Justinas Žilinskas
Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį
Skiriu šviesioms dienoms, praleistoms netoli Ledakalnio.
Visi įvykiai, vietovės ir personažai, esantys šiame kūrinyje, yra išgalvoti, sutapimai gali būti tik atsitiktiniai.
I.
Ak gražus tai buvo kraštas –
Tarsi margas sesių raštas,
Pasipuošęs ąžuolynais,
Kalvom žydinčiais žolynais,
Dainose visų išgirtas
Ir Dievams gyvent paskirtas.*
Iškilminga giesmė ir smilkalų dvelksmas kilo į giedrą rudens dangų, kvapų ir garsų užvalkalais gaubdama kamuolinius debesis, skubėdama kažkur aukštai aukštai, kad ten tikriausiai gyvenantiems Dievams pasigirstų tarsi įkyrus zirzimas, kurio šaltinio negalima nudaigoti tik dėl to, kad kartais malonu jausti kažkieno pagarbią baimę, nors ir neduodančią akivaizdžios naudos. Bet žemėje einančiai iškilmingai eisenai tokios šventvagystės net į galvą nebūtų atėję. Susikaupę, užsidegę žvilgsniai, išeiginiai rūbai, susižavėjusios žioplių akys – visa tai sakė, kad vyksta kažkas nepaprasto, visa tai rodė, kad vyksta kažkas didingo ir tokio, ką išvysi ne kiekvieną dieną. Kitaip būtų neįmanoma suprasti, kodėl eilinį gražų rugsėjo pabaigos vakarą prie Ledakalnio susirinko vos ne visi Aukštijos gyventojai. Tačiau norom nenorom eilinio stebėtojo žvilgsnis krypo ne į barzdotų žynių galvas, baltus žirgus, astrų girliandas, o į nešamą pakylą su tvorele, prie kurios stovėjo plonos baltos klostuotos drobės rūbais aprengta mergina. Iš toli negalėjai įžiūrėti jos akių, bet turbūt neapsiriktum spėjęs, kad jos akys žydros tarsi Aukštijos ežerai, o jeigu ir nežydros – menka bėda, nes plaukai, nors ir neplėvesuojantys vėjyje, bet vis tiek išplaukusių kviečių laukų spalvos… Taip, aukštikai mylėjo grožį ir suprato, kad grožis vertingas tik tada, kai jis laikinas. Tačiau ne visi…
Išstumdęs į šalis žioplių minią prieš eiseną iššoko jaunuolis, vilkintis grubaus audimo marškinius ir besiplaikstančių ilgų plaukų sruogų net nesusirišęs giminės juostele.
– Stokit! – užriko jis.
Priešakyje ėjęs žynys neryžtingai sumindžikavo vietoje. “Jis su kalaviju, kalaviju…” – nusirito minioje šūksniai. Vaikinas sunkiai alsavo, pirštai iki baltumo spaudė ginklo rankeną. Įsivyravo gero nežadanti tylos minutė. Į priekį išėjo vyras, vilkintis brangios žalios gelumbės durtiniu su antsiuvais, iš kurių visi galėjo pažinti Vyriausiąjį Drūkšių saugotoją, garbųjį Aldrikį. Nors amžius jau buvo palikęs atspaudus ant jo veido ir plaukų, išsausinęs odą, glotniai aptraukusią aštrius kaulus, tačiau dar nesugebėjo uždėti sunkios letenos ant pečių, tad senis stovėjo tiesus, tarsi išdžiūvęs medis. Jo valdingas žvilgsnis negailestingai įkibo į jaunuolį, bet pastarasis, nenuleisdamas galvos, tik dar labiau sukando lūpas, virpėdamas nuo įtampos.
– Kas esi, mano sūnau, kad drįsti trukdyti šventą priedermę mūsų tautos šilumos nešėjams? – neseniokiškai skardus ir sodrus Aldrikio balsas pagaliau suardė tylą.
– Esu Algis iš Petrainių, – atsakė ramybės drumstėjas, o ji, – mostelėjo laisva ranka į eisenos viduryje nešamą merginą, Eglė, mano sužadėtinė! Ir aš iš čia nepasitrauksiu be jos, ir mano kalavijas bus nudažytas kiekvieno krauju, kuris žengs dar bent žingsnį pirmyn link to šlykštaus urvo! – patvirtindamas žodžius vaikinas mostelėjo kalaviju ir išmanantis žmogus būtų supratęs, kad vaikinukas su ginklais buvo bendravęs.
Atsigavusi minia sušurmuliavo – Drūkšių aukoms pastoti kelią drįsdavo tik padavimų veikėjai, kurių visada laukdavo labai liūdna lemtis ir štai pasakos tampa tikrove! Kunigaikštis Dringis, tyliai stebėjęs, kas dedasi, mostelėjo šalia stovėjusiam žmogui ir kažką sukuždėjo jam į ausį. Nedidelio ūgio, juodai apsirengęs vaikinas nusileido nuo pakylos ir išnyko minioje. Vyriausiasis saugotojas vėl kreipėsi į jaunuolį:
– Sūnau mano, meilė – jausmas šventas, bet kodėl tu nori atimti iš savo mylimosios pačią didžiausią garbę, kokią ji gali turėti šiame pasaulyje?
– Garbę? – Algis piktai išsiviepė, – apie kokią garbę, kalbi, šlykštus šventike? – Garbę būti suėstai dvokiančio padaro?
– Algi, tu įžeidinėji mūsų globėjus, kurie neša mūsų šaliai šilumą, gėrį ir turtus! – sugriaudėjo žynys, – tu pamiršti, kad jeigu ne jie, mūsų ežerai žiemą užšaltų, mūsų namai apšerkšnytų, mūsų vaikai turėtų vilkėti kailius kaip laukiniai dručkiai! Tad traukis iš kelio, kol tavęs nepalietė mūsų globėjų rūstis ir dėkok, kad tavo sužadėtinę išrinkome! Na! – žynys užsimojo lazda, bet vaikinas net negalvojo trauktis:
– Pirmyn, garbusis Aldriki, pirmyn, – paskatino vos vos pasvirdamas į priekį, – smok, ko lauki?
Bet kirsti senis nedrįso. Algio povyza abejoti neleido – susitikus kalavijui ir lazdai, liks tik vienas žingsnis iki kraujo. Žynio kraujo.
– Bijai, – paniekinamai prunkštelėjęs vaikinas vėl išsitiesė, – saldžiom kalbom apie garbę manęs neapgausi, šventoji žiurke, ne tam aš Sijure kraują liejau, kad leisčiau savo mylimąją kaip karvę pas skerdiką nutempti! Atiduokit Eglę, ir, mato Dievai, aš pasitrauksiu, niekam net plaukas nuo galvos nenukris! Surasit savo dvisenoms kokią nors leisgyvę ožką, nors jie ir to neverti! Mūsų protėviai nebijojo žiemos! Jūs vargšes mergaites aukojate tik tam, kad niekas nesužinotų, ką su jomis veikiate prieš aukojimą!
Minia vėl suūžė – tokie kaltinimai! Žynys pabalo.
“Metas būtų baigti”, susiraukė Dringis, “bet kur gi Marius išgaravo?”, pats savęs paklausė mintyse ir, geriau apsidairęs, pamatė atsargiai, bet ryžtingai prie susirėmimo vietos besibraunantį žmogų.
“Praleiskit mane, kad jus kipšai nujotų”, staiga kažkas užriko ir atitverdamas šventiką nuo užpuoliko į taką iššoko turtingai apsivilkęs valstietis. Jo įraudęs veidas ir visas aptukęs kūnas drebėjo, jis neturėjo jokio ginklo, bet mojuodamas sugniaužtu kumšiu su ištiestu pirštu, grėsmingai žengė link jaunuolio rėkdamas:
– Paklausyk, varliau, ji tau, rūpūžgalvi, ne sužadėtinė, aš tave jau kartą numečiau nuo šieno kūgio, kai nepadoriais juokeliais gundei mano dukrą, pagailėjau, nepribaigiau kaip žiurkiūkščio, aš tave jau sykį išspyriau iš mano dukros lovos, kai norėjai jai atimti garbę, bet pasigailėjau, nepaskerdžiau kaip kad kokio nevalyvo meitėlio, aš ir dabar tau kailį iškaršiu tavo paties blizgančia geležėle, jeigu tu toliau mėginsi trukdyti įvykti tai, kas mano namams amžiams atneš garbę, ar girdi, snargly?
– Užsičiaupk, senas nuokvaka, ir stovėk it įkastas, arba tavo lašiniai ištekės per skyles, kurias prabesiu, jeigu dar bent vieną žingsnelį žengsi! – pašaipiai atkirto vaikinas, mostelėdamas kalaviju. Bet valstietis jo neklausė – drimbančiom putom iš burnos bei urgzdamas tarsi pasiutęs šuo, jis šoko prie jaunuolio ir, atrodė, tuoj įvyks nepataisoma, bet iš minios stryktelėjo kažkoks žmogus ir čiupo vaikiną iš už nugaros, tvirtame glėbyje surakindama jo rankas. Tai nespėjo sukliudyti tik spyrio garbės trokštančiam Drūkšių nuotakos tėvui į pilvą, nuo kurio vargšelis inkšdamas iš skausmo nusirito tiesiai po saugotojo kojomis, bet įsimylėjėlio kalavijas skimbtelėjęs nukrito ant žemės ir grėsmė eisenai buvo pašalinta. Tamsiai apsirėdęs žmogus, tempdamas nuo tako vis dar besipriešinantį jaunuolį, šūktelėjo:
– Tęskite! – tuo pačiu šnypšdamas vaikinui į ausį:
– Nusiramink, kvaily, neversk tavęs pribaigti, bus dar tų bobų, ramiai!
– Egle, egle, – švokštė jaunuolis, beviltiškai mėgindamas išsilaisvinti iš geležinių gniaužtų. Tvarkdarys staigiai atlaisvino ranką ir trinktelėjo Romualdui kažkur į nugarą. Vaikinas susmuko.
– Nutempkite jį į šalį, atsigaus po kelių valandų, – nurodė akis išsproginusiams žiopliams ir žengė į minią. Žmonės pagarbiai prasiskyrė. Apie aukojimo išgelbėtoją – kunigaikščio Dringio juokdarį Marių – sklandė visokių gandų, tad geriau jam ant kelio nesipainioti. Vyriausiasis saugotojas, nulydėjęs žvilgsniu juokdario nugarą, pasilenkė ir pakėlė užpuoliko kalaviją. Ašmenys blykstelėjo saulėje, priversdami prisimerkti. Žynys susimastęs ilgokai žvelgė į ginklą, o arčiau stovėję galėjo girdėti, kaip jis patyliukais sumurmėjo: “taip, jame dar plazda mūsų protėvių tikroji dvasia, gaila…”, tik sunku buvo suprasti, ar Aldrikis kalbėjo apie kalaviją, ar apie jaunuolį.
Netrukus nemalonių netikėtumų daugiau netrikdoma iškilminga eisena, lydima tų pačių giesmių ir smilkalų kvapų, nutolo link tolumoje dūluojančių tamsių olos nasrų.
– Taip… barbariškas paprotys… – murmtelėjo netoli kunigaikščio pakylos stovįs aukštas, truputį gunktelėjęs ijūnų pasiuntinys prantas Fervergonas..
– Ir absurdiškas, – pusbalsiu pritarė greta stovintis džerminas Šbarkasas.
– Bet tas vaikinas…
– Galėtų būti naudingas, – linktelėjo džerminas.
Iš olos atsklido vis garsėjantis grumėjimas, kažkas tvykstelėjo, į dangų šovė įvairiaspalvės ugnys, nusirito šilumos bangos, minia džiaugsmingai sustūgo, svaidydama aukštyn kepures, glėbesčiuodamasi, juokdamasi ir verkdama: Drūkšiai auką priėmė, žiemos nebus! Lengviau galėjo atsikvėpti ir dailiosios nekaltos mergelės bei jų akyse beskęstantys jaunuoliai: iki pavasario lygiadienio Drūkšiai aukų nebeprašys.
* * *
Midaus ragai tuštėjo jau nebe akimirksniu, kepsniai irgi nebedingdavo išalkusiųjų gerklėse vos atsiradę ant stalo… Pasisotinę ir truputį aptingę svečiai kalbėjosi, pokštavo ir juokėsi. Tik kunigaikščio Dringio juokdarys Marius sėdėjo tyliai, viena ranka glostydamas šunį, kita laikydamas pamažėle valgomą žąsies kulšį. Pats kunigaikštis, pasirėmęs į ranktūrį, tingiu žvilgsniu sekė, kas dedasi menėje. Jo ilgi, šviesūs, kaip ir būdinga šiems kraštams, plaukai beveik siekė pečius ir net perjuosti valdžios juosta, siuvinėta auksiniais siūlais, nenorėjo kristi tvarkingai. Nors valdovo skruostai žibėjo sveiku raudoniu, dar paryškėjusiu dėl išgerto midaus, tačiau geresnis stebėtojas būtų pamatęs, kad kunigaikščio akys šiek tiek paraudusios, o paakiuose ryškėja nuovargio šešėliai – tarsi po ilgos nemigos.
– Valdove, – šūktelėjo kažkuris iš bajorų, – lai juokdarys ką nors dar parodo, kol nesivolioja po stalu kartu su kudliais, chi chi chi…
Marius piktokai dėbtelėjo į pašaipūną, kuris turėjo puikiai žinoti, kad juokdarys niekada nenugerdavo iš midaus taurės daugiau, nei reikėdavo pagerbiant Dievus.
– Mariau, palinksmink svetelius, parodyk, ką moka aukštikų valdovo juokdarys, – kreipėsi į jį kunigaikštis, – ir gali pamokyti pašaipuolį, – pusbalsiu pridūrė.
Juokdarys mandagiai linktelėjo ir stryktelėjo ant stalo. Nusilenkęs svečiams, jis staiga nušuoliavo per stalą tai ant rankų, tai ant kojų, neapversdamas nei vieno indo, kartais dar iššokdamas ir padarydamas kūliaverstį ore. Sužavėti svečiai pažėrė gausių katučių. Taip suvaikščiojęs pirmyn ir atgal porą sykių, Marius staiga stabtelėjo prie pramogos paprašusio žmogaus:
– Bajore Trumputi, kaip jūs manote, ar galite kojos pirštu pasikasyti paausį?
– Cho cho cho! – nusikvatojo šis, pusę tik ką atkąstos šlaunies liežuviu nustumdamas už didžiulio žando, – o kam kasyti paausį kojos pirštu, jeigu turiu dvare daug dailių mergikių užpakaliukais kaip cibuliukais, kurios pakasys ne tik paausį, bet ir visur kitur, jeigu tik niežės, cho cho cho!
– Tai gal, bajore, prausėtės tik per pavasario lygiadienį, kad visur niežti? – netruko pašiepti stalo kaimynas.
– Chu chu, bajore Vilkini, paprastai labiausiai niežti tada, kai jūs atsisėdate greta – matyt, vilko kailyje utėlytės taip prisidaugina, kad tiesiog nebetelpa ir eina kitų šeimininkų ieškoti…
Kandų atsikirtimą palydėjo visuotinis kvatojimas, net ir pats Vilkinis šyptelėjo, prieš susiversdamas midaus ragą.
– O pagaliau, ar gi blogai pasikasyt, – toliau postringavo Trumputis, pajutęs, kad yra klausančių, – vat pažiūrėkit, tik norite, kad ateitų į galvą geresnė mintis, tuoj puolame viršugalvį gremžti…
– Man irgi taip atrodo, – Marius pašaipiai pertraukė bajorą, – kad kartais kasymasis pagerina atmintį… – ir stryktelėjo nuo stalo, čiupo apstulbusio bajoro kairę koją ir nežinia kokio stebuklo padedamas užkėlė jam ant sprando taip, kad kojos pirštai kaip tik būtų ties kairiu paausiu.
– Uiii! – sucipo užpultasis.
– Nes, bajore, – pamokančiu balsu pratęsė Marius, – jūs pamiršote, jog valdovo juokdarys niekada nebūna po stalu, o tik ant stalo! – ir nušuoliavo atgal į savo vietą.
Svečiai pratrūko juoku, stebėdami, kaip vargšas Trumputis mėgina išsipainioti iš tokios nepatogios padėties, dar ir šaukdamas:
– Aš tave, žalčiau, šunimis užpjudysiu!
Bet grasintojas visiems atrodė toks bejėgiškas, kad jo pyktis tik dar labiau skatino kvatojimą, o juokui kiek aprimus kunigaikštis Dringis sušuko:
– Bajore, pats norėjai pokšto, pokštą ir gavai, nėra ko pykti… Švęskit, sveteliai, žiemos nebus!
Trumputis patyliukais sumurmėjo: “Kai mažvaikiai valdo, tai betvarkės tik ir lauk…”
Fervegonas įtariai nužvelgė vėl sustingusį juokdarį. Kuo toliau, tuo labiau prantas abejojo, kad juokinti svečius – pagrindinė Mariaus pareiga. Laisva vyruko laikysena šalia valdovo piršo mintį, kad jis tikriausiai labiau kunigaikščio draugas, negu pavaldinys, o meistriškas eisenos užpuoliko suvystymas – kad gal net ne draugas, o tas, kurio akivaizdoje vargu ar kas būtų drįsęs bent pirštu paliesti valdovą…
– Jūsų šviesybe, – tyčia lėtai dėliodamas svetimos kalbos žodžius Fervegonas kreipėsi į kunigaikštį, – ar senas šis paprotys – aukoti nekaltas mergeles?
Dringis patogiau atsilošė. Pasiuntinys pajuto įdėmų ir skvarbų žvilgsnį, naršantį jo veidą. Ne, nors ir jaunas, šis valdovas nebuvo panašus į tuos vaikigalius, kuriuos teko matyti perimant sostus po netikėtos tėvų mirties, o juk tebuvo sulaukęs vos dvidešimt penkerių. Fervergonas žinojo, kad Dringį skubiai atšaukė iš mokslų tolimojoje Jusijoje ir pasodino į sostą tik prieš metus, kai paskutiniame kare su Sijuru, kurame Aukštija prarado paskutines kažkada užkariautas žemes, žuvo jo tėvas – išdidusis kunigaikštis Luokis. Vaikinas labai greitai sugebėjo įvertinti padėtį, atsisakyti tėvo kietakaktiškumo ir taip daug ką pakreipti Aukštijos naudai, ypač santykius su Ijūnija, tyliu Sijuro priešu, tačiau naujos mintys daug kam nepatiko, ne tik Aukštijoje…
Pasiuntinys atlaikė žvilgsnį nenusukdamas akių. “Kas tu, sveteli, per paukštis?”, pats savęs mintyse paklausė kunigaikštis, “ką gi man primena šis gunktelėjimas, tamsus gymis, nors jau ardomas vienos kitos žilos sruogos, plėšrūniška nosis ir nejaukiai nuteikianti retkarčiais sutrūkčiojanti kairė akis bei ant skruostikaulio vos matomas nedidelis randas? Maitvanagį?” Tačiau, ardydama niūrų veido vientisumą, pranto lūpose žaidė mandagi, bet lyg ir nuoširdi šypsena. Galiausiai Dringis irgi šyptelėjo, pakiliai atsakydamas:
– Senas kaip mūsų kraštas! Taip darė mūsų protėviai, mūsų protėvių protėviai, taip darome mes. Sako, jis nepajudinamas kaip ir aukštikų galybė…
Fervegonas neleido sau pašaipiai nusišypsoti, nors laikai, kada aukštikai buvo galingi, jau seniai liko tolimoje praeityje. Tariant paskutinius žodžius ir kunigaikščio balse išdidumo gaidelių sumažėjo.
– O ar dažnai pasitaiko tokių… nesklandumų? – vėl paklausė pasiuntinys, akies krašteliu pastebėdamas, kaip juokdarys, tarsi netyčia, irgi pasislinko arčiau.
Kunigaikštis šiek tiek susiraukė.
– Jūs apie tą vaikigalį – Algį iš Petrainių? Keista, kiek tai kelia kalbų… Nors… seniai tokią įžūlybę bebuvo kas iškrėtęs… – gūžtelėjo, – ne, nedažnai, nes visi supranta, kokia tai yra garbė, tik labai retai nuo meilės nukvakę jaunuoliai ką nors pamėgina padaryti, bet juk matėte, kaip mes žmoniškai su jais susitariame.
– Jam nieko nebus? – nustebo pasiuntinys.
– Nieko, tik gaus kokia trisdešimt rykščių rytoj. Užteks, kad ateitų į protą… – šyptelėjo Dringis.
– Ir jūs nebijote, kad tokių gali daugėti?
– Jūsų kilnybe, – kunigaikštis balse atsirado irzlumo gaidelės, – aš gi sakiau – taip būna kartą per dešimt metų, nemanau, kad jums reikėtų dėl to nerimauti.
– Aš ne nerimauju, – nusišypsojo Fervergonas, – aš tik domiuosi.
Dringis tylomis linktelėjo.
– Vadinasi, kai Drūkšių slibinams jūs paaukojate nekaltą mergelę, į kraštą neateina žiema? – toliau kamantinėjo prantas.
– Neateina.
– Ar seniai taip?
Dringis žvilgtelėjo į netoliese sėdintį juokdarį ir kunigaikščio veidas nušvito:
– Jūsų kilnybe, gal aš paprašysiu, kad mano juokdarys Marius jums papasakotų, jeigu taip domitės mūsų krašto papročiais. Jis labai gerai visa tai išmano.
Kairė pasiuntinio akis sutrūkčiojo – Fervergonas mintyse nusistebėjo kunigaikštuko įžūlumu siūlyti jam, kilmingajam, juokdarį į pašnekovus, bet nepasitenkinimą giliai užgniaužė – dar ne laikas…
– Be abejo, jūsų šviesybe. Man labai įdomu, – sutiko.
– Mariau, – Dringis kreipėsi į juokdarį, – papasakok jo kilnybei ijūnui Fervergonui apie Drūkšius.
Juokdarys linktelėjo ir, varstydamas pasiuntinį žvilgsniu, persėdo visai arti.
– Tai sena, labai graži legenda. Kartais ją dainuoja, bet čia per daug triukšmo, – prabilo svetima kalba.
– Jūs mokate prantiškai? – sunkiai suvaldydamas nustebimą, kiek garsiau sušuko pasiuntinys.
– Taip, man teko buvoti jūsų kraštuose.
– O, kaip malonu. Tai kokia tai legenda?
– Seniai seniai, – pradėjo juokdarys, – aukštikų žemėje, kaip ir visur, būdavo pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Vieną šaltą šaltą žiemą buvo taip šalta, kad išaugo sniego ir ledo kalnai, o aukščiausią iš jų žmonės pavadino Ledakalniu. Tačiau laikas bėgo, praėjo ir balandis, ir gegužė, o pavasario kaip nebuvo, taip nebuvo. Jau galvojo žmogeliai, kad teks antrą žiemą badu kentėti, o gal net mirti, kai sutrinko, sudundėjo Rytuose ir ant Sniegakalnio viršūnės nutūpė du slibinai: Ėgnalynis ir Visagynė Drūkšiai. Ir tarė jie susirinkusiems stebuklo pažiūrėti žmogeliams: “jūsų žemę prakeikė piktieji, atleiskite, jūsų aukštybe, iš padavimo žodžių neišmesi, prantų burtininkai, bet jeigu jūs mums kiekvieną mėnesį nuo pavasario iki rudens lygiadienio duosite po vieną nekaltą mergelę, mes ištirpdysim šiuos ledo ir sniego kalnus, sušildysime jūsų namus, ir niekada neleisime žiemai sugrįžti. O tada suklestės jūsų kraštas, ir pasklis apie jį garsas po visą pasaulį… Žmonės išsiskirstė po kaimus ir ilgai galvojo, ką daryti. Niekas nenorėjo savo dukros atiduoti, nors šaltis ir badas diena iš dienos labiau kamavo… O slibinai ledo kalne olą išsikasė, laukė. Ir atsirado tada narsi mergužėlė, dėl baltų veidelių Sniegute praminta, ir tarė ji: “ak, negaliu gi laukti, kol tėveliai ir broleliai sušals, vai eisiu aš keliausiu pas slibinus, atiduosiu jiems savo jaunystėlę, savo rūtų vainikėlį, lai sušildo mūsų kraštą, lai atneša jam laimę”, ir išėjo. Didžiulė žmonių minia susirinko išlydėti narsuolės. Ir išėjo ji į Ledakalnį, ir pradingo slibinų oloje. Staiga sudrebėjo žemė, blykstelėjo dangus, nuo kalno patvino šiluma, sutirpo ledai, sužaliavo pievos, susprogo medžiai. Pamatę šį stebuklą, aukštikai pažadėjo kiekvieną mėnesį nuo pavasario iki rudens lygiadienio išrinkti slibinams po vieną nekaltą mergelę… Ir nuo tada jau daug dailių mergelių verždavosi į Ledakalnį, kad nebūtų žiemos. Tad ėmė protingiausi ir garbingiausi tėvai iš visų mergelių atrinkti vis po vieną – gražiausią, protingiausią, skaisčiausią. Žmonės pasakoja, kad atėjusias mergeles slibinai apgyvendina Ledakalnio ledo rūmuose, kuriose jos jiems dainas dainuoja ir šokius šoka, kad nebūtų liūdna šiluma rūpintis. Taip iki šios dienos…
– Štai kaip… – nutęsė pasiuntinys.
– O nelikus žiemos suklestėjo Aukštija, – tęsė juokdarys, – žemės ir sodai davė dvigubus derlius, žuvys neršdavo du kartus per metus… Taip ir liko iki šių dienų.
Fervergonas užsimiršęs ilgai kažką galvojo, o paskui paklausė:
– Legenda iš tiesų graži… Bet juk jūs ne vieninteliai tokius drakonus turite? Kaip ten jie vadinasi – raibieji baltai mėlyni kapliadančiai?
– Taip, – patvirtino juokdarys, – jų būta ir kitur.
– Pavyzdžiui, Juodpelynyje…
“Ach šit kur tu lenki…”, suprato Marius.
– Taip, ten nepasisekė. Užjaučiame Anakriją… – liūdnai nutęsė jis.
– Kaip manote, kodėl supyko Juodpelynio drakonai?
– To niekas nežino, nors žmonės, Jūsų Aukštybe, kalba įvairiai. Bet ką tos žioplių paskalos…
– Sakot, paskalos? Paskalose visada slypi tiesos grūdas. Ar jūsų kunigaikštis nesiruošia susirūpinti ir imtis papildomų atsargumo priemonių? – tiesiai paklausė prantas.
– Jūsų aukštybe, čia – Aukštija, o ne Anakriška betvarkė, – išdidžiai paaiškino Marius, – mes visada gerbėme Drūkšius ir klusniai vykdėme jų valią bei saugojome jų ramybę.
– Taip, jūs saugojote, – prantas linktelėjo, – bet ar kada nors pagalvojot, kad gali atsirasti piktų, negerų žmonių, kurie norėtų suerzinti drakonus. Ir netgi gal užsiundyti ant artimiausių kaimynų, kaip kad Juodpelynio drakonai nusiaubė ne tik Juodpelynį, bet ir Mogalą. Žinote, kai drakonas įsišėlsta – jis nebežiūri, kur skrenda…
– Jūsų aukštybe, – Marius stengėsi kalbėti labai įtaigiai, – jūsų girdėtos šnekos, kad Juodpelynio slibinai buvo tyčia suerzinti, turi menką pagrindą. Patikėkite, mano valdovas padarė viską, kad sužinotų kuo daugiau tiesos apie tą nelaimę…
– Ir kokia toji tiesa? – negaišdamas paklausė pasiuntinys ir laukiant atsakymo jo kairė akis keistai sutrūkčiojo.
– Tai buvo tiesiog nelaimė.
– O tiksliau?
– Didelė nelaimė.
– Sakot, didelė nelaimė? O kodėl gi ji kilo? Gal todėl, kad buvo paaukota išniekinta mergelė?
– Jūsų aukštybe…
– Nepertraukinėk! O jeigu jūsų Drūkšiams būtų paaukota kalta mergelė, kas tada? – spaudė ijūnas.
Juokdarys šyptelėjo:
– To niekada neatsitiks. Kadangi tai labai didelė garbė, tėvai dukras, kurias numato aukojimui, labai prižiūri, be to, prieš pat paskutinę dieną jas patikrina žyniai, jaunuolis nemelavo…
– Na, o jeigu? – ijūno atkaklumas tapo įtartinas.
Marius įdėmiai nužvelgė pašnekovą. Pasiuntinio akys blizgėjo iš įtampos, nosis, atrodė, dar labiau sukumpo, atsakymo jis laukė prikandęs apatinę lūpą, kairė akis nesustodama trūkčiojo, o dešinė ranka po skobnimis buvo suspausta į kumštį. Kažkodėl jam LABAI norėjosi viską išgirsti… “Ne smalsumo genamas jis klausinėja…”, pasidingojo ir, nepasitaręs su Dringiu, nusprendė daugiau nepasakoti:
– Aš tik kuklus valdovo juokdarys, aš nežinau.
“Apsimetinėja, šuniūkštis”, mintyse suurzgė Fervergonas, “viską žino, bet nenori sakyti…”
– O kas žino?
– Jo šviesybė prašė jums papasakoti tik legendą, jūs ją sužinojote. O dabar leiskite juokdariui dirbti savo darbą, linksminti svečius, – neatsakęs į klausimą, bet atsistojęs ir pagarbiai nusilenkęs Marius nuėjo į šoną.
– Jūsų kilnybe Fervergonai, ar viską sužinojote? – pastebėjęs juokdario pasišalinimą, kreipėsi į pasiuntinį kunigaikštis.
– Taip, jūsų šviesybe, jūsų juokdarys puikiai išauklėtas ir išmokslintas.
– Taip, iš tiesų jo lengvai neapgausi ir nesuvystysi, – linktelėjo Dringis, – ar jūsų smalsumas liko patenkintas?
– Jūsų šviesybe, mano vyriausybė įpareigojo mane kuo daugiau sužinoti apie šį nuostabų paprotį, ar galėčiau susitikti su Drūkšių saugotojais?
Kunigaikštis keistai krenkštelėjo:
– Na… Drūkšių saugotojams niekas nenurodinėja, su kuo jiems susitikti, su kuo ne, netgi aš. Bet pažadu pasistengti. Tačiau, kilnusis Fervergonai, kodėl gi jus taip domina mūsų papročiai?
Pasiuntinys nusišypsojo, išsitiesdamas:
– Juk artimiausi kaimynai ir būsimi sąjungininkai turi gerai pažinti vieni kitus, tik taip galime išvengti smulkių, bet kartais truputį nemalonių nesusipratimų…
Kunigaikštis irgi nusišypsojo, tačiau akys liko šaltos:
– Jūs, be abejonės, teisus. Aš būtinai pasistengsiu, kad kuo geriau pažintumėte mūsų kraštą, na, o dabar atsikvėpkite ir paklausykite, – rankos mostu parodė į atėjusių moterų pulkelį, – jos padainuos mūsų krašto dainų…
– O! – pasiuntinys gyvai susidomėjo, – aš mielai, labai mielai paklausysiu!
* * *
Patamsiu Marius kėblino į savo būstą. Skirtingai nuo daugelio svečių, jo kojos nesipynė, o blaivus protas svarstė įvairiausias prielaidas, kodėl ijūnų pasiuntinį vėl taip sudomino Drūkšiai. Viena iš jų, be abejo, buvo nelaimė, įvykusi Juodpelynyje ir nuskambėjusi per visas šalis, kai slibinai, globoję kraštą, staiga supyko ir sunaikino viską ne tik aplink Juodpelynį, bet tūždami apskraidė ir prikenkė net gan tolimiems kraštams. Juodpelynio nelaimė nejuokais išgąsdino kaimynus, Ijūnijos valstybes, kurios netruko atsiminti, kad ir Aukštijoje, pagal legendas, gyvena tokie patys slibinai… Iki šiol buvo neaišku, kas sukėlė Juodpelynio slibinų įniršį, bet ėjo gandai, kad vienas iš žynių naktį prieš didįjį aukojimą į paskirtosios būstą įleido atsisveikinti jos sužadėtinį, pasigailėjęs įsimylėjėlių, o tie slapčiomis tapo vyru ir žmona… Be abejo, midaus įgėręs pasiuntinys galėjo ir smalsauti, bet labai jau primygtinai jam knietėjo viską sužinoti. Be to, kad ijūnams Drūkšiai nemieli buvo aišku nuo pat pradžios… Lyg tyčia Marius turėjo praeiti pro pasiuntinių menę prie kurios kažkodėl nedegė nė vienas deglas. Netoli menės durų jis prigludo prie sienos, atsargiai ištraukė šaką, buvusią lentoje ir įsiklausė. Svetimšaliai nemiegojo…
– Rytoj mes susitiksime su šventikais, – pasigirdo storas vieno iš pasiuntinių balsas, tikriausiai to tylenio džermino, kurio vardo Marius nespėjo sužinoti.
– Jeigu jie norės susitikti, – pataisė kalbėjusį Fervergonas.
– Tik nesugalvokite ieškoti paramos tarp šventikų. Juk tai jų duona… – trečiasis balsas buvo iš viso negirdėtas. Tiesa, juokdarys atsiminė, kad aukojime ir puotoje nedalyvavo trečias pasiuntinys, skųsdamasis prasta sveikata…
– Nelaikykite manęs kvailiu, aš suprantu, kad šventikai bus patys didžiausi priešai… – prunkštelėjo džerminas.
– Nebent jų priešiškumą žymiai apmalšintume…- pridėjo Fervergonas.
– Mielas grafe, tik nemanykite juos gundyti kad ir trečdaliu iždo… – čia vėl trečiasis.
“Grafe? Fervergonas grafas?..” – nustebo Marius, prisiminęs, kad prantas, net prisistatydamas kunigaikščiui, neminėjo savo titulo, ir vėl įsiklausė.
– Per anksti dar kalbėti apie iždus, – vėl įsikišo džerminas, – svarbiausia su jais nesusipykti, o jūs, grafe, besidžiaugdamas, kad mokate kalbą, kartais per daug atvirai smalsaujate…
– Mielas barone Šbarkasai, gal ir pasikarščiavau, nes, tarkim, mane šiek tiek erzina, kai šitų pasipūtusių pusiau laukinių mažvaikis kunigaikštukas drįsta siūlyti šnekėtis su juokdariu. Vis dėlto, yra tam tikras diplomatų etiketas, o kunigaikštukas mokslus gi baigęs ten, kur tokius dalykus išmano, nors diskusija ir pats juokdarys, pripažįstu, mane ir nustebino, ir sudomino, tik nepasakyčiau, kad pajaučiau jam simpatijos.
“Che, aš irgi”, – linktelėjo sau Marius, “o anas, vadinasi, ir yra Šbarkasas”, – pasižymėjo atmintyje ir iš karto prieš akis iškilo neaukšto, kresno ir matomai tvirto bei labai save puoselėjančio žmogaus paveikslas – jis net šyptelėjo prisiminęs, kokį triukšmą baronas sukėlė, pastebėjęs, kad vienas iš šunų ištepė jo baltą kaip sniegas kojinę! Skirtingai nuo lieso Fervergono, antrojo pasiuntinio veidas tarsi rodė, kaip gerai Ijūnijoje jam gyvenasi ir kokį platų jį galima užsiauginti, kad net akys labiau primena kiaulės, o ne žmogaus akutes. Na ir dar skardus, bet storas balsas – tarytum iš statinės. Vienintelis dalykas, ko trūko baronui, kad laikytum jį apsirijėliu bei malonumų ieškotoju – tai pilvuko, ir šitai vertė neapsigauti dėl jo išvaizdos. Taip, jis mėgo dažniau tylėti, kalbančiojo vaidmenį užleisdamas Fervergonui, o kvailiai juk retai tyli, nors dabar ginčijosi nė kiek netaupydamas žodžių…
– Na, grafe, jūs gi ne aklas. Tas juokdarys – kunigaikščio patikėtinis, asmens sargybinis ir gal net pilkasis kardinolas. Ar prisimenate – jis laisvai šnekėjo prantiškai!
– Kaip sakiau, – atsiliepė Fervergonas, – tai buvo ir malonu, ir naudinga. Kita vertus – jis juokdarys. Galbūt jis iš tiesų anaiptol ne juokdarys, bet formaliai jis juokdarys ir kai prie svečių man siūloma kalbėtis su juokdariu, aš įsižeidžiu, – Fervergonas truputį pakėlė balsą.
– Prisiminus, kad jūs man dažnai prikaišiojate tuščiagarbiškumą… – priminė džerminas.
– Jūsų kilnybės, gal vis dėlto palikime ramybėje nuoskaudas, ateis laikas, prisiminsime ir jas, o pakalbėkime, ką darysime toliau? – pertraukė trečiasis.
– Prieš ko nors imantis būtina susitikti su žyniais. Jie žino detales, o mums jų ir reikia, – pakartojo Fervergonas.
– Kartoju, nesitikėkit, kad žyniai puls dalinti detales. Man rodos, idėja su nusivylusiais vaikinais – geresnė. Tik pagalvokit, kaip skambėtų “Vaikinų sąjunga mergelėms vaduoti”… – trečiojo balse suskambo pašaipos gaidelės.
“Kaip?”, nesuprato Marius.
– Iš tiesų, grafe, man irgi rodos, kad vaikinų įtraukimo idėja įdomesnė… Aišku, geriausia būtų susitarti su visais, tada plano sėkmė – garantuota, – sududeno Šbarkaso bosas.
– Šbarkasai, jūs pats mielai taptumėte tuo vaduojančiu vaikinu, kad tik jums kas nors nekaltą mergšę parodytų, ar ne, todėl taip ir susigundėt šia idėja? – pašiepė Fervergonas, – bet sakau – negalime nieko organizuoti, kol nežinome, kokia tų driežų apsauga, ką veikia žyniai ir panašiai. Juk išsiaiškinti ir atvykome!
– Garbūs ponai, mes kalbame apie tą patį, – įtaigiai įsikišo trečiasis, – kadangi rytoj susitiksite su žyniais, nuo jų ir pradėkite.
– Beje, Fervergonai, aš įsitikinęs, kad mūsų saugumą rytoj užtikrins kunigaikščio Dringio juokdarys, – Šbarkasas matyt nelabai mėgo prantą, jeigu jau grįžo prie pastarąjį erzinusios kalbos.
– Nenustebčiau… Tačiau geriau jis TO nedarytų, – kranktelėjo prantas, ir Marius kažkodėl atsiminė, kaip prie stalo blizgėjo jo akys…
“Taip, draugais mes tikriausiai nebūsim… Abiejų įspūdžiai panašūs”, patyliukais sumurmėjo sau.
– Jie čia valdovai, – vėl įsiterpė trečiasis, – tad, manau, nereikia, nesistenkit be reikalo triukšmauti. Ir iš viso – jeigu jau juokdarys toks svarbus, būtų gerai rasti bendrą kalbą…
“Išgraušit!”, susiraukė Marius.
– Ką gi, ponai, – vėl sududeno Šbarkasas, jūs tęskite, o mane trumpam šaukia laukas…
Marius skubiai nutipeno koridoriumi ir sustingo šešėlyje. Ne veltui – džerminas duris atlapojo vienu staigiu judesiu ir iššoko į koridorių. Apsidairė. Marius negirdimai prisiplojo prie sienos. Nors baroną “šaukė laukas”, bet jis vis tiek niekur nėjo. Dar minutėlę paklausęs pasiuntinys uždarė duris. Juokdarys prikando lūpą – svetimšaliai irgi ne iš kelmo spirti… Ką jie rezga?
* * *
Marius truktelėjo pavadžius:
– Tprrr… Jūsų kilnybės – atvykome!
Fervergonas vėl apsidairė. Ledakalnis stūksojo visa galybe ir grožiu, jeigu kalno neįprastumą akiai būtų galima pavadinti grožiu. Jie prijojo iš kitos pusės, negu stebėjo eiseną vakar, bet ir iš čia matėsi didelė ola, iš kurios rūko baltas dūmelis, dvokė supuvusiu kiaušiniu. Netoliese stovėjo kelios nemažos iš tvirtų rąstu suręstos trobos, tarytum čia gyventų paprasčiausi kiek turtingesni valstiečiai. Jokios prabangos, kruopščios apdailos ar ypatingos architektūros. Kur tas pajacas juos nuvedė? Šbarkasas irgi abejodamas paklausė:
– Čia?
– Taip, čia. Kaip matote, mūsų žyniai gėriu nepertekę… Ir pakaušiai aliejumi, o ne riebalais blizga, ir tik per šventes.
Šbarkasas padovanojo juokdariui nedraugišką žvilgsnį, mat tuo metu šluostėsi prakaito lašus nuo pliktelėjusio viršugalvio.
– O kuriame name gyvena vyriausiasis? – pasiteiravo Fervergonas.
– Viduriniame. Kituose – žynių patarnautojos. Beje, prie būstų nepriimta prijoti, galima tik prieiti. Tad malonėkite nulipti nuo žirgų, aš jus palydėsiu.
Vyrai nušoko ant žemės. Marius mandagiai paėmė pasiuntinių žirgų pavadžius ir pririšo prie nedidelės tvoros.
– Prašyčiau sekti mane… – juokdarys žengė pirmyn.
Tačiau Fervergonas užstojo jam kelią:
– Dėkojame už pagalbą, bet dabar galite būti laisvas.
– Kaip jūsų kilnybės pageidaus, – Marius nusilenkė, bet niekur neskubėjo.
– Aš pasakiau, kad gali eiti, – patikslino Fervergonas.
– Kunigaikštis man nurodė jūsų palaukti. Be to, kažkas turi pasaugoti tokius puikius žirgus.
Pasiuntinio kairė akis sutrūkčiojo ir jis jau žiojosi kažką sakyti, bet Šbarkasas uždėjo jam ranką ant peties ir ramiai priminė:
– Mums reikia susitikti su žyniais…
Vargu ar tai, kur nusivedė pasiuntinius žyniai, buvo galima pavadinti mene: nors kambarys ir didelis, gausiai išklotas kailiais, su žibančiomis aliejinėmis lempelėmis ir smilkalų indeliais, bet vienintelė prabanga sėdėjimui tebuvo pastatyti keli odiniai krėslai, kurie ir buvo skirti pasiuntiniams. Trys žyniai, vadinami Drūkšių saugotojais: žynys Globėjas, žynys Raktininkas ir net Vyriausiasis, kartu susėdo ant ilgo suolo, pastatyto palei sieną, ant kurio kabojo iš šiaudų nupintas slibinas. “Laukiniai, visiški laukiniai…”, mintijo Fervergonas, “ir kur jie deda turtus, nejaugi tie žyniai tokie kvaili, kad nesugeba pasiimti, kas jiems priklauso, o gal taip net geriau?” Šbarkasas dairydamasis po patalpą irgi patenkintas linksėjo – atrodė, kad kuklumas jam netgi patiko. Fervergonas netruko trijulę palyginti su trimis baltais akmenimis – toks pat santūrumas, jausmų nerodantys veidai ir tarytum ore plevenantis savęs kaip neklystančiųjų suvokimas. Vyriausiasis žynys ir žynys Raktininkas buvo gerokai vyresni už žynį Globėją, kurio veido dar nebuvo suraižę raukšlės, nors žvelgė jis taip pat itin išdidžiai. Bus nelengva… Vyriausiasis Drūkšių saugotojas, žynys Aldrikis, mandagiai palaukė, kol pasiuntiniai apsipras, ir prakalbo:
– Kuklūs Aukštijos globėjų Drūkšių tarnai yra pagerbti galingųjų ijūnų aukštųjų pasiuntinių apsilankymo. Klauskite, mes papasakosime apie viską, ką jūs norite sužinoti.
Pasiuntiniai susižvalgė. Šbarkasas pritariamai linktelėjo.
– Jūsų šventenybės, – lėtai pradėjo pasiuntinys, – mums labai malonu, kad jūs teikėtės mus priimti. Turbūt suprantate, kad mūsų apsilankymo priežastys labai rimtos, kitaip nedrįstume jūsų trukdyti.
Žyniai sukluso, bet nei žodžiu, nei judesiu nesiterpė į kalbą.
– Kaip žinote, Ijūnija yra pasirengusi ištiesti Aukštijai pagalbos ranką, – tęsė Fervergonas, – Sijuras ir jo planai ne tik jums, bet ir mums kelia nerimo, todėl sunkiais laikais geriausia ne pyktis, o draugauti. Aš turiu vilties, kad ir garbieji žyniai pritaria tokiam jūsų valdovo, išmintingojo kunigaikščio Dringio, žingsniui? – pasiuntinys nutilo, tarsi laukdamas šeimininkų patvirtinimo.
Aldrikis tylomis linktelėjo, bet tuo pačiu parodė, kad pirma nori išklausyti, ką toliau sakys pasiuntinys.
– Tačiau draugai visada ieško abiem pusėms priimtinų susitarimų ir, neslėpsiu, mūsų valdovai labai susirūpinę jūsų drakonais, tai yra slibinais… – pasitaisė Fervergonas, – matote, po baisios Juodpelynio istorijos tokių slibinų laikymas yra jau ne tik vienos valstybės, bet ir jos kaimynų reikalas. Ką gi reikėtų daryti, jeigu jūsų slibinai netikėtai irgi supyktų? Jus sunaikinti jie bent turi kažkokią teisę, nes gal jūsų veiksmai juos supykdė, bet kodėl turi kentėti aplinkinės šalys? Tad mes ir atvykome su jumis pasitarti, ką daryti ir kaip užtikrinti, kad jūsų slibinai Drūkšiai nepridarytų mums žalos, jūs, turbūt, žinote, kas nutiko Mogalui po Juodpelynio slibinų užpuolimo? Ten vietomis žolė iki šiol neželia…
Nė vienas Aldrikio veido raumenėlis neišdavė, ką jis galvoja apie įžūloką pasiuntinio kalbą. Palaukęs ir įsitikinęs, kad Fervergonas baigė, žynys prabilo:
– Jūsų aukštybės, mes visi puikiai suprantame nerimą dėl to, kas atsitiko Juodpelynyje, tačiau pirmiausia norėčiau jus užtikrinti – čia, Aukštijoje tai pasikartoti negali. Mūsų slibinai, nors ir yra panašūs į globojusius Juodbį, bet priklauso jaunesniųjų kartai, kuri yra ir taikesnė, ir ramesnė. Be to, mūsų slibinų yra tik du, o ne keturi ir jie labai kruopščiai saugomi, kad kas nors jų nesuerzintų. Šį darbą mes ir mūsų protėviai dirbame jau ketvirtą šimtmetį ir, galiu sakyti drąsiai, jį mokame.
Pasiuntiniai mandagiai nusišypsojo. Bet dabar atsakė Šbarkasas:
– Šviesusis Aldrikis, mes neabejojame jūsų… kvalifikacio…
– Patirtimi, – patikslino Fervergonas.
– Jūsų patirtimi, – nusišypsojęs tęsė pasiuntinys, – bet gal galėtumėte išgirsti, kaip jūs saugote drakonas nuo nelaimingų atsitikimų?
Žyniai susižvalgė.
– Atleiskite, bet apie kokią apsaugą jūs kalbate? – paklausė vyriausiasis.
Fervergonas, mostu paprašęs vėl perleisti kalbą jam, kaip geriau mokančiam, atsakė:
– Na, pavyzdžiui, kas saugo įėjimą į urvą?
– Į urvą? – nustebo žynys.
– Į olą, – patikslino pasiuntinys.
– A… Jūs turbūt norėjote pasakyti šventąją buveinę?
– Taip, atleiskite. Jūsų kalba mums truputį sudėtinga, – prantas skubiai glaistė nemandagumą.
– Svetimšaliai ne visada suvokia Drūkšių didybę, – beveik pamaldžiai ir priekaištingai ištarė Aldrikis bei pratęsė:
– Niekas.
Pasiuntiniai susižvalgė.
– Bet… Na, juk turėtų kažkas saugoti, kad neatbėgtų koks nors išprotėjęs jaunikaitis ir nepradėtų jų gąsdinti, – samprotavo šiek tiek sutrikęs Fervergonas.
Jaunėlis žynys Globėjas vos sutramdė pašaipią šypseną, už kurią tuojau buvo įspėtas griežtu Raktininko žvilgsniu.
– Niekas neatbėgs gąsdinti, – kantriai paaiškino Aldrikis.
– Bet kodėl? Juk mes matėme, kaip jaunuolis norėjo jus užpulti… Juk jis galėjo…
Aldrikis vėl nusišypsojo:
– Jūsų aukštenybės, aš užtikrinu, niekas negali prieiti prie didžiųjų Drūkšių. Niekas, išskyrus jiems skirtą auką ir mus. Visų kitų laukia neįsivaizduojamos kančios.
– Kokios kančios? – nustebo Šbarkasas.
– Kokios? – Aldrikis staiga nuvėrė pasiuntinį šaltu, bet deginančiu žvilgsniu, – Pragaro žemėje! – žynys ištarė taip, kad per džermino nugarą pagaugai nubėgo.
– Ir tenedrįsta niekas kėsintis į Drūkšių ramybę, – ta pačia atšiauria ir pikta gaida tęsė senis, – nes jo laukia labai sunkus galas!
Fervergonas vis dėlto dar kartą pasitikslino:
– Vadinasi, prie drakonų niekas negali prieiti? Visiškai niekas?
Žynys, vėl nurimdamas, pritariamai linktelėjo:
– Taip, visiškai niekas. Net ir mes – Drūkšių saugotojai turime ribą, už kurios žengti negalima. Ką dar aukštieji pasiuntiniai pageidautų sužinoti?
* * *
Bet kuris žmogus, įžengęs į kunigaikščio menę, dar nuo valdovo Luokio laikų padabintą gausybe įvairių žvėrių kailių, galėjo pajusti, kad įtampa tarytum tik ir tyko išsiveržti iš kiekvieno kampo pražiotais lokio nasrais, nulenktais stumbro ragais ar šerno iltimis. Mat kuo daugiau Marius kalbėjo, tuo labiau Dringis raukėsi. Galiausiai jis atsistojo, ir, vis dar klausydamasis, ėmė vaikščioti pirmyn atgal, beveik nežiūrėdamas į pašnekovą, bet pažvelgdamas tai pro langą, tai pakedendamas kurį nors kailį. Juokdariui baigus jis tik mostelėjo ranka ir, vėl sėsdamasis į krėslą, sunkiai atsiduso:
– Na jau ne, Mariau. Man rodos, kad tu be reikalo įtarinėji. Juk supranti, kad viskas gerokai sudėtingiau – su Sijuru vėl gali tekti kautis bet kada, o sąjungininkų mes kaip ir neturime. Todėl aš ir pakviečiau Ijūnijos pasiuntinius…
“Pakviečiau”, nustebo Marius, “Tai bent… O visi galvojo, kad ijūnai čia savo noru atsigrūdo su meiliomis, įtaigiomis ir iki šlykštumo saldžiomis kalbomis, kokia Ijūnija būtų gera sąjungininkė, kaip ji meduolių vežimus ir kisieliaus upes nukreiptų į Aukštiją… Štai kodėl šneka Aldrikis, kad Dringio mokslai tolimuosiuose kraštuose – ne į naudą Aukštijai…” Marius nužvelgė vaikystės draugą, kuriam netikėtai teko sėsti į užguitos kunigaikštystės sostą – įdėmi akis pastebėjo, kad šviesiuose plaukuose per metus spėjo suspindėti keletas sidabrinių gijų, kaktoje įsirėžė pora stambių raukšlių, kurių nebegalėjo paslėpti kunigaikščio juostelė. Ir, svarbiausia, tas gyvose, šviesiose akyse atsiradęs kažkoks sunkokas rimtumas, gal net nuovargis.
– Supranti, Mariau, – tęsė Dringis, – Ijūnija seniai varvina seilę dėl prekybos per mūsų uostus, kur tėvas jų nenorėjo įleisti… Man rodos, jis klydo – juk ijūnai prie jūros teprieina vos vienoje vietoje, ir tai Anakrijoje, kuri, nors ir tarsi būdama Ijūnijos dalis, mėgsta laikytis nuošaliai nuo prantų ir džerminų. Be uostų Ijūnams sunku atlaikyti lenktynes su Sijuru, o kas silpnina Sijurą – tas stiprina mus…
– Tą aš suprantu, mes įleisime juos į uostus, juk susitarta – bet, pastebiu, ne apie uostus jie domisi – o apie Drūkšius… Kodėl? – priminė Marius.
Dringis kantriai aiškino:
– Matai, po Juodpelynio nelaimės jie atsargūs. Gal per daug atsargūs, bet taip ir turi būti. Mums neparankiausia tai, kad Ijūnijoje nelabai nori kalbėti apie pagalbos suteikimą, kol gali atsitikti tai, kas atsitiko Juodpelynyje. Jie saugosi, saugo savo žmones, ir gali netgi nusispjauti į mūsų uostų naudą, jeigu neužtikrinsime, kad Juodpelynio istorija nepasikartos – ten saugoti žmogų įprasta, kada nors to išmoksim ir mes… Todėl ir domisi. Bet kaip nors juos įtikinsim. Pamatysi.
Marius linktelėjo, bet ir vėl paprieštaravo:
– Ir visgi, kažkas ne taip. Na, tiesiog, norai, nuotaikos, kalbos… keistos. Nenoriu pasitikėti aš tais svetimšaliais. Ir kunigaikštis Luokis jais nepasitikėjo – ne veltui tikriausiai… – niūriai tęsė, – kas kažkada dalinosi Aukštijos žemes? Sijuras ir Džerminija…
– Tai buvo seniai… – atkirto Dringis.
– Taip, seniai. Bet, manai, tai negali pasikartoti? – pokalbio įkaitintas, Marius užmiršo, kad Dringis dabar jau kunigaikštis, ir perėjo į tujinimą, – jie rezga kažką negero. Jaučiu.
– Cha cha, – keistai, tarsi prisiversdamas, nusijuokė Dringis, – Mariau, juk mums sako, kad Drūkšiai – Dievai, ar ne? Tai ką galima suregzti prieš Dievus? Juk nei mes, nei jie Drūkšiams valios neturi. Pasiuntiniai nuvyko pas saugotojus, išsiaiškino, kad nieko padaryti Drūkšiams negalima ir nurims. Pamatysi. Svarbiausia juos įtikinti, kad, jeigu slibinai laiku gaus savo aukas, viskas bus gerai ir kad mes tą užtikrinsime. Ačiū Dievams, jiems mūsų reikia ne mažiau, nei mums jų. Ir Mariau, – Dringis kilstelėjęs nuo krėslo ištiesė ranką, paliesdamas juokdario petį, – kam jau kam, o tau tai reiktų persirgti tuo begaliniu nepasitikėjimu svetimšaliais – esi matęs pasaulio, o kalbi tarsi Aldrikis, kuris toliau slibinų urvo ir žynių namelių nuėjęs nėra…
Juokdarys vėl nustebo, kad iš Dringio balso nesigirdėjo nė lašo pagarbos šventajai buveinei ir Drūkšių saugotojams, nors su žyniais kunigaikštis kalbėdavo labai pagarbiai, ir dar kartą pakartojo savo:
– O man vis tiek atrodo, kad ne Drūkšių saugumas jiems rūpi… Be to, Fervergonas yra grafas, nors oficialiai to niekad neminėjo. O kas tas paslaptingasis trečiasis?
Dringis nustebęs kilstelėjo antakius:
– Trečiasis – Dopris, Ialapas, jis netrukus išvyks. Bet pala, kas tau sakė, kad Fervergonas – grafas?
Marius sumindžikavo:
– Nuklausiau jų pokalbį…
– Nagi nagi?
Juokdarys bendrais žodžiais nupasakojo. Bet kunigaikštis, panašu, net rimčiau nesusimąstė ir vėl mostelėjo ranka:
– Ai, Mariau. Mesk šonan tuos įtarinėjimus. Tebūnie Fervergonas – grafas. Jie jau seniai ne pagal titulus žmones vertina.O dėl kitko – nejaugi nesupranti, kad čia juokai tokie apie “vadavimus”? Juokingi jiems atrodome mes, mūsų papročiai, lankstymasis kalnui… Jiems kvailas mūsų džiūgavimas, kad aplink Ledakalnį žiemos nebus. Juk visur kitur ji yra, bet žmonės per ją išgyvena ir su daug didesniu džiaugsmu sveikina pavasarį… Jiems keista, kad mes aukojame gražiausias merginas, net nesusimąstydami. Tu paskaičiuok – per vienerius metus paaukojamos aštuonios moterys, kurios galėtų kiekviena užauginti po dešimt vaikų! Per dešimt metų – aštuoni šimtai! Vienos pilies įgula… Neatrodo, kad per didelė kaina už dvigubą derlių, kurio vis tiek neina parduoti, jeigu neįsileidžia kaimynai?
Marius kažką sumykė, o Dringis tęsė:
– Taigi, viskas ne taip paprasta, kaip tau atrodo. Ir nežinia, Drūkšiai dabar ar Dievų dovana, ar našta, kurią turime kantriai ir atsargiai nešti. Perkūnai griebtų, kiek mūsų žmonėms dar daug reikia suprasti! Mane kartais neviltis apima, šitie vieneri metai atrodo tarsi dešimtis – supranti, dešimtis! – jis suspaudė delnus į kumščius, bet staiga atlėgo:
– Gerai, užteks kalbų. Lekiam pajodinėti. Žirgus turbūt jau paruošė…
Eidamas iš paskos ir žvelgdamas Dringiui į nugarą, juokdarys liūdnai pagalvojo: “O gal ir tu, kunigaikšti, netikėtai įmestas į sostą, irgi dar daug ko nesupranti? Ypač savo krašto, kuriame nebuvai beveik septynerius metus?..”
* * *
Įprastinis pavakario erzelis smuklėje vis stiprėjo. Iš turgaus grįžtantys valstiečiai džiaugėsi parduotais gyvuliais ar vaisiais, pirkliai laistė sandorius, jaunimas kažką šventė, žodžiu, šinkorius vos spėjo lakstyti tarp statinių ir stalų. Bet jis visada spėdavo aptarnauti stalą, prie kurio sėdėjo aukštas, kiek pakumpęs vyras. Smuklininkas tuoj pat perkando, kad jis – svetimšalis, nes svetys, nors ir kalbėjo aukštikiškai, tačiau keistai ilgindamas balses ir minkštindamas priebalses. Atėjūnas vilkėjo paprastai, tačiau įgudusi šeimininko akis tuoj pat sumetė, kad juodo apsiausto gelumbė vargu ar įkandama kiekvienam pirkliui; ja vilkintys žmonės čia užsukdavo retokai, gal net retai. Tad nekeista, jog užeigos savininkas svečiu pasirūpinti stengėsi greitai ir maloniai. Greta svetimšalio, užsikniaubęs ant stalo ir apkabinęs nugertą alaus bokalą, sėdėjo ilgaplaukis jaunuolis. Smuklininkui jis buvo kažkur matytas ir, tarytum, ne čia, bet atsiminti nesisekė. Monetos, krentančios ant stalo žvangesys, iš karto nustūmė atminties lavinimą į šalį.
– Smuklininke, dar vieną! – šūktelėjo Fervergonas.
Greta sėdintis Algis iš po užpiltų akių pažvelgė į pasiuntinį.
– Tu gerk gerk, – prantas patapšnojo jam per petį, – suprantu tokią didelę širdgėlą…
– Mėšlą tu supranti… – atkirto vaikinas, kliukindamas gėralą.
– Ar labai ją mylėjai? – kiek palaukęs vėl paklausė.
– Koks tavo sušiktas reikalas, mylėjau aš ją ar ne?
Fervergonas vėl uždėjo ranką, bet vaikinas ją nusimetė:
– Ir iš viso – ko tau iš manęs prireikė? Ko čia užuojautą siūlai? Kas tu toks?
– Ramiau, vaikine, ramiau… – stumdamas link jo dar vieną bokalą murmėjo pasiuntinys.
Algis godžiai čiupo indą ir susivertė, po to pakėlė žvilgsnį ir kinkuodamas galvą ėmė sriūbauti:
– Mylėjau aš ją… Mylėjau… O dabar atidavė toms dvokiančioms kirmėlėms… Atidavė…
Vyrukas nejuokais įsibliovė. Pasiuntinys kantriai laukė, žaisdamas moneta, į kurią retkarčiais godžiai dėbtelėdavo pro šalį skubanti smuklės merga. Galiausiai čiuptelėjęs vienai sėdmenis ir pakeltą ranką antausiui nuleidęs mikliu pinigo įmetimu į iškirptę, prantas vėl atsisuko į sugėrovą:
– Na, nusiramink, – galiausiai papurtė vargšą įsimylėjėlį už peties, – ir paklausyk, ką aš tau pasakysiu…
Bet pasakyti jis nespėjo.
– Koks netikėtumas čia sutikti jo aukštenybę, – pasigirdo nusistebėjimo kupinas balsas. Fervergonas žvilgtelėjęs mintyse nusikeikė, o Marius dailiai nusilenkė.
– Uuuuu niekšas! Užmušiu! – užbliovė Algis pažinęs juokdarį ir tarsi skalikas liuoktelėjo per stalą. Šįsyk Marius išsisukti nespėjo ir kartu su užpuoliku sunkiai drėbėsi ant grindų. Fervergonas atsistojęs stebėjo neilgas grumtynes. Lyg dėl kažko abejodamas jis nuleido ranką ir sugniaužė durklo rankeną, bet paskui sukryžiavo rankas ant krūtinės. Marius atsistojo sunkiai alsuodamas ir pastatė ant kojų užlaužta ranka dejuojantį jaunuolį.
– Jūsų aukštenybe, ar matote, su kokiais pavojingais stuobriais geriate? – kreipėsi į pasiuntinį, – gal aš geriau jį išvesiu, kad nepridarytų daugiau bėdos. Na, eime, – niuktelėjo vaikinui į kuprą.
Juokdarys turėjo nuovokos negrįžti. Kiek palaukęs Fervergonas prunkštelėjo, numetė ant stalo porą monetų ir taip pat išnyko tarpdury.
Bauginančiai ūktelėjo apuokas. Debesio kraštas slystelėjo mėnulio pilnatimi, per užlietus laukus nubėgdamas šešėlio banga. Pasiuntinys tvirčiau susisupo į apsiaustą. Brrr… užplūdo šviesūs prisiminimai apie traškantį židinį ar bent šiltą lokeną. “O dabar… Įstrigau šitame užkampyje, ir tai jie vadina – žiemos nebus… Brrr… Kur tas Šbarkasas prašapo? Stoviu čia kaip puskvaišis…” Kažkur tolumoje pasigirdo grumėjimas. “Lietaus betrūko…”, visai ėmė širsti prantas. “Pala… Griaustinis? Vėloka…” Fervergonas atsigręžė: stebuklingojo kalno siluetas nebuvo malonus akiai: per daug taisyklingas, per aukštas, per apvalainas, per stačiais šlaitais, žodžiu, akivaizdžiai svetimas šiems kraštams. Be to, dabar Ledakalnis dar ir švytėjo keista žydra spalva. Pasiuntinio veidas pajuto plūstančias šilumos bangas. Kartu su naujais grumėjimais atsklido ir prie kalno susirinkusių žmonių džiaugsmingi šūksniai: “Prasidėjo! Prasidėjo!”
– Šildotės? – subosijo greta.
– Kur, po velnių, dingote? – Fervergono pasisveikinimas draugiškumu net nedvelkė.
– Nesklandumai… – sumurmėjo Šbarkasas, – mergiotė apgavo.
– Kokia dar mergiotė? Turėjote susitikti su… Jūs!.. – Fervergono kairė akis sutrūkčiojo.
– Ji turėjo atvesti. Bet pasirodė, atidavė man pinigus ir pasakė, kad jis persigalvojo, – gindamasis paaiškino džerminas.
– Velniai griebtų, barone, nebeturime laiko atsisakymams, gal per mažai davėte?
– Daviau kiek liepėte, grafe, ir, atrodė, kad viskas gerai. Nežinau, kodėl jis persigalvojo… – Šbarkasas skėstelėjo rankomis.
– Kas toji mergiotė? – mygė prantas.
– Žynių patarnautoja. Smagi paukštytė, – išsiviepė bendras.
– Deja, jos smagumas nepagelbėjo – nebent pasiseilėjote, – pašaipiai nukirto Fervergonas, – ką darysime? Grįšime be nieko?
– Kaip tai be nieko? – nustebo Šbarkasas, – grafe, o jūs nieko nesuorganizavote? – besiteisinančiojo tonas tuoj pat pasikeitė į kaltinančiojo.
Dabar jau Fervergonas sumurmėjo:
– Sutrukdė…
– Juokdarys? – gracingai nusilenkdamas nusišaipė baronas.
– Taip, po velnių, juokdarys! – užriko prantas, – man rodos, kad jis mus sekioja, tik kodėl mes niekada nesugebame jo pamatyti? Kas per talentai!
– Nusiraminkite, grafe. Man rodos, kad mes ir taip labai daug išsiaiškinome ir galime ramiai rašyti į Riubelį. O prieš kitą lygiadienį imtis veiksmų. Pažvelkit, gražiai spindi tas jų Ledakalnis, ne veltui didžiuojasi…
Fervergonas nieko neatsakęs mostelėjo apsiaustu nužingsniavo į tamsą. Šbarkasas tylomis pakraipė galvą, elegantišku mostu pasitaisė skrybėlę ir irgi dingo skersgatvyje.
* * *
Marius pramerkė vieną akį. Už lango jau buvo tamsu, o rami žvakės liepsna atsispindėjo krentančiose plaukų gijose, kaukų ramybei palikdama tamsius kampus ir užkaborius. Juokdarys pasikėlė ant alkūnės ir lengvai timptelėjo neklusnią šviesių, tvirtų plaukų sruogą, išsprūdusią iš po šukų.
– Baik, – Milda nustūmė ranką.
– Pyksti? – pasislinko arčiau.
– Ne, šukuojuosi… – atsakė ji neatsigręždama.
– Kada grįžai?
– Senokai, – atsakė ji, per jėga timpteldama šukas.
– Ir ką gi tau sakė garbusis svečias iš toli? Ar paslaugus buvo?
Ji atsigręžė ir valiūkiškai šyptelėjo:
– O… Jis labai stengėsi parodyti, kad nei kiek nesusierzino, jog plikis neateis.
– Raktininkas… – įtaigiai priminė Marius.
– Plikis. Ir bet kuria proga stengėsi pabučiuoti mano rankas, padėti delną ant šlaunies, žodžiu, tai užtruko gerokai ilgiau, nei sakė būsiąs ir aš manau, kad kaip reikiant gavo velnių nuo savo laukiančio draugužio… Kaip tau sekėsi?
– Che, linksmai… Palaukiau, kol vargšą prigirdys, bet tas, pasirodo, daug pakelia. Net nesitikėjau, kad gali šitaip stryktelėti per stalą.
– Ir ką?
– Nieko, – Marius gūžtelėjo pečiais, – užlaužiau ranką ir ištempiau į lauką. O tu ką?
– O aš ką? – ji padėjo šukas ant skrynelės.
– Na, tu tam pasiuntiniui šypsojaisi, juokeisi, laidei velniukus?
– Be abejo. Juk aš tai taip gerai moku! – ji išdidžiai pažvelgė.
– Gražus tas Šbarkasas, ar ne? Neaukštas, bet užtat tamsaus gymio, tankių antakių ir ryžtingo smakro… Tokių pas mus beveik nėra…
– Tau jis irgi patinka? – nusistebėjo Milda, – taip, vyriškis neprastas… Tik senstelėjęs jau, bet sako, kad su amžiumi ateina patirtis. Dar mano mama kartodavo, kad vyras be patirties net lovai šildyti netinka, mazgotė, ir ta naudingesnė…
– Mazgotė, kurią galima nutrenkti į kampą arba paspirti koja… – pratęsė Marius.
– Aha, kuria galima vaikyti vištas ir katinus, – antrino Milda.
– Kurią galima išmesti ir nesigailėti…
– Ir kuria ypač gerai vožtelėti per snukutį mažiems pavyduliaujantiems juokdariams, – ji abiem rankomis čiupo Marių už pakaušio plaukų.
– Vadinasi, pirma mane įpainioji į kažkokias valstybines nesąmones, o po to pavyduliauji – taip?
– Tam ir painioju į valstybines, nes žinau, kad žinau, jog neįsipainiosi į kitokias. Paleisk.
– Pabučiuok.
– Paleisk geruoju.
– Pabučiuok.
– Skauda lenktis, negaliu!
– Dėl merginos galėtum nepagailėti nusirauti kelis plaukus – bučiuok!
– Na, kaip nori, – ir Marius čiupo ją į glėbį, bet nespėjo net priglausti lūpų, kai vėl pasigirdo vis stiprėjantis grumėjimas.
– Ir vėl! Na, dabar jau tikrai prasidėjo! – viską užmiršusi šūktelėjo Milda.
– Ne, dar tik prasidės, – atsakė jis, įsisiurbdamas į lūpas.
II.
Po šešių mėnesių, naktis prieš pavasario lygiadienį.
Prie Drūkšių nuotakų būsto skaisčiai liepsnojo deglai. Marius pasitaisė dirbtinius plaukus. Milda, baigdama jo perrengimą, daugiau kikeno, nei tvarkė rūbus: “na ir graži gi tu moteriškė, pamatysi, tave tikrai, tikrai išrinks!” Marius gi visaip stengėsi prisitvirtinti perrištą pagalvėlę, turėjusios atstoti krūtis. Milda netgi du mažus riešutų kevalus įsigudrino prisiūti viršūnėlėse, kad kuo tikriau atrodytų. “Duok marškinėlius”, pareikalavo jis. “Mat ko įsigeidei… Nuotakos vilki rūbus ant pliko kūno, kad Drūkšiams ieškoti nereiktų…”, šaipydamasi atkirto. “Tai negi aš dabar su mazgeliu ant nugaros vaikščiosiu?”, urgztelėjo jis. Ji apžiūrėjo tvirtinimą: “Na ne, taip netinka… Teks kažką kitaip galvoti… Gal juostelę susiūti?” Dabar rūbas jau buvo baigtas ir laikėsi neblogai. Marius iš užuoglaudos stebėjo ateinantį žynį Raktininką, septynias merginas ir žynį Globėją. Skirtingai nuo Vyriausiojo žynio, žynio Raktininko ir žynio Globėjo vardai būdavo užmirštami, vos jie tapdavo žyniais. “Labai nedėkinga lemtis… Paskui net palaidoja be vardo…”, tylomis apgailėjo ateinančiųjų. Raktininkas pasilenkė prie spynos. “Na, na…”, mintyse skubino Marius. Jeigu gudrybė nepavyks – viskas prarasta… Jeigu žiniuonė jį apgavo – irgi. Du deglai, apšvietę prietrobį, netikėtai ryškiai plykstelėjo ir užgeso. Valio! Kažkuri mergaitė sukliko, prasidėjo nedidelis erzelis. Marius nelaukė. Negirdimas trižingsnis, ranka ant gerklės, delno briauna smūgis į kaklą… Mergina sudribo jo rankose. Be mažiausio triukšmelio jis nunešė auką už kampo – Milda pasirūpins, kai tik pasišalins žyniai. Pasirodo, laisvus klostuotus moteriškus rūbus visai įmanoma dėvėti.
– Ar turi ugnies, broli? – paklausė žynys Raktininkas. Apsiprasdami su tamsa šventikai ėmė kuistis rūbų klostėse, ieškodami skiltuvo. Marius tylomis atsistojo ten, kur prieš tai stovėjo mergina. Netrukus žynys Globėjas vis dėlto įskėlė ugnį, uždegė deglą ir Raktininkas vėl ėmėsi knebinėti spyną…
Pagaliau sunkios durys užsidarė, kaukštelėjo išorinis skląstis, sušlepsėjo nutolstantys žingsniai. Sulaukęs visiškos tylos Marius pasirėmė alkūne, atsiklojo ir apsidairė. Akys pamažu apsiprato su tamsa. Aštuonios lovos su aštuoniom nuostabiausiom merginom. Pagunda nepakeliama. Deja, reikia laukti. Ir neužmigti. Nors jis stengėsi nenuryti žynių girdomo kvaišalo, bet vis tik keletas lašų teko. Vokai sunko. Velniava… Gnybtelėjo sau kartą, kitą. “Rodos, dar nemiegu…”.
Mildos ranka keliavo vis žemiau, žemiau ir… netikėtai be galo skaudžiai suspaudė jo pasididžiavimą. “Ūūūū!”, – stūgtelėjo jis iš skausmo ir… pabudo.
– Kas čia per stebuklai, – išgirdo murmesį. Nuovoka grįžo labai greitai – virš jo nustebęs kuitėsi kažkuris žynys… Delnas susigniaužė į kumštį ir žaibiškas smūgis žiebė niekšo žandikaulin.
– Ūūūū… – dabar jau sukliko atsilošdamas ir nesitikėjęs nemalonumų žynys, bet Mariaus viena ranka tuoj pat sugniaužė jam kaklą, o kita – užspaudė burną.
– Dar cyptelsi – pritrėkšiu… – tyliai pagrasino.
– Uuuu… – jau tyliau atsakė.
– Vienas galvos linktelėjimas reiškia taip, du galvos linktelėjimai reiškia ne. Supratai? – sušnypštė.
– Uhu.
Marius čiuptelėjo už ypač jautrios žynio vietos, kuriai pats turėjo būti dėkingas už pabudimą.
– Aš sakiau, galvos linktelėjimai. Vienas – taip, du – ne. Supratai.
Linktelėjimas.
– Puiku. Atsakinėk į klausimus. Meluosi – skaudės. Supratai?
Linktelėjimas.
– Kiek?
Jokio judesio, tik nematomas nustebimas.
– Klausiu, ant kelių spėjai užlipti, bjaurybe? Vienos?
Du linktelėjimai.
– Dviejų?
Du linktelėjimai.
– Trijų?
Du linktelėjimai.
– Keturių?
Du linktelėjimai.
– Penkių?
Linktelėjimas.
– Penkių? – pasitikslino.
Vėl linktelėjimas.
– Šunsnukis, – sušnypštė Marius, o dabar sakyk, kas liepė tai padaryti. Svetimšaliai? “Velniai rautų, iš septynių liko dvi… Prakeiktas kvaišalas…”
Jokio atsako. Juokdarys spūstelėjo, žynys sudejavo.
– Na, kuris? Fervergonas?
Du linktelėjimai.
– Šbarkasas?
Du linktelėjimai.
– Ach tu dar meluosi!
Žynys suspurdėjo, mėgindamas išsivaduoti, bet juokdario gniaužtai buvo ne juokas.
– Sakyk, arba nebesivadinsi vyru… Na? Fervergonas? – jis spaudė vis labiau.
Ranka užčiaupusi aukos burną pajuto prakaito ir baimės lašus.
– Nesiterliosiu su tokiu šliužu, kaip tu. Sugebėjau patekti, sugebėsiu ir pabėgti, supranti? Man bus tavęs labai gaila, jeigu nepasakysi… Taigi, svetimšaliai?
Žynys gailiai linktelėjo.
– Sumokėjo? … Klausiu, sumokėjo?
Apatiškas linktelėjimas.
– Ir tu, kvaily persisukęs, pardavei savo kraštą už kelis auksinius? Ar žinai, ką gali Drūkšių rūstis? Ar girdėjai, kas nutiko Juodpelynyje, a?
Dar vienas linktelėjimas.
– Gerai, šunsnuki… – atitraukęs ranką nuo jautriausios vietos Marius staigiai užsuko žynio ranką, jis vėl gailiai cyptelėjo.
– Dabar be pokštų ranka parodyk, kurios liko švarios. Na?
Jų abiejų akys jau buvo pripratę prie tamsos ir šis tas matėsi. Nuotakų lovos stovėjo stebuklingu ratu, bet gan tvirtais mostais žynys parodė, kad jis nespėjo aplankyti paskutinės lovos, esančios į kairę nuo jų.
– Gerai, keliaujam, link durų – Marius išrito murmantį šventiką iš lovos. Tempdamas parsidavėlį prie išėjimo Marius visą laiką jam šnypštė į ausį:
– Rytoj apsimesi, kad nieko nebuvo, aišku, niekše? Ir dar – privalėsi padaryti taip, kad išrinktų tą merginą, kurios rūbo kairė rankovė siuvinėta mėlynais siūlais. Supratai? Nekraipyk galvos, žinau aš jūsų žaidimėlius su rinkimais. Šliūkštelsi daugiau degaus skysčio. Jeigu cyptelsi kam nors apie mane – surasiu, iškasiu, ištrauksiu ir kaip utėlę sutraiškysiu. Rytoj visą aukojimą tave stebėsiu – nemėgink išsisukinėti, nes bus labai, LABAI blogai. Viską supratai? Mergina, kurios rūbo kairė rankovė siuvinėta mėlynais siūlais. Nepatariu ir netyčia sumaišyti. Na?
Žynys linktelėjo.
– Paskersčiau nors ir dabar kaip meitėlį, bet gaila peilį tepti,- stumdamas jį pro duris dar spėjo vieną kartą pagrasinti.
Taukštelėjo skląstis. Juokdarys atsirėmė į sieną: na ir istorijon įmaklino. Vargšės mergaitės, tikrai tą niekšą papjauti reiktų… Bet jeigu jis prasitars bus liūdna. Oi, kaip liūdna. Žinoma, jis galėjo dar kartą viską papasakoti kunigaikščiui ar Aldrikiui, o ne bandyti pats sustabdyti pasiuntinių klastą, bet valdovas vieną kartą nepatikėjo, o antrą kartą iš jo šaipytis Marius neleisdavo niekam. Tai jo užsiėmimas – šaipytis ir linksminti, bet iš jo juoktis galima tik tada, kai pats to nori. Ne, apie miegoti dabar neteks, reikia gerai apgalvoti – kas toliau, nors kiekviena smulkmena šimtą kartų aptarta. Milda nepaves. Staiga Mariaus mintis atitraukė kažkoks keistas patalpoje atsiradęs švytėjimas… Žalsvi dūmeliai apgaubė merginų veidus, jie drumstėsi, gausėjo, netrukus sudarydami tarsi antruosius Drūkšių nuotakų veidus, keistas kaukes. “Burtai?”, susigūžė Marius. Tuo metu kaukės pamažėle kilo į palubę besisukdamos ratu. “Viena, dvi, trys, keturios, penkios… Tpfu, susipainiojau… Vienas, du…” juokdariui net apraibo akyse. Verpetas vis greitėjo, plėtėsi, kol jame atsirado straublys, tarsi tai būtų viesulas. Blyksnis trumpam apakino, o kai regėjimas grįžo – kambaryje vėl buvo tamsu. “Tpfu…”, Marius perbraukė išrasojusią kaktą, “velniava…” Prie durų jis dar truputį palaukė, bet stebuklas nesikartojo.
Į būstą, užliejamą šviesos, įslinko susikūprinęs ir perbalęs žynys. Dabar, ryto spinduliuose, Marius suprato, kad naktį lankėsi vis dėlto Globėjas. Ech, ankstesnis Globėjas, gerbtas net labiau už Aldrikį, neseniai iškeliavo pas protėvius. Žinoma, senių ijūnai nesugundė, o jaunėlis, kvailys, pasidavė. Ir, turbūt, neblogą atlygį gavo… O gal turėjo gauti? Niekšelis baugščiai vaikščiojo nuo lovos prie lovos, žadindamas merginas. Juokdarys dar spėjo iškrėsti pokštą – vieną iš nuotakų jis pernešė į savo lovą, o pats persikėlė į kitą. Gerai matė ir tyliai sau šypsojosi, stebėdamas, kaip persikreipia nenaudėlio veidas, pamačius naktinių grumtynių vietą. Bet dar labiau veidas ištįso pamačius, kad lovoje miega viena iš mergaičių. Žynys net pasitrynė akis. Abejodamas palietė ją, žadindamas keistais aštraus kvapo lašais. Pastebėjęs, kad ji atsibudo, nusišypsojo, ir patenkintas, tikriausiai naktinių siaubų atsikratęs parsidavėlis drąsiai žengė iki kitos lovos. Užtiškus lašams Marius atsimerkė ir bakstelėjo žynį tokiu žvilgsniu, kad tas akimirksniu vėl neteko veido raudonio, susverdėjo ir vos susilaikė nesušukęs.
– Labas rytas, rūpestingasis globėjau, – plėšriai išsišiepęs plonai pasisveikino juokdarys.
– Labas… rytas… mmmm.. dukra mano. Iš..šrinktosioms negalima… kalbėtis, – sunkiai baigė ir nuleidęs galvą nudūlino iki paskutinės lovos.
* * *
Buvo šviesu, šilta ir gera. Pavasario lygiadienio saulė, tarytum išsiilgusi meilužė, godžiai glostė atgimstančią gamtą. Atrodė, Dievai tyčia parinko tokią puikią dieną didžiajai šventei – pirmajam metų aukojimui. Merginų ir abiejų žynių vora artėjo prie šventojo liepynėlio Ledakalnio papėdėje. Marius truputėlį nervinosi – taip, žynių patarnautojų rūbai beveik nesiskyrė nuo nuotakų, bet visgi… Subolavo atskubančio patarnautojų pulkelio suknelės, juokdarys lengviau atsiduso – jau nebeilgai. Pribėgusios merginos paslaugiai nusilenkė žyniams, atnešė nuotakoms dubenis su vandeniu ir drobinius rankšluosčius. Marius pažvelgė į atbėgusią prie jo, tikėdamasis išvysti šviesų, nors ir kiek pašaipų, o šiandien – dar ir linksmai sąmokslininkišką Mildos žvilgsnį. Žvilgsnis buvo, bet… ne Mildos.
– Prauskitės veidą, – suulbėjo mergaitė. Jis paskubomis apsidairė – gal Milda sumaišė ir negali prieiti… Štai toji šviesiaplaukė, bet ne, ji ne Milda, Milda aukštesnė, o gal toji? Bet ne, net nepanaši… Kuri?? Juokdario žvilgsnis strykčiojo nuo vieno veido prie kito, jis suprato, kad jau susipainiojo, kurios patarnautojos, kurios nuotakos. O Mildos tiesiog nebuvo. Net ne nebuvo, o NEBUVO. Ir tai buvo labai blogas ženklas.
– Prauskitės, paskubėkite, tuoj reikės eiti, – vėl priminė patarnautoja.
Marius tylomis panardino rankas į vandenį. “Na ir tokelės… Neklausiu juk, kur Milda… Nuotakos negali šnekėti, ką daryti?”, braukiant delnu veidą galvoje slydinėjo mintys.
Artėjo svarbiausia minutė. Visos nuotakos, sustatytos saulės rate, laukė žynių sprendimo. Jo laukė ir gausūs žiopliai. Laukė ir kunigaikštis Dringis, ir pasiuntiniai… Trys žyniai atsistojo trikampiu, atsisuko veidais į Ledakalnį ir ėmė pamažu kelti rankas. Kalno viršūnėje kažkas ryškiai suspindo. Fervergonas net prisimerkė, mėgindamas įžiūrėti, kas ten gali būti… Balta šviesa užliejo viską aplinkui, net užliedama dangų. Ir tik sutrinko, subildėjo, plykstelėjo: spindulys nusidriekė nuo kalno viršūnės iki rato vidurio ir uždegė aukurą. Ugnis godžiai plėtėsi grioveliais, saulės spinduliais, pripildytais kažkokio degaus skysčio. Toji, iki kurios ugnis nubėgs greičiausiai, ir bus išrinktoji.
