Skaitiniai

2003-05-06
 

Skaitiniai: Iliuzijų audėjas

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Ewa Białołęcka – viena garsiausių pastarųjų metų lenkų autorių. Gimusi Elblonge, šiuo metu gyvena Gdanske. Pagal zodiaką – Šaulys. Eva save vadina rašytoja ir vitražų kūrėja, nebūtinai būtent tokiu eiliškumu. Du kartus gavo Lenkų Fandomo apdovanojimą, kuris yra vienas prestižiškiausių lenkų fantastikos kūrėjų apdovanojimų (už apsakymus “Iliuzijų audėjas” (Tkacz iluzji) bei “Mago švitesys” (Błękit maga)) bei gavo Metų Kūrėjos titulą, įsteigtą Šlionsko Fantastikos Klubo. Autorė nemėgsta liūdnų kūrinių pabaigų, ji labiau vertina humorą, kadangi, kaip sako, gyvenimas anaiptol nėra vien tragedija. Rašytoja mėgsta geras knygas, kolekcionuoja senąją klasikinę literatūrą vaikams ir gali nemažai papasakoti šia tema (ji studijavo pedagogiką/pedagogines vaikų auklėjimo studijas). Jai patinka katinai, mėtų skonio ledai, džinsai, pakalnutės ir spalvoti stikliukai. Nemėgsta chamų, bet kokių aklo fanatizmo apraiškų bei braziliškų serialų.


Apysaka:
„Iliuzijų audėjas” (Tkacz iluzji) – NOVA, 1997.


Apsakymai:
„Beprotė” (Wariatka) – Fenix nr 5, 1993;
„Karaliaus žudikas” (Królobójca) – Fenix nr 7, 1993;
„Esu Liamia” (Jestem Lamia) – Fenix nr 3, 1994;
„Iliuzijų audėjas” (Tkacz Iluzji) – Nowa Fantastyka nr 8, 1994;
„Drakonų žudiko profesionalumas” (Profesjonalizm zabójcy smoków) – Złoty Smok nr 4, 1995;
“Medžiaėdžių apskritis” (Okrąg Pożeraczy Drzew) – Nowa Fantastyka nr 11;
“Mago švitesys” (Błękit maga) – Nowa Fantastyka, nr 3;
„Dievo lūpos” (Usta boga) antologija „Trylika katinų” – NOVA, 1997;
„Nepaliesta” (Niedotykalna) – Nowa Fantastyka nr 5, 1998;
„Nakties dainius” (Nocny Śpiewak) – Nowa Fantastyka nr 1, 1999;
“Subijat” (Subijat) apysakos fragmentas – Portal nr 10, 2001;
„Drakonas” (Smok) – Fantasy Click! nr 2, 2002.


Vertimai į čekų kalbą:
“Iliuzijų audėjas” (Tkacz Iluzji) – Ikarie, 1995;
“Mago švitesys” (Błękit maga) – Ikarie, 1996;
„Nakties dainius” (Nocny Śpiewak) – Ikarie, 2000;
„Esu Liamia” (Jestem Lamia) – Ikarie, 2000;
apysaka “Iliuzijų audėjas” (Tkacz Iluzji) – Netopejr, 1999.


Apdovanojimai:
1994 – “Sfinks”, už geriausią apsakymą (“Iliuzijų audėjas”);
1994 – Januszo A. Zajdlos vardo Lenkų Fandomo apdovanojimas už apsakymą “Iliuzijų audėjas”;
1997 – Januszo A. Zajdlos vardo Lenkų Fandomo apdovanojimas už apsakymą „Mago švitesys”;
1997 – Šlionkfa (Šlionsko Fantastikos Klubo) apdovanojimas Metų Kūrėjo kategorijoje.


informacija paimta iš http://www.runa.pl/


Iliuzijų audėjas


Lempos veidrodis blausiai atspindėjo šviesą. Pats laikas jį iš naujo nupoliruoti. Pailginau dagtį ir vėl pasilenkiau virš preparato. Smėlinio driežo gemalas, tikra bjaurastis. Guodžiuosi tik tuo, kad šis krapštymasis duos medžiagos mano naujam smegenų pažeidimo gydymo metodui. Įdomu, ką pasakys Rato vyresnieji. Duos darbo perrašinėtojams? Priekinis veidrodis atspindėjo didžiaakės pabaisos kaukę. Žmogus su mikroskopu ant veido atrodo tikrai neįprastai.


Kieme prie trobos mekeno ožka. Moksliniai tyrimai ir ožka… Dievai, koks sugretinimas! Tačiau ir taip pasitaiko, kai žmogus tik Stebėtojo rango magas. Magu netampama, juo gimstama, ir niekad nepasieksi daugiau nei tau skirta. Nors gal būtent Akmenukas…


Mano vardas Gelsvys. Esu Magas. Gyvenu kaimo troboje, gyvenimui užsidirbu, gydydamas apšlubusias arklius bei avių įnoses. Gydau sulaužytus kaulus, skiepiju nuo tymų, prekiauju “meilės eliksyru”, nors pats ir abejoju jo galia.


Kaimo gyventojai mane gerbia, nors ir nesistengiu būti toks paslaptingas kaip dauguma mano profesijos atstovų. Gyvenu kaip ir kiti kaimiečiai. Turiu nedidelę medinę trobą, dalinuosi ja su trimis ožkomis ir… Akmenuku.


Kaip tik įžengė. Nuo likusios trobos dalies mane skyrė tik plonos užuolaidos, todėl puikiai girdėjau apversto staliuko bildesį, basų kojų šlepsėjimą, atidaromo ąsočio dangtelio džeržgesį. Neįtikėtina, kiek triukšmo gali sukelti tas berniūkštis. Liūdniausia, kad jis pats to net nesuvokia.


Sušlamėjo užuolaida, virš mano peties išniro Akmenuko ranka, laikanti didelį, rausvą obuolį. Nusiėmiau akinius ir paėmiau dovaną. Plati Akmenuko šypsena spindėjo lygia baltų dantų eile. Ką jis rezga? Obuolys svėrė ir kvepėjo kaip ir visi kiti. Kai dantys prakando tvirtą odelę, į burną plūstelėjo saldžiarūgštės sultys. Trūko tik vieno.


“Gerai.” – linktelėjau galva ir padėjau obuolį ant stalo. Akmenuko šypseną tarsi vėjas nupūtė. Ne taip lengva jį apgauti.


“Kodėl?” – ore ženklus ėmė piešti šokantys berniuko delnai. “Kas buvo negerai? Kurie elementai?”


Atsidusau. Ratas delnu, paliest skruostą, ištiest pirštus.


“Viskas gerai. Trūksta tik vieno. Nieko negirdėjau.”


“Obuoliai taip pat… kalba?” – berniuko veide atsirado nepasitenkinimas.


“Taip.”


Vaisius pranyko. Berniukas nuėjo susigūžęs. Obuoliai nekalba, bet kaip paaiškint kurčnebyliui vaikui, kad kandant obuolį girdisi odelės treškėjimas?


Prieš dešimt metų užklydau į Šaulių kaimą. Kaimelis taip vadinosi dėl to, kad čia gaminami patys geriausi lankai ir strėlės visoj vakarų Lengorchijoj. Kam Magui lankas? Ką gi, nuo įvairiausių nemalonumų mus saugo neįtikėtinas Rato prestižas, tačiau, kaip ir visų mirtingųjų, mūsų kūnai ilgisi žvėrienos. Šauliuose mielai priėmė mano paslaugas. Stogą virš galvos suteikė Debesis, balnius, ir nedidukė jo šeima. Amžinai susirūpinus žmona ir toks pats tylus jų vaikas. Šauliuose gyvenimas ramiai tekėjo per amžius įprasta vaga. Sėja, pjūtis, gimimai, laidotuvės ir pirkliai, atvažiuojantys su prekėmis arba jų. Kaimo žmonės buvo tokie pat paprasti, kaip ir jų vardai. Nė ženklo, kad kas nors iš jų siekė daugiau nei tėvai ar seneliai.


Debesies sūnelis dažnai vienišas žaisdavo smėlėtam kiemelyje. Iš pradžių nekreipiau į jį dėmesio. Tiesiog mažas berniukas, lipdantis smėlio kalnelius. Kartą ryte atsitiktinai užsižiūrėjau į jo žaidimą. Iš pirmo žvilgsnio berniukas tiesiog kankino keletą vabalėlių. Tik stebuklas, – vabalėlių buvo tai trys, tai septyni… Jie tai augo, tai mažėjo… Po velnių! Jų spalvos mainėsi. Berniūkštis užsimiršęs stumdė padarėlius į duobeles, tiesdavo šapelius link beviltiškai išsigelbėjimo ieškančių kojų, kažką sau po nosim mykdamas.


– Vaiki, ką čia išdarinėji? – gal kiek per staigiai paklausiau aš.


Vaikiščias, pasinėręs į žaidimą, nekreipė į mane dėmesio. Pakartojau klausimą garsiau ir paliečiau jo petį. Mažius pašoko ir sustingo, žvelgdamas nieko nesuprantančiomis rudomis akimis.


– Kas tave to išmokė?


Spalvoti stebuklėliai dingo. Du nusiplūkę vabalai suskubo į piktžoles už tvoros. Už nugaros išgirdau Debesies balsą:


– Nieko, pone, iš to nebus. Gimė šitas be protelio. Jokio iš jo džiaugsmo.


Debesis sunkiai atsiduso ir nuėjo į dirbtuves.


Įdėmiai stebėjau Akmenuką. Išklausinėjau jo tėvus ir supratau liūdną tiesą. Vaikas buvo normalus. Tik kurčnebylis. Tačiau tas trumputis žodelis “tik” išaugo iki dangaus… Kurčias vaikas, apdovanotas magijos talentu – baisus likimo pasityčiojimas. Akmenukas jau dabar, tiesa, pačiais paprasčiausiais būdais, moka naudotis savo talentu. Kuo jis taptų ateityje, jei ne tas baisus trūkumas? Kiek laiko jis dar bus pakenčiamu vaiku? Kada taps pastumdėliu, veltėdžiu, kaimo juokdariu?


Neilgai trukus apleidau kaimą, tačiau prisiminimai apie vaiką neblanko. Mintys apie Akmenuką vis grįždavo tyliais sąžinės priekaištais. Yra įvairių rūšių Magų. Aš jaučiu žmonių mintis ir jausmus. Yra Kalbėtojai, juos priimantys ir siunčiantys, Keliautojai, dingstantys vienoje vietoje ir atsirandantys kitoje. Ilgai reiktų vardinti. Akmenukas turėjo nedažnai pasitaikantį Iliuzijų Audėjo talentą. Tik kas imsis mokyt kurčią vaiką?


Po metų gavau žinią iš Rato: Len aukštumos pietuose siaučia epidemija, ir kiekvienas magas privalo padėti ją sustabdyti. Taip likimas mane dar kartą atvedė į Šaulius. Epidemija nurimo, o aš iškeliavau iš ten, vesdamasis už rankos mažą berniuką, tylų ir labai rimta veido išraiška.


Nuo to laiko prabėgo ne vieneri metai. Akmenukas smarkiai ūgtelėjo. Meluočiau, sakydamas, kad nė karto nesigailėjau savo sprendimo, kad neapimdavo begalinis nuovargis ir noras viską mesti. Ne visad suprasdavau Akmenuką, o jis ne visad buvo paklusnumo pavyzdys. Niekad nepamiršiu pirmų košmariškų savaičių, kai atrodė neįmanoma susikalbėti net paprasčiausiais klausimais. Vis dėlto iš abejonių, Akmenuko ašarų, mudviejų klaidų gimė nepertraukiamas ryšys – jis buvo mano, aš tapau jo.


Berniukas niekad neišmoko kalbėti. Tiesiog neįsivaizdavo egzistuojant garsų pasaulį. “Kalba”, “triukšmas” jam tebuvo tuščios sąvokos. Todėl niekad nesistengdavo tyliai uždaryti durų, lėkščių dėlioti atsargiai, nebarškinti įvairių ūkio padargų. Veltui stengiausi dėlioti jo lūpas, liepdavau tam tikru būdu iškvėpti, glaudžiau jo delną prie savo gerklės. Kalba jam tebuvo krūtinės virpesiai, taip pat nesuprantami, kaip ir padžiautos skarelės virpėjimas vėjyje. “Skaičiau” Akmenuko mintis ir mačiau pasaulį tokį, kokį matė jis. Pasaulį, kur moneta tvirta ir briaunuota, tik niekada skambanti, o audra – tik žaibai be griausmo.


Bet Akmenukas tiesiog triumfavo, naudodamasis pirmųjų Gyvenimo Vartų dovana. Valandų valandomis galėjo sėdėti meditavimo poza, suteikdamas vis fantastiškesnes formas paprasčiausiam žolės šapeliui. Galop pradėjo formuoti netgi orą, minkė jį savo valia tarsi įgudęs amatininkas molį pirštais. Svajojau, kad Akmenukas laikys Rato egzaminus. Sapnavau tatuiruotojo adatą, piešiančią Rato ženklą ir delno runą kairėje Akmenuko krūtinės pusėje. Deja, tai buvo tik sapnai. Iki visiško meistriškumo jam trūko vieno. Jo sukurti medžiai vėjo siūbuojami nešlamėjo, ugniniai paukščiai buvo tylūs – didelės, grėsmingos pabaisos atverdavo nebylius nasrus. Galėjo sukurti bet kokią iliuziją, tik begarsę… O augdamas vis labiau juto tarp jo ir kitų tvyrančią bedugnę. Vis labiau jautėsi nuskriaustas, vis labiau norėjo maištauti. Būtent maištinga dvasia padės jam pasiekti daugiau nei tikėjausi.


Kelios dienos po nutikimo su obuoliu metų metais tempta styga staiga trūko. Sėdėjom prie stalo. Akmenukas susikaupęs keverzojo ant lentelės, užrašinėdamas savo dienos stebėjimus. Bandžiau suredaguoti savo dienoraščio įrašą, o tam trukdė įkyrus Akmenuko rašiklio krebždėjimas. Jau norėjau atkreipti berniuko dėmesį į rašiklį, kai Akmenukas pakėlė žvilgsnį nuo lentelės ir paklausė: “Kodėl negalima nupiešti šuns, o reikia piešt šiuos ženkliukus?” Parodė pirštu į runų virtinę. “Būtų paprasčiau.”


Padėjau plunksną.


“Ne viską galima nupiešti. Pats apie tai žinai. Liūdesys, šaltis, muzika…” Jau formuodamas delnais paskutinį ženklą suvokiau savo klaidą. “Muzika” visuomet buvo Akmenuko aistra, nes jokiais būdais nesugebėjau paaiškinti jam, kas tai yra. Taigi, kai parodžiau tą lemtingą ženklą, Akmenukas pratrūko. Delnai ėmė judėti dideliu greičiu. Veidas sustingo pykčio kauke.


“Muzika, kas tai yra, vėl kažkas, kam reikia turėt ausis, aš turiu ausis ir kas iš to, neturėčiau – ir būtų tas pats!” Griebė už jų, tarsi norėdamas nusiplėšti. “Niekad netapsiu tikru magu, nemoku gerai kurti iliuzijų, geriau jau mirti, nei toks pragaras…”


Prispaudžiau jo rankas prie stalo. Sėdėjom taip ilgai. Akmenuko veidas po truputį prarado tą atšiaurią išraišką. Paleidau jį. Pasižiūrėjo į iki pusės prirašytą lentelę, pasiėmė rašiklį ir lėtai užrašė runas “griausmas” ir “muzika”. Taip pat lėtai delnais uždavė klausimą.


“Ar tikrai niekad nesužinosiu, ką tai reiškia? Gal kas galėtų mane išgydyti?”


Ką jam galėjau atsakyti? Kas galėtų atkurti sunaikintus klausos nervus? Gal tik vienintelis Buronas, visų Kūrėjų kastos legenda ir dievukas, tik kad gyveno jis prieš šimtus metų. Niekas šiais laikais neberizikuoja transformuoti “gyva į gyva” žmogaus kūne. O gal? Bent iš dalies? Ar galiu atimti iš Akmenuko tą galimybę?


“Kūrėjas” – sudėjau pirštus į “rato” ir “ugnies” ženklus.


Nors ir baiminausi, Akmuo daugiau klausimų nebeuždavė. Padėjo lentelę ir sėdo į meditacijos pozą. Sėdėjo taip kelias valandas, bet nė vienas iliuzinis kūrinys prieš jį nepasirodė. Mąstė susikaupęs. Man buvo neramu, bet iš paskutiniųjų laikiausi neklausydamas berniuko proto.


Ryte Akmenukas stojo prieš mane, persimetęs per petį kelioninį krepšį. Nujaučiau tai, tačiau nudiegė širdį; išvydau Akmenuke nebe vaiką, o vyrą, žinantį, ko nori.


“Atleisk. Turiu išeiti.” – nekantravo Akmenuko delnai.


“Grįši?”


“Kai tik rasiu Kūrėją.”


“O jei nerasi?”


“Rasiu ir grįšiu.” – Akmenukas suraukė antakius.


Na taip. Vienas ryškiausių jo charakterio bruožų buvo užsispyrimas.


Įdėjau jam kelionei keletą sidabro gabalėlių. Trumpai, vyriškai apsikabinom atsisveikindami. Tai atrodė kaip sausas ir dirbtinis atsisveikinimas, bet prieš savo akis mačiau Akmenuko mintis, atviras ir aiškias tarsi runomis išmargintas lapas. Žinojau, kaip sunku jam palikti mane ir vietą, kuri buvo jo namai didesnę gyvenimo dalį.


Bėgo dienos, metų laikai sekė vienas kitą. Sodrią kalvų žalumą pakeitė išdžiūvusių stagarų banga, kai Pavasario Princesė užleido vietą Vasaros Karalienei. Vis daugiau prirašytų lapų įsegdavau į knygą, vis aukštesnis darėsi apie biostimuliacinius preparatus prirašyto pergamento kalnelis.


Trūko man Akmenuko. Vienatvė, pertraukiama tik patarimo laukiančių lankytojų, mane vargino. Kasdien stebėjau kelią link Kalvų ir kasdien nusivildavau. Stengiausi prisiminti kiekvieną Akmenuko veido bruožą, nes vieną dieną pastebėjau juos išsitrinant iš atminties. Užsimerkdavau ir tarsi mozaiką dėliodavau aukštą kaktą, ryškią antakių liniją, trumpus juodus plaukus, niekaip nesutariančius, ar susisukti į garbanas, ar augti tiesiai. Prisimindavau kampuotą veidą ir akis, vis bėgiojančias, bandančias pamatyt kuo daugiau ir kuo daugiau įsiminti.


Vasara prabėgo, o su ja ir derliaus rinkimas, ir šiltos dienos. Atslinko lietūs. Upės kilo, o tamsios bangos nešė gyvenimą – dumblą, palaiminimą Lengorchijos valstiečių derliui. Praradau net viltį, kad dar išvysiu savo berniuką.


Buvo vėlus vakaras, beveik naktis, kai pasigirdo beldimas į duris. Netrukus, net nelaukęs kvietimo, įžengė svetys. Šlapias nuo lietaus. Šlapi drabužiai taip prilipo, kad atrodė labai aukštas ir liesas. Jam prie kojų glaudėsi lygiai toks pat permirkęs baltas šuo.


– Būk pasveikintas, svety, – tariau.


Atvykėlis nusiėmė gobtuvą. Apgaulingoje prastai sureguliuotos lempos šviesoje pamačiau…


– Akmenuk!!!


Dabar miega, nuvargintas ilgos kelionės ir pasakojimo apie ją. Kažką sapnuoja, nes aplink galvą bėgioja tikrovėje nematyti auksiniai driežiukai. Baltas šuo (ar galėčiau jį taip vadinti?) snaudžia ant ožkos kailio ties židiniu. Karts nuo karto pramerkia vieną akį ir pažvelgia į mane.


Rašau Akmenuko kelionės istoriją. Tokią, kaip išgirdau. Tokią, kokią užrašytų jis. Na, prisipažinsiu, kai kur pataisiau stilių ir pridėjau savų apibrėžimų.


 


 


Ryškiausias mano vaikystės prisiminimas iškyla viena šalta diena, kai sėdėjau patvoryje šalia kelio, paniuręs ir piktas ant viso pasaulio. Kaimo vaikiščiai nepriėmė manęs žaisti, ir aš nuoširdžiai linkėjau jiems virsti varlėmis. Galvojau apie skriaudą ir baisiai savęs gailėjausi. Tuomet pamačiau juodu. Atėjo nuo Kalvų. Senio išvaizda išsitrynė iš atminties. Žinau tik, kad man jis atrodė labai aukštas. Vėjo blaškomas kelioninis apsiaustas plaikstėsi ant pečių tarsi sparnai. Senukas ėjo, pasiramsčiuodamas lazda. Pusę veido, nuo kaktos iki nosies, dengė juodas raištis. Ranka buvo įsitvėręs to, kuris jį vedė, peties. Sunku pasakyti, berniukas tai buvo ar mergaitė. Aš manau, kad tai buvo mergaitė, nors plaukai ir buvo trumpučiai. Mama papuošė jos nublukusį paltelį kuklia žalia juostele, o iš po gobtuvo matėsi puokštelė pilnavidurių gėlių. Kai ėjo pro mane, mergaitė ištiesė ranką, kad nubrauktų garbanėlę nuo skruosto. Ilgos rankovės nuslinko ir… pamačiau kad vaiko dilbiai baigiasi ties viduriu, o vietoj delnų pritaisyti mediniai piršteliai. Keliautojų pora praėjo pro mane. Mergytė pašoko kaip linksmas triušiukas. Jos sunkūs medpadžiai pakėlė debesį dulkių, kurias vėjas atpūtė tiesiai man į akis. Kai jas prasitryniau, senuko ir mergytės jau nebesimatė. Pranyko tarp trobų. Prisimindavau tą vaiką metų metais, nes ji buvo ta, su kuria likimas pasielgė taip pat žiauriai, kaip ir su manim. Nustojau savęs gailėtis, pajutau palengvėjimą. Gal turėčiau to gėdytis.


Po pokalbio su tavim, kai valandų valandas sėdėjau kiemelyje, manęs neapleido to vaiko vaizdas… Smiltelės, tarsi be mano įsikišimo, susibūrė į veidelį, tokį kaip prisiminiau. Smalsus juodaakės žvilgsnis ir šypsena, atidengusi smulkius dantukus. Ir plaukai, pataisyti ranka… kurios nebuvo. Nubraukdavau paveikslą vienu judesiu, o jis vis atsirasdavo vėl ir vėl, ir dar kartą iš naujo. Senio akys. Vaikas. Rankos, išdrožtos iš medžio. Sužaloto vaiko šypsena.


Kas galėjo man pakeisti ausis? Būtent – jei ne išgydyti, tai pakeisti? Ar Kūrėjas man atsakys? Vietoj vaikiško veidelio išniro Ratas ir Liepsna – Kūrėjų kastos simbolis.


Supratai mane, Gelsvy, ir dėl to leidai man išeiti. Jei talentas nepilnas, tai tarsi esi Magas tik iš dalies. Amžinasis Rate! To aš tikrai nenorėjau.


Neatrodė, kad bus lengva rasti Kūrėją. Visų pirma, net neįsivaizdavau, kur jo ieškoti. Žinojau tik, kur ieškoti žinių apie juos. Kiekvienam didesniam mieste stovėjo akmeninis bokštas, kuriame gyveno Kalbėtojas – gyvas žinių apie Lengorchiją lobynas. Ilgai keliavau dulkėtais vieškeliais. Nelaimės mane aplenkdavo. Turbūt atrodžiau pernelyg skurdžiai, kad plėšikai gundytųsi mane apiplėšti. Tas kelias sidabrines monetas, kurias davei, paslėpiau juodai dienai. Kaimiečiai negailėdavo vaišių už keletą magiškų pokštų. Traukiau voveres iš rankovių, dauginau smulkius daiktus. Paprasčiausi dalykėliai, kuriais žaisdavau vaikystėje. Nenorėjau rodyti tikrųjų savo sugebėjimų. Gėdijausi netobulumo. Nors kartą…


Tai buvo turtuolių namas. Didelis, aukštomis baltomis sienomis, raižytomis kolonomis, balkonais ir spalvoto stiklo langais. Tokie pat prabangūs atrodė tarnų kambariai, į kuriuos įžengiau. Vos spėjau sužavėti kambarinę puokšte gėlių, ištraukta jai iš po prijuostės, kai pajutau kažką timpčiojant rankovę. Mergaitė, mažesnė ir daug jaunesnė už mane, nusitempė mane baltais koridoriais. Bėgo, strykčiodama it stirnaitė, vos spėjau iš paskos. Kas akimirką atsisukdavo į mane veidą, lūpos be perstojo judėjo. Galop įtraukė mane į tokį pat baltą, erdvų kambarį. Apsidairiau sutrikęs. Aplink stovėjo puošnūs, brangūs baldai, grindys užtiestos spalvotais kilimais, iki šiol matytais tik audėjų dirbtuvėse, iškabintus pardavimui. Po akimirkos pastebėjau juodabarzdį vyrą ir labai gražia, tačiau turbūt nepatogia suknia apsirėdžiusią moterį. Mergaitė pasilenkus šnibždėjo vyrui į ausį, rodydama į mane ranka. Linktelėjo galva, perverdamas mane skvarbiu žvilgsniu, tarsi norėdamas nuplėšti drabužius, odą ir apžiūrėti mano kaulus. Jam už nugaros kabojo didelis veidrodis. Jame atsispindėjo dalis krėslo atramos ir sėdinčiojo galva, tačiau geriausiai matėsi aukštas, labai liesas, gerokai dulkinas jaunuolis truputį atšiauria veido išraiška. Susigėdau, – atrodžiau čia kaip elgeta ar menkas plėšikėlis. Namų ponas linktelėjo galva. Įkvėpiau ir įsakiau gėlėms, įsivaizduotoms prieangyje, išaugt ir pražyst spalvotomis puokštėmis. Veidrodis nuplaukė nuo sienos virsdamas srauniu upeliu, kuriame troškulį malšino stirnos. Moteris nustebusi išsižiojo, truktelėjo perlų vėrinį, kuriuo iki šiol nuobodžiaudama žaidė. Puikūs perlai pasipylė kruša tarp gėlių, juos tuoj pat ėmė lesti patys spalvingiausi, kokius tik galėjau įsivaizduoti, paukščiai. Mergaičiukė džiaugsmingai ištiesė ranką link artimiausios stirnos, tad kuo skubiau suteikiau vaizdiniui svorį ir kailį. Juodabarzdis nepatikliai pasėmė rieškučias vandens, pasirūpinau iš anksto, kad būtų šlapias. Spalvingi drugeliai skraidė po visą kambarį, tūpdami ant rankų ir veido, lengvai kutendami sparneliais. Kūriau vis daugiau miško laukymės elementų. Kiškį, šokuojantį pieva. Vėją, vėsinantį veidus ir plazdenantį šeimininkės šalį. Trumpam pasirodė baltas vienaragis, šoko piestu ir pranyko žiedlapių debesyje. Iš susižavėjimo nušvitus mergaičiukė sukosi kambaryje, vos spėdavau jos smalsiems delnams sukurti lietimo pojūčius. Pajutau, kad daugiau nebegaliu. Atrodė, tuoj sprogs galva. Vaizdiniai nublanko ir pranyko. Ranka aklai ieškojau išganingos sienos, jausdamas, kad tuoj pargriūsiu ant puikaus kilimo ir paliksiu ant jo dalį kelio dulkių. Sąmonę grąžino tvirtas vyriškos rankos spustelėjimas. Juodabarzdis pasodino mane savo krėsle. Kambarys vėl atrodė kaip pirmiau, tik tiek, kad nebe toks puikus. Mergaitė tūpčiojo, rinkdama į saują išbarstytus perlus. Nelabai jai sekėsi, nes vis gręžiojosi į mane. Tarsi iš niekur atsirado tarnas. Prieš mane stovėjo stalas su daugybe skanių patiekalų. Kvepėjo taip viliojančiai, kad skrandis, apie kurį bandžiau pamiršti nuo vakar vakaro, užkaukė kaip pasiutęs žvėris. Prisiminiau, tačiau, Gelsvy, ką sakei apie padorų elgesį prie stalo. Pirmiausiai ištiesiau rankas į lėkštę rankoms plauti. Namų šeimininkas vis bandė su manimi kalbėtis, tad, sutelkęs jėgas, balto rankšluosčio fone nupiešiau runas “aš”, “girdėti”, neigimo ženklą ir “raštas”. Tikėjausi, kad toks turtuolis moka skaityti. Mokėjo. Tarnaitė atnešė jam vaško lentelę ir lempą.


Tai buvo puikus reginys, Iliuzijų Audėjau, – užrašė ant balto vaško.


Žiūrėjau nenustodamas valgyti. Mėsa, pyragas, kažkokie kepsneliai saldžiarūgščiam padaže. Kai kuriuos patiekalus valgiau pirmą kartą gyvenime; pripažįstu, buvo puikūs.


Koks tavo vardas, Iliuzijų Audėjau?


Iššaukiau granito nuolaužos vaizdinį. Buvau pavargęs, bet vis dar pajėgus tokioms smulkmenoms. Barzdyla vis rašė ir rašė. Klausinėjo daugybės dalykų. Iš kur esu? Ar jau išlaikiau Rato egzaminus? Kur keliauju? Kai pritrūkdavo vietos, pašildydavo lentelę virš lempos, palaukdavo, kol vaškas sustings, ir vėl rašė. Ištraukė iš manęs net tai, kad ieškau Kūrėjo, kuris pagydytų mano negalią.


Nepriėmiau pasiūlymo nakvoti, nors ir primygtinai prašė. Nenorėjau ilgiau ir ilsėtis. Tas namas buvo man per puikus. Barzdočiaus duktė vėl nuvedė mane baltais koridoriais tarp raižytų baldų ir grifais išsiuvinėtų užuolaidų. Prie vartų įspraudė man kažką į delną. Atsisveikindamas iššaukiau mažos voveraitės paveikslą. Ji atsitūpė mergytei ant peties ir nusiprausė snukutį. Jau kelyje apžiūrėjau dovaną. Tai buvo šešiakampė auksinė moneta. Tokio mažmožio man užtektų visai kelionei. Nejau laukymės iliuzija buvo tiek verta? Manau, kad ne, tačiau nelaikyčiau to išmalda. Tiesiog tie žmonės davė man tai, ko neturėjau. Aš taip pat dovanojau tai, kas jiems nepasiekiama. Dovaną, kurią gavau žengdamas per Gyvenimo Vartus.


Kelionės metu kai kuriose gyvenvietėse sutikdavau Magų. Kelią parodydavo mėlyni kaspinai, pririšti prie karčių. Dažniausiai tai buvo Stebėtojai. Kartą sutikau Žodžių Sergėtoją, bet jo kronikos man neką tepadėjo. Visi trūkčiojo pečiais, skaitydami mano klausimą apie Kūrėją. Visi Kūrėjai – vienišiai su valkatos gyslele. Kas gali žinot, kur toks šlaistosi.


Pagaliau atvykau į sostinę. Pasirodė, kad tai vieta ne man. Greit nusibodo būti stumdomam praeivių. Ir kam šovė į galvą sutelkti tiek žmonių vienoj vietoj? Užkabinėjo mane tai prekeivos, tai apdriskę elgetos, beprasmiškai malantys liežuviu. Ryškios namų ir drabužių spalvos vargino akis. Ėmiau ilgėtis žalių kalvų ir šilų, kur galėjau valandų valandas stebėti savo reikalais užsiėmusius smulkius žvėrelius. Miestas buvo per didelis ir per judrus. Visko, ką stengiausi suprasti, gausa kėlė man galvos skausmą. Be to, miestas dvokė. Broviausi per pagrindinių gatvių kamšatį, karštligiškai spausdamas po pažastim kelioninį krepšį. Amžinasis Rate! Turbūt pataikiau turgaus dieną, negali būti, kad čia toks pamišimas visuomet. Kartą užsižiopsojau į grupę pernelyg spalvingų moterų. Apsirengusios buvo keistai. Dekoltė tokios gilios, kad krūtys pūpsojo beveik išorėj. Sijonai, skelti iki pat klubų, neslėpė ilgų kojų. Užsispoksojęs vos nepapuoliau po palankinu. Nuo tol labiau sergėjausi.


Ryškius namų fasadus pakeitė šviesaus smiltainio mūrai. Už grubių sienų matėsi tik stogų ir gėlėmis apsodintų balkonų fragmentai. Ši miesto dalis kvepėjo kitaip. Čia buvo ir švariau. Vadinas, už šių mūrų gyveno savimi patenkinti žmonės su savo gražiomis, perlais apkarstytomis žmonomis, apsupti gražių ir sveikų vaikų bei maišų su briaunuotomis monetomis. Judėjimas vis mažėjo. Saulė pakibo zenite, atėjo siesta ir gatvės ištuštėjo. Ėjau vis toliau ir toliau. Vien tik sienos ir sienos. Keliskart pasukau, tačiau niekas nepasikeitė. Sostinė tikrai buvo didelė. O gal man taip tik atrodė? Gal tiesiog sukau ratais? Miške lengvai rasdavau kelią, puikiai jausdavau pasaulio šalis, o čia jaučiau visiškai praradęs krypties jausmą. Pasiklydau. Supratau, kad toks atsitiktinis klaidžiojimas neduos nieko, išskyrus nuovargį. Kaip pastebėti Kalbėtojo bokštą tokiame aukštų sienų labirinte? Sustojau prie gausiai metaliniais lapeliais papuoštų vartų. Abejingai pažvelgiau į vartus puošiančią bronzinę šuns galvą grėsmingai iššieptais dantimis. Tai gąsdino. Tikriausiai svečiai nebuvo laukiami šiuose namuose. Popietinės saulės spinduliai blykstelėjo bronzos paviršiuje, ir tik tada supratau savo klaidą. Tai nebuvo šuo. Plačios kaip arklio šnervės, didelės akys pailgais vyzdžiais, smailėjančios ausys… Prie vartų buvo pritvirtinta drakono galva.


Palaikiau tai geru ženklu. Juk drakonai turi tiek daug bendro su mumis, magais. Kiekvienas drakonas kartu yra Stebėtojas, Kalbėtojas, Kūrėjas ir Žodžių Sergėtojas. Išsirinkau paprasčiausią būdą išsigauti iš gatvių labirinto. Naudodamasis vartų papuošimais kaip atrama rankoms ir kojoms, ėmiau ropštis aukštyn. Nors esu vikrus, kiekvienas judesys reikalavo daug pastangų. Iš panagių vos neištryško kraujas. Kam gyventojams tokie aukšti vartai? Tai, kad įveikiau ir akmeninę arką, buvo stebuklas. Atsistojau ant siauros tvoros aukštumos ir, prisidengęs akis nuo saulės, ėmiau dairytis. Mačiau kiemelius, plokščius stogus, paverstus terasomis, apipintomis iš akmeninių vazų augančiais vijokliais, medžiaginiais baldakimais. Drakono formos (mėgstamiausio čia motyvo) fontanai. Kvailystė, juk drakonai neapkenčia vandens. Buvau tikras tik dėl vieno, – tokioje aplinkoje negalėtų gyventi joks Kalbėtojas. Kitą pusę man užstojo terasa. Atsargiai balansuodamas visu kūnu, nuslinkau už kampo ir užlipau ant stogelio. Vos tik ten atsidūriau, kažkas griebė man už kojos ir staigiai truktelėjo. Mane išgelbėjo tik refleksai. Vos nenukritau ant šaligatvio plytelių. Tas “kažkas” lėtai, bet užtikrintai traukė mane į vidų. Galėjau rinktis – leistis įtraukiamas arba nukristi žemėn. Pasirinkau pirma. Po pat stogeliu buvo mažas langelis. Kaip tik tokio dydžio, kad tilptų toks liesas žmogus kaip aš. Įtraukė mane per jį kaip siūlą per adatos ąselę. Iš abiejų pusių mane sugriebė tvirtos rankos. Sugriebtas dviejų tvirtai suręstų vyrų, galėjau nebent krustelti piršteliu. Sprendžiant iš ginklais nukabinėtų sienų, patekau į sargybinių kambarėlį. Du laikė mane, o trečias koja paspyrė į kambarėlio vidurį suolelį, priėjo prie sienos ir nukabino sunkų, ringėmis sudėtą rimbą. Oda pašiurpo. To dar betrūko! Mane palaikė vagišium! Kvailiai! Jei būčiau norėjęs iš tikro ką nors pavogti, nebūtų pamatę net mano šešėlio! Dvejetas jau vilko mane į bausmės vietą. Galėjau padaryti tik viena, kol sargybinis man nesmogė, ir tai padariau. Sargai, kurių rankose kalinys staiga virto drakonu, atšoko it nuplikyti. Tas su rimbu taip pat. Buvau taip supykęs, kad negalėjau išlaikyt iliuzijos ilgiau nei akimirką. Jau savo pavidalu šokau prie durų. Laimė, jos atsidarė į lauko pusę. Sraigtiniai laiptai, vėl durys, kiemelis… vartai! Užšauti sunkia velke. Trūktelėjau ją, pažvelgiau per petį. Sargai jau buvo čia pat. Pasitraukiau į kiemelio kampą, pasiruošęs kautis. Mano nuostabai, nė vienas iš vyrų nebandė manęs gaudyti. Sargybinis su rimbu nusispjovė ant grindinio akmenų. Suraukęs antakius, rodė į mane pirštu ir kažką šnekėjo. Priėjo prie vartų, dviem judesiais atitraukė velkę ir atvėrė sunkią vartų pusę. Mostelėjo susuktu rimbu, kviesdamas praeiti. Vis dar juo netikėjau. Pasitraukė keletą žingsnių.


Šoviau iš ten kaip strėlė iš lanko ir sustojau tik už posūkio. Surinkau išsibarsčiusias mintis ir supratau, kas mane išgelbėjo. Ne drakono iliuzija. Kai kas paprastesnio ir galingesnio kartu – didžiulis, tiesiog neįsivaizduojamas Magų Rato prestižas, gaubiantis savo globa net tokį neapsiplunksnavusį adeptą kaip aš. Pažinę Magą, sargai neturėjo teisės net pirštu jo paliesti. Galbūt, jei būtų patikrinę, kad neturiu tatuiruotės, bučiau atsipirkęs keletu mėlynių. Kartus patyrimas. Degiau iš gėdos, kad taip kvailai įsivėliau į bėdą. Vis dėlto karstymasis sienomis davė naudos. Nuo stogelio pastebėjau tai, kas nuves mane pas Kalbėtoją – mėlyną kaspinėlį degančio dangaus fone.


Žmogus, nieko neklausdamas priimantis po savo stogu purviną, nuvargusį valkatą, yra arba šventasis, arba magas. Kalbėtojas buvo tvirtas senukas visiškai žilais plaukais ir barzda. Dėl žydrų akių pamaniau, kad jis kilęs iš vakarų, tačiau tam prieštaravo lengorchietiški bruožai. Nors buvo vasaros vidurys, jo pečius dengė vilnonis apsiaustas, nes Kalbėtojo bokšto sienų bazaltas dar skleidė liūčių sezono šaltį. Turbūt atrodžiau visai prastai. Vos tik magas mane pamatė, iškart nusivedė vidun, neužduodamas jokių klausimų.


Amžinasis Rate! Kokia prabanga yra šiltas vanduo, karštas maistas ir minkšta lova, supras tik tas, kas ilgai to nematė.


Kalbėtojas “pažvelgė” man į galvą. Sėdėjo priešais, šypsojosi, primerkęs žydras akis, o jo mintis jaučiau kaip savas. Siuntė man suprantamas mintis ir vaizdinius.


“Žinau jau, ko atvykai. Iš pradžių turėjau sunkumų, ieškodamas tavo rakto. Mąstai kitaip nei visi žmonės.”


“Ar Kūrėjas gali padaryti, kad girdėčiau ir kalbėčiau?”


“Nežinau. Gal taip, gal ne?”


“Juk Kūrėjai galingiausi iš mūsų?”


“Sunaikintų nervų atkūrimas – ne paprastas sulaužytų kaulų atstatymas ar infekcijos pašalinimas.”


“Kūrėjai galingiausi Rate” – spyriausi aš.


“Galingi, tačiau prieš gamtos jėgas tokie pat kuklūs, kaip ir tavo vardas, Akmenėli.”


“Akmenėlis, riedėdamas nuo kalno, sukelia griūtį.”


Vėl šyptelėjo.


“Labai jau aštrus liežuvis, kaip kurčnebyliui.”


“Ieškau Kūrėjo, o tu, Kalbėtojau, gali pasakyti, kur rasti artimiausią.”


“Tai vis keičiasi. Jie klajoja po visą karalystę.”


Kalbėtojas atsistojo nuo suolelio ir priėjo prie didžiulio Lengorchijos žemėlapio, kabančio ant sienos. Beveik visas buvo prismaigstytas smeigtukų mėlynomis galvutėmis. Centre jų buvo prismaigstyta tankiai, link kraštų vis rečiau, o visame Drakonų Archipelage stirksojo tik viena.


“Tai vis mano broliai, Kalbėtojai. Renka informaciją iš savo kraštų, perduoda artimiausiam kaimynui. Šis perduoda toliau, pridėjęs savąją. Žinios iš pakraščių keliauja kelias valandas.”


“Greitai. O tas salose?”


“Tai Prėskis. Renka informaciją apie Drakonus.”


“Nebijo?”


“Drakonai nėra pikti.”


“Geri?”


“Neutralūs, o tai reiškia, kad galima su jais susikalbėti.”


“Ar Kūrėjas…”


“Vėl tu savo. Turėsi savo Kūrėją po nepilnos valandos.” Čia Kalbėtojas parodė į vandens laikrodį, ramiai kapsintį lentynoje. “Netrukus ryšio metas. Artimiausias Kūrėjas gyveno Groblio valsčiuje, už dienos kelio nuo čia. Greit sužinosiu, ar neišsinešdino iš ten nuo paskutinės pilnaties.”


Kai atėjo protų susijungimo laikas, magas įsikūrė įprastoje vietoje. Užmerkė akis, nuleido galvą ir atrodė, kad užmigo. Vandens laikrodžio lašai krito vienas po kito, Kalbėtojas nejudėjo. Aišku, jam netrukdžiau. Susidomėjęs skaičiau kentauro anatomijos studijas. Įdėmiai žvelgiau į piešinius ir galvoje po truputį gimė naujos iliuzijos škicas.


“Žinių troškimas – pagirtinas jauno mago bruožas.”


Net nepastebėjau, kad Kalbėtojas baigė seansą. Viena ranka masažavo nutirpusį sprandą, kita trynėsi akis. Atsiuntė man eilinę mintį.


“Mokykis, skaityk, stebėk kiek tik gali. Žmonės nori matyti protingus, gerus ir įdomius vaizdinius. Esi gyva knyga, o tai didelė atsakomybė.”


Sutrikau. Iki šiol negalvojau apie savo dovaną taip. Laikiau tai gera, įdomia, kartais net ir pelninga, bet… pramoga.


“Kūrėjas dar niekur neiškeliavo, bet gali tai padaryt bet kurią minutę. Jų kasta tarsi paukščiai keliauninkai. Prieik, parodysiu kaip pasiekti Groblį.”


Pasiekiau tą kaimelį visiškai lengvai. Vieškelis driekėsi tarsi tyčia man nutiestas. Groblis kilo abiejuose upės krantuose. Šalia kranto namai stovėjo ant polių, saugojančių nuo pavasarinių ir rudeninių potvynių. Tai buvo klestinti gyvenvietė, pilna dirbtuvių, su derliaus dievų šventykla viduryje. Nieko keisto, kad Kūrėjas nusprendė čia pagyventi. Groblis su savo laiptinėmis terasomis ir sodais priminė Džiaugsmo Sodus. Pamokytas ankstesnių patyrimų, žvilgsniu ieškojau mėlyno kaspino virš stogų. Kai pagaliau pamačiau žydrą skiautelę, bejėgiškai kabančią nejudriame ore, sielą tarsi gaivinantis balzamas užliejo palengvėjimas. Iš pirmo žvilgsnio Kūrėjo namelis atrodė įprastai. Pažvelgus įdėmiau, – labai būdingai. Akmuo ir medis nebuvo sumūryti, tik susiliejo į viena, šeimininko valios priversti. Aptvertam kiemely nebuvo nei gyvos dvasios. Žvilgtelėjau į jį. Piktžolės vešėjo netrikdomos, tik palei namą augo tvarkingos žolių lysvelės. Atpažinau keletą gydančių ir keletą mirtinai nuodingų augalų. Kūrėjas turbūt įdomi asmenybė. Šį įspūdį sustiprino naujas atradimas. Prie langų buvo pritvirtintos tikros žmonių kaukolės. Apžiūrėjau vieną, nudažytą. Nagu nugremžiau lopinėlį ir pauosčiau. Dvokė fosforu. Labai juokinga. Ypač naktį. Virš durų buvo prikalti: besišeriantis šikšnosparnis, džiovinta gyvatė, žmogaus šonkaulių vėrinys ir dar viena žmogaus kaukolė. Kūrėjas turbūt labai vertino vienatvę. Trinktelėjau dukart į duris. Niekas nepasirodė. Dėl visa ko barkštelėjau dar porą kartų ir jau ruošiausi eiti, kai staiga atsivėrė durys. Duris pravėrė išblyškęs, raudonomis tarsi drakono akimis žmogus ir, pagrasinęs man kumščiu, vėl jas užtrenkė. Turbūt ne ten pataikiau. Akimirką vėliau supratau, kad prasegti apsileidusio vyriškio marškiniai neslėpė krūtinės. Kairėje jos pusėje žėrėjo Rato ir Ugnies ženklas.


“Gal ir esi Kūrėjas, tačiau aš esu Iliuzijų Audėjas ir tokio elgesio su savim nepakęsiu” – pagalvojau. Prisiartinau prie artimiausio lango ir, prisidengęs delnais akis, pažvelgiau į vidų. Kūrėjas sėdėjo prie stalo, apversto pergamentais ir knygomis, atsisukęs į mane. Sugniaužęs rankoj plunksną, trynė delnu veidą ir kažką susikaupęs mąstė. Keletą dienų neskustos barzdos šeriais apžėlęs veidas išdavė nuovargį.


“Dėmesio, ateinu”- pagalvojau.


Prieš Kūrėją, ant subraukyto žemėlapio, atsirado didelė, išsipūtusi, dėmėta varlė. Mago antakiai susiraukė, pakilo į kaktos vidurį. Varlė šoktelėjo. Daugiau nieko nespėjau sugalvoti. Pamačiau žvelgiančias į mane piktas, krauju pasruvusias Kūrėjo akis, o sekantį mirksnį mano kojos sulinko. Trenkiausi galva į palangę, veidas nuslydo siena… Tada, susirietęs i kamuolį, pabandžiau atsigauti. Jaučiausi taip, tarsi kas nors būtų palaikęs mano protą smulkmenų pilnu maišu – iš pradžių jį pakratė, apvertė, iškratė viską į krūvą ir plačiu mostu išsklaidė. Tai buvo siaubinga.


Baisi jėga pakėlė mane už plaukų, atsidūriau akis į akį su Kūrėju. Žvelgė iš padilbų, atstatęs žandikaulį. Darė viską, kad atrodytų nemalonus. Ištvėriau jo skvarbų žvilgsnį. Paleido mano plaukus, mintyse atsirado pravertų durų vizija. Tad įėjau į jo šventovę. Viduj viešpatavo neapsakoma netvarka. Pasieniais stovėjo stalai, apkrauti šimtais buteliukų, keistais modeliais iš molio ir pagaliukų, cheminių bandymų įranga, įrankiais, stiklainiais su organų preparatais ir dar tūkstančiais daiktų, kurių paskirtį nujaučiau tik miglotai. Viskas smarkiai skyrėsi nuo tvarkingos mūsų trobos vidaus, tačiau pasijutau kaip namie. Kūrėjas atsisėdo už stalo, o man parodė vietą priešais. Trumpai pasirausė užrašų krūvoje, ieškodamas švaraus lapelio, tačiau jokio nerado. Tad išbėrė smėlį rašalo nusausinimui ant stalo ir pirštu užrašė runas. Mačiau jas aukštyn kojomis, tačiau magas, užuot nutrynęs jas, padarė kai ką kita. Sutvirtino akimirkai ir apsuko, tvirtą ir lygią, tarsi iškrakmolinta nosinaitė, lentelę. Po užrašu “Ko nori?” atsirado: “Nustebęs?”


Gūžtelėjau pečiais ir iškviečiau rašto iliuziją.


“Žinai jau, kad esu kurčias. Noriu, kad mane išgydytum.”


Nuo jo žvilgsnio runos ant smėlio pasikeitė.


“Turi pinigų?”


“Magai magams nemoka” – atsikirtau.


Jo lūpų kampučiai virpėjo, kai žvelgė į mane, trindamas apžėlusį smakrą. Pajutau tarp mūsų besirandantį tarpusavio supratimo siūlelį. Pastebėjau taip pat, kad Kūrėjas visai jaunas, neturi nė trisdešimties.


“Ar verta švaistyti tau energiją? Varlę sukurt gali bet kas.”


Susikaupiau. Prieš Kūrėją atsirado apelsinas. Buvo reikiamo svorio, formos, turėjo tinkamą kvapą, spalvą ir faktūrą. Kūrėjas visai tai patikrino, linktelėjo galva, tačiau veido išraiška liko atlaidi. Pakėliau apelsiną į orą, nulupau odelę, nuleisdamas ją ant stalo plonute spirale. Vaisius suskilo į skilteles. Magas įsidėjo vieną į burną. Palaukiau pirmo žandikaulių judesio. Kūrėjo veidas siaubingai persikreipė, į stalą barkštelėjo išspjautas… akmenukas. Paprastas akmenėlis, šiek tiek nugludintas. Toks, kokį rastum bet kurios upės dugne. Sekantį mirksnį akmuo virto dviem alavinėmis runomis, klausiančiomis: “Nustebęs?”


Kūrėjas prapliupo juoku. Supratau, kad laimėjau. Vis tebesijuokdamas, užrašė ant smėlio “Mažas velniūkštis” ir “Aš pavargęs. Ateik rytoj”. Linktelėjau galva sutikdamas ir nuėjau. Nepasakosiu, kaip praleidau naktį. Susijaudinęs dėl greito savo problemos sprendimo, beveik nemiegojau.


Ryte durys buvo svetingai atvertos. Viduje buvo daug tvarkingiau nei vakar. Kūrėjas vilkėjo švarią, tvarkingai suvarstytą palaidinę ir skutosi prieš sidabrinį veidrodį žaismingais rėmais. Dauguma daiktų šiame name, nors ir išmėtyti netvarkingai, buvo pagaminti iš brangių medžiagų ir labai kruopščiai. Ant kubiliuko krašto kabantis samtelis buvo išdrožtas iš vientiso gintaro gabalo. Nišą su lova dengianti užuolaida – siuvinėta aukso siūlais. Indai, išdėlioti šen bei ten, meistriškai pagaminti iš porceliano, sidabro, net iš aukso.


“Nustebęs?” – šįkart Kūrėjas užmezgė kontaktą Kalbėtojų būdu. “Pats pagalvok, kur man dėt pinigus? Galiu turėti ką tik noriu, toks jau mano talentas, o klientai dar ir moka. Ir dosniai. Nepatikėsi, kiek valdovų atveža savo bjaurias dukteris, kad ištiesinčiau nosį ar dantis. Kas nors iš šių daiktų tau patinka? Imk jei nori.”


Nenorėjau. Ne to atėjau. Ir apskritai, troškau, kad nustotų su manim elgtis globėjiškai.


“Valgei?” Kūrėjas baigė skustis trumpais skustuvo brūkštelėjimais. Matė mane veidrodyje, tad papurčiau galvą. Nutrynė veidą rankšluosčiu, pasėmė vandens iš kubiliuko ir pažvelgė į samtelį suraukęs antakius. Padavė man, sklidiną balto skysčio. Laikiau indą rankose, nesiryždamas pirmam gurkšniui.


“Gerk, tai tikra. Tai vienas mano profesijos privalumų”


Buvo ne tik tikra. Buvo puiku. Paragavęs nesusilaikiau ir išmaukiau viską vienu atsikvėpimu. Tuo metu ant stalo atsirado virti kiaušiniai ir paplotėliai.


“Kuo tai buvo anksčiau?” – pagalvojau.


Kūrėjo veide pasirodė šypsena – “Geriau jau nežinot, dabar tai yra tai, kas yra. Valgyk, prieš akis tau sunkios valandos”


Vadinasi skaudės. Ką gi, buvau tam pasiruošęs.


Neskaudėjo, tačiau geriau jau rinkčiausi operaciją, nei tas psichines girnas, kuriomis mane permalė Kūrėjas. Egzaminas Rate, palyginus su tuo, tėra vaikų žaidimas. Plaukikas (galų gale malonėjo prisistatyti) liepė man kurti iliuzijas. Pradėjo nuo lengviausių, vėliau prasidėjo sunkesnės. Kūriau daiktus, augalus ir gyvūnus. Plaukikas kruopščiai tikrino jų savybes.


Liepė valdyti keliolika trimačių vizijų. Visas jas judinti ir kurti naujas. Kūriau simetriškus dvynius, tariamus skerspjūvius, dirbtinę šviesą ir netikrus šešėlius. Kūrėjas krimto nežemiškus vaisius, o aš rūpinausi keturiais vorais, rezgančiais kiekvienas savo skirtingą netikrą tinklą, kiekvienas skirtingą raštą. Turėjau kurti iliuzijas sau už pečių, žvelgdamas į veidrodį, užrištomis akimis, žvelgdamas per žvakės liepsną…


Ramybėj mane paliko tik tada, kai iš nosies pasipylė kraujas. Nugriuvau bejėgis ant suolo, atsirėmęs pakaušiu į sieną, veidą pridengęs Plaukiko paduota drėgna nosine. Meluočiau, sakydamas, kad skaudėjo galvą. Jos išvis nejaučiau. Kūrėjas uždėjo šaltą delną ant sprando. Kraujas liovėsi tekėti taip pat staigiai, kaip ir pradėjo. Pasijutau geriau. Plaukikas paėmė pergamento lapelį ir užrašė: “Gera pradžia”.


Tai buvo tik pradžia? Paėmiau plunksną iš jo rankų ir užrašiau: “Kam visa tai?”


Susirado antrą plunksną.


“Turėjau sužinoti tavo galimybių ribas. Pripažinsiu, jos labai plačios. Manau, kad būtent dėl to negirdi.”


Nesupratau. Kas bendro tarp mago talento ir to, girdi ar ne?


Kūrėjas vėl pamirkė plunksną rašalinėj.


“Kas buvo didžiausias Iliuzijų Audėjas?”


“Baltasis Ragas nuo Iliuzijų Kalvų.”


“Nevaldė kojų. Už didį talentą mokama didelė kaina.”


Ėmiau kai ką suvokti. Mąsčiau apie tai, net nepastebėdamas, kad graužiu nagus. Galop įsidrąsinau užrašyti: “Manai, kad mano gabumai artimi Baltojo Rago?”


Šįkart Kūrėjas susimąstė ilgam. Pakilo, ėmė vaikštinėti. Sunerdavo rankas ant sprando, glostėsi smakrą. Galop pergamento apačioje užrašė vienintelę runą “Didesni”.


Man atvipo žandikaulis. Didesni?! Juk Baltasis Ragas – legenda. Iškiliausias Iliuzijų Audėjas nuo Skilimo laikų. Sakoma, kad Rato Kronikose užrašyta, kaip jis vienas tris dienas išlaikė miesto iliuziją. Barbarai iš vakarų atakavo vaizdinį, kol atskubėjo mūsų pajėgos ir sumalė priešą į miltus. Apverčiau lapelį ir užrašiau, liedamas rašalą:


“Jei neišmoksiu kurti garso, visas mano talentas bus vertas tiek, kiek dulkės vėjyje.”


Kūrėjas užrašė lygiomis raidėmis apačioje.


“Pažiūrėsim, ką galima padaryti. Jei pavyktų, pasaulis iš nuostabos suriktų taip, kad plyštų gerklė.”


Turbūt ne visai supratau paskutines runas. Ženklą “Rėkti” žinojau. Reiškė staigų oro iškvėpimą, tuo metu virpant gerklei. Sugretinti jį su “Nustebimo” runa man atrodė kvaila.


Kūrėjas atnešė vandens taures, rinkinį įvairiausių buteliukų ir dubenėlį medaus. Įlašino po du, tris kiekvienos mikstūros lašus į vandenį. Išmaišė ir pridėjo medaus.


“Šlykštaus skonio” – šįkart prabilo tiesiai galvoje. “Išgersime tai kartu.”


“Ir kas?”


“Pamatysi.”


Gurkštelėjau ir nusipurčiau. Medus neką tepadėjo.


“Iki dugno, mažyli” – perdavė Plaukikas, kratydamas paskutinius lašus ant liežuvio. “Ir geriau iškart prigulk. Nepratusius verčia iš koto žaibiškai.”


Jis buvo teisus. Visa kita atrodė it sapnas. Ar pats nuėjau į skirtą pažinimą, ar Kūrėjas mane nusinešė? Kas žino… Galbūt tikrai tik sapne buvo iki pusės nuogas magas, prismaigstytas šimtais adatėlių? Gal man tik atrodė, kad esu vien tik milžiniška, pulsuojanti širdis? Plaučiai buvo tarsi milžiniškos olos, oras jas pildė ištisas valandas. Plaukikas buvo palinkęs virš manęs. Kaskart vis žemiau ir žemiau. Jo akys vis augo ir augo. Neliko nieko, tik tos akys, kuriose paskendau. Erdvė, nutvieksta šviesų, driekėsi į visas puses. Nejaučiau kūno, tačiau suvokiau savo būtį ir savo asmenybę. Plaukikas buvo su manim ir manyje. Šviesos susitraukė į tašką, po to nusidriekė į nuostabų kelią iš vienos begalybės į kitą. Nepažįstama jėga ginė mane tais keliais. Šviesos susiliedavo į lankus, sukosi aplinkui, kol ištryško, smogdamos neįtikėtina jėga. Ir vėl, ir vėl, ir iš naujo… Šviesa sudužus išnyko, liko tik dvi kibirkštys, žibančios Plaukiko, plekšnojančio man skruostus, akyse.


“Pabusk, mažiau, tu čia?”


“Esu. Nustok.”


Pakilau. Kūrėjo veide matėsi adatėlių dūriai.


“Nervų stimuliavimas” – paaiškino atmestinai.


“Nepavyko?”


Papurtė galvą.


“Žvilgtelėjau į tavo organizmą. Apžiūrėjau smegenis. Įdomios. Klausos centrą visiškai prarijo tai, ką vadinam magiška dėme.”


“Vienu žodžiu – mano talentas suvalgė mano klausą?”


“Visiškai tiksliai”


“Nieko negali padaryti?”


“Galiu. Galiu pasikapstyt tavo smegenyse ir prie progos paversti daržove. Atleisk, nerizikuosiu.”


Atsistojau ir nuėjau link durų.


“Kur eini?”


“Turiu pasivaikščioti.”


Nuėjau už namo ir trenkiau galva į sieną. Kažkodėl man palengvėjo.


Susipažinus arčiau su Plaukiku, jis pasirodė visai mielas šeimininkas. Tačiau greit jį palikau. Nežinojau, ką toliau daryti. Grįžti namo? Kas toliau? Troškau mokytis, lavinti taip aukštai Kūrėjo įvertintus gabumus. Mano kelyje į tobulybę tarsi neįveikiama siena išaugo garsų iliuzijų trūkumas. Nustojau skubėti. Vasara baigėsi, tad norėdamas grįžti namo iki liūčių ir potvynių sezono, turėčiau jau sukti atgal. Tačiau valkiojausi šen bei ten. Sustodavau kelioms dienoms įvairiose vietose. Siela sirgo iš nevilties.


Užsimaniau paslankioti apleistoje akmens skaldykloje. Ryškios, aukštos sienos, išvarpytos senų šachtų, atrodė paslaptingos ir didingos. Greta jų jaučiausi labai mažas. Jos čia buvo man dar negimus ir stūksos amžių amžius po mano mirties. Nedaug kas čia keitėsi. Atsisėdau ant milžiniškos griovos krašto ir svaidžiau akmenukus į sieną priešais. Vėjas pūtė į pakaušį. Rinkau akmenėlius, svaidžiau, jie atsimušdavo į šviesią sieną ir krisdavo žemyn. Užsigalvojęs tik po keleto minučių supratau, kad vėjelis tapo šiltas. Nieko ypatinga nesitikėdamas, atsigręžiau… ir vos nenusiritau keliolika metrų apačion. Šiltas vėjelis buvo už manęs tykojusios siaubingos pabaisos kvėpavimas. Didžiulis drakonas išskleidė sparnus, dvi didelės akys atrodė kaip kruvinos dėmės šalia daugybės aštrių dantų. Instinktas nurodė trumpiausią ir greičiausią pabėgimo kelią – žemyn, labai siauru, stačiu takeliu, tinkančiu nebent ožkoms, tik ne žmonėms. Parkritau. Baimė užgožė sumuštų kelių ir alkūnių skausmą. Skuodžiau iš visų jėgų, įsitikinęs, kad siaubūnas mane vejasi. Pečiai vis dar jautė šiltą jo kvėpavimą. Skaldykla baigėsi aklinais spąstais. Įspaustas į juos, pažvelgiau mirčiai į akis. Drakonas artinosi tingiai, suprasdamas, kad niekur jau nepabėgsiu. Nors ir persigandęs, negalėjau nepastebėti, koks jis gražus. Baltutėlis kaip cukrus, lengvai, kaip gulbės išskleistais plėviniais sparnais, lygiu kailiu. Buvo vis arčiau. Žengė katiniškai grakščiai. Užmerkiau akis ir meldžiau dievų, kad nužudytų mane iškart, nežaistų kaip katinas.


Tada įvyko stebuklas. Drakono “aš” be ceremonijų įsibrovė į mano mintis.


“Nevalgau žmonių. Neskanūs.”


Tai buvo kitoks nei Kalbėtojų kontakto būdas. Beveik mačiau, kaip mūsų mintys keliauja nematomu takeliu ir susitinka viduryje. Drakonas atvėrė man savo vidų, kad galėčiau suvokti jo mintis ir ketinimus. Pajutau tokį palengvėjimą, kad pakirto kojas ir turėjau prisėsti. Visa tai tebuvo pokštas. Mano nuomone, labai nevykęs. Pokštas, kuris nenusisekė. Jaunas, šunybes mėgstantis krėsti drakonas norėjo pritykinti prie užsigalvojusio berniuko ir jį išgąsdinti. Bergždžiai plėšė gerklę, – auka net nekrustelėjo.


“Vis tiek tave prigąsdinau” – pasiekė pilnos pasitenkinimo drakono mintys.


“Anoks čia menas” – atkirtau. “Esi didesnis ir stipresnis”.


Buvo tikrai didelis. Nesu tikras, kad, net ir pasistiebęs, pasiekčiau jo pečius.


“Vis dar augu” – pasigyrė.


Įdomu, kiek jam metų, jei dar auga. Aš irgi augau, o man penkiolika. Apsilaižė leteną, mostelėjo uodega, vilkindamas atsakymą.


“Tik aštuoniasdešimt” – susigėdęs prisipažino.


Tikras snarglius. Kadangi drakonai gyvena kelis šimtus metų, o gal ir ilgiau…


“Vaikštinėju sau. Namuose nuobodu, o man taip patinka erzinti žmones. Jie toki juokingi, kai dumia šalin it patrakę.”


Truputį supykau ir nusprendžiau jį šiek tiek pamokyti. Tiesiai virš jo suformavau didelį ledinio vandens rutulį, akimirką vėliau efektingu kriokliu išmaudžiusį išsičiustijusį pokštininką. Pašoko į viršų, tarsi kiekvienoje letenoje būtų po spyruoklę. Puldinėjo į kairę ir dešinę, o vis dar mus jungiančiu psichiniu tiltu plūdo didžiausios nuostabos, pasišlykštėjimo ir pasibjaurėjimo jausmai. Drakonas vis purtėsi. Panaikinau iliuziją. Staiga pajuto, kad vėl visas sausas. Įtariai apsižvalgė ir darkart nusipurtė. Bangelė nubėgo baltu kailiu nuo galvos link uodegos galiuko tarsi vėjelis rugių lauku.


“Tai tu!!!” – jo mintis sprogo mano galvoj. Įsitempė šuoliui. Pakeltos uodegos galiukas suko ore spirales.


Man gerklė perdžiūvo. Drakono lūpos virpėjo, ausys prigludo prie galvos, o vyzdžiai virto brūkšneliais. Nerūpestingai sau bendravome, ir aš užmiršau, kad tai vis dėlto drakonas. Ir kad bet kurią minutę gali užsigeidęs mane nuskriausti. Staiga drakonas šoktelėjo, persivertė ant nugaros ir ėmė mostaguoti letenomis, visai kaip pralinksmintas šuniukas.


“Puikus pokštas! Labai juokingas! Kaip tai padarei?”


Persivertė ant pilvo ir neatsistojęs įsmeigė į mane akis. Ausys vėl styrojo stačios.


“Žinau. Esi magas. Maniau, kad magai dideli ir galingi.”


Taip, jis tikrai buvo vaikas…


“Ką dar moki padaryti?”


Sukūriau balandžio vaizdą, ir tada drakono galva žaibiškai šovė į priekį, nasrai vienu, beveik nepastebimu judesiu susivėrė virš iliuzinio paukščio. Mane tai smarkiai sukrėtė. Nė neįsivaizdavau, kokie greiti gali būti drakonai. Ataka tetruko sekundės dalį. Baltas drakonas išplėtė šnerves ir pravėrė nasrus.


“Nėra jo. Nesuvalgiau jo, o išnyko.”


“Esi kvailiukas. Čia tik vaizdinys. Negalima jo suvalgyti.”


Buvo tikrai susidomėjęs mano talentu. Žaidimams sukūriau jo dvynį. Netikras drakonas kartojo kiekvieną tikrojo judesį. Drakono jauniklis puikiai linksminosi, maivydamasis kaip prieš veidrodį, todėl nustebau, kai metė žaidimus. Prisėdo, suglaudė tiesiai sparnus ir pasiuntė tiesmuką mintį:


“Tu negirdi. Iškart tai pastebėjau.”


Nusisukau, bet drakono mintys vis tiek nenutrūko.


“Tau tai didelė problema?”


“Didelė.”


“Kokio didumo?”


Žodis po žodžio jis išgavo visą mano istoriją. Tupėdamas taip, ramiai, kaklą išrietęs žavingu lanku, apjuosęs letenas uodega, užduodamas inteligentiškus klausimus, atrodė vyresnis, rimtesnis, visiškai subrendęs. Sužinojęs viską, nutraukė kontaktą. Pasijutau tarsi apiplėštas. Bendravimas per psichinį tiltą atrodė toks malonus ir paprastas. Pradėjau svarstyti, ar neverta tiesiog nueiti šalin. Ką aš iš tikro žinau apie drakonus? Atsistojau, skausmingai jausdamas prie žaizdų prilipusius drabužius. Drakonas kažką įtemptai mąstė.


“Palauk!” – įsakymas buvo toks staigus, kad sustabdė mane geriau, nei tai būtų padarius ant kaklo užmesta kilpa.


“Tu man patinki. Norėčiau kai ką dėl tavęs padaryti, kai ką tau duoti.”


Dovana? Teisybė, sklando gandai apie drakonų turtus, tačiau pats žinai, Gelsvy, kiek juose tiesos.


Kažkada, dar būdamas mažas berniukas, įsmukau į dumblą iki juosmens upės pakrantėje. Kai mane traukė iš spąstų, akimirką jaučiausi tįstąs tarsi šlapias diržas. Galva tolo nuo purve įstrigusių kojų keistu ir pavojingu būdu. Dabar pasijutau taip pat. Toks įspūdis, kad dalį mano “aš” kažkur negailestingai tempė. Protas išsitempė tarsi styga tarp mano kūno ir kažkokio neapibrėžto taško. Jaučiau, kad dar akimirka ir tikrai išprotėsiu. “Tempimo” jausmą pakeitė “susidvejinimas”. Sėdėjau pusiau gulom, atsirėmęs į šaltą akmenį, kūnu jaučiau kiekvieną jo briauną, ir kartu buvau… kur? Mačiau pats save iš viršaus.


“Esi manyje” – palietė mane drakono mintis. “Matai mano akimis. O dabar saugokis.”


Nemoku tiksliai papasakoti, kas įvyko. Oras… virpėjo… vibravo ir keliavo į mano kaukolę, kur…


Vis stebėjau savo kūną. Veidą, baltą kaip drobė, karštligiškai gniaužiamus delnus. Ir vis tas nepatirtas jausmas.


“Kas tai?”


“Girdi vėją. Gūsiai ošia tarp kybančių uolų.”


Girdėjau vėją… Netikėtai kitas virpesys tarsi adata dūrė į ausis.


“O tai kas?”


“Vanagas. Aukštai pakilęs.”


Girdėjau drakono ausimis! Pasikvietė mane, įtraukė į savo vidų nesuprantamu, net Kūrėjams nežinomu būdu. Girdėjau, pirmą kartą savo gyvenime girdėjau. Tai buvo nuostabi dovana. Drakono ausys gaudė vis naujus garsus, o jis aiškino.


“Uolinio balandžio sparnų plazdėjimas.”


“Tai buvo pelė.”


“Akmuo nuriedėjo nuo skardžio.”


“O dabar suriaumosiu” – perspėjo, nors neturėjau žalio supratimo, kas tai. Galingas, pratisas garsas smogė tarsi iš peties. Vos nutilus vienam, mano plaučiuose, gerklėje, ėmė formuotis ir sprogo naujas. Išgirdau jį, ne tokį puikų, silpną, tačiau tiek pat jaudinantį. Lyg būčiau iš naujo gimęs.


Vėl turėjau tik vieną kūną. Gulėjau susirietęs į kamuoliuką, drebėdamas iš susijaudinimo, galvą slėpdamas tarp akmenų. Mane supo įprasta tyla.


“Turėjau nutraukt. Pernelyg smarkiai tai išgyvenai” – paaiškino man drakonas. “Tai buvo nuostabu, tik truko taip trumpai”. “Ir neišsprendžia tavo problemos?” “Nežinau.” Galvoje vis tebeskambėjo balandžio sparnų plazdenimas. Atsistojau ir sukūriau balandį, paleidęs jį paskraidyti.


“Visai gerai” – pagyrė drakonas.


“Pavyko?”


“Neblogai, bet tai buvo labai ligotas balandis. Vadinasi, moki tai daryti iš atminties?”


“Tikriausiai.”


Tada drakonas tarė lyg tarp kitko, tarsi kalbėtų apie orus.


“Tada pasiliksiu su tavim kurį laiką, kad išmoktum visko, ko reikia. Neilgai, porą metų, kad tėvai nepradėtų nerimauti.”


Manau, kad turėjau pasielgt kaip nors neįprastai. Pavyzdžiui, nualpti. Vietoj to susirūpinau, kad kelionė su tokio dydžio sutvėrimu bus ne pati lengviausia. Drakonas pajuto tą mintį ir iš karto rado išeitį.


“Turiu keletą genų pavyzdžių. Buivolo, erelio, šuns… Gal tiks? Tik tau nevalia žiūrėti, kaip keisiuosi. Tai nešvarus ir truputį gėdingas užsiėmimas.”


Drakonas nuėjo keistis į šunį, o aš jo laukiau, negalėdamas patikėti savo laime. Pora metų reiškė mažiausiai dvejus. O per tiek laiko galima tikrai daug nuveikti.


Čia Akmenukas baigė, nes nutirpo rankos. Viskas, kas svarbiausia, jau ir taip pasakyta.


Šuns-drakono vardas, išvertus iš drakonų kalbos į lengorchiečių, skambėjo maždaug “Geras Baltas Skrajūnas. Kylantis Aukštai ir Ryjantis Tokios Pat Kaip Jis Spalvos Debesis”. Akmenukas sutrumpino tai iki “Debesų Rijiko”. Padedamas savo neįprasto draugo, maniškis Iliuzijų Audėjas išmoks visko, ko trūko iki šiol. Dedu šalin plunksną. Turiu laiko rašymui. Ši istorija nesibaigs nei ryt, nei poryt. Parašysiu apie Ratą, kuriame stovės Akmenukas po keleto metų, kad jį įvertintų griežti Meistrai. Apie Tatuiruočių Meistrą ir jo adatas… Laukiu to. Nekantriai laukiu, kol pasaulis iš nuostabos suriks taip garsiai, kad jam plyš gerklė.


Ewa Bialolecka.


pareikšti nuomonę forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas