Skaitiniai

2003-01-26
 

Skaitiniai: In memory of..

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Aš pabudau nuo galvos skausmo. Atrodė, lyg mano galva pulsuodama varinėja kraują, o ne širdis. Skaudėjo visus kaulus, maudė raumenis, lyg bučiau savaitę be sustojimo dirbęs akmens skaldykloje. Kažkur toli girdėjosi balsai, barškinamos lėkštės ir žingsniai. Tik žingsniai girdėjosi aiškiai aiškiai. Tai į jų taktą plyšdama pulsavo galva.


Garsai po truputį pradėjo aiškėti ir aš suvokiau, kad jie ne kažkur toli, o čia, toje pačioje patalpoje, kur ir aš.


Akims atsibodo žiūrėti į vokus ir jos nutarė juos atverti. Pirma kilusi mintis – aš bare! Mediniai stalai, kėdės. Visur pilna klegančių „žmogystų“, jei taip galima išsireikšti… Prieš mane, pudelio būdos dydžio bokalus apsikabinę, miegojo kažkokie purvinos žalios spalvos humanoidai. Pažiūrėjęs į trečio veidelį supratau, kodėl Dievas juos apdovanojo tokiais raumenimis – kažką gauni, kažką prarandi, kaip sakoma. Nesileidžiant į smulkmenas – jie tikrai arba kiaulių, arba šernų pusbroliai… Apie tai bylojo ir minėtojo trečiojo žmogystos kriuksintis balsas. Kiek supratau, jis kalbėjosi su ant stalo gulinčiu kirviu. Tas kirvis buvo vienintelis už bokalus didesnis daiktas, kurį turėjo šitie bekonai…


Kiek toliau, prie didesnio stalo, sėdėjo barzdoti karlikai. Taškydami iš bokalų alų, jie kažką karštai diskutavo – apie savo cirko reikalus, ne kitaip. Įdomu tik, kokius triukus jei išdarinėja su savo kūjais?.. Turbūt atlieka ta patį numerį, kaip ir “broliai bekonai”, nes apsirengę buvo panašiomis klouniškomis drapanomis – storais, blogai įdirbtais odiniais drabužiais ir apsigobę, atrodo, ką tik nuo nusususio šimtamečio šuns numautais kailiniais.


Mano grožėjimąsi vietinėmis cirko įžymybėmis nutraukė žemės drebėjimas. Pasukau skaudančią galvą į tą pusę, iš kurios jis sklido, ir pamačiau į mane artėjantį “sunkvežimį”. Tai buvo reginys, vertas Gineso rekordų knygos: per barą žygiavo, švelniai tariant, stora kaip karvė, moteriškė. Štai kodėl kinai tokie ploni – šita žmogysta suvalgo visą jų maistą! Instinktyviai, nujausdamas artėjantį tyčinį kūno sužalojimą, palindau po stalu. Žemės drebėjimas stiprėjo, ir aš pamačiau pro šalį pražygiuojančius šimtamečius ąžuolus – ir storio, ir šakų prasme… Čia jau ir “bekono” kirvis nepadėtų…


Aš neišlaikiau – dėjau ant tavęs, Šv.Petrai, dar nenoriu tavęs matyti, tu gal ir miręs, bet aš tai noriu gyventi! Šokau iš po stalo ir pasileidau kur akys mato. Žvilgtelėjau per petį, ar „kamazas“ manęs nesiveja ir nebando suvažinėti.


Smūgis! Vaizdas porą kartų apsivertė aukštyn kojomis, ir aš dribtelėjau ant nugaros. Po manimi kažkas spardėsi – matyt, bebėgdamas ant kažko užsiroviau… Pašokau ant kojų ir pažvelgiau žemyn. Ant žemės tysojo žmogus, apsirengęs Robin‘o Hood‘o drabužiais. Nenustebau pamatęs nenatūralias ausis – lyg triušio, lyg kieno nors kito. Matyti, šiose vietose gyvenimas tikrai sunkus, jei čia visi taip sužaloti… Kas mane nustebino, tai šio jaunuolio akys. Jam ne daugiau dvidešimties metų, bet tos akys… Jose atsispindėjo šimtmečių išmintis, tokios gilios, ramios akys…


Man pasidarė trošku nuo šių akių žvilgsnio, sunku kvėpuoti, sienos, atrodo, virto ant manęs. Akimis suradau duris ir pasileidau bėgti. Pribėgęs iki durų plojausi į jas visu kūnu ir, kiek pasiritęs į lauką, atsitrenkiau į kažkieno kojas. Apsiverčiau ant nugaros ir pažvelgiau į kojų savininką. Krūptelėjau nuo vaizdo – prieš mane stovėjo juodais vienuolio rūbais apsirengęs žmogus. Sutana iki pat žemės, laisvai, lengvomis bangelėmis krintanti nuo pečių, gobtuvas, užmestas ant galvos. Figūra buvo su kauke, juoda kaip anglis, visiškai neatsipindinčia šviesos, lūpos sučiauptos, apatiška veido išraiška ir juodos skylės vietoj akių.


– Aš tavęs ieškojau, – pasakė bejausmiu balsu. Ji lėtai pakėlė ranką ir nusitaikė į mane pistoletu.


– Kkkkkkas tu, pppo velnių?! – išlemenau.


– Neatpažysti? Aš Realybė.


BANG!


gre


pareikšti nuomonę forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas