Skaitiniai

2002-08-26
 

Skaitiniai: Morūnos pilnatis

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Lina Krutulytė


Morūnos pilnatis


Norma klūpėjo rūsyje priešais altorių, sunėrusi pirštus ant krūtinės, ir meldėsi žvakių šviesoje. Metalinė deivės statulėlė, pakreipusi galvą, žiūrėjo jai į pakaušį ir šypsojosi. Deivės kaklą juosė mažyčių, dailiai išlietų kaukolių vėrinys. Jos irgi šiepėsi savaip, tarsi šaipėsi iš besimeldžiančios merginos. Nieko tu negausi, sakė jos.
– Kalida, atsiųsk man vyrą, mano vaikų tėvą, mano saugotoją ir globėją, – tyliai murmėjo Norma. Ir vėl iš pradžių: – Kalida, atsiųsk man vyrą…
Kalida šypsojosi, ištiesusi rankoje mažą metalinę žmogaus širdį, ir nieko nežadėjo. Mergina pamažu įsitikino, kad vien maldavimo deivei neužteks.
Bet ar galėtum paaukoti daugiau? Nemanau, mergyte, dar ne, dar ne.
Ji užgesino žvakes ir, palikusi deivę tamsoje, apgraibomis susirado laiptus į virtuvę. Prie laiptų akmeninės sienos dalis buvo apkalta lentomis. Norma išgirdo nuo sienos sklindančius balsus ir sustojo. Nuo mažens ji žinojo, kad šioje vietoje galima girdėti, kas darosi svetainėje, ir taip aiškiai, lyg ten sėdintys žmonės būtų tiesiog už tų lentų, o ne kitoje namo pusėje. Kol tėvai buvo gyvi, Norma kartais atslinkdavo čia pasiklausyti, ką jie kalba apie ją.
Svetainėje sėdintys pusbroliai kalbėjosi pakeltais balsais.
– Tai neįmanoma, – tarė Erikas.
– Jei mes pasakytume, ji galėtų pasilikti, – ginčijosi Nedas. – Kaip mūsų pusseserė.
– Kaip tik dėl to aš nenoriu, kad ji pasiliktų, nes ji giminaitė. O aš esu girdėjęs, kaip Valteris ir jo draugeliai žiūri į moteris.
– Bet jeigu ji patiktų kuriam nors iš jų, tai galėtų gyventi su juo. Kaip žmona.
– Jie dalinasi moteris kaip maistą, visiems po lygiai. Aš manau, kad ji turi išvykti dar šiandien, vėliausiai rytoj.
– Tikiuosi, jie dalinasi ne tik moteris ir maistą, – Nedas, atrodo, susidomėjo. – O kaip su kitomis gėrybėmis?
– Nesijaudink, mes juk šeimininkai, mums iš pradžių mokės netgi daugiau. Ir prekybos sezonas netruks įsisiūbuoti, prisimeni, kas dėjosi pernai?
– Kažin ką tie visi turtingi pirkliai sakys, pamatę, kad nebėra ne tik “Martino užeigos”, bet ir kelio į ją.
– Aha, tik būrys narsių Valterio šaunuolių prie kelio, mandagiai siūlančių pasidalinti prekėmis.
Norma atšlijo nuo sienos, atsikvėpė. Prigludusi vėl, išgirdo Nedo balsą.
– Kad tik Norma sutiktų išvažiuoti. Nenorėčiau, kad ją nuskriaustų.
– O tu jai rytoj pasiūlyk. Kaip nors mandagiai įtikink, kad miške ji niekad nesusiras jaunikio ar ko nors panašaus.
– Nesutiks ji.
Norma atsitraukė nuo sienos. Kažkoks Valteris ir jo šaunuoliai iš mano namų sumanė padaryti plėšikų landynę. Jei tėvelis būtų žinojęs, niekada nebūtų per slenkstį įsileidęs nei Nedo, nei Eriko. Pusbroliai, giminaičiai, o man taip ir nebūtų nieko pasakę, nebūtų išdrįsę. Ir sėdėčiau ramiai kaip vištelė perekšlė, kol pasirodytų tasai Valteris.
Ji nutarė išvykti tuoj pat. Užbėgo laiptais į virtuvę, tyliai uždarė rūsio duris ir puolė į savo kambarį.
Drebančiomis rankomis Norma rinkosi daiktus. Pasiėmė jų labai mažai, net deivę Kalidą paliko rūsyje. Nutarė, kad geriau bus neapsikrauti, svarbiausia – kuo greičiau ir kuo toliau pasprukti.
Kai surišusi į nosinę keletą svarbiausių daiktų ji pasirodė svetainėje, pusbroliai vis dar kalbėjosi apie tą patį Valterį ir jo šaunuolius. Kurį laiką pastovėjusi tarpdury, mergina kostelėjo ir jie pašoko nuo kėdžių lyg bakstelėti į minkštą vietą. Abudu iš išgąsčio nutaisė kuo kvailiausius veidus.
Atsargiau su šita veido išraiška, dar ims ir prilips, pagalvojo Norma. Ir liksit amžinai tokie vėplos išverstakiai, susirūpinę, ar aš ką nors nujaučiu. Ir ar girdėjau, apie ką jūs dabar kalbėjot, o jei girdėjau, tai kiek.
Ji pasistengė atrodyti nerūpestinga.
– Štai man jau ir metas, broleliai, – tarė su šypsena.
– Metas? – paklausė Nedas.
– Negi nesakiau? Man rodos, šias dvi savaites vien apie tai ir kalbu, – išbėrė Norma vienu atsikvėpimu. – Per tėčio laidotuves susitariau su teta Rolanda, kad kraustysiuosi gyventi pas ją. Judviem teks vieniems rūpintis užeiga, bet aš tikiu, kad susitvarkysite. O man pas tetą bus daug lengviau, negu čia šeimininkauti dideliame name. Ir pasaulio pamatysiu. Žymiai geriau, negu praleisti visą gyvenimą niūriame miške.
Ji suprato, kad šneka per daug, bet negalėjo nutilti. Atrodė svarbu įtikinti pusbrolius, kad nieko neįtaria. Bent jau prisivertė žiūrėti į vieną tašką, į Eriko barzdą, kad nelakstytų akimis nuo vieno veido prie kito, lyg klausdama: “Na, ar patikėjote? Ar leisite man išjoti?”
Išklausę jos kalbą ir dar kiek pavėpsoję, Nedas ir Erikas atsargiai susižvalgė.
– Kur tu čia šiąnakt josi? Viena per mišką? – paklausė Nedas. Bet neatrodė nusiteikęs ją sulaikyti.
– Gal geriau ryto palauk? – pasiūlė Erikas, nors aiškiai norėjo, kad ji nelauktų.
– O kas man atsitiks, per porą dienų ir kaimą prijosiu, o iš ten ir pas tetą nebetoli, – numojo Norma. – Ar jūs nieko prieš, jei aš pasiimsiu tėvelio žirgą?
Pusbroliai vėl susižvalgė. Atrodė, kad tuoj ištirps nuo palengvėjimo. Tarsi manytų: “Imk tu ką nori, tik dink greičiau iš akių”.
Jie dar bandė mekenti, kaip sunku bus dviese tvarkytis ir prižiūrėti užeigą, tačiau Norma nesulaukė jokio rimto pasipriešinimo ir po dvidešimties minučių jau išjojo į pagrindinį miško kelią.
Aišku, jie nustebo, kad taip lengvai nutariau palikti man priklausantį turtą: užeigą, atsargas, gyvulius ir visa kita. O kad jie žinotų, kaip sunku pamesti viską, su kuo užaugai. Mamyte, jei būtum žinojusi, kad man taip atsitiks, gal nebūtum mirusi taip anksti. Tėveli, ir tu palikai mane be apsaugos. Deive Kalida, pasilikusi namuose, neapgynei manęs nuo tremties.
Taip, mintyse kalbėdama su artimaisiais, įskaitant ir tėvo arklį, Norma jojo keliu.
Kai nusileido tamsa ir pasirodė Morūna – žalsvas išpampęs mėnulis, panašus į sugedusį sūrį, – nujojusi nemažą gabalą kelio mergina pradėjo dairytis vietos nakties poilsiui. Kaip tik pamatė jai žinomą kelio ženklą: surizgusį dvokiančio augalo krūmą ir didžiulę išvartą šalia. Žinojo, kad tarp jų eina nežymus takelis, kuriuo galima pasiekti švarų upeliuką netoliese. Už krūmo turėjo būti aikštelė. Norma ten numatė įsitaisyti nakvynę, o ryte nusimaudyti upelyje ir joti toliau.
Sustabdžiusi žirgą prie krūmo, Norma išgirdo arklių šnarpštimą. Iš už išvartos pasirodė ūsuotas vyriškis su arbaletu rankoje. Mergina nutirpo, pamačiusi, kad ginklas užtaisytas. Mėnulio šviesoje sublizgo aštrus strėlės antgalis, Normai pasirodė, kad jis piktdžiugiškai šypsosi.
Žmogus, pastojęs kelią, nesišypsojo nei piktdžiugiškai, nei kaip nors kitaip. Jis atkišo arbaletą merginai į veidą ir tarė:
– Lipk žemėn.
Ji pakluso. Iš už krūmo išlindo dar du vyrai. Vienas suveržė diržu Normos riešus, sukryžiuotus už nugaros, kitas įkišo nosį į balnakrepšį. Tada jie nutempė ją takeliu tarp krūmo ir išvartos pro tą pačią aikštelę, kurioje ji galvojo praleisti naktį. Aikštelėje stovėjo vežimas ir keletas arklių. Vienas iš pagrobėjų pririšo ten ir Normos žirgą.
Netoliese laukymėje šalia tako degė didelis laužas. Apie laužą sėdėjo dar keturi tokie patys nenaudėliai. Pamatę Normą, jie pašoko ir lyg baubdami, lyg kvatodami apsupo ją ir savo bendrus. Ausis užgulė kimių balsų klegesys. Išsigandusi mergina nesiklausė, ką jie šneka. Jai pradėjo svaigti galva.
Tik nepasiduok panikai.
Žinoma, ši mintis atėjo per vėlai, kaip tik tada, kai Norma užsimerkusi pajuto, kad spengia ausyse, be to, pykina, ir suvokė, kad tuoj nualps iš baimės ir nevilties. Ji iškišo liežuvio galiuką tarp dantų ir sukando kiek tik išdrįso stipriau. Pragariškas skausmas akimirką nutvilkė burną, net pasijuto kraujo skonis, bet sąmonė grįžo.
Ji apsižvalgė, stengdamasi pamatyti, kur atsidūrė. Aplinkui mėtėsi šviežiai iškirstų krūmų šakos ir kailiniai miegmaišiai. Atrodė, kad būrys pasirinko šią vietą nakvynei.
Ūsuočius su arbaletu, aiškiai jų vadas, pasodino Normą prie laužo ir paskyrė du vyrus jos saugoti. Nudaužkit mane per galvą ir užkaskit čia pat, jei šitas ūsuočius nėra tas pats garsusis Valteris, o tie kiti – jo šaunuoliai, kitaip tariant, plėšikai, pagalvojo Norma. Nes argi gali ramiame miške vienu metu pasirodyti dvi niekšų gaujos? Per didelis būtų sutapimas.
Penketas plėšikų su vadu priešakyje išsiskirstė: kas vandens atnešti iš upelio, kas – maisto iš vežimo, o kiti – prižiūrėti arklių. Norma liko su dviem plėšikais
– Ei, Adleri, o aš maniau, kad šiąnak teks nuobodžiauti, – tarė vienas plėšikas kitam.
– Patylėk, – suurzgė Adleris, sukiodamas į šalis žąsišką galvą.
Kurį laiką tvyrojo tyla.
– Tikriausiai iš toli atvykote? – įsidrąsino paklausti Norma.
– Aha, iš toli, nes…
– Patylėk, Buliau.
– Tu pats patylėk.
Vadinasi, šitas kraupiai riebaluotas baltaplaukis – tai Bulius, o tas su išsišovusiu Adomo obuoliu – Adleris. Anas su šlykščiais ūsais – vadas. Kirsčiau iš bet ko, kad jo vardas Valteris.
Netrukus visi plėšikai vėl susirinko prie laužo ir, išsidalinę maistą, puolė kiauliškai ėsti. Jie valgė naktipiečius labai triukšmingai, rėkaudami vienas per kitą, čepsėdami, čiaumodami ir krenkšdami, kai maistas patekdavo ne į tą gerklę. Norma nesijautė alkana. Numalšinęs alkį anksčiau už kitus, vadas pakilo nuo žemės, priėjo prie merginos ir suėmęs už plaukų privertė atsistoti ir atlošti galvą. Išsitraukęs peilį, perpjovė jos palaidinės priekį, o po drabužiu radęs plonus drobinius marškinius, perrėžė išilgai ir juos.
Skauda, pagalvojo Norma. Paleisk plaukus, niekše. Ūsuotasis, lyg pajutęs jos mintį, sugniaužė plaukus dar stipriau, atlošė ją dar labiau, o kita ranka, užsikišęs peilį atgal už diržo, suėmė vieną jos krūtį.
Visi plėšikai kaip vienas pamiršo kramtyti ir pražioję taukuotus nasrus įsistebeilėjo į pusiau apnuogintą moterį.
– Gerbiami ponai, – tarė vadas. – Leiskite pristatyti jums didžiai garbingą damą, kuri teikėsi aplankyti mūsų jaukius namus. Jos vardas yra Per Visus Galus Dulkinama Kalė ir Visų Šliundrų Motina. O jei kas nors pamėgins vadinti ją kaip nors kitaip, tam aš asmeniškai sumalsiu snukį. Dabar trauksime burtus. Danai, atnešk šiaudų.
– Kur tu rasi sušiktame miške šiaudų, – atšovė plėšikas. Norma įsižiūrėjo į jį: Danas buvo garbanotas, raudonplaukis ir baisiai išblyškęs.
– Atnešk ko nors! – užbaubė vadas.
Danas pašoko, nusišluostė taukuotus pirštus į kelnes, apsidairė ir nudribnojęs į laukymės pakraštį tuoj grįžo su sauja sidabrinių žolės stiebų.
Morūna tebešviečia, nerišliai pagalvojo Norma.
Pastūmęs ją į glėbį kitam plėšikui, laiku pakilusiam nuo žemės, vadas paėmė iš Dano žolę. Suskaičiavo septynis skirtingo ilgio stiebus, likusius pažėrė ant žemės. Išsirinkęs ilgiausią, pasakė: “Šitas mano”, įsikando jį į dantis, o kitų galus sudėjo lygiai ir atkišo plėšikams.
Dabar jau atsistojo visi ir pagarbiai iš eilės išsitraukė po vieną žolės stiebą. Ūsuotasis vadas vėl sučiupo Normą už plaukų ir prisitraukė prie savęs, matyt, nekantraudamas temptis atokiau nuo laužo. Laukė tik, kol plėšikai tarpusavyje palygins savo ištrauktus burtus ir sudarys eilę, pagal kurią naudosis didžiai gerbiamos belaisvės malone.
– Ahaha, tavo trumpiausias, – suurzgė Bulius kitam plėšikui, žilaplaukiui seniui, kuris būtų buvęs panašus į seną išmintingą burtininką, jei ne kraupiai žvairos akys. – Būsi paskutinis.
– Ko čia svaigsti, tavo paties trumpesnis, – atšovė žilasis plėšikas ir atkišo savo žolę palyginimui. – Pats paskutinis, sutrauka!
Bulius, nepažiūrėjęs į jam rodomą žolę, tvojo seniui į dantis už sutrauką, bet tas išsisuko nuo smūgio ir akimirksniu išsitraukė peilį.
Vienas plėšikas, mažas ir pasišiaušęs kaip žvirblis, griebė senį už rankos, o Bulius, pamatęs peilį, suurzgė, stvėrė nuo juosmens savajį ir suvarė seniui į saulės rezginį. Už Buliaus nugaros staiga atsidūręs dar vienas plėšikas, didelis kaip meškinas, maurodamas čiupo Bulių už liemens ir bloškė žemėn, taikydamas po Normos kojomis, bet neapskaičiavo jėgos ir įvertė Bulių tiesiog į laužą. To šviesūs plaukai ir drabužiai akimirksniu užsiliepsnojo, gal dėl to, kad buvo baisiai riebaluoti.
Žilasis plėšikas sulinkęs per pusę gulėjo ant žemės su tebekyšančiu Buliaus peiliu, skleisdamas keistus garsus, tačiau visi puolė prie degančio Buliaus, o vadas pastūmė Normą į šalį tyčia taip, kad ji nugriūtų, tada sugriebė Bulių už liemenės ir nuvilko nuo laužo, pakeliui daužydamas jo galvą į žemę, matyt, kad užgesintų.
Bulius staugė ir raitėsi iš paskutiniųjų, bet jo plaukai tebesmilko, skleisdami neįtikėtinai šlykštų kvapą, o drabužiai liepsnojo, rūko ir niekaip nenorėjo užgesti. Staiga Bulius besivartydamas tvojo kaktą į kyšantį iš žemės akmenį ir nurimo. Vadas jį atvertė, pamatė Buliaus kaktoje kruviną skylę ir numetė nejudantį kūną šalin.
– Kas? – suriaumojo vadas, puolė prie didžiojo galiūno, netyčia įmetusio Bulių į laužą, ir nesustodamas, sutelkęs visą savo kūno svorį į vieną kumštį, įvairavo šiam į tarpuakį. Bausmė už Buliaus mirtį nepasirodė per maža: į meškiną panašus plėšikas griuvo kiek ilgas ir nebejudėjo.
Įsivyravo tyla, net žilasis senis su įsmeigtu peiliu nustojo švokšti. Danas pasilenkė prie jo, palietė kaklą, atsitraukė. Priėjo prie meškino, palietė jį. Tada palinko prie Buliaus. Visus tris patikrinęs, žvilgtelėjo į vadą. Tas mostelėjo ranka, ir likę plėšikai nutempė tris kūnus toliau nuo laužo į šešėlį. Visi susėdo prie laužo ir Normą prisitraukė arčiau, kad nepabėgtų. Net šokinėjančioje laužo šviesoje matėsi, kokie išblyškę plėšikų veidai, ir nebuvo galima atspėti, ar jie žalsvi dėl tvyrančio mirties kvapo, ar dėl Morūnos šviesos.
Normai vėl svaigo galva. Laukymėje tvyrojo šleikštus sudegusių Buliaus plaukų kvapas, nakties tyloje garsiai spragsėjo laužas ir šniokštavo po kautynių ir lavonų nešiojimo uždusę plėšikai.
– Dulkinsi? – paklausė vado Adleris, rodydamas į Normą.
– Man nestovi po viso šito, – vadas mostelėjo galva ton pusėn, kur sukrauti lavonai.
– Pas ką ilgiausias? – paklausė Adleris, ištiesęs savo ilgą kaklą, kad apžvelgtų likusius. Visi, išskyrus Daną, tebelaikė rankose savo ištrauktus burtus.
– Tu ką, aš gi pirmas, – suriko vadas. – Tik ne dabar iš karto. Ar nepalauksi?
– Ramiai, aš šiaip, dėl eilės klausiu, – atsakė Adleris.
– Mano dabar trumpiausias, – pasakė Danas. – Bet aš iš viso jos nenoriu, šiknon viską, nėra nuotaikos. Kas čia per sušiktos linksmybės, kai trys geri vyrai miršta dėl bobos. Jie ką, puspročiai, o gal bobų nematę? Kaip mes iš viso versimės keturiese? Kur gausim daugiau žmonių? Nenoriu aš tos bobos, susikiškit.
Tie trys, kurie žuvo, išsitraukė trumpiausius burtus. Jie būtų buvę paskutiniai, tad bent jau scenarijaus pradžia man nesikeičia. Pirmas bus vadas, po jo…
Norma suprato, kad tokios mintys prie gero neprives. Betrūksta pradėti žliumbti! Ji nukreipė mintis kitur, bet netrukus grįžo prie to paties, tik iš kitos pusės.
To žvairo senio ir Buliaus buvo trumpiausi burtai, o to didelio – tik nežymiai ilgesnis už jų. Vadas kvailai parinko žoles, jie čia visi galėjo susimušti ir vienas kitą papjauti.
Po kurio laiko dar viena mintis: Tie, kurie išsitraukė trumpiausius burtus, mirė pirmi.
?.. Pirmi? Tarsi jie kiekvienas išsitraukė tokio ilgio burtą, kiek ilgai gyvens.
O dabar to Dano eilė, nes jo burtas trumpiausias. Oi, Kalida, padėk man.
Bet Danas, pasiėmęs dar dešros, nervingai ją žiaumojo ir nė nemanė mirti.
Norėtum, mergele.
– Mano ilgiausias, – tarė mažas ir pasišiaušęs plėšikas, kuris anksčiau sutrukdė seniui apsiginti nuo Buliaus, – tai aš būsiu pirmas po Valterio.
Valteris. O ką aš sakiau. Plėšikų vadas, vardu Valteris. Turėtų mirti paskutinis, nes jo burtas ilgiausias. Norma suprato, kad čia jau pernelyg įsisvajojo, bet svajonė padėjo sukaupti šiek tiek drąsos. Nors tiek, kad užteko nežliumbti ir nealpti, o tai nemažai. Drebėdama ji pasirėmė surištomis rankomis į žemę ir įsitaisė patogiau. Keturi, aišku, geriau nei septyni. Pati nusišaipė iš tokios minties. Tikrų vilčių teikė tik tai, kad vadas neketino niekam užleisti savo pirmumo, bet vis dar buvo per daug suirzęs, kad skubėtų tuo pirmumu pasinaudoti.
– Ei, Žvirbli, – tarė Danas pilna burna, kreipdamasis į mažąjį plėšiką. Nutilo, atsikosėjo.
– Žvirbli, paduok vandens, duona baisiai sausa, – tarė vėl, bandydamas nuryti sprangų kąsnį. Bandė dar kažką sakyti, tačiau tartum užsirijo, paspringo, ėmė pirštais rodyti sau į gerklę. Žvirblis nusigręžęs ieškojo gertuvės. Danas, negalėdamas iškvėpti dėl įstrigusio gerklėje maisto, dar porą kartų garsiai įkvėpė oro, kol užsipildė plaučiai, o tada nustojo kvėpuoti ir išvertė akis.
Adleris pasilenkė prie besiblaškančio Dano, norėdamas jam padėti, bet staiga aiktelėjo, pašoko ir garsiai suriko. Šalia jo sužvilgėjo vingiuota juosta, rangydamasi sušnypštė ir nušliaužė link krūmų. Vadas sviedė į ją peilį, bet gyvatė paspruko.
– Čiulpk žaizdą, – suriko Adleris, bet vadas sumurmėjo kažką panašaus į “pats čiulpk” ir puolė prie mėlynuojančio Dano. Tikriausiai sugalvojo, ką reikia daryti, kai žmogus užspringsta: iš visų jėgų daužyti jam per nugarą.
Trankomas per nugarą, Danas dar kurį laiką graibstėsi už gerklės, paskui užvertė akis ir nuvirto atbulas vadui į glėbį. Norma žiūrėjo į mirštantį plėšiką ir tyliai murmėjo visus jai žinomus užkeikimus ir keiksmažodžius. Pakėlusi akis, pamatė žalsvą tebešviečiančios Morūnos veidą. Tai negeras ženklas, kad Alitėja šiąnakt nešviečia, pagalvojo Norma, bet dar pažiūrėsim, kam tas ženklas skirtas.
Adleris šokinėjo ir klykė apie gyvatę. Žvirblis pribėgęs parvertė jį ant žemės. Numovė kelnes, surado, kur gyvatės įkirsta, dar lyg ruošėsi kažką daryti, gal čiulpti nuodus iš žaizdos, bet Adlerio akys jau stojo stulpu, kūnas įsitempė, sustingo, sudrebėjo, ir viskas.
Žvirblis ir Valteris, ką tik buvęs plėšikų gaujos vadu, susižvalgė.
Norma sėdėjo pusnuogė, supjaustyta palaidine, pasirėmusi į žemę rankomis, o jos akys lakstė nuo vieno lavono prie kito, nuo vieno likusio dar gyvo prie kito, lūpos murmėjo neaišku ką.
– Valteri, tai tos raganos darbas, – sučirškė Žvirblis. – Ji mus užkerėjo.
Jis išsitraukė iš kišenės mažą maišiuką, iš jo iškratė ant delno saują juodų žirnelių, ėmė po vieną juos kišti į burną ir čiulpti, ryti nekramtydamas, tada susibėrė į burną visus ir vartydamas akis nurijo.
– Koks čia šūdas? – paklausė buvęs vadas, rodydamas į tuščią maišelį.
– Kerėtojos dovana, – atsakė Žvirblis, – turi padėti nuo visokių užkeikimų ir negerų burtų. Vieną sučiulpi ir bėdos…
Žvirblis susmuko ant žemės, iš jo burnos išvirto rausvos putos, iš ausų pasruvo kraujas.
– Turėtum žinoti skirtumą tarp vieno žirniuko ir visos saujos, – pasakė vadas Žvirblio lavonui.
Norma atsistojo ir įsispoksojo į Valterį, laukdama, kol nugrius negyvas.
– Na gerai, – tarė jis, – Dabar sakyk, kokia velniava mus užkerėjai, kitaip aš prieš mirdamas ir tau perpjausiu gerklę. Na?
– Tai ta žolė, – pasakė Norma, traukdamasi nuo jo.
– Kas?
– Ta žolė, su kuria jūs traukėt burtus. Ji užkerėta. Kiek ilgą žolę kas išsitraukė, tiek tas ir gyveno. Tasai žilas numirė pirmas. Bulius kartu su juo, nes jų burtai buvo trumpiausi.
– O Žvirblis paskutinis, nes jo ilgiausias burtas.
– Reiškia, dabar mirsi tu, – tarė Norma.
– Reiškia, aš nemirsiu, – atrėmė Valteris. – Nes aš netraukiau burtų.
Mergina akimirką sustingo, tada vėl ėmė trauktis atbula.
– Aš ilgiausią stiebą tiesiog pasiėmiau, – tarė plėšikas. – Reiškia, burtų traukime nedalyvavau. Kaip sau nori, mergele, o šiąnakt aš nemirsiu.
Valteris jau kurį laiką žiūrėjo ne į Normos akis, o į apnuogintą krūtinę.
– Kai sakiau, kad man negyvėliai trukdo tave išdulkinti, – sušvokštė jis, – melavau.
Jis puolė artyn. Norma, negalėdama taip greitai trauktis atbula, apsisuko bėgti. Plėšikas griebė ją už juosmens, prisitraukęs apkabino iš už nugaros, rankomis surado krūtis, sugniaužė grubiai, skaudžiai.
Norma pajuto ne tik jo rankas ant krūtinės. Sukryžiuotomis už nugaros surištomis rankomis užčiuopė jo kelnių drobę, ir dar kai ką kelnėse. Kažką kietą ir karštą. Ji tarsi katė išleido nagus ir čiupo plėšiko kiaušinius. Pasisekė, kelnių medžiaga beveik netrukdė.
Plėšikas krūptelėjo visu kūnu ir sustingo.
Dabar jis man trenks per galvą, pamanė Norma. Bet prieš jam spėjant užsimoti, aš suspausiu jo brangenybes ir, prisiekiu Saulės šviesa, sutraiškysiu. Plėšiko pirštai tebegniaužė jos krūtis, todėl ji nutarė pradėti spausti, kad tik jis kurią nors paleis. Tarsi supratęs jos ketinimą, Valteris nieko nedarė, tik sunkiai kvėpavo jai prie ausies.
– Paleisk, – sušnypštė jis. – Arba aš tau įžnybsiu.
Kairės rankos pirštais jis suėmė jos krūties spenelį.
– Tau skaudės labiau negu man, – tyliai atsakė Norma. – Ypač jei aš suleisiu nagus.
– Paleisk, sakau.
– Pirma atrišk man rankas. Tada paleisiu. Tik judėk lėtai, nes jei pajusiu, kad bandai užsimoti, galiu išsigąsti.
Padvejojęs Valteris atsargiai paleido krūtis ir pirštais braukdamas drabužius nukeliavo prie Normos rankų. Akimirką ji įsitempė, nes dešinė jo ranka kažkur dingo, bet tuoj nurimo, nes Valteris, tikriausiai neradęs, ko ieškojo, ėmėsi atrišinėti diržą ant jos riešų.
Jis peilio ieškojo, pagalvojo ji, prisiminusi tą akimirksnį, kai Valterio dešinioji ranka prapuolė ir vėl atsirado lyg niekur nieko. Nerado arba neišdrįso juo pasinaudoti. Jai pasirodė mažai tikėtina, kad Valteris galėtų sudvejoti, turėdamas peilį rankoje, ir neįsmeigti jai jo į nugarą.
Tai kur tada jo suknistas peilis? Jis turėjo peilį, juo supjaustė man drabužius. Tada ji prisiminė švytinčią susirangiusią juostą, įgėlusią Adleriui. Pamatė mintyse, kaip gyvatė sprunka į krūmus, o Valteris sviedžia į ją peilį, net nenutuokdamas, kad netrukus jo prireiks.
Diržas nuo riešų nukrito. Plėšiko rankos ilsėjosi ant Normos juosmens. Jis iš tikro bijo, kad nesutrinčiau jam kiaušinių. O gal pabandyti? Pažadas paleisti, kai tik Valteris atriš rankas, Normai pasirodė tolimas, miglotas ir bet kokiu atveju neįmanomas vykdyti. Per daug… rizikingas.
– Paleisk, – pasakė Valteris.
Mergina žvilgtelėjo į virš galvos kabantį žalsvą Morūnos veidą ir iš visų jėgų suspaudė plėšiko kiaušinius. Valteris sustugo iš skausmo ir nustebimo.
Jie slydo ir sukosi kaip gyvi, stengdamiesi išvengti stipraus spaudimo, bet Norma suėmė juos pirštais ir įspaudė vieną į kitą, negailėdama nei pirštų, nei nagų. Pajuto, kaip plėšiko rankos paliko jos juosmenį. Tikriausiai jis užsimojo, ketindamas trenkti jai abiem rankomis iš karto. Norma jo nematė, tik spaudė, įtempusi visus įmanomus rankų, pečių ir net nugaros raumenis, ir plėšikui nespėjus kaip reikiant užsimoti, vos per kelias akimirkas nuo spaudimo pradžios, vienas kiaušinis šleikščiai trakštelėjo ir susiplojo.
Plėšiko riksmas, kupinas kančios ir teisėto pasipiktinimo, kad priešininkė žaidžia nesąžiningai, nutrūko. Jis nualpo ir susmuko ant žemės, o Norma, neįstengdama nei paleisti mirtinai įsitverto grobio, nei nuplėšti jo nuo Valterio kūno, užgriuvo ant viršaus.
Lėtai, kantriai, tarsi įkalbinėdama užsispyrusius vaikus, ji atlenkė pirštus. Net šykščioje Morūnos šviesoje buvo matyt ant pirštų įsispaudęs Valterio kelnių drobės raštas. Tavo laimė, kad neturi peilio, niūriai pagalvojo Norma ir atsistojo.
Kurį laiką ji nieko nedarė, tik mąstė, vaikščiodama po aikštelę miške, aplink laužą, apeidama plėšikų lavonus ir gyvą, bet nualpusį plėšikų vadą.
Tada, pagaliau atsipeikėjusi iš gilaus susimąstymo, Norma surišo Valterio rankas už nugaros, supančiojo jam kojas. Nuėjo ten, iš kur Danas atnešė sidabrinės žolės burtams traukti, ir rado juodos žolės kuokštą, augantį rūgščioje žemėje. Dingus iš dangaus Morūnai, sidabrinis augalo spindesys prapuolė kaip nebuvęs. Kiti augalai stypsojo pagarbiai nuo žolės atsitraukę per žmogaus žingsnį, ir nė vienas nesviro ir neleido lapų į jos pusę. Aplink kuokštą tvyrojo salsvas kvapas, matėsi apskabyta vieta, iš kurios plėšikas skynė stiebus.
Surištas Valteris tebegulėjo be sąmonės. Kvėpavo sunkiai. Norma atsinešė vandens iš upelio ir užpylė jam ant galvos.


Po kurio laiko, kai virš medžių patekėjo mažutė balta Alitėja, Norma, važnyčiodama plėšikų vežimą, pasirodė savo namų kieme. Vežimo dugne, įrėmęs akis į dangų, gulėjo išblyškęs nuo skausmo Valteris, kurį Norma, grasindama jo paties peiliu, privertė nušokuoti surištomis kojomis iki vežimo, o paskui užrišo burną, nes jis nesiliovė tai keiktis, tai maldauti. O ji nebenorėjo klausytis.
Šalia Valterio kojų juodavo žolės kupstas, atsargiai iškastas iš žemės su šaknimis ir įvyniotas į gabalą drobės.
Norma išlipo iš vežimo. Išgirdę arklius, į kiemą išėjo abu pusbroliai. Jie atrodė pabudę iš gilaus be rūpesčių miego, pasišiaušę ir ištinę.
– Ką tu čia veiki? – paklausė Nedas, veldamas žodžius.
Tada jie abu pamatė Valterį, išbalusį, su užkimšta burna, ir įsispoksojo į jį.
– Šitas ir jo gauja mane užpuolė pakeliui. Jie visi negyvi, – pasakė Norma. – Pasiliko prie bezdakrūmio, kuris auga šalia tako link upelio. Rodžiau jums tą vietą.
Pusbroliai susižvalgė.
– Ką tu jiems padarei? – paklausė Erikas.
– Ne tavo reikalas, – šaltai tarė Norma. – Deivė Kalida neleis palikti jų nepalaidotų, tad teks kuriam nors iš jūsų joti ir atlikti pareigą. Aš jočiau kartu, bet esu labai pavargusi.
Pusbroliai vėl spoksojo į Valterį. Tas nekeipė į juos dėmesio, žiūrėjo į dangų, į spindinčią Alitėją, lyg prašydamas iš jos pagalbos.
– Kuris iš jūsų jos? – paklausė Norma. – Nepamirškit, Kalida nubaus už nepaklusimą. Be to, ten dar liko daiktų, kuriuos nepakenktų paimti.
Pusbroliai atrodė apspangę, nustebę. Nė vienas nesiryžo atrišti Valteriui burnos, nors jį ir pažino. Regis, jiems atrodė išmintingiau neprieštarauti pusseserei, kuri sugebėjo viena suraityti visą gaują. Jiedu vėl susižvalgė, aiškiai nenorėdami joti nežinia kur užkasinėti lavonų.
Norma pasilenkė per vežimo kraštą ir nuskynė porą juodos žolės stiebelių.
– Traukit burtus, – pasiūlė ji. – Kuris ištrauks ilgesnį, tas ir jos.
Valteris pašoko ir išpūtęs akis ėmė muistytis vežime, purtyti galvą. Norma išsitraukė peilį. Pamatęs švytinčią geležtę, plėšikas atsišliejo vėl į vežimo kraštą ir nurimo, o pusbroliai sužiuro į jiems siūlomą žolę.
– Burtus? – paklausė Nedas.
– Jie šitą ritualą naudojo, kad nustatytų, kuris pirmas mane prievartaus, – paaiškino Norma. – Paimi tiek žolių, kiek yra dalyvaujančių, sudedi galus lygiai, va šitaip, tada visi traukia po vieną. Kurio ilgiausias, tas ir laimi.
Nedas ir Erikas murmėdami išreiškė užuojautą dėl jai tekusio išbandymo, tada nedrąsiai ištiesė rankas ir išsitraukė po vieną. Nedo žolė buvo dukart ilgesnė.
– Aš josiu, – tarė jis.
– Palauk, – tarė Erikas. – Tau vienam bus per sunku, aš josiu su tavimi. Galima mums tuos arklius pasiimti? – jis kreipėsi į Normą.
Neskaitant dviejų arklių, traukusių vežimą, prie galo pririšti stypsojo dar trys – du plėšikų ir vienas Normos.
– Žinoma, – tarė Norma. – Tik mano tėvelio žirgą man palikit, dar gali jo prireikti.
Daug nelaukę, pusbroliai susiruošė ir išjojo. Norma nulydėjo juos akimis.
– Tau galbūt keista, kodėl jie nemirė, – tarė ji tylinčiam Valteriui, – bet nepamiršk, kad dabar šviečia kitas mėnulis. Galbūt Alitėja pakeitė kerus. O gal deivė Kalida saugo jų gyvybę tol, kol mirusieji dar nepalaidoti. O gal jiedu susipyks, išjoję į kelią, ir ten vienas kitą nužudys. Arba liks gyvi, bet daugiau niekada nepasirodys man akyse, tai būtų puikiausia.
Valteris, nutaisęs neperprantamą veido išraišką, žiūrėjo į ją. Norma nekantriai treptelėjo koja:
– Taip, taip, aš tikėjausi, kad jie numirs, ir man nereiks daugiau jaudintis dėl to, kad jie nesugalvotų vėl atiduoti mano užeigos visokiems pašlemėkams. Bet net jeigu jie grįš ryte gyvi ir sveiki, manau, kad sugebėsiu ateityje nuo jų apsisaugoti. Pagaliau, kas man sutrukdys palaukti kito karto, kai patekės Morūnos pilnatis.
Ji iškėlė iš vežimo žolės kupstą ir pastatė prie namo sienos.
– Vėliau tave pasodinsiu, – švelniai tarė jam. – Man reikia pasikalbėti su deive.
Ji vėl išsitraukė peilį ir grįžo prie vežime sėdinčio Valterio.
– Kelkis, – įsakė jam.
Valteris paklusniai išsirito iš vežimo ir supančiotomis kojomis mažais žingsneliais nušokavo ten, kur jį vedė – į rūsį.
Deivė priėmė auką. Pririštas prie stulpo Valteris raitėsi ir kriokė, tačiau pasipriešinti negalėjo. Norma, atsiklaupusi atokiau, tyliai stebėjo deivės ir mirtingojo kovą. Kai deivė pasisotinusi atsitraukė, plėšikas tyliai susmuko ant žemės, bet garsiai kvėpuoti nesiliovė. Gyvens, nutarė Norma.
Kiek vėliau, kai mergina vėl klūpojo priešais altorių, paskendusi maldoje, ji išgirdo beldimą į užeigos duris. Lipdama laiptais pajuto, kaip spengia ausyse po nemiegotos nakties.
Kas ten bebūtų, atsikratysiu jo ir einu miegot.
Už durų stovėjo aukštas tamsiaplaukis vaikinas. Pamatęs šeimininkę, jis nušvito akinančia šypsena.
Žiūrėk tu man, pamanė Norma, atsirėmusi į durų staktą. Nejaugi Kalida siunčia atlygį taip greitai?
Vaikinas atrodė sužavėtas ankstyvo rytmečio, puikios užeigos miško viduryje ir dar puikesnės merginos, atidariusios jam duris. Tik akimirką jo sutrikęs žvilgsnis užkliuvo už supjaustyto jos drabužio, surišto ant juosmens. Norma apsnūdusi paruošė jam pusryčius, paėmė užmokestį ir, prisėdusi priešais, laukė, kada jis išsinešdins. Beveik nekreipė dėmesio į linksmą vaikino plepėjimą, išskyrus tada, kai jis paklausė:
– Ar nebuvo užklydęs vyrų būrys, kokie šeši ar aštuoni?
– Kodėl klausi? – iškart atsibudo Norma.
Vaikinas padėjo ant stalo didžiulį parakinį pistoletą ir popieriaus lapą, iš kurio negrabiai nupieštas spoksojo pažįstamas snukis.
– Jų vadas Valteris ieškomas gyvas arba miręs. Už jo galvą paskirta premija. Sakoma, kad jis iškeliavo apsigyventi šitame miške. Štai aš ir joju, apsiginklavęs iki ausų, jo ieškoti. Ar nematei jo?
– Mačiau, – atsakė Norma. – Jis rūsyje, tikriausiai gyvas. Gali pasiimti.
Vaikinas stebėjosi, ilgai kraipė galvą ir gūžčiojo pečiais, bet galiausiai iškrovė iš vežimo plėšikų daiktus, nuvedė arklidėn užmirštą Normos žirgą, įsivertė į vežimą leisgyvį plėšikų vadą ir išvažiavo.
Vėl atsirėmusi į durų staktą, mergina palydėjo akimis vežimą. Valteris gulėjo jame kaip skudurų maišas, beveik be gyvybės ženklų, apsvaigęs po kovos su deive.
Jį pakars, galvojo Norma, bet po aukojimo tai jam bus kaip mamos paglostymas. O vaikinas – koks jo vardas? – aišku, grįš. Jis mano. Ačiū, Kalida. Viskas, einu miegoti.
Ji grįžo į savo kambarį, atsigulė ir užmigo.
Žolės kupstas, paliktas kieme prie namo sienos, saulės šviesoje pasirodė tamsiai žalias. Jis tiesė aukštyn savo stiebus, tarytum iš aukšto žiūrėdamas į aplinkinius augalus, o jie visi lenkėsi tolyn nuo jo, pripažindami pranašumą, nedrįsdami prieštarauti.


Parašyti autorei


Pasakykite nuomonę diskusijose



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 28

Nr. 28. 2002.05.30 Konventas baigės… tegyvuoja konventas Kadaise konvento reikdavo laukti metus… Tačiau padėtis po truputį keičiasi. Ir be svarbiausio metų įvykio – pagrindinio konvento […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 7

Nr. 7. 2001.06.01 SAVAITĖS TEMA – SERGEJ LUKJANENKO Rusų fantastikos lyderis – S.LukjanenkoSergej Lukjanenko gimė 1968.04.11. Studijavo Alma-Atos medicinos institute, po studijų dirbo gydytoju psichiatru. [&hell...
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 40

. Nr. 40. 2003.05.06 NUGALĖTOJAI IR PRETENDENTAI INTERPRESSCON – 2003 Gegužės 2-4 d.d., kaip jau įprasta, greta Sankt-Peterburgo įvykusio INTERPRESSCON-2003 metu buvo paskelbti premijų “Bronzovaja […]
Archyvas