vainorius, mėgindamas ką nors įžiūrėti žydrynėje.
– Nugi ten, dieduk, kirminas ugninis padebesiuos vartosi kaip drignių apsirijęs! – išplėtęs akis bėrė vaikigalis.
– Nieko nematau, – nusiminė senolis, nuleisdamas galvą.
– Va, ten, aukštai, virš liepos! Skrenda į… į… mus! – sukliko blykšdamas.
– Kaip tai, į mus? – bandė susigaudyti senolis – bet nespėjo. Nuo sutvėrimo smūgio sudrebėjo žemė, parversdama ir senolį, ir skuodžiantį šonan vaikaitį…


Kai Marius atgavo nuovoką, jį vėl supo tyla. Kas įvyko – atsiminti buvo sudėtinga. Bet rodos, kad jis tik ką skrido aukštyn, kaip pasiutęs mojuodamas sparnais, bet, kaip ir tame keistame regėjime, staiga pajuto, kad kažkas tempia jį žemėn. Tačiau atsisukęs pamatė ne kvatojantį žynį, o artėjančią trobą ir šonan skuodžiantį vaikį… “Betgi aš – ne slibinas…”, staiga suvokė ir jau blaivesniu žvilgsniu apsidairė. Ta pati patalpa, stebuklingas veidrodis… Jis pasuko beprotiškai ūžiančią galvą, kad matytų geriau: iš tiesų, veidrodyje mirgėjo ant kažkieno trobos kampo šlumštelėjęs slibinas. “Tikri burtai…”, šiurpdamas pagalvojo. Bet kažkas buvo ne taip… Veidrodis lyg ir per toli, o jis… Kabo ant sienos! Iš tiesų, žemiau buvo tik tamsta, rankas kažkas laikė išskėstas, o kojas – apkabintas. Marius pasipurtė – bet gniaužtai buvo stiprūs… “Čiuptuvai?” Tačiau nieko nesimatė tol, kol plykstelėjo labai ryški šviesa, apakinusi juokdarį, o kai vyzdžiai susitraukė jis pamatė žemiau prie paslaptingo stebuklingo stalo sugrįžusį kerėtoją. Jis kažką piktai murmėjo tampydamas stebuklingąją lazdelę. Nuo kiekvieno timptelėjimo gyvis, gulintis griuvenose, sujudėdavo, krūpteldavo, skleisdavo sparnus ir tarsi mėgindavo pakilti, bet nesėkmingai: tai sparno kraštas užkliudydavo kaminą, tai koja įstrigdavo tarp rastų. Po kelių nesėkmingų bandymų burtininkas piktai žvilgtelėjo į veidrodį, sugriežė dantimis ir atsigręžė į Marių. Nužvelgęs ir, atrodo, paniekinamai prunkštelėjęs, paklausė:
– Na, tai kas toks būsi?
Juokdarys nesitikėjo, kad į jį bus kreipiamasi įprasta žmonių kalba, todėl šiek tiek sutriko. Trikdė ir bjaurus, skvarbus senio žvilgsnis, todėl jis tik sumurmėjo:
– Marius…
Burtininkas vėl prunkštelėjo:
– Marius, sakai? – tačiau vargu ar kerėtojas norėjo tikslintis, gal tik sau pasisakė, nes ir vėl paklausė:
– Iš kur?
– Iš… – Marius ėmė atitokti, – lauko.
Senis susiraukė, patampė barzdą ir staiga netikėtai skambiai nusikvatojo:
– Cha cha, gudruolis… Lauko, mat, – jis dėbtelėjo jau palankiau, – žinau, kad ne iš kalno gelmių užgimei, smarkuoli. Pala… O ar tu tik nebūsi to jaunėlio valdovo… Kaip ten jį… Senas kvailys Aldrikis rašė jo vardą, niekaip neįsimenu… va, Dringio, atrodo, juokdarys?
– Galima ir taip pavadinti… – šyptelėjo Marius.
– Aš ir sakau, – patenkintas linktelėjo kerėtojas, – eilinis stuobrys jau seniai apsidirbęs būtų, o čia labai jau apsukrus pasitaikė…
Marius nežinojo, džiaugtis ar bijoti, kad yra lyg ir giriamas.
– Na, tai ko čia prireikė? Mergos vaduoti atvarei?
– Ne… Tikrai ne mergos, – užtikrino Marius, – čia ilga pasaka.
– Na gerai, papasakoti laiko ją turėsi, pažadu, – šeimininko akys vėl blykstelėjo kažkuo įtartinu, – o dabar pasakyk, kokio velnio nemokėdamas čiupinėji viską, kas papuola? Vat ir kabėk, kol čia tvarką padarysiu…
Senis (nors kuo toliau, tuo labiau Mariui atrodė, kad kerėtojas nėra senas, greičiau – brandaus amžiaus vyras, kurį sendino tik barzda) vėl pasilenkė prie paslaptingos lazdelės. Slibinas atgijo, visas drebėdamas lyg šaltiena. Kerėtojas susikaupė, susiraukė, rankų, spaudžiančių lazdelę, krumpliai pabalo ir… Gyvis išsitiesė bei sustūgo taip, kad Marius panoro užsikišti ausis, tik to neleido tvirtai laikomos rankos. Tada sunkiai ištiesė sparnus ir suplakė, keldamas tokį vėją, kad milžiniškas debesys dulkių apdengė viską aplinkui ir galiausiai nerangiai, keistai, bet su baisia jėga stryktelėjo, šniojo sunkia žvynuota uodega, pakeliui nunešdamas tvoros likučius, šulinio svirtį, svirno kampą, vėl suplakė sparnais ir pagaliau pakilo, ištempdamas kaklą tarsi debesio dydžio gervė… Netrukus prieš Mariaus akis radosi vis didėjantis Ledakalnio pavidalas, slibinas pasuko iš žynių trobų likučių pusės, nėrė į olą, olos anga susidrumstė lyg į vandenį kritus akmeniui, visas kalnas tarsi suvirpėjo ratilais ir vėl liko stovėti: vienišas, didelis, galingas lygumų bei kalvų krašte. Kerėtojas murmėdamas atsilošė:
– Tokio pasirodymo tikriausiai užteks, prašė gi šįsyk nepersistengti, naujų aukų, tikiuosi, bus… – kalbėjo nei tai jam, nei tai sau, – tik va rudeniui mergilinę reiks sutvarkyti… Aha, – prisiminęs belaisvį pažvelgė aukštyn, – tai šnektelsim valandžiukę, Mariau?
– Kaip pageidausite, – atsakė jis, – tik… reikšmingai pažvelgė į ištiestas rankas.
– Ha, kabėti nepatinka? – išsiviepė kerėtojas, – o šokti ant nugaros padoriems žmonėms kaip kokiam nevispročiui patinka? Manai, man mėlynių nuo kritimo nebūna? Ne, narsusis vaduotojau, nieko nebus…
– Ne vaduotojas aš, – dar kartą priminė juokdarys.
– A, užmiršau. Ilga pasaka? Na tai porink, porink, laiko turiu. Jeigu ne meilė tave čia ant savo sparnų atnešė, turėtų būti kažkas įdomaus. Gal lobių ieškojai?
– Ne, ne lobių.
– Hmm… Esi tikra gyva mįslė… – burtininkas viena ranka parėmė pasmakrę, kita barbendamas į krėslo atkaltę, – na bet aš čia kažkaip neleidžiu svečiui papasakoti bespėliodamas, taigi laukiu, rėžk…
– Ką gi… Mano atėjimo čia paslaptis didelė, bet, supaprastinus, galima sakyti, kad čia patekau iš kvailumo, – prisipažino.
– O! Iš kvailumo! – pasigavo žodį kerėtojas, – taip, kvailumas yra viena iš tų nuostabių dorybių, kuri padeda mūsų rūšiai išlikti… Kvaili individai su savo genofondu yra, taip sakant, eliminuojami iš evoliucijos rezervo… Taip.
– Kaip? – keistų žodžių nebesuprato Marius.
– Na taip, tiesiog eliminuojami, a, tiesa, tu nesuprasi čia nė velnio… Žodžiu, nekreipk dėmesio, – šeimininkas numojo ranka, – aš dažnai mąstau balsu, žalingas įprotis, che che… – sukikeno, – taigi, kas paskatino tavo kvailumą realizuotis?
“Real…? Tpfu, kas per žodžiai…”, bet Marius nusprendė nekreipti dėmesio:
– Ėjau gelbėti Aukštijos nuo Juodpelynio likimo. Maniau, kad merginos – slibino maistas. Net nesitikėjau, kad kalne gali sėdėti visokie keisti burtininkai, kurie jas nežinia kam naudoja kažkokiuose permatomuose induose…
– Na, merginos yra slibinų maistas… tam tikra prasme, – atsiliepė burtininkas į jo samprotavimus, – bet aš vis tiek kažko nesuprantu: gelbėjai Aukštiją neduodamas aukos? Juk aukos negavę Dievai užsirūstina, tad kaip galvojai išgelbėti? – nustebo jis.
Marius paaiškino:
– Būtent to aš mėginau išvengti. Buvo sąmokslas. Buvo susimokyta išniekinti nuotakas ir taip supykdyti slibiną… Norėjau užbėgti už akių.
– Cho cho cho, manei, esąs tinkamesnė auka nei išniekinta nuotaka? – nusikvatojo šeimininkas. Marius gūžtelėjo:
– Anaiptol. Manęs čia būti neturėjo, turėjo atvykti švari nuotaka. Tiesiog nepasisekė visko atlikti iki galo…
– Įdomu įdomu… – sududeno gal burtininkas, – ir kas susimokė prie mus?
– Žiemos nebuvimas kliūva daug kam, – aptakiai atsakė juokdarys. Šeimininkas tikriausiai suprato, kad svečias kol kas nelinkęs pasakoti smulkmenų, todėl tik linktelėjo ir pasuko pokalbį kita linkme:
– Taip, iš kur išdygai man dabar beveik aišku. Na, bet sakyk, kaip tau atrodo, kas esu aš?
Marius su pastebima, bet neįžeidžiančia pašaipa jį nužvelgė.
– Kol kas man jūs panašus į burtininką, bet… keistą burtininką.
Šeimininkas nustebęs atsilošė:
– Čia dabar… O kodėl keistą?
– Na, tikras turbūt būtų seniai mane pavertęs pele, varle ar apsiuva ir privertęs laukti gražuolės…
– O gražuolė kam? – dar labiau nustebo kerėtojas.
– Che, – Marius vyptelėjo, – žmonės sako, kad gražuolių pabučiavimai nuima net pačius stipriausius kerus.
– Ėėė… – šyptelėjo ir burtininkas, – jau juokauji, vadinas. Na, na…
– Nejuokauju, taip sako.
– Hmm… Tai gal tada tave tikrai paversti pele ar varle? Patikrintume hipotezę kaip bučinys sklaido kerus. Sužadėtinę turi?
“Oi”, Marius nejučiomis krūptelėjo, “gal visgi vertėtų prikąsti liežuvį?”
– Turėjau… – liūdnai nutęsė.
– A… Tai visgi ją paaukojo! – pašoko kerėtojas, – oi neapmausi, manęs, vyruti, vaduoti atėjai! – džiaugsmingai pareiškė.
– Na po velnių, – neiškentė juokdarys, – kelintą kartą galiu sakyti, kad nieko vaduoti aš čia nėjau? Nejaugi aš panašus į įsimylėjusį jaunikaitį, verkusį penkias dienas, o po to išėjusį svarbesnės mylimosios pusės, dar likusios nesuėstos, gelbėti?
– Hmmm… – šeimininkas vėl susimąstė, – na ne, visgi nepanašus. Kalbi rišliai, mintys ne padrikos, depresijos požymių irgi nesimato. Gal ir nemeluoji. Taigi, dėl ko aš dar keistas? Kad nesisvaidau žaibais, nemurmu keistų žodžių ir akys nedega?
– Žodžius murmate, o dėl žaibų… gal ir dėl to, – sutiko Marius.
– Tiesa sakant, tokį įspūdį galima nesunkiai atitaisyti, – šeimininkas susiraukė, valdingai pakeldamas ranką ir sušnypšdamas:
– Žžžžžžžžžžžžžžaibe žžžžžžžžaibe…
– Nebūtina…, – skubiai patikino juokdarys, – prisimenu skrydį į orą, stebuklais tikiu.
– Cho cho, – nuleidęs ranką kerėtojas vėl nusikvatojo, – o tu visgi velniškai drąsus – nutraukti burtininką tariant užkeikimą!
Marius šyptelėjo:
– Neturiu ko prarasti…
– Neturi? Oho! O galva ant pečių? – nustebo šeimininkas.
– Nemanau, kad ji būtų kam nors reikalinga, išskyrus mane patį.
– Va, bet priklausymas tau pačiam, juk yra pakankamas pagrindas ją saugoti? Kaip čia taip?
– Aš nemanau, kad mano galva yra tai, apie ką mes kalbame… – Marius truputį suirzo, “Kiek galima kalbėti apie nieką?”.
– Cho cho cho! – vėl nusikvatojo burtininkas, – juokdarys juokauti nenusiteikęs. Tebūnie. Taigi… Mes aiškinomės… Aiškinomės, kas esu aš? Gal dar kartą spėsi?
– Na gerai. Iš to, ką mačiau, galiu pavadinti “tas, kuriam paklūsta slibinai”.
– O! Čia jau mintis… – jis pritariamai linktelėjo, – nors vėlgi – ir tau jis pakluso, – priminė, – vadinasi, mano unikalumui tai nusakyti tinka tik iš dalies. Taip… Nors, pagaliau, tai nėra labai svarbu, – kerėtojas vėl susimąstė, bet neilgam:
– Gerai, Mariau. Juokdary Mariau. Aš iš tiesų esu tas, kuriam paklūsta slibinai, tas, kuriam paklūsta Aukštija, tas, kurio rankose ir jos kunigaikštis, ir jos gyventojai, ir netgi kiekvienas daiktas, taip pat ir tavo galva, – gal nuo skambių žodžių burtininkas ėmė tiesiog matomai augti, jo akys sublizgėjo šaltais atspindžiais:
– Aš – ketvirtasis Drūkšių globėjas. Kalno dvasia. Slibino rūstis. Žynių žynys. Viešpats! Ir tu drįsai prieš mane pakelti ranką, tu drįsai išniekinti aukojimo apeigas, tu drįsti kaltinti žynius sąmokslu! Kaip manai, kas tavęs laukia? – baigė jis beveik žaibuodamas akimis ir griausmingu balsu, išaugęs kokius keturis kartus.
– Man nesvarbu, kas manęs laukia, – šaltai metė Marius, išsigandęs kiek mažiau, nei pašnekovas tikėjosi, – man tik įdomu, – jis irgi pakėlė balsą, – kodėl Aukštijos globėjui reikėjo deginti niekuo nekaltų žmonių pirkias? Gąsdinti slibinais? Kankinti mergaites su tomis juodomis šlykštynėmis?
– Oho! – vėl sugriaudėjo burtininkas, – juokdarys pasijautė didvyriu, susikovusiu su juoduoju tironu? – Marius tylėjo, bet tai nebuvo pagarbi baimės tyla.
– Kvailys, tu, Mariau, – pašaipiai sviedė šeimininkas, staigiai vėl sumažėdamas ir atsilošdamas krėsle, – sakai, kam viso to reikėjo? Ogi tam, didžiavyri, kad nebūtų žiemos, kad klestėtų kraštas, kad juokdariai galėtų juokinti žmones, o kunigaikščiai puotauti… Nors kvailai jaučiuosi tau aiškindamas, bet tebūnie. Esi drąsus, o drąsa visada gerbiau. Tad paklausyk, po to galėsi kaltinti. Šis kalnas – jis nepaprastas. Lai jis tau būna stebuklingas, kaip ir manei. Juk žinai, žiemą jis skleidžia tiek šilumos, kad sušildo viską aplinkui, bet toji šiluma juk turi iš kažkur atsirasti, netgi laužas šildo tik todėl, kad jame dega malkos… Tai va, jus šildo tos nekaltos merginos, šildo jų nekaltybė, jų švara, jų auka. Tuose žydruose induose jų nekaltybė susijungia į nepaprastą galią, kurią žiemą spinduliuoja kalnas. Bet kaip židinyje baigiasi malkos, taip baigiasi ir galia, todėl kiekvienais metais yra aukojamos naujos mergelės. Man rodos, kad tu spėjai apžiūrėti, kaip jos induose atrodo? Turėjai matyti, kad visada, kai prireikia galios, jos patiria pačią didžiausią palaimą… Bet įsivaizduok, kas atsitiktų, jeigu jų nebeaukotų? Kalno galia išsektų ir vieną kartą ateitų žiema: šalta, baisi, žudanti, žlugdanti. Tačiau kartais žmonės pasijaučia didesniais, nei jiems derėtų būti, jų išdidumas ima užgaulioti net ir Dievus, tada ir prireikia rykštės. Kalno rykštė – slibinas. Slibinas vėl atveda į protą nepaklusniuosius, sutramdo maištinguosius. Juk taip tave vaikystėje mokė Aldrikis? Baimė vardan gėrio, kurio kartais žmogus nesuvokia. O kalnas – didžiausias gėris, kokį jūs turite. Todėl ir yra ketvirtasis žynys, todėl jo klauso slibinai – tam, kad kiti ateitų į protą, tam, kad žmonės nemestų kelio dėl šunkelio. Ar supratai, juokdary?
Marius tylėjo. Paaiškinimas viską lyg ir sudėjo į vietas. Viską, tačiau… “Na, jei būti smalsiam – tai iki galo.”
– Bet, kaip sakėte, slibinai klausė ir manęs… – įžūlokai suabejojo Marius.
Ketvirtasis žynys prunkštelėjo:
– Klausė… Slibinai klausė kalno. Ne tavęs, ne manęs, o kalno! Negi nejautei, kokia galia tave apsupo, sugriebus lazdelę? Kokia galia turėjo sutapatinti tavo sielą su slibino? Tai buvo kalno galia ir tai buvo kalno galios saldumas… Tebūnie, sužinok viską, jeigu taip nori, vis tiek jau nieko nepakeisi. Ketvirtasis žynys nėra renkamas kaip pirmi trys, ketvirtasis žynys nėra mokinamas. Visa tai padaro kalnas. Kalnas išsirenka ketvirtąjį žynį, nes kas dešimt metų, o kartais ir dažniau, į kalną ateina įsimylėjęs kvailys, drebantis smalsuolis, nuotykių ar lobių ieškotojas. Kalnas paprastai jam suteikia vieną galimybę pajusti savo galią, kurią pajutęs jis užmiršta, ko atėjęs ir tetrokšta nugalėti bei tapti ketvirtuoju žyniu, vieninteliu, kuriam kalnas dovanoja visą galią. Jeigu atėjūnas galimybe pasinaudoja – kalnas iš jo netrukus išsiaugina naują žynį. Jeigu ne…, – pertraukoje Marius pajuto kažką negero…
– …Tai ne. Sudie, juokdary Mariau. Buvo smagu.
Jis nesuprato, kas įvyko, bet skrandis tarytum nukrito į padus, vaizdas aptemo, ausyse sušvilpė vėjas, akis užliejo ryški, akinanti šviesa.


Ten, kur kažkada stovėjo žynių namai, dabar teriogsojo keletas nuodėgulių krūvų, šiurpiai primenančių ugnies galią ir liūdną likimą tų, kurie atsidūrė jos kelyje. Kariai, stovintys sargybos žiede, apjuosusiame Ledakalnį, baimingai klausėsi kiekvieno šiugždesio ar kitokio įtartino garso, atsklindančio nuo kalno, kiekvieną kartą tvirčiau suspausdami ietis ir sustingdami it lūšys medžioklėje – įtempę ausis, akis ir uoslę… Ne, jie nesiruošė kautis su slibinu, netgi pamačius slibiną buvo nurodyta slėptis ir saugotis, bet apdairusis kunigaikštis, pasitaręs su šimtininku, nusprendė, kad šiais laikais, kai žmonės net Dievų nebebijo, verta pasaugoti pačius Dievus nuo per daug smalsių juos garbinančių dėmesio. Tad dažnas karys piktai keiksnojo likimą, pakišusį jam šį budėjimą, per kurį užpakalis galėjo iš tiesų nusvilti…
– Čia negalima! – du kariai ryžtingai užtvėrė kelią žmonių, dėvinčių tik ilgus baltus marškinius, būreliui, panorėjusių pasiekti Ledakalnio papėdę.
– Pasitrauk, pasmerktasis! – būrio vedlys ryžtingai nustūmė ietį, – ir atgailauk už nuodėmes! – suriko. Įdėmiau pažvelgęs į vedlio veidą, kario pakinkliai virptelėjo – Aldrikis, žalią durtinį iškeitęs į grubios drobės marškinius, meilesnis netapo. Bet pareiga yra pareiga!
– Atleiskite, garbusis, bet kunigaikštis įsakė… – nenorėjo trauktis karys.
– Kunigaikštis neįsakinėja Drūkšių saugotojams, – neleidęs pabaigti pasiaiškinimo, žynys piktai nustūmė sargybinį, nedrįsusį rimčiau pasipriešinti, ir pamojo jį lydinčiam būriui. Taip pat kukliai apsirengę žmonės – plaukus pasileidusios moterys, galvas panarinę vyrai, nusekė paskui vedlį.
– Aaaaaa…. – staiga atsklido vis stiprėjantis riksmas. Dauguma susidomėję pažvelgė klyksmo kryptimi ir pamatė, kad į kalno šlaitą dunksteli kažkoks neaiškus daiktas, visu greičiu ritasi žemyn, pasišokėja ant vienos iš daugelio atbrailų, išlekia į orą ir, kiek paskridus, dunksteli į žemę, nuo smūgio atšoka bei nusirita prie pat sustojusio atgailautojų būrio. Žmonės susidomėję pažvelgė į iš kažkur nukritusį nedidelį nuogą vyrą, kuris, matyt, buvo netekęs sąmonės. Akimirką dar tvyrojo tyla. Nepraradęs savitvardos žynys priėjo ir grubokai kilstelėjo nukritusiojo galvą už plaukų.
– Mariau! – suklykė artyn puldama moteris iš būrio.
Aldrikis, varstydamas akimis kūną, sustingo it druskos stulpas – iš tiesų, prieš juos, keistai atkraginęs galvą ir atmetęs atgal ranką, stiklinėmis akimis dėbsantis į plaukiančių debesis, drybsojo gudrusis kunigaikščio juokdarys. Tiksliau – buvęs juokdarys arba tai, kas iš jo liko… Žynys lengviau atsikvėpė. Kūkčiojanti Milda sukniubo ant nelaimingojo krūtinės. Apsupęs baltmarškinių būrys pagarbiai nulenkė galvas, užjausdami dar vieną auką.
– Mariau, Mariau… Kodėl tu? Kodėl aš? Kam taip reikėjo, kam… – raudojo mergina, tai grąžydama rankas, tai glostydama išbalusį mylimojo veidą.
– Dukra mano, – senis uždėjo delną ant raudančios Mildos galvos, – jo jau nesugrąžinsi… Tokia Dievų valia!
– Tokia Dievų valia… – aidu sugaudė žmonės.
Bet mergina taip grubiai šveitė žynio ranką į šoną, kad tas net žingtelėjo atatupstas.
– Tu! Tu dėl visko kalčiausias! – suklykė ji, – tu neišsaugojai nuotakų! Tu leidai regzti pinkles svetimšaliams, o jis, jis gelbėjo… Gelbėjo!
Klausiantys minios žvilgsniai susmigo į Vyriausiąjį saugotoją, lyg laukdami mįslingų nelaimingosioms žodžių paaiškinimo. Senis suspaudė lazdą – jis nepratęs būti kaltinamas!
– Nurimk, kvaila moterie! – sugriaudėjo Dievų tarnas, – jis netikėjo Dievais ir jų tarnais, manė, esąs gudresnis už visus! Bet dar niekas, įėjęs į Ledakalnį, negrįžo! Kalnas saugo savo paslaptis ir baudžia netikinčius už išdidumą! Tai Dievų bausmė! Tai…!
“Jis sujudėjo… Jis… Užsimerkė!”, gąsliai šūktelėjo kažkas iš būrio ir keletas baltmarškinių iš karto puolė vedžioti ore ženklą, ginantį nuo piktųjų dvasių. Aldrikis prarijo paskutinius žodžius ir vėl įsistebeilijo į juokdario kūną. Milda, baimingai apsidairiusi ir virpėdama it epušės lapas, prigludo prie nukritusiojo krūtinės. “Tuk… tuk… tuk”, sudunksėjo jos ausyse. Išvydęs, kad merginos veidą tarsi užlieja saulės spinduliai, kad lūpų kampučiai kyla aukštyn it pumpuro lapeliai, Aldrikis sukando dantis…
– Mariau, – sušnabdžėjo Milda, – Mariau, paršeli mano… ar girdi? – ji, sugriebusi į delnus jo veidą, pasilenkė arti arti, tarsi bučiniui. Juokdarys atsimerkė, akimirką jo akyse dūlavo tik sumaištis, bet netrukus ją pakeitė nuostaba, džiaugsmas, šiluma.
– Mildule… – nusišypsojo jis ir vėl ištęžo.



IV.


Pavakario šviesa skverbėsi pro aukštai esančius langelius, iškirstus storuose rąstuose ir krito ant septynių šventuoju saulės ratu sustatytų lovų, tvarkingai užklotų lininėmis lovatiesėmis. Kambaryje tvyrojo malonus medinio būsto ir kažkokių žolių kvapas, tačiau jame esantys žmonės nelabai galėjo suprasti jo kilmę, mat žolės kvapo tyrinėjimas nebuvo jų pagrindinis pomėgis. Panašu, ir miegoti jie nesirengė.
– Kaip manote, mus tikrai paaukos? – Šbarkasas neramiai dairėsi, tarytum neišsirinkdamas lovos.
– Net neabejokite, – Fervergonas klestelėjo ir susiraukė, pajutęs, kad ten, kur nusileido jo sėdynė – pakankamai kieta.
– Bet… Jie neturi…
– Teisės? – prantas šyptelėjo, atsiremdamas į atlošą, – jūs tai, barone, kartojote ne vieną sykį. Pirmą kartą prieš teismą, po to teisme – dabar net nesuskaičiuočiau…
– Bet jie tikrai neturi! atkakliai patvirtino Šbarkasas.
– Pritariu, teisės jie neturi, – nuolankiai sutiko Fervergonas, – visgi neblogos lovos, išsimiegosim tikrai gerai…
– Ir mūsų vyriausyb… – tęsė džerminas.
– Mūsų vyriausybė tyliai patylės, nes jos piliečiams reikia Aukštijos uostų. Mano mielas bičiuli Šbarkasai, nebepamatysite savo pilies, tai – pabaiga, – tarsi patvirtindamas žodžius, prantas pastukseno į lentas.
– Jūs taip kalbate…
– O kaip man kalbėti? Nerimauti, graužtis? Na jau ne, prantas, po velnių, niekada taip nesielgs. Ech, na kodėl mūsų nepaaukoja kartu su tomis gražuolėmis… Kaip manote, barone, juokdarys, tikriausiai, prasisuko tokia proga, nes jeigu jau nusprendė auka būti…
– Tpfu, Fervergonai, tpfu! – sušuko Šbarkasas, – liaukitės blevyzgojęs. Kalba eina apie jūsų ir mano išlikimą. Aš tikrai manau, kad Džerminija rytoj pat pareikš diplomatinį protestą ir imsis labai griežtų priemonių. Pamatysite, džermai – tai ne prantai. Pamatysite!
– Galbūt, mano mielas barone, galbūt. O dabar, manau, pamiegokime ar pailsėkime. Rytoj mus turbūt irgi palydės su minia. Padainuos tas dainas, kurios, kaip ten vadinasi, a… sutartinės, labai įdomu ir malonu ausiai. Manau bus gražu ir linksma. Ech, – nusižiovavo grafas, – kažkodėl man šita istorija ima atrodyti juokinga. Net negalvojau, kad per diplomatinę karjerą teks būti paaukotam drakonui… Bus ką vaikams papasakoti… – Fervergonas staiga susimąstė, patylėjo, bet pratęsė:
– Jeigu surasiu juos… Ech, jaunystė…
– Nekenčiu tų grubių marškinių! – suinkštė Šbarkasas, nebekreipdamas dėmesio į grafo priminimus ir mėgindamas įsitaisyti lovoje.
– Nesijaudinkite, nebeilgai, – paskubėjo paguosti nelaimės bendras.
– Grafe Fervergonai, gal malonėsite užsičiaupsit ir eiti po velnių? – nebeišlaikė džerminas.
– Gerai gerai, tik ramiai, nes aukštikai dar liks be aukos, jeigu jaudinsitės. O kad nusiramintumėte – kai ką pasakysiu. Klausot?
Šbarkasas tik suurzgė.
– Taigi, mano mielas barone, juokdarys, kaip žinote, buvo pralindęs į kalną. Ir liko gyvas. Tiesa, atrodė jis šiek tiek ne iki galo gyvas, bet visgi – gyvas. Todėl dar per anksti, tikrai per anksti jaudintis. Labos nakties, – užbaigė, užsitraukdamas užtiesalą ant galvos.


toliau>



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0