Raminoras ir Senis Šaltis
Nuo Pietų Poliaus iki Nevilties kalnų žmonės laukė ateinant žiemos. Tačiau žiema neskubėjo, ir pasaulyje viešpatavo išpliuręs ruduo. Raminoras suprato, kad toliau šitaip tęstis negali.
Alfredas nervingai trūkčiojo koją. Jis buvo čia pirmą kartą, – anksčiau tėvas jo niekada nekviesdavo į korporacijos valdybos susirinkimus.
– …toliau krenta, – kalbėjo kažkuris iš korp–diedų, sprendžiant iš kūno architektūros ir holivudinės šypsenos, kuri neišblėso net šnekant apie pašlijusius reikalus, „Raminoras Inc.“ P.R. direktorius. – Jei orai nepasikeis ė gerąją pusę, mes nepasieksime nė 40 procentų suplanuotų pardavimų lygio. Bla bla bla bla bla bla bla bla…
Alfredas susizgribo, kad jo sensorinis analizatorius vėl nusimušė: informacijai, kurią regos receptoriai pateikė iš gilios priešais sėdinčios referentės iškirptės, smegenys suteikė penktą prioritetą, taigi, klausos teikiamai kuklaus dvylikto prioriteto informacijai teko, hm, palūkėti eilėje. Alfredas švelniai pastukseno sau per smilkinį, užsimerkė, ir P.R. direktoriaus „bla bla bla“ vėl įgavo prasmę.
– …tepasiekė tik labai nežymų efektą. Juk tai, galų gale, tik reklama. Ką ten besakytų, reklama oro nedaro. Patikėkite, mes išbandėme viską. Tačiau jei mums nebus padėta „iš aukščiau“, kalėdiniai pardavimai neištrauks „Raminoro“ ir tos, hm, subtilios padėties, kurioje korporacija dabar yra.
– Mes visi žinom, ką tai reiškia, – iš stalo galo ištarė generalinis „Raminoro“ direktorius. – Ačiū, Erkiuli. Ar tu jau baigei?
Alfredas atsimerkė ir pažvelgė į generalinį. Tėvas šiandien buvo apsimovęs „dalykiškąjį Konradą“ – taip jis vadino savo nesišypsančią, iškart prie reikalo einančią ir prieštaravimams vietos nepaliekančią pozą.
Už stalo sėdinčių direktorių hologramos kiek išbluko – tai reiškė, kad tėvas perėjo į privatų kanalą ir kitiems, dalyvaujantiems susirinkime, bus transliuojamas iš anksto paruoštas tekstas. O kalbės jis tik su Alfredu. Arba atvirkščiai.
– Sūnau, – tarė generalinis „Raminoro“ direktorius, neišeidamas iš „dalykiškojo Konrado“ pozos; tai kiek glumino Alfredą. – Tu jau suaugai. Neprieštarauk. Dabar ne laikas. Tegu tau dar tik keturiolika, bet tavo pasiekimai leidžia man tavimi didžiuotis.
Alfredas tankiai sumirksėjo – apie ką čia tėvas?
Tegu mane ir erzina visas tas kibernetinis šlamštas, kurį tu į save sukišai. Bet dabar ne apie tai. Sūnau, atėjo metas tau atskleisti pačią didžiausią paslaptį. O, kaip aš norėčiau palaukti dar keletą metų… Bet situacija kritinė. Sūnau, Senis Šaltis egzistuoja.
Alfredas žagtelėjo. Absurdas! Ir dėl to reikėjo jį kviesti į korporacijos valdybos posėdį? Galėjo tėvas e–meilą parašyti ar kažką tai…
– Tu tikriausiai žinai, kad „Raminoras“ pradėjo savo veiklą nuo ledų fabriko „Stebuklingieji Raminoro ledai“ – šis sloganas išliko iki šių laikų.
„Ką čia nusišneka tėvas? – Alfredas balansavo ant protesto ribos. – Šio slogano nebenaudoja jau 70 metų!“
– Ir niekas nežinojo, – tęsė tėvas, – kaip arti tiesos buvo šie žodžiai. Ledų fabrikas buvo pastatytas aplink antgamtinę būtybę – raudonai apsirengusį senį balta barzda. Taip, Senį Šaltį. Sūnau, tai – perpetuum mobile, amžina sistema, kuri, nenaudodama jokio kuro, sugeba generuoti kažką iš visiškai nieko. Šiuo atveju tas „kažkas“ – tai šaltis.
– „Raminoras“ – tęsė tėvas, – turėdamas tokį resursą, per kelis dešimtmečius išaugo į megakorporaciją. Ledai, kaip buvo, taip ir liko mūsų sėkmingiausiu ir pelningiausiu produktu, tačiau mūsų asortimentas dabar jau apima beveik visą maisto pramonę, ypač – šaldytų produktų. Senio Šalčio generuojamas šaltis juk yra ypatingas, jam neprilygsta tas, kurį generuoja paprastas šaldytuvas.
Bet šis „Raminoro“ parazitavimas netruko duoti šalutinių efektų. Pasaulyje pradėjo reikštis šalčio stygius. Greit visuomenė pradėjo tai pastebėti. Mums operatyviai teko sukurti pseudomokslinę pasaką apie ozono skyles, kad taip uždangstytume visuotinio atšilimo priežastį. Bet neįmanoma amžinai mulkinti žmonių. Todėl reikia padaryti svarbų sprendimą.
– Bet kuo čia dėtas aš? – suriko Alfredas.
– Sūnau, aš miręs jau 158 metus. buvo sukurtas mano sąmonę imituojantis dirbtinis intelektas, kuris pagal mano sukurtą programą ir valdė korporaciją. Pagal šią programą atsiradai ir tu, vos tik klonavimo technologija pasiekė tinkamą lygį.
Alfredas sukando dantis. Jis dar pakalbės apie tai su savo motina… Ir su dviem vyresniaisiais broliais. Kuo toliau, tuo daugiau jam kėlė įtarimų visa ši istorija.
– Tu – vienintelis mano palikuonis ir paveldėtojas. Ir, kadangi tau teks perimti šią korporaciją, sprendimą dėl Senio Šalčio teks priimti tau. Vienaip ar kitaip, tai bus žygdarbis – tau tereikia pasirinkti, ar tai bus žygdarbis žmonijos, ar korporacijos labui.
Alfredas jau žiojosi prieštarauti. Jis norėjo pasakyti, kad žmonės buvo, yra ir bus mulkinami dėl daugybės dalykų. Kad problema kompanijoje iškilo ne dėl globalinio atšilimo, o dėl poros direktorių machinacijų. Kad pasirinkimas yra ne „pasakyti žmonėms tiesą ar ne?“, o „atsisakyti pelningiausio produkto vardan oro atšaldymo ar ne?“ Jis daug ką norėjo pasakyti. Bet susivaldė. Kam ginčytis su sentimentaliu ir pusantro amžiaus senumo kriterijais besivadovaujančiu dirbtiniu intelektu? Svarbiausia dabar – perimti korporaciją. Ir jis ras būdą. O kas dėl Senio Šalčio… Jis jau turėjo šiokių tokių idėjų.
Ir buvo tai žygdarbis, pavadintas „Kalėdos tik pas mus.“ Revoliucinė „Raminoro“ reklaminė kampanija“
Shizzar
