Lauke arba lijo, arba nelijo.
Arba atvirkščiai.
Aš prasimerkiau, kad pažvelgčiau per langą, nes klausa nieko konkretaus nesakė.
Tai, ką pamačiau, buvo ne itin panašu į lietų. Nors negali labai kategoriškai sakyti – į ne lietų – irgi. Už lango tyvuliavo vanduo. Ir tai, ką palaikiau lašų kapsėjimu, iš tiesų ir buvo lašų kapsėjimas, tačiau lašų, besiskverbiančių per išsigaubusių nuo spaudimo langų sandūras. Ant grindų telkšojo grėsmingos balos.
– Šventas Kašalotai ir šventas Poseidonai! – išsprūdo man. Bloškiau antklodę ir agurkų skridinėlius nuo savęs šalin. Kodėl pasaulio pabaiga būtinai turi ateiti man prigulus poilsio?!
Na taip, per visus langus vaizdas buvo toks pats. Žalsva prieblanda, aukštai viršuj blizgantys atšvaitai, stogų atspindžiai ir ribuliuojantis saulės diskas.
– Kelkitės, tinginiai! – suriaumojau sargybinės tarpduryje. Visi keturi man priskirti kariai pašoko nuo gultų, vos nepasmeigdami vienas kito ietimis. – Kas darosi???
– Kką?..- viršila įbedė į mane apsimiegojusias spanges.
– Už langų vanduo.
Aišku, kol nepamatė, jie tuo nepatikėjo.
– Jūs nieko negirdėjote? Jokių įtartinų garsų? Triukšmo, šniokštimo?
– Ne… Belderis knarkė… Daugiau nieko.
– Hrrr, – suurzgiau. – Kaip jūs išvis drįsote miegoti?!
– Vyriausias Žynys leido. Buvo užėjęs, sako, vyrai, pailsėkit jūs bent kartelį… Arbatos išvirė… – mirkčiojo ir mikčiojo viršila.
Aš prisiverčiau susivaldyti. Mielai parodyčiau šiems žiopliams “poilsį”, bet dabar reikėjo juos tausoti skubesniems darbams. Tuoj pat nuvariau nevykėlius užkimšti visų plyšių namo sienose. Jie, linksėdami ir kartodami “Taip, ponia, viskas bus padaryta, ponia”, išsiskirstė po kambarius.
Tuo tarpu man reikėjo apmąstyti susidariusią padėtį.
Visų pirma, mano namas dauboje.
Visų antra, Vyriausias Žynys gyvena rūmuose ant aukščiausios miesto kalvos.
Trečia, jam seniai nepatinka mano populiarumas tautoje. “Aktorės ir manekenės turi žinoti savo vietą, o jei nežino, galime nurodyti – ji kur kas toliau nuo šventų apeigų ir valstybės valdymo, negu joms atrodo.” Taip jis neseniai yra parašęs viename slaptame atsišaukime, – tiek slaptame, kad jį galėjo perskaityti kiekvienas miesto bamblys, sugebantis atskirti A nuo B. Tiesa, liaudis nelabai kreipė dėmesį į Žynio bambėjimą. Jie jo nemėgo. Jie mėgo mane. Tai, kad buvau aktorė, manekenė ir viena iš kulto vadovių, jų netrikdė. Atvirkščiai. Kam gi malonu stebėti seną pūzrą, nevėkšliškai atnašaujantį vaisius ir duoną dievams… Visi nejučiom lygina vynuoges su jo mėlyna nosimi, paplotėlius – su atlėpusiomis jo ausimis, arbūzus – su gigantiška sėdyne, o gydomąsias šaknis… šaknis – su kreivais jo pirštais, kurių kiekvienas lenktas į save tiek, kad keista, kaip jis dar kažką prisiverčia paleisti iš rankų.
Kas kita – mūsų kuopelė. Žmonėms spjaut, kiek mes išmanom tikėjimo subtilumus ir kiek senovinių traktatų esame perskaičiusios. Užtat mūsų budėjimo dienomis jie plūste plūsta į šventyklą. Nes vaizdas, kurį jie ten mato, patrauklus ir estetiškas.
Kažin, kaip mano kolegės? Demija, Klaudija, Nomė turbūt dabar irgi miegojo popietinį “grožio miegą”. Na, Atalija, matyt, vėl bėgiojo po sodą, bet jei ji ir priburbuliavo, nedidelis nuostolis, – tokio stiliaus blondinių dar turime su kaupu.
Taigi, jei šitas bjaurus potvynis žmogaus darbas, vadinas, Žynio, o jei Žynio, vadinasi, jis atidarė Galimybių Vartus. Jis pernelyg neatsargus… Pagalvojus, kas galėjo per juos įsprūsti į mūsų pasaulį, net šiurpas kratė. Neapdairus mūsų Žynys, nėra ko ir kalbėti… Lengviau būtų mus visas nudėti po vieną ar krūvoj, negu imtis tokių beprotiškų sprendimų. Ką gi jis tuo pasieks? Gal taip įrodys miestelėnams, jog mūsų keista ir kraupi mirtis – aukštesnių jėgų kerštas už šventų dalykų niekinimą, ką mes, pasak jo, nuolat darome pačiu savo egzistavimu? Ne, jei jis iš tiesų to tikisi, tai…
– Šeimininke, duonos minkštimas baigėsi, – išdygo ant slenksčio Belderis. – Nebėr kuo klijuoti. Buvo likę tik trys kepalėliai…
Štai dabar pabandykit pasakyti, kad pačios kvailiausios yra manekenės. Tokią problemą išspręstų bet kas iš jaunylių grupės, kurią pati dresiruoju laisvalaikiu.
– Nueini į podėlį. Atsidarai indaują. Ten dar pilna šito gero, ėdrūne. Dink!
Viena nauda iš šitų puspročių – jie simpatiškai raumeningi, be to, moka parodyti, kaip džiaugiasi, jog yra protingesnių už juos.
Gerai, šitas reikalas sutvarkytas. Grįžkime prie Žynio. Jis ateina, užmigdo manąją apsaugą, tada užlipa į nepavojingą vietą ir atidaro Galimybių Vartus. Iškviečia iš ten daugybę tonų vandens ir užtvindo daubą, kurioj mes gyvenam. Ak, visi mūsų rožių krūmai! Oi, atkentėsi tu, storašikni, kai mes išsikrapštysim iš šito povandeninio kalėjimo… Reikėtų išsivirti šokolado, kad smegenys geriau veiktų. Bet tik sau. Tie keturi mulkiai nenusipelnė.
Aha, kur mes baigėm? Jis mano, kad nesugebėsiu išgrūsti šito skystalo atgal, kur jis buvo! Ne, čia, brolyti, tu klysti. Vartus ir aš moku atverti. Nuo to laiko, kai mes priėjome prie šventų knygų ir pastūmėme tave bei tavo falocentristinę partiją į šoną – nepatiko, tiesa? – galime daryti viską, ką tik Jėgos leidžia. Gal jau pamiršai, kaip išžvejojau iš anapusybės visą Kristiano Dioro vasaros kolekciją? O rapidinė kamera? Cha! Apskritai, didelio proto Atvėrimui nereikia, kad ir ką tu galvotum apie jį ir apie mane… Vanduo, jūrų šunys, piktos medūzos ar elektrinės rajos – man visiškai nusispjaut. Tuoj pasiimsiu burtų knygą ir… Kur tas prakeiktas talmudas? A, tiesa, už kosmetologijos žurnalų… Štai, prašau: kiekvienas pašvęstasis, kuriam reikia pakartotinai atidaryti… tralialia, viskas čia labiau negu aišku… Aha… Ir dar su dainomis, kad sklandžiau eitųsi, suprantama, dainuoju aš puikiai. Tik reiks prisiminti kokią didingesnę giesmę. Doooo, dooo, liaaa…
Nesuprantu, ko tas Žynys tikėjosi?! Jis gi žinojo, kad turiu visas reikiamas priemones po ranka. Ir langų net nepravėrė išeidamas, ir duris uždarė tvarkingai, pasipūtėlis. Žinoma, jis manė, jog neverta teptis rankų, padarysiu kokią nors klaidą ir man nepasiseks, ir kaltė už mirtį mano kris tik ant manęs pačios…
Norėtum, bičiuli.
Norėtum, senas kvaily.
Aš klaidų nedarau. Ir filmuojant man daugiausiai prireikia 6 dumblių. Tfu, dublių.
Oi!
Šokoladas!
Po velnių, visa viryklė apibėgo… O kokia smarvė! Reikia atidaryti langą ir išvėdin…
Mirmeka Alba
pareikšti nuomonę forume.
