Skaitiniai

2004-09-02
 

Skaitiniai: Keršto kūdikėlis

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Lina Krutulytė



Keršto kūdikėlis


Aš žinau, iš kur atsiradau. Vienas iš senųjų angelų išsipešė iš sparno plunksną, paleido ją pleventi link žemės ir nuskrido sau. Net neatsisuko pažiūrėti, kur ji nusileis.


Kai angelo plunksna palietė žemę, ji pavirto mažyčiu angeliuku. Tai buvau aš.


Štai taip ir atsiradau.


Pakėlęs akis, pamačiau savo mamą. Ji ką tik atsikėlusi šukavosi plaukus ir dar nežinojo, kad laukiasi manęs.


Aš norėjau iškart susilieti su būtybe, augančia jos pilve, ir tapti žmogumi, bet negalėjau, nes padarėlis buvo dar per mažas, kad turėtų sielą.


Negaliu pasakyti, kiek dienų aš sekiojau paskui mamą, plevendamas plonyčiais sparneliais ir laukdamas, kol mano vieta jos pilve bus paruošta.


Skraidžiau visur, kur ji vaikščiojo, žiūrėjau į jos veidą ir siaubingai įsimylėjau.


Vėliau kai kurie angelai man sakė, kad turėjau pats susiprasti, jog privalau ją saugoti. Bet aš tada buvau tik mažas, nepatyręs, ką tik iš plunksnos išsiritęs angeliukas, ir nieko pats nesusipratau.


Todėl aš nekaltas, kad mano mama žuvo. Kaltas Ali, kuris atsinešė į kavinę bombą.


Po to, kai viskas baigėsi, aš daug išmokau, sužinojau ir išsiaiškinau, dėl to galiu papasakoti savo istoriją taip, kaip ji įvyko iš tikrųjų. Tačiau tą dieną, kaip sakė vienas išminčius, aš viską mačiau, bet nieko nepastebėjau


***


Ali, gelsvai nusidažęs plaukus ir barzdą, įsidėjęs žydrus kontaktinius lęšius, atrodė kaip eilinis apšepęs studentas, nenusiteikęs lankyti paskaitas. Eidamas Pilies gatve, jis žvalgėsi į vitrinas ir kažką murmėjo po nosimi. Vienoje rankoje nešėsi kuprinę, kitoje – nutriušusį matematinės analizės vadovėlį. Aš aiškiai mačiau bombą toje kuprinėje, nes mano mama ėjo tiesiai paskui Ali, o aš nuvargęs sėdėjau ant jos peties ir vėdavau veidą sparnu.


Man net netoptelėjo, kad žmogus, kuris stengiasi atrodyti kaip studentas ir turi kuprinėje bombą, gali būti pavojingas.


Mano mama ir kiti žmonės matė tik kuprinę, bet ne bombą joje, nes žmonės mato kitaip nei angelai.


Priėjęs kavinę “Pilies menė”, Ali pro durų stiklą pažvelgė į vidų. Tada priėjo mano mama, o jis atidarė duris ir mandagiai praleido ją pirmą.


– Ačiū, – tarė ji.


Tą akimirką aš žiūrėjau jam į akis, ir jis mane pamatė. Teroristai irgi mato kitaip negu žmonės.


Jie ir mąsto kitaip negu žmonės.


Ali nė kiek nesudvejojęs užėjo paskui mano mamą į kavinę ir atsisėdo, pasidėjęs kuprinę ant grindų. Prie gretimo staliuko, jam už nugaros, sėdėjo trys vyriškiai ir kažką triukšmingai aptarinėjo rusų kalba. Tai buvo kažkokie svarbūs Rusijos šulai, aktyviai pasisakantys už Čečėnijos autonomijos panaikinimą. Ali, grynakraujis čečėnas, atėjo, pamatė juos ir nužudė. Jo tautiečiai tą pačią dieną, apklausiami policijos, atpažino jį vaizdo įrašuose. Čečėnai buvo priblokšti, bet savo “brolio” neišdavė. Pasakė, kad Ali ko gero jau pasprukęs iš šalies atgal į gimtinę. Vėliau susirinko pas jį ir įtikinėjo iš tikro nešdintis, bet Ali, jau vėl pakeitęs išvaizdą, pasakė jiems ugningą kalbą apie laisvę ir pasiliko gyventi Vilniuje. O ką jie galėjo padaryti? Tradicijos neleido nei jį išduoti, nei priversti gailėtis.


Juokingiausia tai, kad šis “laisvės kovotojas” iš tikro buvo Maskvos siųstas agentas. Jo išpuolis sukėlė tokį triukšmą, kad po metų Lietuvoje čečėnų neliko nė kvapo. Taigi, jis buvo ne tik teroristas, bet ir parsidavėlis.


Ali, pamatęs šviesiaplaukę moterį su angelu ant peties (vadinasi, nėščią), nusprendė, kad jos žūtis sustiprins rezonansą visuomenėje.


Štai taip mąsto teroristai.


Mano mama atsisėdo prie lango.


– Prašau atnešti puodelį juodos kavos ir pakelį “Winston Light”, – tarė ji, kai priėjo padavėjas.


Tokie dalykai kenkia negimusiems kūdikiams, bet mano mama nežinojo, kad yra nėščia. Jai, kaip ir man, niekas nieko nepasakė.


Staiga Ali žvilgtelėjo į laikrodį, pašoko ir puolė pro duris. Atrodė labai natūraliai, kaip studentas, kuris staiga suprato, kad vos neužmiršo nueiti į egzaminą. Rusai net nežvilgtelėjo į jo pusę, o mano mama netgi nusišypsojo, matyt, prisiminus savo pačios studijų laikus.


Kai trinktelėjo durys, padavėjas, kuris ėjo atnešti mano mamai cigarečių, pamatė teroristo paliktą kuprinę ir pasilenkė jos pakelti.


Tada bomba kuprinėje sprogo ir užmušė beveik trisdešimt žmonių. Aš taip ir netapau žmogumi, o mano mama… Jos siela suplazdeno sparnais ir nuskriejo į dangų. Aš bandžiau ją vytis, bet ji buvo greitesnė.


Vėliau mane, besiblaškantį po dangų ir šaukiantį mamą, pastebėjo kiti angelai ir apsupę ėmė klausinėti. Tuomet aš ir išgirdau, kad turėjau mamą saugoti nuo bombų, įtartinų užsimaskavusių teroristų ir kitų pavojų.


– Kodėl manęs niekas neperspėjo?! – šaukiau aš, springdamas ašaromis, o vyresnieji angelai nejaukiai šiureno sparnais ir nieko nesakė. Tik bandė mane apkabinti ir paguosti, bet aš nesileidau raminamas. Aš norėjau pas mamą.


– Niekada nemylėsiu jokios kitos mamos, – raudojau aš.


– Ar tikrai negali jos susirasti? – suabejojo vienas iš vyresnių angelų. – Jei taip ją įsimylėjai, tai tikriausiai ir ji tave myli. Ji turėtų šviesti kaip švyturys. Ar tikrai gerai jos ieškojai?


– Kaip ji gali mane mylėti? – užsipuoliau vyresnįjį. – Juk taip ir nesužinojo, kad aš esu. Aišku, ji manęs nemyli. Aš niekada jos neberasiu. Ji – tik viena siela tarp daugybės kitų ir nė kiek nešviečia.


Aš buvau visai vienas.


Jei jūsų kada nors nemylėjo mama, jūs suprantate, kaip aš jaučiausi.


Aš, žinoma, negalėjau pakelti to kosminės vienatvės jausmo, todėl pakeičiau jį.


– Nekenčiu to sumauto čečėno! – suklykiau kaip tamsos gaivalas, net dangus apsiniaukė. – Kodėl tas prakeiktas teroristas džiaugiasi gyvenimu, kurio nėra vertas?


– Argi mūsų Viešpats neliepė mums mylėti savo priešų? – tarė siela, skridusi pro šalį.


– Jums – liepė, – atšovė jai angelas, plazdenęs šalia manęs. – Šis mažylis niekada nebuvo žmogumi, tad jam galima nekęsti savo priešų, jei jis taip nori.


Aš taip norėjau.


Todėl angelai man įdavė į rankas kalaviją ir palydėjo atgal į žemę. Jie net padėjo man surasti Ali ir drąsindami pamojavo sparnais, tik tada pasitraukė.


– Nukirsk jam galvą, – patarė vienas iš jų, prieš nuskrisdamas. – Iškart pasijusi geriau.


Radau jį sėdintį ant odinės sofos išnuomotame prabangiame bute Vilniaus senamiestyje. Jam ant kelių rangėsi puošni blondinė. Ji man truputį priminė mano mamą.


– Ką tu veiki žmogėdros tigro irštvoje? – griežtai tariau tai puolusiai Ievos dukrai, bet ji tik papūtė lūpas ir rangėsi toliau. Blizgančią raudonais nagais ranką įkišo jam į kelnes… Aš turėjau nusisukti.


Ali šįkart manęs nepastebėjo, nes sėdėjo užsimerkęs, užvertęs galvą – matyt, apsvaigęs nuo narkotikų.


Staiga pamačiau virš blondinės galvos plazdantį sutrikusį mažą angeliuką ir supratau, kad teroristo kekšė nėščia.


– Ką čia veiki? – užrikau ant jo. – Gal nori tapti teroristu*? Ar žinai, ką padarė šitas padugnė, kurį ketini pavadinti savo tėvu?


Aš buvau dukart didesnis už jį, be to, su kalaviju rankoje. Nebe naujagimis angeliukas, o baisus keršto angelas, nors ir nelabai didelis.


Jis tik baugščiai žvilgtelėjo į mane ir išskrido pro langą. Man pasirodė, kad jam palengvėjo.


Aš plastelėjau sparnais, pakibau ore priešais Ali ir jo moterį ir užsimojau kalaviju.


Ketinau užmušti juos abu.


Staiga mane sučiupo nematoma jėga ir truktelėjo link jų. Supratau, kad įvyko baisus, neįmanomas dalykas: embrionas moters pilve suaugo pakankamai, kad į jį tilptų siela. Čia ir paaiškėjo posakio “šventa vieta tuščia nebūna” prasmė. Aš buvau arčiausiai, o padarėliui reikėjo sielos, taigi jis pasiėmė mane. Aš priešinausi – taip plakiau orą sparnais, kad net kekšės plaukai pasišiaušė. Veltui.


Dar akimirka, ir sparnų netekau. Nieko nebemačiau, tik raudoną tamsą. Nieko nebegirdėjau, tik moters širdies plakimą ir pilvo gurgesį. Ak, kaip šlykštu! Aš tapau teroristu, teroristo vaiku. Negalėjau patikėti, kad taip kraupiai apsižioplinau. Juk tiek nedaug trūko! Nedrįsau šauktis angelų pagalbos. Buvo gėda, be to, nežinojau, kaip jie reaguos.


Nusprendžiau nepasiduoti. O ir kaip galėjau? Raičiausi, varčiausi, trankiausi į savo kalėjimo sieneles. Buvau visai patenkintas, kai po penkių minučių blondinei pasidarė bloga. Daugiau jokių ištvirkavimų! Pasistengiau, kad ji visą likusį nėštumą jaustųsi siaubingai.


Kadangi ji gyveno su Ali kaip neoficiali žmona, aš smarkiai pagadinau gyvenimą jiems abiem. Tik gimęs klykiau it skerdžiamas. Į blondinę negalėjau net pažiūrėti, nekalbant apie patį Ali. Dariau viską, ką galėjau: dvokiau kaip demonas, rėkiau kaip velnias. Abu mano priešai mirtinai išvargo ir nuolat riejosi. Ali bemaž trankė galvą į sieną, o mano gimdytoja susirgo depresija.


Pats jaučiausi dar blogiau. Aš juk norėjau juos užmušti! Deja, keršto angelas ir mažytis šlykštus kūdikėlis, kad ir su nematomu kalaviju, – toli gražu ne tas pats.


Beje, tai, kad tebeturiu ginklą, pastebėjau ne iškart. Ilgai maniau, kad praradau jį drauge su sparnais. Tačiau vieną dieną, kai jau mokėjau trumpai sufokusuoti žvilgsnį, užsimojau tešlos tvirtumo kumšteliu, siekdamas juo tvoti kekšei į akį, ir vos nenušniojau jai nosies: mano rankoje blykstelėjo kalavijas. Po akimirkos jis išnyko. Išpūčiau akis ir pamėginau jį sukurti dar kartą. Nepavyko. Angelo ginklui reikia valios ir koordinacijos, kurios dviejų mėnesių kūdikiai neturi.


Taip praslinko dar viena ilga savaitė.


Prisimenu, kad buvo sekmadienis, kai į Ali nuomojamą butą atėjo policininkai su kratos orderiu. Netoliese bažnyčios varpai kaip tik skambino vidurdienį. Į mano ir gimdytojos miegamąjį atbėgo Ali, pakišo kažką po mano čiužinėliu ir vėl išbėgo. Blondinė išėjo paskui jį. Nemačiau, ką jis ten paslėpė, bet nujaučiau.


Policininkai vertė butą aukštyn kojomis. Vienas užėjo pas mane į miegamąjį. Moteris pabandė užstoti duris:


– Nelįskite, jis ką tik užmigo! Kai atsibus, darykit, ką norit


Pareigūnas, aukštas dėdė su šepečio didumo ūsais, nustūmė ją į šalį ir priėjo tiesiai prie lovytės. O, bet kaip aš tą akimirką dvokiau! Tiesiog iš įpročio buvau apsidergęs iki ausų – praėjus tik pusvalandžiui po to, kai blondinė baigė mane prausti ir keisti sauskelnes.


Policininkas apsiašarojo nuo smarvės, kažką riktelėjo – greičiausiai, kad kas nors patrauktų mane šalin, kol jis tikrins lovytę, – ir atsitraukė atbulas.


Gimdytoja irgi apsiašarojo, nes žinojo, kas po mano čiužiniu. Tada Ali stumtelėjo ją alkūne, priėjo prie manęs, bambėdamas, kad tuoj sutvarkys, ir kartu su sauskelnėmis iš po mano čiužinio ištraukė plastikinę bombą. Gudrus velnias!


Jis pavertė mane ant šono, tuo pat metu užstodamas kitą ranką, kuria įsigrūdo plokščią plastiko paketą į džinsus.


Policininkas stebėjo Ali, atsirėmęs į durų staktą. Tuo tarpu mano blondinė gimdytoja apsimetė, kad turi kažką būtinai sutvarkyti lovytės galvūgalyje, ir pamėgino nusikaltėlį užstoti.


Štai tą akimirką, kai policininkas negalėjo matyti bombos per storą kekšės užpakalį, aš pasinaudojau proga: sutelkiau visą savaitę treniruotą valią ir įsmeigiau nematomą kardą Ali į pilvą. Ali dar spėjo susiriesti nuo skausmo, o tada jo bomba sprogo ir visą mūsų darnią šeimynėlę ištaškė į gabalus. Policininkas nukentėjo nestipriai, nes jį, kaip ir sakiau, nuo smūgio iš dalies užstojo blondinė. Dalimis, kitaip tariant.


Kaip ir sakė tas angelas, aš iškart pasijutau žymiai geriau.


Kadangi numiriau dėl keršto, netgi susigrąžinau angelo statusą. Būti žmogumi labai garbinga, bet aš nebenoriu.


Skraidau su savo kalaviju ir mokau naujus angeliukus gyvenimo tiesų. Priskrendu prie kokio mažiaus ir sakau:


– Matai savo mamą? Saugok ją kaip savo akį. Kitaip nė apsidairyt nespėsi, kai jai kas nors atsitiks.


Tada papasakoju savo istoriją, o mažius pradeda žliumbti.


Bet tai tik į gera.


* – Kiekvienas vaikas, išmokęs kalbėti, pamiršta, kad buvo angelas. Todėl mažytis angeliukas labai rizikuoja, pasirinkęs motina teroristo moterį. Juk taip galima ir pačiam užaugti teroristu! Žinoma, mažylių niekas neperspėja iš anksto. Angelų visuomenė labai lengvabūdiška.


 


Komplimentai, komentarai, nuomonės ir kt.




Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas