Apsidairau. Aplinkui sėdi tokie pat sukriošę ir pasenę žmonės kaip ir aš. Visi jie čia atėjo tokiu pat tikslu kaip ir aš. Susiraukšlėję, nusilpę, pavargę. Prisimenantys savo puikią jaunystę, seniai prabėgusius metus. Gimę, suaugę ir pasenę. Pasižiūri į jų akis ir matai neišsipildžiusias svajones, troškimus. Kiekvienas tiek daug kūrė ir svajojo, ką nuveiks per savo gyvenimą. Deja, tik nedaugeliui troškimų buvo lemta išsipildyti. O dabar visų rūpestis kaip dar palaikyti silpnai rusenančią gyvybę. Kad ir kaip stengėsi žmonija, sukurti amžiną gyvybę nepavyko. Pasiekimas nebent tas, kad vidutinė gyvenimo trukmė padidėjo iki 120 metų. Mokslininkai išspaudė viską ką galėjo. Tačiau nežinia ar tai padėjo žmonėms. Tai tik pridėjo daugiau kančios, kuomet žinai, jog mirti vis tiek teks. Žinoma buvo ir tokių skeptikų, kurie nesutiko su dirbtiniu gyvybės prailginimu. Tačiau net ir dažnas skeptikas prasiilgindavo savo gyvenimą. Gyventi juk norisi.
-Pone Deividsone! – O, tai manes. Kai išgirsti šiuos žodžius kiekvieną kartą nukrato šiurpas. Nors procedūra pažįstama iki kaulų smegenų. Štai ir vėl tas geraširdis daktaro veidas. Atrodo jis niekad nepavargsta ir atrodo malonus. Tačiau visa tai tik išorė. Daktarui padeda specialūs preparatai , kurie neleidžia nusilpti organizmui. Taip viskas kaip ir visada. Daktarui beveik nieko nereikia sakyti. Atsigulti ir užsimerkti
Viskas praėjo kaip visada. Tačiau užsimetęs apsiaustą namo patraukiau pėsčiomis, aplinkiniu keliu. Norėjosi likti vienam, atsiriboti nuo likusio pasaulio. Laukia švietė saulė, buvo nepaprastai tvanku ir karšta. Tokiu metų laiku tai neįprasta. Aplinkui skuba daugybė žmonių, kiekvienas savo keliu, su savom problemom, savo jausmais, rūpesčiais. Jie nejaučia nei slegiančio karščio, nei aplink tvyrančios įtampos. Kiekvienas stengiasi išlikti šioje negailestingoje kovoje už būvį. Atrodo praėjo milijardai metų, tačiau žmonės kaip ir pirmykščiai Homo sapiens vis dar kaunasi už save, savo artimuosius. Vardan tikslo pasiryžusius padaryti bet ką. Galima daug kalbėti apie socialines garantijas, kurios suteikia šansą gyventi nevykėliams, neprisitaikėliams. Tačiau tai, skirtingai nuo pirmykščių žmonių tiktai pakelia žmonijos pragyvento amžiaus vidurkį. Toks visuomenės sluoksnis dažniausiai vis tiek negyvena pilnaverčio gyvenimo ir nepajaučia visų gyvenimo malonumų. Praėjo tiek metų, o žmogus ir toliau vadovaujasi instinktais.Vienintelis noras žinoti iškėlė žmogų virš kitų gyvybės formų. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, mirties paslapties nepavyko išsiaiškinti. Taip ir gyvena kiekvienas savyje nešiodamasis šią, visą gyvenimą slegiančią, naštą, kuri, anksčiau ar vėliau palies visus.
Pypsėjimas. Prieš mane išdygo miela senučiukė. Tai mano žmona Liza. Taaip hologramoje ji dar gražesnė nei yra.
– Rikai, kada gi grįši namo? Tavęs jau seniai laukia pietūs, be to dar šiandien vakare ateis kaimynai. Greičiau grįžk namo.
– Gerai mieloji, tuoj grįšiu. Lauk manęs namuose.
– Iki pasimatymo Rikai. Holograma kaip staiga atsirado taip staiga ir išnyko. Ką gi, laikas grįžti namo. Hm, kur aš čia atsidūriau. Atrodo trupučiuką nuklydau, vietovė atrodo nematyta.Tačiau rodos viską žinau, lyg būčiau šiuo keliu ėjęs prieš kelias dienas. Aptriušęs skersgatvis, skubantis žmogus. Štai katė šmurkštelėjo į savo slėptuvę. Jinai tai daro kiekvieną kartą. Taip , o dabar ji numes šiukšledėžės dangtį. Viskas atrodo matyta, lyg kažkada tai buvo.
– Iš kur aš visa tai žinau. Velnias, ta prakeikta širdis. Atrodo gavau širdies smūgį. Viskas pradeda suktis, akyse tamsu. Geeelllbbėėkiiit!!!
Aplinkui balta, beribė platybė. Kiti įsimaišę į šią platybę džiaugiasi savo laisve. Taip, pagaliau. Dabar viską atsimenu. Praėjo eilinis etapas. Dabar galėsiu mėgautis laisve. Manęs nebeslėgs tas nefunkcionalus ir nepatogus žmogaus kūnas. Pagaliau, pagaliau aš miriau. Klausimas tik kiek galėsiu naudotis šia laisve. Kada ateis sekantis periodas, deja tai žino tiktai Jis. Gal kada nors ir man bus suteikta garbė pasišnekėti su Juo. Sako jog Jis vienintelis sugebėjęs ištrūkti iš šio begalinio, nuolat besisukančio rato.
Ach, kaip gera blaškytis po beribes visatos platybes. Tik štai jau atėjo laikas. O atrodo, jog praėjo tiktai akimirka. Viskas pasidarė tamsu, mane neša ta nesuvaldoma jėga, nuo kurios kiekvieną kartą stengiesi išsivaduoti, ir kiekvieną kartą tai nepavyksta. Tu pasiduoti ir leidiesi nešamas tos milžiniškos jėgos, kuri tave vėl įtraukia į amžinai besisukantį ratą. Tu vėl pasijunti bejėgis ir pradedi naują etapą, kartu nešdamasis viltį ir mintyse kartodamas “Gal dabar pasiseks”. Puikiai žinodamas, jog tai padarė tiktai Jis vienas. Viskas. Aplinkui tamsa, kritimas, tyla, mintys. Viskas susilieja, baigta…
Atsimerkiu, prieš save matau du laimingus žmones. Nuo šiol jie bus mano tėvai. Bet paskutiniai sąmonės likučiai tirpsta, tuoj vėl būsiu žmogus ir viską pamiršiu iki kito periodo, kada vėl galėsiu mėgautis laisve. Galbūt tada pavyks išsivaduoti, galbūt, galbūt….
Marta
pareikšti nuomonę forume.
