Skaitiniai

2002-05-16
 

Skaitiniai: Gugis

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Tai – ne pirmasis pasakojimas apie Gugį ir Munamukį. Kam patiks šis, siūlyčiau paskaityti ir pirmąjį nuotykį – Sakmę apie Gugį, smeiguolį ir geležinius žmones arba Operą. O šiaip… Aš be galo laimingas, kad po ketverių metų pertraukos Gugis vis dėlto sugrįžo…


Autorius


 


Justinas Žilinskas


Sakmė apie Gugį, didkaukius ir didvyrius


I. Didkaukis


Saulutės spinduliai, prasibrovę pro tamsią lapiją, niro į žaižaruojančias Kaukaupio vilnis. Upeliukas, nebeištverdamas vidudienio kaitros, gurgė, taškė purslus, kaip įmanydamas gynėsi nuo įkyrių saulės zuikučių maudynių, be to – jis labai skubėjo, o kelyje vis trukdydavo akmeniokai, įkritę pagaliūkščiai, bebrų užtvankos, kol, peršokęs vieną iš jų, išsiliedavo į platesnę srovę ir sekliu užtakiu sukdavo pro Kaukašlaitį, kad vėl nuskubėtų gilyn į tankmę.


Gugis markstydamasis gulėjo išsidrėbęs prie pat olos, nuo karštų debesų močiutės glamonių užsidengęs ant kelių sukryžiuotų medgalių užmesta kiškena. Net ir valiūkiškai prikąsta smilgelė, slenkanti tai į vieną, tai į kitą pusę, neleido apsirikti – kaukas apie kažką labai smarkiai galvojo, netgi taip smarkiai, kad mintys priversdavo judėti lūpas ir šios murmėjo: “vasara bėga kaip stirna… Ne, vasara negali bėgti kaip stirna, stirna per daug baikšti”, papurtė galvą. “Vasara bėga kaip upelis… ne, upelis bėga visą laiką, o vasara prabėga…”, “aha, prabėga”, tarsi patvirtino smilgelė, linkteldama į dešinę. Staiga kažkas pliaukštelėjo per vandenį, sukrykštavo ir kaukas, kryptelėjęs galvą, išvydo, kaip Kaukaupio seklumoje siaučia kaukučiai, o viena iš jų – ar tik ne Darbio dukrytė – tik ką nušlepsėjo per šlapią smėlį šaukdama: “Aš debesėlis! Aš debesėlis!” “O, kodėl gi vasarai nebėgti kaip kaukutei?”, toptelėjo Gugiui, “iš tiesų – kaip gražu: vasara bėga tarsi kaukutė basakojė, spinduliais taškosi… hmmm… nelaboji… Ir vėl kažkas ne taip. Et, bet Gražei patiks ir pati pradžia – ji taip mėgsta tokias kalbeles, o kai pasakai – tik priglunda, niurnėti pradeda, ausin krimsteli… tik nepamiršti, nepamiršti”. Kaukas apsidairė, ieškodamas, ant ko čia pasižymėjus, kad nepamirštų, bet nespėjo, mat kaukučių spygavimus ir valiavimus pertraukė šaižus švilpesys, verčiantis aukštyn pašokti kiekvieną kailiuko plaukelį:
– Lapė, fiiiiiiiiiiiiii, lapė! – vėl nuaidėjo pavojaus ženklas per Kaukašlaitį.
Gugis stryktelėjo, šveitė į šoną kiškeną, čiupo smeiguolį, kuris laikė jo pavėsinę ir bėgte pasileido į riksmą, taip pat švilpdamas ir rėkdamas:
– Lapė, fiiiiiiiiii, lapė!
– Kur lapė!? – gurgučiu iš uolos išriedėjo motulė Ugnė.
– Dar nežinau! – Spėjo šūktelėti Gugis, skutantis tolyn.
– Kaukučiai, – suplojo delnais motulė, – tuoj pat atgal į olas, tuoj pat! Darbe, Muli, ar girdite? Tuoj pat!
Iš olų, iš miško paunksmės, pametę darbus ir poilsį link ten, iš kur pasigirdo švilpimas, lėkė kaukavyriai – kas smeiguoliu, kas pagaliu, kas akmeniu nešini. Tolimajame Kaukašlaičio gale kaukų giminė laikė juodos dienos ir žiemos atsargas, taip pat ir duonutę, duonutę, gautą iš žmonių!
– Štai ji! – sušuko kažkas, – į mėsinę įsisuko, rudoji, uodegą matau!
– Supkit ją, supkit! – pasigirdo Snarkio nurodymai, – atkirskit kelius! Tankiu ratu!
Po akimirkos kaukavyrių būrys susidūrė su žvėrelio, tik ką ramiai dorojusio džiovinamą mėsą, žibančiomis akutėmis. “Tik pagalvok, kokia tinginė – viduryje vasaros nesusimedžioja grobio”, pasipiktino Gugis. Vagilė iššiepė nasrus. Baltų ilčių smailumas privertė šiurptelėti ne vieną kaukavyrį, bet kai visi kartu – argi išsigąsi lapės? Akimirką rudoji ir atsargų savininkai dėbsojo vieni į kitą. Kaukai stipriau sugniaužė turimus ginklus, laputė – įtempė raumenis.
– Smeiguolius, atstatykite smeiguolius, – užriko Snarkis, – ji tuoj šoks! – Tačiau nurodymas nuskambėjo kiek per vėlai, vagilė stryktelėjo tiesiai ant Smilgiaus, plono, aukšto kauko, rankose teturinčio akmenį, kurio net nespėjo švystelėti, kai žvėries iltys kaukštelėjo prieš pat nosį. Ir atrodė, kad rudoji jau tuoj paspruks, tik uodega pamojuos iš pamiškės krūmyno, bet čia plėšikės kelią perkirto Pukis, kuris dar tik atbėgo į gaudynes, bet pamatęs, kad jau pavėlavo – nesutriko, o šoko prie sprunkančios vagilės ir, klykdamas it skerdžiamas, sviedė smeiguolį, pats lėkdamas beveik kartu su juo. Žvėris sucipo ir dribo ant šono, Pukis stryktelėjo ant jos.
– Padėt! – Snarkis metėsi link grumtynių, o iš paskos – visas kaukavyrių būrys. Plėšikei vilties išgelbėti sveiką kailį nebeliko, net ir suspėjus grybštelėti dantimis vieną ar kitą užpuoliką…
Kai lapė nustojo purtytis, kaukai atsitraukė, vėl sustodami ratu. Pukis brūkštelėjo pradrėkstą kaktą, valydamasis kraują, kiti irgi lyžtelėjo ilčių paliktas žaizdas ar nusivalė kruvinus įdrėskimus. Bet štai visi nurimo, Snarkis nulenkė galvą, juo pasekė visa kaukavyrija ir prabilo:
– O lapute rudoji, plėšike vagile, nenorėjome tavęs žudyti, bet pati atėjai į mūsų olas maisto vogti, kas mums beliko. Tad žinok, kad kailis tavo bus mums šiluma gilią žiemą, dantys tavo – smeiguolių antgaliai aštrūs… Ilsėkis dausose ir patark savo sesėms daugiau į Kaukašlaitį nosies nekišti, ei!
– Ei! – aidu pakartojo kaukai.
– Grobį dalins senasis Urkis! – garsiai paskelbė Snarkis, trinktelėdamas smeiguolio kotu žemėn, – Puki! – šūktelėjo.
– Taip, – jaunasis kaukas tuoj pat atsirado prie vado, visas išsišiepęs, nors žandu ritosi kraujo lašas.
– Kodėl neleidai žvėrei pabėgti? Kodėl puolei?
– Aš… – sutriko medžioklis.
– Ar žinai, kad ji tavo sprandą galėjo vienu krimstelėjimu sudoroti? Ar žinai? – Blykstelėjo kaukų vado akys, – o ką tada būtų motinėlė dariusi, kas jai maistą neštų? Kas? Gugis?
– Bet aš pamaniau… – sumykė Pukis.
– Ką tu pamanei? Čia juk ne medžioklė – mes ne maistą kaupėm, o tik sandėlį gynėm. Ką tave mokė Urkis – nežudyti be reikalo, o tu?
– Bet ji galėjo duonutę suėsti! – įsižeidęs dėl tokio nenupelnyto barimo piktai murmtelėjo kaukas.
Gugis šyptelėjo, Snarkis prunkštelėjo:
– Nuokvaka tu, lapės duonutės neėda… Ech, reiks tave kartu su kaukučiais pas Urkį vėl moksluosna pasiųsti, o tai drąsus, bet kvailas, – Snarkis palingavo galvą, – gerai, neimk per daug į gaurus, – mostelėjo ranka, – bet kitą kartą nelįsk pavojui tiesiai į nasrus… Tempiam rudąją pas Urkį, – paliepė kaukavyriams.
Grįždamas prie savo olos Gugis stabtelėjo netoliese vagilės medžioklę garsiai aptarinėjančių kaukaičių ratelio ir sukluso. Garsiausiai už visas, be abejo, klykavo Spangė:
– O Pukis, it koks baisulis, kad šoks tai baisei ant nugaros, kad bes su smeiguoliu! Galvojau, iš baimės numirsiu!
“Nei tu matei, nei ką – oloje lindėjai”, vyptelėjo sau kaukas, bet gi niekam nepaslaptis, ką akimis Spangė sekioja… Tačiau dabar ir kitų kaukaičių akys spindėjo, beklausant ir žvalgantis – gal tas Pukis išlįs ir parodys, kokius randus paliko ilčių grybšniai!
– Graže, – Gugis kepštelėjo priėjęs.
– O, Gugis! – suspigo Spangė, – aš mačiau, jis irgi matė, Gugi, papasakok…
“Ė… to dar betrūko”, susiraukė kaukas.
– Papasakok, papasakok, – sučiauško kitos.
– Tai kad viską žinote, – gūžtelėjo pečiais, – Puikis, it koks baisulis, kad šoks tai žvėrei ant nugaros, kad bes su smeiguoliu… – cyptelėjo.
– Chi chi chi, – juokais išvirto kaukaitės, tik Spangė susiraukė ir užklykė:
– O tu Pukiui dabar pavydi! Pavydi, kad jis sumedžiojo rudąją, o ne tu!
– O ko čia pavydėti, – šyptelėjo Gugis, atsiremdamas į smeiguolį, – jeigu ne kiti, suskubę pagalbon, jau seniai tavo Pukio tik kauleliai ir nageliai būtų likę…
– Bet jis užtat drąsus! Tikras Didkaukis! – Spangė įsisprendė rankas į šonus.
– Ir kvailas… – vyptelėjo Gugis.
– Ką?!
“Ei, ji man akis iškabins”, dingtelėjo kaukui, išvydus, kaip persikreipė Spangės veidelis ir išsiskėtė pirštai
– Čia ne aš taip sakiau, čia Snarkis, – paskubėjo apsiginti Gugis, dairydamasis, kaip čia pasprukus iš moteriško ratelio ir dar Gražę kartu nusitempus…


– Tu negeras, – Gražė peštelėjo gaurus.
– Kodėl, – nustebo Gugis, burna gaudydamas saldžią žemuogę, kabančią ant šakelės, kuria virš jo nosies vedžiojo kaukaitės ranka.
– Kam sakei Spangei, kad Pukis kvailas? Jis iš tiesų drąsus! Šokti ant lapės! Tu gi neišdrįstum!
Kaukas pasikėlė, pasirėmė ranka smakrą ir pažvelgė aukštyn, tiesiai į Gražės akutes.
– Supranti, – pasikasė pakaušį, – drąsa – tai dar ne viskas, ta lapė galėjo ramiausiai pabėgti, niekam nieko blogo nepadariusi. Mes gi nuvyti ją norėjome, o ne nugalabyti…
– Bet neišdrįstum! – mygė Gražė.
– Neišdrįsčiau, neišdrįsčiau, – suniurzgė Gugis, apsimetęs suirzusiu, – aš gi ne Didkaukis, aš tik Gugis. Tiesiog Gugis.
– Bet man tu ir toks mielas, – prigludo kaukutė, nardindama pirštus į jo gaurus, – toks Gugugugugis! – sugageno.
– O! – staiga atsiminė kaukas, – paklausyk: “Vasara bėga it kaukutė basakojė, žaidžia vandenėliu it gegužė raiboji”…
Gugio ausis jau jautė mielųjų dantukų prisilietimą, bet vietoje to išgirdo:
“Gegužė? Vandeniu? Ne… Tu čia kažką ne taip sudėliojai…”



II. Rimta žinia


Gugis išniro iš pomiškio – prieš kauko akis nusidriekė slėnis, apstatytas trobesiais, kurių pasienėmis lekavo liežuvius iškišę šunes, o pakraigiuose šildėsi senoliai. Na ir, be abejo, vaikai – nesvarbu, ar jie kaukų ar žmonių – klykavo, žvygavo, pešėsi… Žvelgimas į kaimą Gugiui visą laiką buvo kažkoks keistas – atrodytų, tie žmonės – tokie dideli, tokie gudrūs, tokie draugiški… O žiūrėk, kitą dien pikti kaip šeškai, pagatavi vienas kitą, o ir neatsargų kauką užtvatyti… Kaip ten senolis Urkis sako – prieštaringi, va, koks geras žodis. Kaukas pagremžė pakaušį – įdomu, Jaunius šiandien pasirodys? “Ech”, atsiduso, braukdamas prakaitą, “rasiu – nerasiu, bent pienelio paskanausiu”, apsilaižė ir nulapnojo link kaimo…
– O, ką gi mano akys regi! Ar tik ne didžiavyris Gugis mus vėl aplankė! – Nusišypsojo Ruokienė, išvydusį kauką tarpduryje. Ne, Pagiriai nepamiršo, kam turi būti dėkingi už žinią, jog per pelkes atbrenda geležiniai žmonės …
– Labas, motule, – kaukas mandagiai sustojo anapus slenksčio, žinodamas, kad nekviestam žengti į vidų – negražu.
– Na, tai užeik užeik, – pakvietė moteris, šluostydamasi rankas į prijuostę, – pienelio gersi? – pasiteiravo.
– O… – nesugebėjo paslėpti džiaugsmo Gugis, – žinoma! Ačiū… – išsišiepęs iki ausų kaukas žengė vidun.
– Prašau prašau, – Ruokienė padėjo pieno dubenėlį, pasilenkė ir užkėlė kauką ant stalo. “Žinoma, aš ir pats moku užlipti”, patikino save Gugis, “bet jeigu padeda – čia gi nieko blogo…”
– O tu koks sunkus pasidarei! – nusistebėjo šeimininkė.
– Vasarą pilvas pilnas – tai ir sunkus, – šyptelėjo jis, – oi kaip ačiū, mamule, – prieš puldamas prie pieno dar kartą padėkojo kaukas, į kurį Ruokio šeimoje jau visi žiūrėjo kaip į savą. Godžiai išgėręs pusę dubenėlio staiga atitoko:
– O gal man užkamšyti žiurkių urvus svirne? Arba sutvarkyti stogo kampą? – susirūpino, kad nebūtų laikomas vien veltėdžiu pieno ir duonutės prašytoju…
– Tai kad nieko nereikia, Gugi, – Ruokienė prisėdo ant suolo, – geriau jau paporink kokį nors nutikimą, kaip kaukai gyvena. Arba apie maumus, bezdukus, laumes, – ką jau ką, bet pasakojimus tai Ruokienė labai mėgo, o Gugis nebuvo iš tyliųjų ir liežuviu malti netingėjo.
– Na gerai, – linktelėjo kaukas, – papasakosiu apie maumus, – šyptelėjo, – jų tai visas gyvenimas ištisos pasakos, kikiki, – sukikeno.
– Gali ir apie maumus, – sutiko moteriškė.
– Gerai. Papasakosiu nutikimą, kaip nerangus glitena Munamukis pridarė kaukams daug daug vargo. Vieną dieną, – įprastai pradėjo Gugis, – kaukai kėlė gegužinę…
Staiga tarsi viesulas pro duris įvirto Ruokio sūnelis Beržas:
– Mamule! Mamule! Kunigas į kaimą atjoja! Su vyčiais!
– Vajetau, ar Rumbaudas? – pašoko Ruokienė. – Vai, tai bėk į lydymus, pakviesk tėvą, tegul sušaukia vyriją.
– Bėgu. Tik Vilkį kartu pasiimsiu!
– Imk imk, ir greičiau bėk – apsukusi vaiką paliepė moteris. Šis taip pat staigiai išnyko kaip buvo atsiradęs. Moteriškė skėstelėjo rankomis:
– Ak, mažuli. Nepavyko paklausyti tavo poringės. Bet pasaugok vėlesniam laikui. Eisiu pasižiūrėti, kokių žinių kunigas atnešė… Ag, nesilanko jis su geromis žiniomis, oi nesilanko, – susirūpinusi murmėjo Ruokienė, pranykdama tarpduryje.
Gugis išsriaubė paskutinius pieno lašus, pabaigė kramtyti duonutę, nusivalė burną, stryktelėjo ant suolo, nusileido ant aslos ir nutipeno link durų, už kurių jau girdėjosi didelis erzelis, žirgų prunkštimas, geležies skimbčiojimas. Šviesa šiek tiek apakino kauką ir jis ilgokai marksojo, kol pagaliau akyse išryškėjo kelių ginkluotų vyrų būrys, iš kurių visa povyza išsiskyrė ant žemaituko sėdintis stipriai sudėtas, griežtų veido bruožų vidutinio amžiaus vyras. “Hmm… Ir jis spindinčia krūtine?” – nustebo Gugis. “O, čia gi kunigas Rumbaudas… Galbūt tie, kas daugiau valdžios turi, tai jų ir krūtinės spindi?” – sumąstė kaukas. Tačiau tuojau pat jo dėmesį patraukė ir kitas netoliese trypčiojantis žirgas, ant kurio sėdėjo visiška bajoro priešingybė: tęvas, švelnokų bruožų, bet balne tiesiai besilaikantis jaunuolis. Jo ginkluotė spindėjo ne menkiau, nei kunigo, tačiau puikiai matėsi, kaip jis dar nejaukiai jautėsi karių būryje. “Va, Jaunius kur užsiropštė, ir kaip jį aptaisė”, iš nustebimo žagtelėjo Gugis, “čia tai bent… ” Vengdamas susidurti su visur besimalančiais vaikigaliais, kaukas pabandė prislinkti arčiau, kur jau plačiai mojavo rankomis ir dudeno iš laukų grįžęs Ruokis bei kiti vyrai. “Ech… Kad taip visada žmonės nekreiptų žemyn dėmesio” – pasidžiaugė Gugis slinkdamas “po minia”. Jis išniro tiesiai po bajoro karių žirgais. Pokalbis ir erzelis darėsi suprantamesnis:
– Į prūsų žemę? Vadovaujant Kenstučiui? – kažkas paklausė.
– Rengia kryžeiviai didelį žygį. Didysis kunigas nori jiems sutrukdyti, – paaiškino bajoras, – o jeigu skubės grįžti – patykosim…
“Oho. Patys puls geležinius žmones?” – nusistebėjo kaukas.
– Kiek dienų susiruošti? – niūriu veidu pasiteiravo Ruokis.
– Su būriu turi atvykti į pilį po trijų dienų, – pasakė bajoras. – Ar viską supratai?
– Supratau, kunige, – linktelėjo Ruokis.
– Puiku. Tu žinai, kas gresia, jeigu neatvyksit? – įrėmęs akis griežtai paklausė. Ruokis, atlaikęs žvilgsnį, atšovė:
– Ne tavo grasinimų išsigandę, kunige, atvyksim, o norėdami kryžeivius mušti. Kaip meškas urvuose išdusinsim, – Ruokio akyse tarsi kažkas pasikeitė. – Būk ramus dėl to. Turės Kenstutis kariaunos.
– Tai iki susitikimo, vyrai, – šūktelėjo bajoras, mostelėdamas savo būriui. – Ko snaudi, Jauniau? – šūktelėjo jaunuoliui. – Jojam pas meškininkus, no!
Kaukas mikliai pasitraukė nuo būrio tako į saugų atstumą. Ruokis ir vyrai apie kažką garsiai šnekėjosi, moterų veidus iškreipė nauji rūpesčiai ir baimės. Ant kaimo vėl leidosi grėsmės šešėlis. “Vat… nelengva žmogaus dalia”, – palingavo galvele Gugis, – “jeigu jie nedirba žemės, tai kapoja vienas kitą, jeigu ne vienas kitą – tai miško žvėris, jeigu ne žvėris – tai.. tai… Ir vėl vienas kitą”, – nusprendė kaukas. – “Ir taip nuolatos. Brrr…. turėtų jų gi likti mažai, kai taip vis skerdžiasi. Kažką Urkis ir apie tai sakė… “
– Gugi, eime skiniuko? – kilstelėtos akys susitiko su žvitriomis Beržo akutėmis.
– Vaike, leisk man su kauku šnektelėti, – staiga pasigirdo Ruokio balsas, ir žmogus priklaupė ant vieno kelio šalimais. Matyt, Ruokienė jiems abiems apie svečią pasakė.
– Na, mažuli… O tu bėk, bėk, – plekštelėjo jis sūnui, – ar girdėjai, apie ką su kunigu kalbėjom?
– Girdėjau, – atsiliepė kaukas, – kunigaikštis Kunstutis renka kariuomenę nuo geležinių žmonių, kryžeivių, gintis.
Ruokis nusikvatojo:
– Cha cha! Gerai, mažuli, tik ne Kunstutis, o Kenstutis, ir ne gintis, o mušti. Pulsim. Turi kunigaikštis žinių, kad kryžeiviai žygiuos į Junigedą. O mes tada žygiuosim pas juos, – Ruokio akys blizgėjo ryžtu, rimtumu ir kažkokiu linksmumu iš karto. – Ir netikėtai į šoną ka-ad smeigsim. Lygiai taip pat kaip tu tam kryžeiviui su smeiguoliu. Cha cha cha, – nusikvatojo iš visų plaučių. – Tai akis vartė, kai tave pamatė, pameni? Cha cha cha! Taigi, mažuli – staiga surimtėjo, – gal nori keliauti į žygį? Dievaž, tu man labai praverstum!
Gugiui nuo pasiūlymo net žadą užėmė. Krūtinėje vienu metu susigrūmė begalinis noras, nuotykių troškimas, nors kažkur protingą žodį taikėsi tarti ir baimė.
– Tu nesiskubink atsakyti, – paplekšnojo jam per pečius Ruokis. – Mes judėsim pas kunigą, kaip tu girdėjai, tik po trejų dienų. Tad galvok – juk tau susiruošti daug laiko nereikia, ar ne?
Gugis tyliai linktelėjo galva.
– Na, tai pasakyk, kai sugalvosi, – ir lokio žingsniu nušleivojo per kiemą.
“Še tau kad nori”, kaukas prisėdo čia pat ant žemės. “Eiti į žygį… Su žmonėmis… Pas kryžeivius… Brrr… Nors.. įdomu, oi kaip įdomu… O Jauniaus šiandien nebepamatysiu… Et, gaila.”


III. Jaunius


Gugis išlindo į pamiškę, pasitaisė kiškeną ir apsidairė – o štai ir Jaunius! Vaikinas pusiau sėdom drybsojo išlakios pušies šešėlyje. Greta žolę skabė nedidukas, gauruotas arklys, retkarčiais apsidairantis ir prunkštelintis. Kaukas vyptelėjo, “Ach, šit kaip, snaudi…”, – ir tylesnis už angį nusliūkino artyn. Žvitrios akutės rinkosi grobį: apsiausto sagė – neištrauks, per gerai laikosi, smeiguolis – šitas kiek per didelis, o, maišelis – ar tik ne duonutė ten? Patikrinsim… Smalsios rankutės jau tiesėsi link mazgo, kai šeimininko ranka čiuptelėjo kauką už čiuprynos:
– Praradai budrumą, vagili! – ir pakėlė jį nuo žemės.
– Tuoj pat nuleisk, – pareikalavo Gugis, – nes aitvarą prišauksiu!
– Ar ne? – Jaunius vyptelėjo. – O aš tavo aitvarą sugausiu, pažabosiu ir skrisiu į medžioklę!
– Pašvilpsi, o ne sugausi, – pasišaipė kaukas, – apdegins snukelį, ir bėgiosi visas raudonas kaip bruknė.
– Na gerai, įtikinai, – vaikinas pastatė kauką ant žemės. – Nešauk aitvaro.
– Vat taip jau geriau, – Gugis timptelėjo kiškeną, – ir pasišnekėti kaip žmonės galim.
– Žmonės, che, – išsišiepė Jaunius, – kai kam dar iki žmonių augti ir augti…
– Būtent, – patvirtino kaukas, – kai kuriems jaunučiams iki žmonių dar augti ir augti…
Ir valiūkiškai žvilgtelėjo į vaikiną – ar nesusierzino? Jaunius nelabai mėgo savo vardą – mat gavo jį būdamas jauniausias, penktasis kunigo Rumbaudo sūnus, o jauniausio sūnaus dalia…
Bet vaikinas tik vėl atsirėmė į pušį ir tarė:
– Žinai, tėvas vėl joja į žygį…
– Žinau, – linktelėjo Gugis. – Buvau Pagiriuose, mačiau, kaip kariauną rinko…
– O manęs neima… – pasiguodė.
– Kaip gi neima? Juk buvai Pagiriuose su blizgančia krūtine… – nustebo kaukas.
– Buvau… Bet čia tik šiaip… Nors Vykintas už mane tik metais vyresnis…
– Tai Vykintą ima? – pasitikslino kaukas.
– Ima… – linktelėjo Jaunius, – o man sako – kas motina pasirūpins, jeigu mes negrįšim…
“Geriau net nesakysiu, kad man Ruokis siūlė eiti kartu, visai nuliūs”, nutylėjo Gugis.
– Be to, į pilį atvyko kunigas Žalsvys, – tęsė vaikinas, – o kartu su juo – ir žmona bei dukra, Audrė… – tardamas šį vardą Jaunius lyg ir stabtelėjo, įsiklausydamas kaip skamba. – Tai tėvas vėl sako – liksi ir ginsi moteris… Tai taip pat garbinga!
“Vat ko aš niekada nesuprasiu – tai tos nelaimingos garbės”, sumintijo Gugis, bet balsu pasakė ką kita – paguodė:
– Oho, kaip tėvas tavim pastiki!
Jaunius gaižiai šyptelėjo:
– Pasitiki… Kokią čia garbė lindėti už kuorų, kai broliai ant žirgų tuos išgamas kapoja…
– O kodėl tas, na, kunigas, kur sakei, čia atvežė savo moteris, jis ką – pilies neturi? – pamėgino nusukti kalbą nuo sunkiai suvokiamos garbės kaukas.
– Turi jis pilį, – Jaunius paspyrė gurgutį, – bet sūnų neturi… Šimtininkui pilį ginti palieka, o tėvui sako – va, tu ąžuolus augini, tai lai pagloboja ir mano liepužėles…
– O tau… nepatinka globoti? – bandė suvokti Gugis.
– Ne… – numykė jaunuolis. – Bet, supranti, kaipgi aš jas globosiu, jeigu dar nė vieno žygdarbio neatlikau…
– Žygdarbio? – visai nustebo kaukas.
– Žygdarbio – na, didelio kažkokio, tokio ypatingo darbo… – mėgino paaiškinti Jaunius.
– A… darbo… Na, tai…
– Ne, tu turbūt nesupratai. Žygdarbis – tai kažkas tokio… Tokio – na, svarbaus, didingo. Kad ir…, ai, na, jojimas į karą – tai jau žygdarbis!
– Mmmm…, – numykė kaukas ir vėl paklausė:
– O be karo jokių žygdarbių nebūna?
– Na, – Jaunius spragtelėjo pirštais, – būna… Būna, kai, pavyzdžiui, va medžioklėje ką nors užpuola lokys, o tu jį pasmaugi plikomis rankomis…
– Oho! – kaukas net šoktelėjo. – Lokį? Plikomis rankomis?
– Aha, – linktelėjo vaikinas, – yra tokių… Va ir Žalsvys sako, kad jam vieną kartą teko…
– Na na, – nenorėjo patikėti kaukas, be to, matė, kad Jaunius su šituo žygdarbiu nesusitvarkytų, – o gal ir be medžioklės dar žygdarbį galima padaryti? – neatstojo.
– Na… Iš viso, jeigu kas nors ką nors išgelbsti, kai būna kas nors blogo, irgi sako, kad žygdarbis… Iš gaisro, vandens…
– Šit kaip! – šitokie žygdarbiai jau Gugiui atrodė protingesni, nei jojimas į karą ar lokių smaugimas plikomis rankomis. – Na, tai tada tau reikia ką nors išgelbėti ir baigtas kriukis – turėsi savo žygdarbį!
– Cha, – šyptelėjo Jaunius, – o ką tu siūlytum man išgelbėti? Gal tave?
– Mane? – nustebo kaukas. – Nuo ko?
– Na, pavyzdžiui, nuo… Ai, juokauju.
– Aha, – Gugis linktelėjo. – O aš ne, – kauko galvoje radosi gudrus sumanymas ir jis pasiūlė:
– Pagalvok, ką tu norėtum labiausiai išgelbėti?
– Et… – Jaunius kiek patylėjo, tada atmetė plaukus atgal, ir, pažvelgęs į kauką, išpylė:
– Svajoti tai svajoti… Vat norėčiau Audrę išgelbėti. Žinok, patinka man jinai, labai patinka… Jaučiuosi kaip nesavas, kai ji netoliese – nesąmones visokias darau, – tarsi patvirtindamas žodžius jis pagriebė gurgutį ir švystelėjo bet kur, – ar kaukam taip būna?
– Būna, – Gugis išsišiepė. – Oi, kaip būna, – sukikeno, prisiminęs, kaip ir pats taikydavosi pasipainiot Gražei ant kelio kiekviena įmanoma proga…
– Tai va, jeigu išgelbėčiau Audrę, – tęsė jaunuolis, – būčiau didvyris. Nedidelis, bet…
– Vadinasi, teliko sugalvoti, nuo ko ją reiktų gelbėti, – stryktelėjo kaukas. – Ar ji mėgsta eiti į girią?
– Ne… Bent… Nemačiau, ji čia tik antrą dieną…
– Gaila… – lengviausią kelią teko atmesti. – O ką ji dar mėgsta?
– Ji… Mėgsta… – Jaunius netikėtai sutriko ir nuraudo, – maudytis…
– Kur? – dalykiškai tikslinosi Gugis, aiškinimąsi, ko gi taip pasikeitė bičiulio veido spalva, palikęs ateičiai.
– Kur kur? – pyktelėjo bajoraitis, – upėje, žinoma.
– Upėje… Upėje!? – kaukas nušvito.
– Aha, o ką?
– Gerai… – Gugis patrynė delniukus, – netgi puiku!
– Kas čia tokio puikaus? – nustebęs klustelėjo Jaunius. – Nors… – ir vėl nuraudo, bet kaukas to nebepastebėjo, o tik zujo pirmyn atgal kažką galvoje dėliodamas ir kikendamas.



IV. Pagalbininkas


Gugis strikinėjo nuo kupsto ant kupsto, jau net pykdamas – kurgi tie akivarai prašapo? Išdžiūvo? O tada Munamukis kur dėjosi? Negi teks traukti jo irštvos ieškoti – ir tai, kažin ar rasi… Bet dėl draugų – ko gi nepadarysi?
Saulė jau pasuko žemyn nuo padangės, o maumo paieškos vis dar nesisekė. Beveik praradęs viltį, kaukas nusprendė nueiti į dar vieną pakraštį, kur kaip tik vakarop samanose Munamukis mėgdavo voliotis, gąsdindamas besišildančias angis. Tačiau tai būdavo taip retai – mat glitena labai tingėdavo judėti kur nors toliau akivaro, nebent kažkas ypatingo nutiktų… Ir, visgi, prasibrovęs pro keletą krūmų, Gugis vos necyptelėjo iš džiaugsmo: giliai įspaudęs sąmanas, kad net išspaustas vanduo susiliejo į balutę aplinkui, tarsi didžiulis juodas kupstas prieš jo akis drybsojo maumas. “Liūdnas kaip jaunas Mėnulis”, įvertino kaukas, atidžiau žvilgtelėjęs į nuleistas ausis, surauktą nosį… Munamukis tyliai maurojo:
– Mau… mau… ak ir nesiseka gi vargšui maumui… Juk tik pažiūrėti tenorėjau, tik pažiūrėti… Ot, nelabosios!
– Sveikas, Munamuki, kas gi atsitiko, kad ausis nuleidęs? – patogiai atsiremdamas į berželį paklausė kaukas.
– A… Gugis… Žmogkaukis… – dėbčiodamas viena akimi subambėjo maumas. “Čia tai bent”, nusistebėjo kaukas, “kas gi mane čia taip vadina?..”
– O tave kas į liūną atnešė? Girdėjau, pas žmones įsitaisei… Vagiliauji, kaip ir visa jūsų padermė…
– Blogai girdėjai, – atkirto kaukas, – ar tik Spangė ko nors nepricypavo, a?
– Kas pricypavo – tas, – murmtelėjo maumas, – šarkos ant uodegų nešioja, vat, mau.
– Mažiau klausyk šarkų, glitena, o tai vėl pritarkš, kad girtuoklės valgomos – paskui darsyk dainuosi taip, kad visi briedžiai atbėgs varžovų ieškodami, – sukikeno kaukas.
– Vai, mau, koks gudrus – ar tik ne Zubris primokė iš maumų šaipytis, tuoj kai maumtelsiu, tai…
– Tingėsi… – bet Gugis dėl visa ko žengė žingsnį atgal, maža kas tam padarui šaus į galvą. “Nereikia jo erzinti tiek daug, paskui atsisakys padėti…”, sudraudė save.
– O ko tu vėl dejuoji? Maumulė išvarė? – paklausė tarsi susirūpinęs.
– Mau… Ne maumulė išvarė, kaukiūkšti, ne maumulė… Laumės nuskriaudė, nosį nusvilino… Pažiūrėk, kokia jautri!.. Mauuuuuu!!! – sustūgo maumas ant viso raisto, kai Gugis vos vos palytėjo jo nosį.
– Tai vėl slapčiomis jų ratelius stebėjai? O gal net pagauti bandei?
– Nebandžiau pagauti… Tik žiūrėjau… Bet jos vis tiek supyko ir kad šle-ept su vaivos juosta per nosį, per akis, štai ir bijau visas apsvilintas maumulei rodytis… mau, mau, mauuu…
– Ech tu maume maume, – vėl nesusilaikydamas nuo pašiepiamos šnekos auklėjo Gugis, – taigi žinai, kad laumės nemėgsta, kai kas nors jų ratelius trukdo. Tai kam vis bandai?
– Tai kad patinka man tos žvitriaakės. Ak, kaip patinka… Jos tokios šviesios, tokios baltos, o maumai visi tokie juodi, tokie tamsūs… – liūdnas linksėjo maumas.
– Nežiūrės jos į tave, pelkių glitena, nežiūrės, – patikino Gugis, bet tuoj atitoko, kad vėl erzina Munamukį, todėl pridūrė:
– Žinok, jos ir į kaukus nežiūri, o apie bezdukus iš viso nekalbu – gaudo ir kutena, kad nebezdėtų, mat labai smarvės nemėgsta, tai tie nabagai net kojas pakrato… O va tu juk turi savo maumulę ir džiaukis, kad ne vienas po pelkes klajoji.
– Džiaugiuosi… – sutiko maumas.
– Klausyk, Munamuki, – Gugis surimtėjo, – o tu moki paslaptis saugoti?
– Paslaptis? Kokias? – maumo ausys tuoj pat pakilo, o akys sužibo.
– Ne… Tu man pirma atsakyk, ar moki, – pareikalavo kaukas.
– Maumas – akmuo! Maumas – tamsus akivaras! Maumas – tylus it žemė, maumas – nuverstas rastas, mau! – išbėrė Munamukis.
– Hmmm, – susiraukė Gugis, – tu taip ir neatsakei – moki ar ne.
– Ot kaukiūkštis, – maumas net tekštelėjo letena. – Žinoma, kad moku.
– O šarkos? – prisimerkė kaukas.
– Šarkos? Aš su jomis net nesikalbu!
– Na gerai, tada klausyk įdėmiai…
– Mau, – Munamukis atsuko ausį.
– Supranti, – pašnibždomis ir dairydamasis aplinkui dėstė Gugis, – ten, už miško, stūkso bajoro Rumbaudo pilis. Pro ją teka upė, o toje upėje… toje upėje…
“Kas ten, po šimts šeškų, gali būti??”, karšligiškai stengėsi sugalvoti kaukas…
– Ten daug visokių labai įdomių dalykėlių, atsimeni mano smeiguolį – tą kalaviją?
– Mmmm… prisimenu… – per daug nesusižavėjęs murmtelėjo maumas.
– Ten plauko pulkai… pulkai auksinių žuvelių, – toliau skiedė Gugis, net neįsivaizduodamas, kur toliau pasakėlės nuves: dabar svarbiausia buvo sudominti šitą tinginį…
– Auksinių, mau? – nustebo maumas.
“Oi, jis gi net nežino, kas tas auksas, ne su žmogum juk kalbu”, norėjo sau taukštelėti per kaktą kaukas, bet pabandė paaiškinti:
– Na, auksas – tai toks dalykas, kuris labai labai gražiai blizga… Tarsi… Tarsi… rasos lašas!
– A, rasos lašas, – maumas vyptelėjo ir Gugis suprato nepataikęs.
– Bet matai, – skubėjo taisyti padėtį, – rasa blizga tik saulėje, o auksas – visada. Vat ir įsivaizduok žuvį, kuri blizga tarsi rasos lašas visą laiką? Norėtum tokią pagauti?
– Mau, gal ir norėčiau… – panašu, Munamukis nesiruošė kibti ant meškerės, ką čia dar sugalvojus? Et…
– Tai va, jeigu nori – papasakosiu, kaip ten nuplaukti…
– Na, papasakok… – be didelio noro sutiko.
Tačiau buvo aišku, kad pasakojimas įeis per vieną ausį, o išeis per kitą, net jeigu pastaroji abejingai nuleista. Reikia dar kažką sugalvoti, tik ką? O! Toptelėjusi mintis galėjo tikti…
– Bet žuvelės – ir tai dar ne viskas, – kiek galima paslaptingiau vėl pradėjo kaukas. – Kiekvieną vakarą ten ateina labai graži mergaitė, ar tau teko regėti žmonių mergaites?
– Teko, – linktelėjo maumas. – Jos mažos, purvinos ir cypia.
“Ui”, Gugis net susiraukė, “tai bent glitenos griežtumas…”
– Ė, tu klysti, – puolė aiškinti. – Žinok, žmonių mergaitės net už laumes gražesnės – laumės ir mažos, ir kanopėtos, o žmonių – tarsi gulbės…
– Gulbės… – apsilaižė maumas.
“Pekla, negi man reikės ieškoti iš kur gulbių gauti? Pamėginsiu dar sykį…”, pasiryžo.
– Be to, toji, kuri ateina – ji nepaprasta! Ji kunigo duktė, pusiau laumė!
“O va čia jau visai meluoju”, pats sau niurgztelėjo kaukas,
– Graži tarsi aušra… – neryžtingai pridėjo, suprasdamas, kad turbūt teks traukti ieškoti gulbių…
– Sakai, pusiau laumė? – maumas plačiai atsimerkė.
“Nejaugi?”, nurijo tramdomą džiaugsmą Gugis.
– Aha, balta, aukšta, o lengvumas – kaip plunksnelės… – kaukas net stryktelėjo ir sumojavo rankomis, rodydamas tą plunksnelę.
– Kaukiūkšti… – pasirangė Munamukis, liulindamas samanas…
– Taip, – vėl sukluso Gugis, bet maumas, atsukdamas vakaro saulei kitą šoną, tik pašaipiai dėbtelėjo į kauką ir amtelėjo:
– Gražiai kalbėti tu moki, bet dabar sakyk aiškiai, dėl ko tau prireikė, kad aš ten nuplaukčiau?
Gugis bejėgiškai nuleido rankas – še tau kad nori… Dabar maumo be atlygio neįkalbėsi…


V. Didvyris


Gugis užsiglaudė už krūmo. Audrė lėtais žingsneliais leidosi prie vandens. Suvirpėjusios kiek tolėliau esančio krūmo šakos žinančiam būtų išdavę Jauniaus buvimo vietą, bet Audrė juk nesitikėjo čia dar ką nors rasti! Mergaitė apsidairė, pasikaišė sijoną ir įbrido. Gaivi srovė apsivijo jos kojas beveik iki pat kelių… Gugis pliaukštelėjo vytele duodamas ženklą ir mintyse paragino: “Nagi, lįsk, glitena!” Taip, jie visgi susitarė – tik maumas už tai paprašė nei daug, nei mažai – statinaitės alučio! “Nieko, kaip nors gausiu”, ramino save kaukas.
Upė suraibuliavo, išniro juoda maumo galva, vartanti dideles, geltonas tarsi gintarai akis.
– Mauuu! – pareiškė apie savo pasirodymą Munamukis.
Audrė sustingo it įkasta, pakėlusi nebaigtas nešti iki veido rieškutes. Vanduo, likęs delnuose, kapsėdamas spruko atgal į upelį. Kurį laiką jie vienas į kitą tik spoksojo – maumas tikrino, ar tikrai Gugis nemelavo, o Audrė – žinoma, iš begalinio nustebimo. “Na, daryk gi ką nors!”, mintimis padrąsino Gugis. “Cypk, šauk pagalbos! Ką, maumų nebijai? O jeigu iš tiesų…”, ėėė, tokios kliūties jis tikrai nebuvo numatęs… Tuo tarpu maumas, matyt, užmiršęs, kad jo užduotis gąsdinti, antrą kartą sumaurojo visai draugiškai:
– Mauuu, u! – ir slinktelėjo arčiau link žmogės, iš tiesų taip primenančios laumę, tik neapsijuosusios vaivos juosta ir turinčios kojų pabaigas daug panašesnes į jo letenas nei į kanopas… Bet čia mergaitė atsitokėjo:
– Vai!! – sukliko ji, puldama į krantą.
– Mau? – nustebo Munamukis, nebesuvokdamas, kodėl staiga ši gražuolė pakeitė savo požiūrį ir nebenori net susipažinti. Bet laiko aiškintis ir mėginti ištaisyti nesusipratimą jam neliko – mat Jaunius, riaumodamas it lokys, gavęs bitininkų kalade į kuprą, skriste nuskriejo tuos keletą sieksnių, skiriančių jo užuoglaudą nuo upės ir stryktelėjo tiesiai… ant maumo! “Vaje!”, išsižiojo Gugis – mat buvo jo eilė nustebti. “Mes… taip nesitarėme!!! Oi, kas dabar bus…”, kaukas net užsimerkė, nujausdamas, kad maumas, iš pažiūros nerangus, gali pridaryti ir nemaža rūpesčio – mat jėgos padarui netrūko. Gi Munamukis tokios kiaulystės ir dar niekšingo trečio pašalinio (ką tuos kaukus skaičiuoti – jie gi vos už gurgučius didesni) puolimo iš šono tikrai nesitikėjo (kažkas tik turėjo smeiguoliu prieš nosį pamojuoti ar kitaip, kaip ten kaukiūkštis sugalvojo), tad kol dingtelėjo, kad kažkas nori ant jo joti, prabėgo keletas akimirkų, bet kai jos prabėgo… “Ką daryti, ką daryti?”, pyškėjo kauko mintys, o Jauniui irgi pasitaikė proga nustebti – mat maumas nebuvo tai, ką galima sugriebti ir išlaikyti, ne veltui jį kaukai vadino pelkių glitena. Slidus it ungurys Munamukis netruko išslysti iš užpuoliko glėbio, bet, skirtingai nei Gugis vylėsi, nesiruošė gėdingai sprukti, o tik vikstelėjo uodega, apsisuko ir, suurzgęs karingą “MAU!”, pats dryktelėjo ant Jauniaus, parversdamas vaikiną į vandenį. Audrė, paknopstom išpuolusi į krantą, klykdama nuskuto link papilio, pamiršusi net pasidomėti, kas gi vandenyje dedasi. Gerai, kad kova virė jau visiškoje seklumoje… Tačiau Gugis žinojo, kad įpykęs maumas – tai ne juokai ir Jauniui gali blogai baigtis, nors jis ir nustūmė Munamukį, aklai vožtelėdamas kumščiu taip, kad tas net kiauktelėjo. Nieko nebesugalvodamas geresnio, kaukas išpuolė iš už krūmo ir užriko:
– Munamuki, plauk iš čia, greičiau! Plauk, nes tuoj daugiau žmonių atbėgs! Su pagaliais ir smeiguoliais! – ir iš tiesų, nuo papilio vis geriau girdėjosi bėgančių žingsnių tapnojimas…
– Mau! – apsidairęs Munamukis jau daug greičiau įvertino padėties pokrypį ne jo naudai ir niurktelėjo į srovę. Tiek jį ir tematė.
Jaunius, šlapias it viščiukas, išsvirduliavo ant kranto ir priekaištingai pažvelgė į Gugį:
– Tu juk nesakei…
Kaukas tik palingavo galvelę – na, negi dabar barsies ant to kvailelio, kuris turėjo maumą tik nuvyti, o ne mėginti sugauti… Dar vienas didkaukis, ne, didžmogis pasirodo… Ir ką jam dabar pasakyti? Gal tiesą, bet ne taip tiesiai?
– Koveisi šauniai… – atsiduso Gugis.
– Tikrai? – Jauniaus akys sužibo.
– Beveik šauniai… Tik maumų niekada niekas nepuola tol, kol jie vandenyje…
– Dabar jau žinau, kodėl, – burbtelėjo vaikinas.
– O juk būtų užtekę tik išgelbėti Audrę… Dabar ji pabėgo, tu likai šlapias, o man reikės sugalvoti, kaip susitaikyti su Munamukiu. Gerai, kad maumai net ir keršyti tingi… Bet kam tau jį reikėjo gaudyti?
Tačiau atsakymo išgirsti nespėjo, nes nuo šlaito jau leidosi atbėgę į pagalbos klyksmą žmonės. “Nesirodysiu”, nusprendė kaukas ir išsitiesė žolėje. Pirmasis atbėgęs vyras piktai žvilgtelėjo į Jaunių, bet veidas tuoj pat persimainė ir jis pagarbiai nusilenkė:
– O, bajoraitis Jaunius…
– Kas gi čia dėjosi? – paklausė pribėgęs kitas, žvelgdamas į šlapią vaikiną ir mintydamas kažkokius įtarimus, kodėl mergiotė klykdama it skerdžiama pabėgo, – Ė, bajoraitis… – atpažino.
– Maumas norėjo Audrę nusitempti, – niūriai tarstelėjo Jaunius, sviesdamas į vandenį akmenėlį.
– Maumas? – kažkuris pasitikslino.
– Aha… Toks didelis, juodas ir… glitus, fe, – bajoraitis pasibjaurėdamas žvilgtelėjo į rankas, išteptas tamsiomis gleivėmis.
– Bet maumai upėse?.. – vėl suabejojo kažkas.
– Būna, – kitas patvirtindamas linktelėjo, – mačiau kažkada, kaip žvejokliui už kojos čiupo… Tiek ir tematėme.
– O gal ne maumas ten buvo, o šamas? – atsirado dar vienas gudruolis. – Ar su ūsais buvo, bajoraiti?
– Be ūsų, – Jaunius atsistojo, – tai buvo pats tikriausias maumas, bet dabar jau turbūt parplaukė atgal į pelkę, todėl galite iš čia keliauti ramūs… Ačiū, kad atskubėjote.
– Prašom, – atsiliepė tas, kuris atbėgo pirmasis. – Žinote, mergikė visa klykianti atlekia – upėj žvėris, upėj žvėris, tai mes ir paknopstom…
– Tikrai labai ačiū, – Jaunius net nusišypsojo. – Bet dabar jau galite drąsiai grįžti prie darbų.
– O jeigu vėl atplauks? Ir ko čia maumui galėjo reikėti… – vėl kažkuris susidomėjo.
– Bet gal tai visgi buvo šamas? – kito būta atkaklaus.
– Tu, kvėša, nei šamo, anei maumo nematęs, todėl nelįsk čia su savo šamais, – trečias paniekinamai numojo ranka.
– Ar tai aš nematęs? – pašoko negražiai pavadintas. – Tai čia tu aklas ir neveizėji, kad maumai veisiasi tik kūdrose ir pelkėse, bus tau upėje maumas…
– O ko jam nebūti, ką, vanduo kitoks?
– Ogi taip, vanduo kitoks – tekantis! Žinai, va toks bėėėėėėėgantis, – šamininkas sumakalavo rankomis. – Bėėėėgantis!
“Vajejau”, Gugiui kilo begalinis noras užsikišti ausis, taip žmonės įsigarsėjo…
– Vai vai vai, bėgantis vanduo – išsišiepė trečiasis. – O tu nosį bėgančią nusivalyk, nes ir iš ten šamai ims lįsti.
Nugriaudėjo juokas, suniekintas šamininkas pūkštelėjo porą sykių, vis žiodamasis atsikirsti, bet nesugalvojo nieko pakankamai aštraus, tad perbraukė rankove panosį ir liko stovėti susiraukęs.
– Na, – pamatęs, kad pagalbininkų taip lengvai atsikratyti nepavyks, vėl prabilo Jaunius, – jeigu jūs norite – tykokite, o aš jau keliausiu.
– Tykosim – netykosim, o bent jau nusimaudysime – tai tikrai, – tarė kažkuris ir tuoj puolė įgyvendinti sumanymą, vilkdamasis marškinius.


Gugis sekė Jaunių šiek tiek atsilikęs, nesirodydamas žmonėms, kol maudynė liko tolokai už nugarų.
– Gugi, – pakvietė Jaunius, sėsdamas ant žemės ir nuskindamas smilgelę.
– Aha, – kaukas irgi prisėdo Greta.
– Keliausi su Ruokiu?
– O… Net nežinau…
– O aš keliausiu! – Jaunius krestelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į tolumoje mėlynuojančias neaprėpiamas girias.
– Betgi tėvas tavęs dar neleidžia, – priminė Gugis.
– Padarysiu taip, kad jis net nepastebėtų. Kai kariauna susiruoš, patyliukais prisijungsiu – apsimesiu broliu… Nukniauksiu jo šalmą… Nėra čia man dėl ko pasilikti, – vaikinas piktai kramtė smilgelę, – nėra! – trinktelėjo kumščiu į žemę.
Kaukas net nežinojo, ką atsakyti – pritarti sumanymui, kai pats neapsisprendęs, atkalbinėti? Jis juk jautė, kad Jauniaus lūpomis kalba nepavykęs judviejų sumanymas ir todėl ką nors patarinėti bent jau kol kas – beprasmiška… Bet štai žvitrios kauko akutės pastebėjo dar kai ką ir jis vėl šmurkštelėjo į žolę.
– Jauniau, – nuskambėjo greta.
Jaunuolis, netikėdamas savo ausimis, pašoko. Čia pat stovėjo Audrė! Ji iš po nuleistų blakstienų dėbtelėjo į vaikiną ir nejaukiai sumindžikavus tarė:
– Ačiū…
Jaunius neatsakė nieko – bet ne todėl, kad būtų prarijęs liežuvį vos išvydęs tą, dėl kurios taip stengėsi, o dėl to, kad nenaudėlis žvilgsnis netikėtai užkliuvo už to, ką prastokai slėpė nespėję išdžiūti prigludę plonos drobės marškinėliai…
– Kad… – išlemeno.
Mergina, pastebėjusi jo žingeidumą, staigiai sukryžiavo rankas ant krūtinės ir karingai krestelėjo galvą, mėgindama nuvyti raudimą.
– Nėr už ką, – vaikinas pagaliau atsitokėjo ir šyptelėjo.
– Yra, – netikėtai karštai užginčijo Audrė, – tas pabaisa mane nusitempti galėjo, o tu jį…
– Aš jam nieko nepadariau, – Jaunius gūžtelėjo pečiais. – Maumo taip lengvai nenutversi, jis slidesnis už ungurį…
– Bet tu taip jį drąsei puolei, o aš pradžioje net nesupratau, kas dedasi… – neleido jam kuklintis mergina.
“Tu dar paklausk, ką jis ten veikė”, patyliukais išsiviepė Gugis.
– Na, man atrodė, kad tu jo labai išsigandai… – vaikinas pažvelgė tiesiai į akis, tarsi ieškodamas patvirtinimo. Audrė nusuko žvilgsnį ir murmtelėjo:
– Na….
– Ką aš matau! – nugriaudėjo dar vienas balsas, – ar tik ne didvyris – maumų medžioklis šnekasi su išgelbėta karalaite?!
Gugis jau keletą akimirkų stebėjo šį didelį vyrą, atskubantį nuo pilies, bet net nemanė, kad jis eina čia…
– Šaunuolis, Jauniau, šaunuolis, – kratė vaikino ranką žmogus, – išgelbėjai man dukrą, o tai būtų Audrė maumų karaliene tapusi! Cho cho! – dundėjo tarsi iš statinės.
“A, tai čia Audrės tėvas”, sumojo Gugis, “kunigas… Žalsvys, ar kaip jį ten?”
Jaunius nusišypsojo:
– Tokią puikią dukrą kaip jūsų saugoti tiesiog būtina, nes… – ir nebaigė sakinio, pastebėjęs, kad Žalsvys, kramtydamas lūpų kampučius ir tramdydamas akyse dūkstančius velniukus, žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą jaunuolį.
– Na na, aš klausau, nes… – paragino.
– Nes ji tarsi… – pabandė tęsti vaikinas, – bet Audrė, stovėjusi nuleista galva, staiga treptelėjo koja ir… pasileido tekina atgal į pilį.
“Va tai tau”, susikrimto Gugis, bet merginos tėvas, panašu, visai nesusirūpino, o tik šypsodamasis dar sykį patapšnojo per petį Jauniui:
– O tu, pasirodo, gražbylys! Teisingai, prie merginų be gražbylystės – nė per žingsnį neprieisi… Et, tai ką, – varstydamas jaunuolį žvilgsniu, nuo kurio šis norėjo sulįsti į patį giliausią kurmrausį, tęsė bajoras, – po metelių gal ir piršlių teks laukti? Neišvyčiau… Gal…
Žalsvys plačiai nusišypsojo ir mostelėjo ranka:
– Bet apie tai kada nors vėliau… Eime, pietūs jau laukia, – nurodė. – Ir motina tavęs ieškojo.
Palaukęs, kol vyrai kiek nutols, Gugis atsistojo. Širdelėje daužėsi netvardomas linksmumas – vat taip vat, visgi pavyko! Lengvas Jauniaus žingsnis, atskardantis bajoro kvatojimas – visa tai džiugino, juokino, tarsi kutulys būtų apsigyvenęs ore. Ir tada kaukas sušuko – sau, upei, saulei, miškui, piliai, Munamukiui – visiems:
– E-hei! Ir į jokį žygį tu nebejosi! – o tai buvo skirta jau tik Jauniui. Nors, kai šiek tiek atslūgo džiaugsmas, kaukas pagalvojo ir apie save…


Paskutiniai žmonės dingo posūkyje, bet dulkių debesis dar ilgai ženklino tą vietą, kur medžiai paslėpė būrį nuo išlydinčiųjų žvilgsnių. Rytas dar tik turėjo džiovinti rasą, bet tokiomis dienomis net ir rasa krisdavo sausesnė… Gugis žvelgė į papilį, sugrįžusį prie savų darbų, į girią – tylią ir paslaptingą, į pilį – niūrią ir smailiakuorę. Jis atsiminė taikų Ruokio atodūsį “Na, iš tiesų, ką aš čia sugalvojau…”, kai pasakė, kad į žygį neis, paraudusias Ruokienės akis, kai į skepetą rišo duonutę, medų, tarsi jauną vilkiūkštį savame kailyje nesitveriantį Jaunių, iki baltumo suspaudusį kalaviją, kai, šalia stovint Audrei, jis padėjo kunigui Žalsviui įlipti į balną ir išgirdo: “jeigu Dievai lems, kad negrįšiu – pasirūpink ja ir būkit laimingi”… O tada tarsi iš miglos atplaukė senojo Urkio ištarmė, sprendžiant, kam atiteks rudosios plėšikės kailis. Išminčius, išdalinęs visa kita, ilgai galvojo, ir, galiausiai, tarė susirinkusiems: “Didkaukiu būti lengva… Sunkiau būti šalia jo”, atiduodamas kailį Pukio motinėlei…


2002 04 08



Parašyti autoriui


Pasakykite nuomonę diskusijose



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas