Skaitiniai

2002-11-11
 

Skaitiniai: Drakono akis

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Du vyrai tyliai besišnekučiuodami priartėjo prie aukštos metalinės tvoros, juosiančios prašmatnų dviejų aukštų namą. Čia jiedu trumpam sustojo, susmeigė akis į langus, skleidusius ne itin ryškią, tankių naktinių užuolaidų prislopintą šviesą.


– Turbūt dar namie, – pusbalsiu ištarė aukštesnysis vyras, kurio labiausiai įsimenanti veido dalis buvo ilga tiesi nosis.


– Ša! – skubiai nutildė jį mažas storulis, bet jis pavėlavo. Už tvoros nuaidėjo duslus lojimas, ir po akimirkos jų link sunkiai atšuoliavo nemažo ponio dydžio šuo.


Abu vyrai šastelėjo nuo tvoros, bet po akimirkos susivaldė ir neskubėdami nužingsniavo šalin. Šunėkas savo kalba pasibarė dar porą minučių ir pagaliau užsičiaupė. Atėjūnai apsuko nedidelį ratą ir netrukus vėl priartėjo prie tvoros. Tolimesnius veiksmus jie, matyt, jau buvo aptarę, nes storulis, nė žodžio netardamas, iš krepšelio ištraukė nediduką skudurą, kurį bemat išvyniojo.
– Ei, Tobi! – pašaukė jis.


Šuo netruko pasirodyti. Šįsyk vyrai jo neišsigando.


– Ėsk, šuneli, – minkštai ištarė storulis ir numetė skuduro turinį ant žemės. Šuo dėl padorumo sulojo dar porą sykių, o po to ėmėsi ėsti. Tai, ko gero, būta stiprių nuodų: pasisotinęs Tobis nespėjo kaip reikiant apsilaižyti, o jie jau pradėjo veikti. Dar valandėlė, ir šuns inkštimas nutilo visiems laikams.


Aukštesnysis vyras perkišo ranką per vartus ir atrakino juos. Ieję vyrai pirmiausia vel užrakino vartus, o po to nutempe šuns lavoną šalin ir paliko ji po obelimi. Šviesoje ji lengvai pastebes, bet tam teks dar palaukti visą vakarą ir ištisą nakti.


Prie lauko durų jie išgirdo balsus ir nieko nelaukdami šastelėjo už agrastų krūmo. Išdavikiška šviesa, išsiveržusi pro praviras duris, nušvietė dalį krūmo, tačiau abu įsibrovėliai liko nepastebėti.


– Atsimink, sūneli, – jau turbūt penktą kartą kantriai kartojo moteris, – jei tik išgirsi ką nors neaiškaus lauke ar bet kas pabandys patekti vidun, iš karto spausk raudoną mygtuką. Tada atbėgs tėvelio draugai ir tau padės. Ar supratai?


Berniukas turbūt linktelėjo, nes motina nepakartojo klausimo, o pasilenkusi pabučiavo sūnų ir apsisuko eiti.


Vyras užrakino duris, dar sykį truktelėjo jas, kad tuo įsitikintų, ir patraukė prie jo laukiančios žmonos.


– Žinau, kad užtruksim neilgai, kad tavo vyrai budi, bet vis tiek neramu, – pasiguodė moteris.


– Nebijok, viskas tvarkoj, – vyras ją apkabino per liemeni ir nuvede varteliu link.


Prie jų atsigręžė ir pašaukė šunį.


– Vėl tas velnias laksto aplink namą, – ne visai patenkintas ištarė vyras. – Na, bet šunys jo nematė! Sumedžios kokį kurmį ir vėl atlėks čionai.


Porelė užrakino vartelius, sėdo į automobilį ir greit dingo iš akių.


– Velniava, – pro dantis iškošė storulis. – Kiek mano nedidelė, bet protinga galva išneša, tai jie namie paliko vaikį, o jo rankose kažką panašaus į signalizaciją.


– Arba pavojaus sireną, – isiterpe bendrininkas.


Storulis kantriai išklausė jo repliką ir tęsė toliau:


– Tai mums netinka. Buvo pasakyta, kad išeis visi. Rodos, aiškiai sutarėm – jie išeina, mes įeinam. Užlipam į antrą aukštą, nueinam į galinį kambarį, surandam stalčiuj raktą nuo seifo, atrakinam tą prakeiktą dežę, griebiam brangakmeni (Drakono Aki ar kaip jis ten vadinasi) ir nešam skudurus. Ir jokiu signalizaciju, jokiu vaiku bei teveliu draugu. Teks pasukti bosui.


Po tokio pasitarimo su savimi storulis iš vidinės kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną ir, paėjęs iki apšviesto lango, surinko numerį.


Sulaukęs atsakymo, jis pasiskunde visomis negandomis, tekusiomis jam vykdant užduoti.


– Bet gi tai tik penkių metų vaikas, – iš telefono sklido nepatenkintas vyriškas balsas. – Negi jūs negalite susitvarkyti su tokia kliūtimi? Aš juk sumokėjau pasiutusius pinigus…


– Tačiau, šeimininke, tas mygtukas…


– Ką mygtukas? – pyko balsas. – Reikia tik padaryti taip, kad tas vaikas nepaspaustu jo ir viskas.


– Tai ką, mes turime vaiką?..


– Jokių žudynių! – nekantriai nutraukė bosas. – Tie žmonės yra mano pažįstami, ir aš nenoriu, kad kuris nors iš jų nukentėtų.


– Bet kokiu būdu… – niekaip nesuprato storulis.


Bosas patylėjo valandėlę, po to pasakė:


– Gerai, eikite prie durų ir laukite. Po kiek laiko pro angą katei išlysti jūs gausite Drakono Akį. Viskas.


Bendrininkai ničnieko nesuprato, tačiau pakluso.


Už minutės viduje suskambo telefonas, ir skambus vaikiškas balsas ištarė: “Klausau”.



Randomas buvo senas, vienišas ir pavargęs drakonas. Už viską labiau jis troško tylos ir ramybes. Tačiau neturėjo nei pirmo, nei antro. Konkrečiu momentu viską gadino kažkokia laukine mergele, užspausta olos kampe. Tiesą sakant, ta mergiote buvo grynakrauje princese, tačiau jos elgesys tikrai neatitiko kilmės. Ji cypė, rėkavo, paskiau tyliai paverkdavo, po to vėl cypė. Randomui net kilo mintis išmesti ją iš olos, nelaukiant, kol atvyks gelbėtojas. Tačiau stiprus noras atgauti akį jį vis dar vertė kęsti tą pragarišką triukšmą, kurį skleidė kilmingosios šeimos atžala.


Senas drakonas sunkiai atsiduso ir vėl padėjo galvą ant letenų.


Laukinis kraštas, laukiniai žmonės. Jų visas pasaulis toks. Tik ten, Rytuose, drakono atvaizdą naudoja kur reikia ir kur nereikia, o čia kiekvienas bent kiek nulaikantis kardą jaunuolis svajoja nukirsti jo gimines individui galvą. Kol jie buvo nešarvuoti, galejai juos apsvilinti ir dar pasijuokti žiuredamas i sprunkanti narsuoli. Na, atejus sunkesniems laikams, dar kuri krimsteleti. Tačiau dabar jau sunkiai. Jie įlindo į savo konservus, dangstosi dideliais skydais. Tenka net išlysti iš olos, kad tokį pavaryti šalin. Bet ir tai dar pusė bėdos. Prabėgs vos keli šimtai metų, ir jie atvažiuos su ugnį spjaudančiomis mašinomis. Ir galų gale išrūkys senąjį drakoną iš šios planetos.


Randomas vėl atsiduso. Kad tik atgavus akį, kol jie dar silpni. Įdomu, kokiam idiotui galėjo šauti į galvą, kad drakono akis apsaugo nuo visų ligų ir nelaimių, atneša turtus, sėkmę. Juk, gerai pagalvojus, yra kaip tik atvirkščiai: kiekvienas vagišius stengiasi ją pavogti, dar, beje, kartais vietoje sekmes atnešdamas mirti. Nekalbant jau apie tai, kad akis tikrai nera stebukladare gydytoja. Bet pamegink išrauti prietarą!


Drakono akis gali būti naudinga tik vienam gyvam sutvėrimui, ir tas gyvis yra Randomas! Drakonas krūptelėjo ir staigiai pakėlė savo didelę galvą, atsiminęs, kaip jis neteko akies. Brr, nemalonūs prisiminimai. Sveikąja žalsva šviesa spindinčia akimi jis dėbtelėjo į spygaujančią princesę ir vel nuleido galvą.


Akis! Nė vienoje planetoje nė vienas drakonas nelaikys jo draugu, kol jis neatgaus akies. Randomui gresia amžinas pasmerkimas ir nešlovė. Kad tik jis atgautų akį! Aišku, drakonas žinojo, kur ji yra, tačiau pats nulėkęs atsiimti jos galėjo tik prarasti galvą.


Kaip tik todėl jis kentė tą cypiančią dvikoję pelę olos kampe. Juk galu gale turi pasirodyti bent koks nusmurgelis, isigeidęs išvaduoti princesę ir tapti jos vyru, nors pats Randomas, budamas žmogumi, pasiieškotu ramesnes žmonos.


Kai tas narsuolis iškvies jį į kovą, būtent tada išmuš jo valanda. Drakonas pasiūlys sandėrį: kariūnas atneš jam akį, o už tai gaus princesę. Ir jokios kovos!


Skystablauzdžių žmonių giminei tai turėtų tikti.


Vargšas drakonas dar ištisą parą kente belaisves skleidžiamą triukšmą. Tik Saulei pasiekus zenitą, pagaliau pasirode išsvajotas gelbetojas.


– Išeik, drakone! – skardžiu balsu suriko karžygys, ir senasis drakonas, sunkiai judindamas sustingusius kaulus, iškišo galvą laukan.


Kai jaunuolis akiplėšiškai pareikalavo princesės, Randomas iš padorumo jį pasvilino silpna ugnele, stengdamasis nesužeisti ir per daug neišgąsdinti.


Tačiau kariūnas, matyt, to ir tikėjosi, nes neparodė nė lašelio baimės. Tai drakoną netgi pradžiugino.


– Matau, senas kerėpla nenusiteikęs atiduoti belaisvės, – sušuko jaunuolis. – Turėsime kautis.


– Kuo tu vardu? – ramiai atsakė drakonas.


– Mane vadina Haroldu, – kiek sutriko princesės gelbėtojas.


– Aš esu Randomas, – ištarė savo vardą drakonas.


Kariūnas nepuolė, todėl Randomas dar kartą apmąstė savo sumanymą.


– Haroldai, – sunkiai atsiduso jis, – tu žinai, kad aš galiu tave sudeginti. Taip pat žinai, kad tavo šansai žymiai mažesni.


Jaunuolis iškėlė ranką su kardu ketindamas prieštarauti, tačiau drakonas treptelėjo letena ir tęsė:


– Ir kam reikalinga mūsų kova? Geriau susitarkim kaip du protingi sutvėrimai. Aš atiduosiu tau princesę, o tu man parnešk akį. Sutik, jog tai protingesnis pasiūlymas už kovą.


– Nežinau, – susimąste Haroldas.- Ar tik tu nenori manęs apgauti?


Drakonas išdidžiai pakėlė galvą:


– Dar nė vienas drakonas nėra sulaužęs savo žodžio!


– Taip, tą aš girdejau, – sutiko jaunuolis.


– Aš pažadu visiems laikams palikti jūsų žemę, kai tik atgausiu akį.


– Jau geriau, – sukruto Haroldas. – Ar sunki bus kelionė?


– Lengvo kelio tau negaliu prižadėti, – prisipažino Randomas. – Bet tu turėsi palydovą.


Vienaakis drakonas išlupo žvyną nuo savo šono ir mete ji Haroldui.


– Turėk jį visada su savimi. Aš galėsiu tau per jį patarti, kaip įveikti kliūtį, kur eiti toliau.


– Gerai, drakone, – sutiko Haroldas. – Aš einu. Tik atmink pažadą.


Drakonas kiek prašiepė nasrus ir palenkė galvą.


Kai Haroldas dingo iš akių, Randomas dar ilgai žiūrėjo ton pusėn. Niekada anksčiau jis taip netroško žmogaus sėkmės.


Paskui jis sunkiai atsiduso ir grįžo į olą, pasiryžęs dar kurį laiką iškęsti belaisvės buvimą.



Haroldo kelias tikrai nebuvo lengvas. Tiesa, iki Miglotosios Pelkės ypatingų kliūčių neatsirado, tačiau ten pirmą kartą per savo žvyną prabilo drakonas.


– Dabar tu turėsi įveikti pelkę. Tau reikia peršokti nuo vieno juodo kupsto ant kito. Jokiu būdu neįkišk kojos į Raudonąją Dėmę.


Ir Haroldas šoko. Pelkė pasirodė neįtikėtinai didelė. Karys pavargo. Kartkartėmis jis sustodavo, nubraukdavo prakaitą nuo kaktos ir judėdavo toliau. Tačiau tokį atsikvėpimą sunku pavadinti poilsiu, nes labai dažnai tekdavo stovėti ant vienos kojos, kadangi juodieji plotai pasirodė neįtikėtinai maži.


Kartą Haroldas tik šiek tiek prarado pusiausvyrą, ir bato galiukas paliete Raudonąją Demę. Apavo oda sušnypšte ir akimirksniu apsilyde.


Po ištisos amžinybės Haroldas pasiekė Miglotosios Pelkės galą.


Tankiajame Miške jį užpuolė lokys. Drakonas rūpestingai perspėjo jaunuolį, tačiau jis ir pats jau buvo pastebėjęs rudąjį plėšrūną. Lokys aštriais nagais brūkštelėjo jam per ranką, tačiau Haroldas įveikė užpuoliką.


Paskui prasidėjo varginanti kelionė per kalnus. Atlėkę juodieji varnai mėgino numesti Haroldą į tarpeklį, tačiau jis, gindamasis kardu ir skydu, žingsnis po žingsnio atkakliai stūmėsi pirmyn. Reikėjo rūpintis pusiausvyra – kiekvienas staigesnis judesys skydu, nubloškiantis varnas, galėjo taip pat lengvai nusitempti į prarają ir jį. Galbūt drakonas gudravo siųsdamas jį čionai. Bet ne, tie keistuoliai garbingi. Galų gale kalnai liko užnugary.


Po to jis įžengė į apleistą miestą. Tiksliai vykdydamas drakono nurodymus, Haroldas nusigavo iki bokšto. Antrame aukšte jis surado senąją Burtų knygą ir, pasklaidęs jos pageltusius lapus, aptiko beveik apsamanojusį nuo senatvės raktą.


Drakonas jam įsakė lipti aukštyn į pačią bokšto viršunę, kur dunksojo sena metaline skrynia.


Raktas, pasirodo, amžių poveikyje pakeitė tik savo spalvą, tačiau neužmiršo paskirties. Haroldas atkėlė sunkų dangtį, ir kambarį užliejo ryški žalia šviesa. Primerkęs akis, Haroldas paėmė drakono akį. Ji buvo šalta ir, vos prisilietus keliautojo pirštams, prigeso. Haroldas pakėlė akį prieš šviesą ir apžiūrėjo ją. Gražus žalias briaunuotas akmenukas.


Tikslas pasiektas. Drakonas sakė, kad reikia akį įmesti į jo gerklę, ir mirusioji akiduobė atsigaus. Sunku tuo patikėti, bet kas žino tuos drakonus. Šiaip ar taip jis turi atnešti akį savininkui, o ką tas darys po to – ne jo reikalas.


Žvynas, atrodo, aprimo. Kai tik Haroldas atvožė dangtį, drakono dalelė suspurdo lyg į krantą ištraukta žuvytė. Ir po to dar ilgai blaškėsi. Turbūt drakonas jaudinasi.


Reiks keliauti atgal. Vėl per Mirusį Miestą, Pilkuosius Kalnus, Miglotąją Pelkę. Ilgas ir sunkus kelias.


– Haroldai, – nelauktai prabilo, regis, atjaunėjęs drakonas, – stipriai laikyk mano akį ir užsimerk. Aš tave grąžinsiu atgal.


Haroldas pakluso. Kai, išgirdęs drakono balsą, jis atvere akis, pamate bestovis prie olos, kur ivyko pirmasis pokalbis su Randomu.


– Tai kodėl nenukėlei manęs į ten? – pyktelėjo karžygys.


– Aš negalėjau to padaryti, kol tu neturėjai akies, – pasiteisino drakonas. – Atiduok ją man! Mesk!


Jis plačiai atvėrė nasrus. Haroldas išvydo kelias eiles tvirtų ir aštrių dantų, raudoną liežuvį ir netikėtai suabejojo. Jis žvilgtelėjo į drakono akį, į nasrus, vėl į akį.


– Mesk greičiau, ir tu gausi princesę, – nekantravo drakonas.


Haroldas, kovodamas su savimi, vėl pažvelgė į akį, į nasrus. Po to vėl į akį, tada į dėžutę, laikomą kitoje rankoje. Ir jis paspaudė raudoną mygtuką.



Storulis aiškiai jautėsi nustebęs ir apgautas, kai užuot sulaukus pro duris išriedant brangakmenį, iš gatvės atbėgo keturi kampuoti vyrukai ir užlaužė jam ir jo bendrui rankas.


– Šaunuolis, Haroldai, – šūktelėjo vienas iš atvykėlių į užrakintas duris. – Jei dar kas nors – vėl spausk mygtuką.


Jie išsivedė belaisvius, o namas stovėjo tylus ir ramus. Tik Haroldas, padėjęs ant batų dėžės žaliąjį akmenuką, prisiminė ką tik telefonu girdėtą pasaką, pačiupo į rankas plastmasinį kardą ir, nepaleisdamas iš rankų pulto, nurūko į kitus kambarius pašokinėti per raštuotą kilimą – Miglotąją Pelkę, paspoksoti į Tankiojo Miško užpuoliką iš paveikslo, palakstyti pavojingai kalnais – laiptais – aukštyn žemyn, paieškoti priešų, su kuriais galėtų susiremti sunkioje, bet teisingoje kovoje.


Vidas Gavelis


pareikšti nuomonę forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 26

Nr. 26. 2002.04.29 SAVAITĖS TEMA – WIEDZMIN Įspūdžiai po “Raganiaus” peržiūros Filmo “pasas”:Režisierius: Marek BrodzkiScenarijus: Michal SzczerbicKompozitorius: Grzegorz CiechowskiVaidina: ...
Archyvas
 

 
 
 

Klubai: Amberas

Pakruojo kardų brolija “Amberas” Prezidentas: Egidijus Skrickas Veikla: Organizuoja lauko vaidmenų žaidimus ir Fantroppą.Adresas: Egidijui Skrickui, Mašioto 39-23 Pakruojis 
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 5

Nr. 5. 2001.05.18 SAVAITĖS TEMA – JULIJ BURKIN “Poetas Rusioje – daugiau, negu poetas…”J.Burkin”o – bardo, poeto, rašytojo, gero žmogaus – fenomenas Julij Burkin – [&hell...
Archyvas