Skaitiniai

2003-04-30
 

Skaitiniai: LEGENDA apie…

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Rokas Mikutis


LEGENDA apie Glotną ir Riterį blizgančiais šarvais


Prologas


Tai atsitiko tada, kai pasaulis dar buvo jaunas. Kai magija ir tamsa valdė pasaulį ir kai mėnulio pilnatyje staugdavo išbadėjusių vilkolakių gaujos. Tai buvo Ugnies amžiai. Taip šiais laikais juos vadina mūsų tauta. Mes gyvename ilgai, bet netgi seniausias iš mūsų tada dar nebuvo gimęs. Iš to laikmečio yra išlikusi tik viena legenda, kurią norėčiau jums papasakoti. Aš jau senas… labai senas. Aš neturiu palikuonių, neturiu kam atskleisti šios legendos, šių šiurpių praeities paslapčių, todėl nusprendžiau jas užrašyti, kad jos nepasimirštų bėgant amžiams. Taigi pradėsiu pasakoti, atidžiai į viską įsiskaityk ir galbūt pradėsi į pasaulį žiūrėti kitaip…


Etagas del Foras. 1498 metai už pirmąją Kovą.


+ I +


Paladinas Notonas suskaičiavo pinigus:
– Tik tiek?!
Barzdotas storulis su dideliu randu ant kairiojo skruosto išsišiepė:
– Septyniasdešimt auksinių sirų už du džafų skalpus yra dideli pinigai… Nemokėčiau tiek, jei nežinočiau, kad atneši man Glotnos plauką… Juk tarėmės. Už jį sumokėsiu trigubai, negu dabar gavai.
– Tu, apsiseilėjęs sukčiau, – suriaumojo paladinas, – aš tau kiaušus nupjausiu už tokį įžūlumą, o paskui tave atiduosiu tai pačiai Glotnai suėsti! Ar bent įsivaizduoji, kiek man nervų ir prakaito kainavo tie du džafų skalpai? O apie Glotnos plauką mes nekalbėjom! Kur tu čia suki? Nori, kad invalidas likčiau?
Iš storulio veido dingo šypsena. Įžvalgus jis buvo ir visiems tuo gyrėsi, taigi iškart pastebėjo, kad reikalai sukasi į blogąją pusę. Notonas nebuvo nusiteikęs juokauti… Tiksliau, jis iš viso juokų nesuprato. Suprato tik, kad reikia kirst, pjaut ir už tai aukso gaut. Jei ne – tik čmaukšt ir tu be galvos.
– Baik tu, – tarė jis, – kam tu trofėjus pardavinėsi, jei aš negyvas būsiu? Juk daugiau niekas to tavo šlamšto neperka…
– Kaimelio prostitutės už valandą gauna daugiau, negu aš už mėnesį kovų ir vargo! Taigi jei man tučtuojau neprimokėsi, aš nukirsiu tavo šlykščią galvą ir nunešęs smuklininkui gausiu už ją išgerti alaus. Juk vistiek atsiras koks iškrypęs valkata, kuriam tavo marmūzė patiks, ir jis užsinorės ją pasikabint ant savo kiemo vartų, kad visi matytų, kas laukia to, kuris jį sutrukdys! Taigi…
Paladinas padėjo ranką ant savo šventojo kardo rankenos ir grėsmingai pažiūrėjo į trofėjų pirklį. Pastarajam iš baimės širdis nukrito į kulnus.
– Gerai, gerai! – sušuko jis, bet staiga godumas nugalėjo baimę, – sumokėsiu dar septyniasdešimt auksinių sirų, jei pažadėsi atnešt man Glotnos plauką! – Pirklys net prisimerkė, laukdamas atsakymo. Juk šimtas keturiasdešimt sirų buvo neregėti pinigai, kurių jam už tuos du džafų skalpus niekas negrąžins. Jis juos parduos už devyniasdešimt, na gal už šimtą sirų, bet tikrai ne už šimtą keturiasdešimt. Taigi jis laukė, kol paladino godumas nugalės jo pyktį.
– Hm… – susiraukė Notonas, – man tai nepatinka. Juk tu akivaizdžiai bandai mane apmauti! Parodyk pinigus.
Storulis ištraukė iš užančio kapšelį su auksu ir numetė jį ant stalo:
– Lygiai septyniasdešimt.
Paladinas dvejojo tik sekundę, o po to staigiu judesiu griebė maišelį ir įsidėjo į kišenę.
– Kiek sumokėsi už Glotnos plauką?
– Tris šimtus auksiniais sirais.
– Viešpatie Švenčiausias, ar tu iš proto išsikraustei… tokius pinigus…. Bet palauk. Kam tu jį parduosi? Už kiek?
– Reikia vienai burtininkei…
– Ir tu man, žinoma, nepasakysi, kuriai?
– Nepasakysiu.
– O kiek už jį gausi?
– Klausyk, apsiėmei darbo, o dabar nešdinkis iš čia, susmirdęs pirdžiau, – tarė storulis ir greit pats smuko pro duris, vos spėjęs išsisukti nuo milžiniško paladino kumščio. Notonas labai impulsyvus, bet po valandėlės kitos jis apsiramins ir imsis darbo. Storulis tai gerai žinojo.



+ II +


Laikas būtų paaiškinti, kas yra Glotna. Tai buvo drakonas. Bent jau sklido kalbos, kad tai drakonas. Niekas jo nebuvo matęs, nes visi jį išvydę dabar jau negyvi, bet visi žinojo, kur Glotna gyvena. Didžiuliai garų debesys bei sieros tvaikas sklido iš didelės pelkės. Iš ten naktimis ataidėdavo ir grėsmingas riaumojamas ar skerdžiamo aardvarko riksmas. Drakonas niekam žalos nedarė, tai niekas jo ir nejudino. Visi seniai apsiprato, kad kaimynystėje gyvena baisus drakonas. Neapsiprato su tuo tik Notonas. Taigi jis svarstė, kaip čia pasielgus. Ar dieną, kai Glotna miegos, prisėlinti prie jo ir išrauti jam plauką, ar jį užmušti. Bet Notonas buvo girdėjęs, kad drakonų taip lengvai nenudobsi. Mat reikia didelės kariuomenės… Tokios paladinas neturėjo. Žinoma, maža buvo vilties, kad drakonas mirs iš baimės vos jį pamatęs, bet net šios galimybės jo išdidumas atmesti neleido. Na, pagalvojo jis, kai prijosiu, tai gal šaus kokia mintis galvon. Iki pelkės jau nedaug liko, todėl Notonas sustojo ir nusprendė pasistiprinti prieš kelionę. Deja, jo žirgą, prieš numirdamas, užmušė pamišęs džafas. Reikėjo nusipirkt naują, mastė Notonas. Bet kur tau… Jis buvo toks susijaudinęs, kad apie tai net nepagalvojo, o dabar turi eiti pėsčias. Užvalgęs sterblinio mamuto kumpio su raugintu fafliku, jis pasijuto pakankamai sotus, bet nepakankamai pailsėjęs. Nusprendė numigti. Porą valandžiukių, ir viskas. Susirado sau vietelę ir atsigulė.
– Sveikas, – tarė kažkas.
Notonas pašoko ir išsitraukė kardą. Ne šiaip kardą, o šviečiantį šventąja ugnim, tikrą paladino kardą, kuris ir rodė jį esant paladinu.
– Kur tu ir kas esi? – garsiai paklausė karys.
– Aš už tavęs, o kas esu – tau geriau nežinoti, – atsakė plonas cypaujantis balselis, – ką tu čia darai?
– Atėjau žudyt drakono, – atsakė Notonas, dairydamasis į šalis, nes jautė už nugaros kažką esant.
– O… Kokie mes drąsūs! – sušuko balselis, – ką blogo tau tas drakonas padarė?
– Nieko… Bet ir nieko gero nepadarė… Todėl jį užmušiu! – sušuko riteris žvilgančiais šarvais, – pasirodyk, baily, kodėl slepiesi man už nugaros? Pasirodyk, ir nieko tau nepadarysiu. Paladino žodis!
Tada padarėlis pasirodė. Jis buvo vos dešimties colių ūgio, turėjo ilgą kaklą ir be perstojo mojavo plėvėm apaugusiais sparneliais.
– Kas tu? – nustebo Notonas, – tu man kažką primeni.
– Aš esu Essa, jūsiškiai mane vadina Glotna. Esu drakonas. Vis dar nori mane užmušti?
– Ka… – paladinas stovėjo visas apšalęs ir netikėjo savo ausimis ir akimis. – Kas per… Tu negali būti Glotna. Gal tu esi kitas drakonas? Gal jūsų čia daug?
– Hmmmm…. ne. Tik aš. Daugiau nieko nėra.
– Nori pasakyti, kad tu nužudei visus tuos žmones iš kaimelio?
– Ne, jie pakliūdavo į savo pačių spąstus, kuriuos statė man… Jų buvo labai daug ir jie pamiršdavo kur kas… Eidavo, ir…
– O dūmai? O riaumojimas? O aardvarkų klyksmai naktį? Kaip tu šitai paaiškinsi?
– Dūmus skleidžia mirštantis ugnikalnis ana ten, – drakonėlis mostelėjo sparnu, -aardvarkus aš gąsdinu naktį, todėl jie klykia kaip mirdami…
– O riaumojimas?
– O… Jis tai mano. Juo ir gąsdinu aardvarkus, – tai taręs, padarėlis įkvėpė pilnus plaučius oro ir suriaumojo. Notonas užsidengė ausis. Visas kūnas sudrebėjo iš baimės, nors šis padarėlis buvo tikrai nepavojingas ir mažas. Paladinas suprato, ką reiškia išgirsti tokį riksmą naktį, kai drakonėlio nematai…
– Aha…
-Tai va… – numykė drakonėlis, – gal nori užsukti pas mane į svečius? Žinai, pas mane retai kas apsilanko… Praeitą šimtmetį numirė paskutinis nekromanceris, su kuriuo palaikydavau šiokį tokį ryšį… Ir dar kaip kvailai numirė… Nesuveikė burtas ir jis pavirto pele… Pačia paprasčiausia. Kaip tyčia, jis augino katiną, kuris tik šmaukš! Savo akim mačiau…
– Ei, ei! – pertraukė padarėlį Notonas, – tu mane užmuši vien tik savo liežuviu ir tai taip pat būtų kvaila mirtis… Leisk man dabar pagalvoti… Na va. Žinai, kaip padarom?
– Hmm… ne.
– Po teisybei, aš čia ne drakono žudyt atėjau…
– O..? – nustebo Glotna.
– Atėjau tik išraut jo plauką. Tai va, padarom štai kaip. Tu man gražiuoju duosi savo plauką ir mes draugiškai išsiskirstysim, ar ne?
– Blogai… – sunerimo Glotna, – labai blogai…
– Kas? – nesuprato paladinas.
– Matai… yra viena problema. Joks drakonas geruoju savo plauko negali atiduoti… Reikės kautis.
– Ar išprotėjai?! – sušuko Notonas, – kautis dėl nusususio plauko? Juk aš tave užsimerkęs pasmaugčiau… Tu toks mažas, kad…
– Nenuvertink manęs. Aš ne toks jau susna, kaip atrodau. Na? Kausimės?
– Jei jau taip nori…
– Tu mane privertei!
– Ai, kam tos smulkmenos, einam prie reikalo, – tarė karys ir švystelėjo kalaviju. Bet Glotna žaibiškai išsisuko ir smarkiai įkvėpė.
– Ką, riaumosi? – nustebo paladinas, – iš proto išsikraustei? Aš juk ne koks aardvar…
Iš drakono gerklės plūstelėjo skystos ugnies liežuvis ir apglėbė Notono šarvus.
– Po velnių! – sušuko karžygys, – taip nesąžininga!
Kol Notonas voliojosi žolėje, drakonėlis pritūpė šalia ir šelmiškai žiūrėjo į vargšą karį. Kai paladinas užgesino ugnį, Glotna nutūpė šalia jo ir tarė:
– Užteks? Juk aš netyčia… Na, gal tyčia… Koks skirtumas?
– Toks mažas, o jau toks…
– Kietas?
– Ne.
– Stiprus?
– Ne.
– Šaunus?
– Ne!
– Tai kas?
– Šiknius!
– Aš tau kiaušius iškepsiu, – tarė Glotna ir nusišypsojo, – draugai?
– Plaukas?
– Ai, duosiu aš tau tą plauką, neverk… Aš tik pajuokavau… Nereikia mums kautis už savo plauką… Tiesiog norėjau pademonstruoti, ką moku.
– Tau labai šauniai pavyko…
Glotna pašiaušė savo pūkelius ir tarė:
– Rinkis kokį tik nori, aš turiu jų milijonus.
– Geriau būtų koks ilgesnis… Nes žmonės pamanys, kad kokią blakstieną atnešiau, o ne plauką…
– Ei.. Neįžeidinėk, pats tu visas blakstienom apaugęs!
Notonas pagaliau išsirinko plauką ir jį išrovė.
– Na ką, man metas, – tarė jis.
– Ar dar kada ateisi?
– Žinoma.
– Kada?
– Rytoj. Būsi čia?
– Taip.
Kai Notonas nuėjo, drakonėlis nusprendė, kad daugiau šio žmogaus niekada nepamatys. Ir jis buvo teisus.



+ III +



Ragana skaičiavo pinigus. Visą savo auksą buvo susikrovusi ant stalo.
– Penki tūkstančiai trys…. penki tūkstančiai dvylika. Viskas. – pagaliau baigė ji.
Ragana buvo sena, raukšlėta ir stulbinančiai šlykšti. Jos jaunystės eliksyras jau buvo beveik baigtas. Trūko tik vieno ingrediento. Ne, ne drakono plauko, o kraujo žmogaus, kuris išrovė plauką miegančiam drakonui. Miegančiam arba negyvam. Taip buvo parašyta instrukcijoje. Ragana net neįtarė, kad plauką drakonui galima išrauti kitu būdu, taigi dėl plauko kilmės sau nesuko galvos. Žinoma, suklydus nors viena smulkmena, pasekmės būtų baisios. Bet ragana buvo įsitikinusi, kad viskas bus gerai. Ji septyniolika metų ruošė šį gėrimėlį. Ir ko tik jame nebuvo: ir nekaltos elfų mergaitės seilių, ir vidurnaktį, šviečiant pilnačiai, nusmaugto vilko kailio, ir duonos, iškeptos iš voro kojelių, o kur dar šikšnosparnio nagai, kiaulės akys bei kitokie panašūs ingredientai. Trūko tik svarbiausio, ir šiandien ragana jį gaus. Ir vėl amžiams bus jauna! Ji nusišypsojo ir paglostė savo juodą katiną, kuris tyliai murkė prie jos kojų.
– Užmušim tą narsuolį, ar ne? – klausė ji lyg katino, lyg savęs pačios, o katinėlis
pritardamas sumurkė.



+ IV +


Notonas, riebiai nusikeikęs, spjovė storuliui į veidą.
– Tu, amare! Čia tik pusė sumos! Aš tau žarnas paleisiu, niekingas apgavike!
Trofėjų pirklys susigūžęs kampe pradėjo aiškintis:
– Palauk, mums reikia nueiti pas vieną žmogų, jis man skolingas du šimtus sirų, nesikarščiuok!
– Tu čia man nekarksėk! Tuoj duosiu snukin ir baigsis tavo gražios dienos. Gyvensi sumaitotas visas. Na, ko čia verki, einam pas tą tavo skolininką!
Storulis atsistojo ir pamojo ranka paladinui, kad šis sektų jį. Vos jiedviem išėjus į gatvę, kelią perbėgo juodaodis žmogus. Storulis nusikeikė: – Vėl tie juodukai… jie nelaimę neša.
– Tu ką, prietaringas?
– Tai, kad…
– Tylėk, šunsnuki, niekas čia tavo nuomonės neklausia, – tarė karys.
– Bet juk tu pats paklau…
– Užsičiaupk ir eik. Tu man skolingas šimtą penkiasdešimt sirų, vien už tai galiu legaliai tave nudėt, nes man turėjai sumokėti prieš pusvalandį!
Storulis nusprendė patylėti. Menki juokai su šiuo žmogum. Užtat dabar juo atsikratys visiems laikams. Ir dar gaus už tai nemenką sumelę. Eidami jie pasuko keliuku kairėn, kur šalia šimtamečio beržo stovėjo kerpėmis ir voratinkliais apaugusi raganos lūšna.
– Ką, čia? – nustebo Notonas.
– Taip. – Čia gi Edragoros troba! Tu, šiknagalvi, vedi mane tiesiai pas raganą! – Tai taręs paladinas griebė storulį už gerklės. Trofėjų pirklys ėmė šaukti:
– Ragana! Kale tu bl.. gelbėk! GELBĖK! – Paskutinį sykį sušuko jis ir mirė. Kaip tik tada iš lūšnos išrėpliojo ragana. Metusi perkreiptą ir žvairą žvilgsnį į negyvą storulį, ji sušuko naikinantį užkeikimą:
– Ejabazaro aduno far!
Bet nieko neįvyko ( susijaudinusi ištarė burtą neteisingai). Ragana žiauriai persigando, nes Notonas, aukštai iškėlęs savo ugninį kardą, bėgo link jos, lyg žadėdamas sukapoti į gabalus.
“Sukaposiu ją į gabalus”, – galvojo bėgdamas Notonas. Kai juos skyrė tik keletas žingsnių, ragana griebėsi už širdies ir krito negyva. Senutės širdis neatlaikė tokio išbandymo ir sprogo. Notonas nustebęs sustojo.
– Va, mirė vien mane pamačius. Čia tai bent. Taip dar nebuvo… – jis sustojo ir apsidairė. Niekas jų kovos nematė ir negirdėjo. Dabar jau Notonas mąstė, ar ragana turi daug aukso. Na, jei nepatikrins, tai ir nesužinos. Taip pagalvojęs, paladinas pravėrė raganos trobos duris. Jį pasitiko dulsvas švytėjimas ir juodas katinas. Paladinas daug negalvojęs nukirto katinui galvą ir jo lavoną išspyrė lauk pro duris.
– Žinau aš jus, raganas… Atsimenu vieną tokią… Kiškutį man padovanojo. O tas kiškutis pavirto trigalviu lokiu ir suėdė mano draugus. O čia, mat, “katinėlis”…
Jo mintys staiga nutrūko. Notonas sužvairėjusiomis iš godumo akimis žvelgė į raganos stalą, ant kurio gulėjo tokia didelė krūva aukso, kokios paladinas nebuvo matęs per visą savo gyvenimą. Jis puolė prie stalo ir pradėjo žarsyti auksą pirštais. – Aš turtingas! Aš turtingas! – šaukė jis. Paskui apsiramino ir atsisėdęs ant stalo krašto nusišluostė ištryškusį prakaitą.
“Reiktų ko nors išgerti”,- pagalvojo jis ir ėmė dairytis aplinkui. Šalia pamatė blizgantį buteliuką su permatomu skysčiu. Paėmė jį, pauostė ir pagalvojo:
“Stipri bjaurybė, turbūt samanė…” .Tada užsivertė kakliuką ir vienu mauku ištuštino raganos septyniolikos metų darbo jaunystės eliksyro ekstraktą. Po to garsiai atsirūgo ir nualpo. Daugiau Notono niekas niekada nebematė…



+ V +


Glotna gaudė gauruotą drablį giesmininką. Šis silpnai cypdamas pašėlusiai bėgo nuo drakono, kuris, palyginti su juo, buvo tikras milžinas, gigantų gigantas. Mirtinai pavojingas gigantas, todėl, kad Glotna ėdė drablius giesmininkus, kurie ir sudarydavo didžiąją dalį viso jo maisto raciono. Bet šiam drabliui likimas ištiesė pagalbos ranką. Glotna kažką išgirdo. Žaibiškai apsisukęs, jis sušuko:
– Ei, ar yra ten kas nors?
– Jo… – atsakė keistas, bet kažkur girdėtas balsas. – Yra.
– Kas tu?
– Neprisimeni? Juk vakar žadėjau, kad ateisiu.
– A! Notonas? Kur tu? Išlįsk.
– Supranti… Man atrodo, kad kažką išgėriau, dabar aš nematomas…


Epilogas


Štai mano nuostabioji legenda ir baigta. Daugiau neturiu ką pridurti, nebent tai, kad, kol skaitei šį tekstą, Notonas visą laiką stovėjo tau už nugaros. Negirdi? Jis nueina. Per septyniolika tūkstančių metų jis pagaliau išmoko tyliai vaikščioti.


Etagas del Foras. 1498 metai už pirmąją Kovą.


gramatines ir stiliaus klaidas ištaisė – murmeu <Haldir>
pati matau, kad ne visas:) <murmeu>



Jeigu ką nors manote, galite ir išsakyti



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas