Oooo! Odiozinė Phantastica Lituania figūra vėl išlenda! Ak, juk nuostabu – nagi, nagi – ir ką čia mes matome? Ogi GLF-2002 kritiką! Įdomu, oi įdomu! Nagi, skaitome! Ei, mangustėliai – šiepiam dantis, lendam iš urvų!
Juodoji Gyvatė
Geriausia žuvis yra dešra arba apie bezdukus Labuvos
Sveiki! Tikiuosi, nepasiilgote manęs? O jei ir pasiilgote, tai be pomidorų kupinų krepšelių rankose, kandžių pašaipų ir kitų nereikalingų minčių. Kodėl aš tai sakau? Tiesiog aš dabar tyčiosiuos ir labai norėtųsi tai atlikti be pašalinių pasekmių savo reputacijai ir sveikatai.
Paklausite, kodėl tyčiosiuos? O kas daugiau belieka? Į GLF 2002 kūrinių vertinimo komisiją man kvietimo niekas neįteikė – tai pirma. Vietos kūriniams jau paskirstytos, išdalintos ir aplaistytos, tad kad ir ką aš besakyčiau, beklykčiau ir kitaip taškyčiausi nuodais, tai nieko nepakeis – tai antra. O visų trečia, kaip ir kiekviena niekam tikusi provokatorė ir vandens drumstėja esu subjektyvi – subjektyvi lygiai taip pat, kaip ir patys rašytojai ar jų gerbėjų minios, tad už mano nuomonę pykti negalima – galima tik apkalbėti ir siųsti susižavėjimo ir meilės kupinus laiškus adresu gyvatei@yahoo.com . Į vienų gerbėjų laiškus gal ir atsakysiu, į kitus galiu atsakyti jau dabar: AŠ JUS IRGI MYLIU. Žinau, kad tai banalu ir nuvalkiota, tačiau geresnio atsakymo kol kas niekas dar nesugalvojo – bent jau mano subjektyvia nuomone.
Aišku, gal ir galėčiau apeliuoti į objektyvumą, protą, sąžinę ir panašias kūno dalis, tačiau paskutinį tai bandyti mėginusį drąsuolį romėnai pakėlė ant kryžiaus Golgotoje, o man dar ir pagyventi norisi. Be to, perspektyva būti prikaltai nuogai priešais iš džiaugsmo klykaujančias nesubrendėlių minias visai negundo.
Perspėsiu iš anksto – visa tai, ką parašiau, parašiau dar neskaičiusi nė vienos iš www.skaityta.lt išsakytų nuomonių, tad gal ir neišvengiau pasikartojimų su kitais kovotojais už lietuviškosios fantastikos kultūrą. Kaip ir visada, ateinu pati paskutinė ir nelaukiama, bet toks jau tas bekojo roplio likimas – gimęs šliaužti skraidyt nemoka.
Ir taip, rašytojai ir jų gerbėjai išsirikiavo ant sienos, sudėtos iš savo kūrinių juodraščių, rašalu primargintų ir suglamžytų rankraščių, bemiegių naktų ir visko, kas jiems šventa. Ant pačios sienos – rašytojai. Jų akys budrios ir jiems tarnauja akių nesumerkiančios burundukų, barsukų, bezdukų, mangustukų ir kitų gyvačių nemėgstančių gyvuliukų bandos, o už jų, išsirikiavę kiek toliau, tačiau ne mažiau pikti, savojo šūvio laukia gerbėjai, ir nei vienų, nei kitų šratinukuose netrūksta tušo ir rašalo. Ir štai pasirodo manosios pastraipų, žodžių, raidžių ir skyrybos ženklų ordos. Tarsi jūra jos slenka į visus geros valios žmones ir bando užtvindyti jų salelę. Į viršų viena po kitos kyla sakinių konstrukcijos ir aštriais gyvatės dantų formos kabliais (sutinku, jog kiek nefunkcionalu, tačiau bent jau gražu) įsikerta į sienos parapetą. Aš pati, pasipuošusi blizgančiais juodais šarvais, stoviu ant didelio akmens ir mosuodama savo nuomonės kapokle siunčiu savąją kariuomenę pirmyn.
-Haaaaa, – šaukiu, – Haaaaa!
Manau, vertėjo tikrai nereikia…
Didžiausią savo neapykantos ir nuodų taurės dalį išliesiu ant Tomo Petrusevičiaus „Medžiojamojo žvėries savaitės” – ir ne todėl, jog jaunasis autorius manęs niekad nepakvies kavos puodelio mėnesienoje, ir ne todėl, kad jo pakviesta nesutikčiau – aš tiesiog… aš… NEKENČIU! Nekenčiu! Nekenčiu, kai kažkoks išsigimėlis ir monstras per savo nagų ir ilčių mėsmalę praleidžia juodai apsirengusius vyrus sidabriniais kalavijais. Man, su džiaugsmo ašaromis akyse pasitikusiai epo apie Geraltą tomus, toks požiūris į bestijų naikintojus nėra priimtinas. Man, su pirmuoju fantastikos pienu suvokusiai, jog šaunus vaikinas turi turėti a) juodą lietpaltį, b) sidabrinį kalaviją, c) kai ką dar, skaitant apie Remo nuotykius tiesiog mėnesienoje dygte dygo raudonai lakuoti nagai ir norėjosi žvėrimi kaukti. Na kaip, kaip Tomas taip galėjo… Juk neabejoju, jog jis ir pats apsiseilėdamas skaito ar bent jau skaitė Sapkovskio kūrinius, kas (čia prožektorių šviesoje pro staiga pasipylusio lietaus čiurkšles pergalingoje šypsenoje nušvinta mano aštrūs dantys) ir jaučiasi jo kūryboje. Juk tiesa, Tomai? Vieniems – tokiems, kaip Nivelinui iš „Tiesos grūdo”, prieš virstant pabaisa be pilnametystės sulaukimo dar reikėjo ir pergulėti su vaidilute, kitiems gi (pavyzdžiui, Remui) tiesiog užteko sulaukti pilnametystės. Sakyčiau, lenkų rašytojo įtakoje pasirinktas jau nagrinėtas siužetas (pilnametystė – virsmas – pirmoji meilė – vyrai juodais rūbais) ir pabandyta pažvelgti į jį iš kitos pusės. Aišku, sveikinu jaunąjį autorių su sėkmingu debiutu ir atsiprašau už lyginimą su Sapu – Tomai, tiesiog po kurio laiko pats suprasi, jog kone visi fentezi siužetai išnagrinėti ir pernagrinėti po kaulelį, ir kad vilkolakiui kaip ir žmogui nori nenori teks prie kažko prisijungti. Suprantu, aštuoniolika metų, jaunystės idealai ir noras būti nepriklausomu nuo viso pasaulio, tačiau gyvenimas yra toks, kad vienas lauke ne karys, o tuo labiau ne taikdarys ir ne gynėjas (tik aš va viena keliu galvą prieš visus geriečius), ir nejaugi visi aplink iš tikro tokie bjaurūs? Juk buvo ir žavi raudonoji magė, ir gundanti Prieglaudos pasiuntinukė… Aišku, gali prieštarauti, tačiau laikas parodys savo. Žinoma, teisingumo dėlei galima pridurti, jog bukokos anime siužetą primenantis kūrinukas, ko gero, buvo pats silpniausias visame rinkinyje, tačiau visiems jo kraujo ištroškusiems norėčiau priminti, jog tai – pirmasis Tomo bandymas, savo sėkme perspjovęs daugelį kitų, ne vienus metus iš eilės bandžiusių įsitvirtinti GLF`o Olimpe. Jaunajam autoriui galime tik paplekšnoti per pečius ir palinkėti pasitaisyti kitais metais, ką jis, be abejo, ir padarys.
Geriausias gynėjas yra miręs – čia tiesiog sentencija.
Taigi, ant sieną ginančių geriečių nuo kopėčių pasipila pritemptais palyginimais, kvailais nusistebėjimais ir iš piršto išlaužtomis nuomonėmis mosikuojanti blogiečių gauja. Jie baisiai rėkia, mėto ir vėto, ir ant akmenų gausiai liejasi juodas, kraują primenantis rašalas…
Aušta penktojo GLF`o rytas.
Apie Mirmekos Albos kūrybą geriau patylėsiu. Tiesiog nežinau prie ko kabinėtis – nebent patampyčiau autorę už kasų. Žinoma, galiu pasakyti, jog „Gimęs skraidyti” ir „…Erdviame kambaryje” patiko, o „Kontaktas” – mažiau, ir kad daug prie jų nesikabinėsiu didele dalimi todėl, jog jie nebuvo apdovanoti. Tačiau visa tai yra mano asmeninė ir subjektyvi nuomonė, kadangi pati mėgstu fentezi ir nelabai – SF. Mėgstu slibinus ir haiku ir nemėgstu mažyčių ir pasiutusiai gudrių ateivių, žudančių žmones ir dar sugebančių tame rasti kažką sau įdomaus. Va, jau žinau prie ko prisikabinsiu (ir kasos nenukentės) – prie siužeto apie slibiną. Tiesiog aš kartu su visssaisss geraisssiaisss ssskaitytojaisss stebiu naujos fentezi atšakos, besivadinančios „naujas požiūris į drakoną”, rungtį. Ir taip, vietoje kamuolio naudojamą drakono kiaušinį iš užribio išmuša giroje gyvenantis L.Darbutaitės „Sakmės apie Tjordilį” drakonas, aukštai pasišokėjęs jį atmuša P.Šarpnickio drakonas iš „Kario”, kone iš pažemės jį sugraibo dar neskraidantis Mirmekos Albos drakonas ir čia pat šauniu uodegos judesiu kiaušinį… atleiskit, kamuolį, užribin siunčia H.Matulionytės aitvariukė Mo (tiems, kas supras, šyptelsiu: „gerai, kad dar Bo nebuvo”. Aišku, suprato ir į kumštį sukikeno tik siauras pašvęstųjų ratas) – bet apie Hertą kiek vėliau. Aišku, naujo požiūrio į senus dalykus ieškojime nėra nieko blogo ir jį – tą ieškojimą – linksma ir įdomu stebėti. Galiu leist kirst savo uodegą, jog pagriebęs drakono uodegą į kūrybos aukštumas dar pabandys pakilti ne vienas lietuvių fantastas. Kaip sako naujas fantastų priežodis, „sugriebk savo laimės drakoną už uodegos”. Tuo labiau, jog žydrąją laimės paukštę vis dar gaudo Dziubelio apmulkintas Faršas.. O va haiku patiko. Mirmekos įkvėpta leisiu sau tuoj pat čia vietoje sudėti kokią vieną.
Pavyzdžiui:
Ištroškę kraujo
Žiba tamsoj
Mangustų dantys…
Žinau, žinau, blogas skiemenų skaičius paskutinėje eilutėje, bet greitom nieko geriau nesumečiau. Arba va jums dar viena perliukas:
Gyvatė geroji
Gyvatė juoda
Gyvena raiste…
Kaip sako mūsų kaimynai rusai, mes ir patys su ūsais. Blogiausiu atveju – su kasom.
Arba kad ir su Dvyniais (pavadinime įžvelgiu didžiai vaikų mėgstamo serialiuko „Tvyniai” įtaką), kaip kad nutiko Justino Žilinsko herojams. Perskaičiau aš „Lede” – juk tikrai cool, tiesa? – ir nesupratau vieno svarbiai elementaraus dalyko: kodėl Justinas dar nerašo romanų? Juk turi vaikinukas (vyriokas, vyras, vaikis – sunku pasirinkti) potencijos. Ir ne tik turi, bet ji dar ir per kraštus liejasi ir kitus užkrėsti baudžiasi. Ir iš tikro, Justi? (koketuoju ir šypsausi taip, kad nesimatytų aštrių dantų) Kodėl ne romanas? Juk gali, tiesa? Juk laukiame – visi laukia, ne aš viena! – kol ant prekystalių pasirodys šviežiais dažais kvepiantis romanas su tavąja nuotrauka viršelio gale. O jei rimtai, tai kūrinys geras, subrendęs, sunokęs ir taip toliau – labai kabinėtis negalima, dantys atšips ir nagai aplūžinės, neturėsiu ką iš pykčio graužti. Justis savo kūryboje pasirodo esąs ištikimas kibir-vibir-panko ir SF idėjoms, už ką jį ir pagirkime. Tiesa, vienas kabliukas prie apsakymo yra. Na, toks mažytis ir gal net ne kabliukas, o toks stilizuotą gyvatės dantį primenantis nefunkcionalus kablys – Justinas parašė ne apsakymą, ir net ne apysaką – jis tiesiog ėmė ir parašė kažkokio romano dalį. Nes visas apsakymo veiksmas kur kas geriau atrodytu romano skyrelio, o ne apsakymo apdaru. Žinoma, jis išplėtotas ir taip toliau, tačiau būtent prie to išplėtojimo ir prisikabinsiu: mano subjektyvia nuomone, jis yra išplėtotas ir išnagrinėtas iki tokio laipsnio, kad jame jau ima stigti veiksmo ir todėl jis skaitosi kiek nuobodžiai. Beje, tai galima pasakyti apie visus Justino GLF`e publikuotus SF apsakymus – prisiminkim kad ir garsųjį „Sinkubą”. Apsakymai iš pradžių „užkabliuoja”, pasidaro įdomu juos skaityti, tačiau po to visas tas detektyvinis įvykio narpliojimas uždusina veiksmą (-Veiksme, aš tave dusinsiu, – gąsdina virš klaviatūros palinkęs Justinas). Žinoma, numanydama, koki` pasipiktinimo cunami sukelsiu tokiu išsišokimu, kokios sumos už mano galvą bus skiriamos internetinėse svetainėse (ar matėte anime serialą „Cowboy Beebop”?), kaip mano kailį savo pasisakymais velės mangustėliai, atsiprašysiu iš anksto – TAI TIK MANO ASMENINĖ IR SUBJEKTYVI NUOMONĖ! Ne, tik ne į veidą…
Gyvatės balsas
Sukelia bangą
Cunamio…
Bjaurūs blogiukai bjauriai riaumodami tranko per didžiulius gaidukus, ir bjaurios niekuo nepagrįstų nuomonių ietys kala prie sienos didvyriškus ir niekuo dėtus geriečius. Iš tikro bjauru…
O va už ką peikiau Žilinską, dabar pagirsiu Gediminą Kulikauską. Šaunuolis Gedai, nepabandei išnagrinėti visų galimų veiksmo vingių, kurių – nė neabejoju – buvo galima prigalvoti ne mažiau, nei kad raukšlių šimtametės karvės užpakalyje (kaip aš mėgstu Sapkovskį… „Kelias, kuriuo negalima grįžti”. Korinas pasakoja Visenai apie jo tykojusią žudikę – čia tiems, kas nesuprato). Tegul Gedas nepyksta už palyginimą – pati žinau, galėjau ištarti „ne mažiau nei vingių smegenyse”, „ne mažiau nei žvaigždžių danguje” arba „ne mažiau nei miške medžių”, tačiau, kaip visi žinome, kuo giliau į mišką, tuo tų medžių daugiau ir todėl klaidžiau, o apsakymo apimties fantastiniam kūrinėliui būtent to ir nereikia. Deja, nukarūnuotasis karalius Kulikauskas ir vėl kažkodėl nepanorėjo rimčiau pakovoti dėl GLF`o apdovanojimų ir nors atsiuntė nepriekaištingą kūrinį, tačiau tikrai galėjo sukurpti kažką įspūdingesnio ir didesnio. Kalbant apvaliom frazėm, mano subjektyvia nuomone, „Kaip Gliuklichas ir Nehepas laimės ieškojo” – vienas geresnių ar bent jau mažiausiai kritikos vertų šio GLF`o darbų, už ką prie jo daugiau ir nesikabinėsiu.
„Ar sukurs Gedas ką nors geresnio sekančiam GLF`ui? Ar jo Trijų Plunksnų, Keibordo ir Printerio smūgis nukaus piktąjį Kaltrą? Ar pavyks jam rasti n-tąjį drakono rutulį ir sugauti už uodegos žydrąjį laimės drakoną? Apie tai sužinosime sekančioje GLF`o serijoje.”
Stasio Šarpnickio „Tėve mūsų” – geras darbas. Ir taip sakau ne todėl, kad pažįstu Stasį, o jis pažįsta mane, ir jei jo dabar nepagirsiu, tai sutikęs mane Laisvės alėjoje jis nepakvies kavos puodeliui – tikrai ne dėl to. „Tėve mūsų” – niūrus, baugus, tamsus ir toks anoks kūrinys. Tiesa, gerai „sukaltas” ir nebandantis beprasmiškoje elgetos egzistencijoje įžvelgti didžių dalykų. Tiesiog, gyvenimas yra toks, koks yra, ir jei esi prie bažnyčios tupintis elgeta, tai tikrai nesaugai didžių praeities vertybių ir naktimis apsivilkęs juodą lietpaltį nekovoji su demonais ir jų pakalikais. Aišku, tai ir vėl mano nuomonė, tačiau Stasio darbas – kūrinys savo vietoje, ir, manau, tuo pasakyta viskas.
Vienas žodis
Stipresnis už riksmą
Daugiatūkstantinį…
Ir ypač, jei tas žodis – mano.
Pamažu bei neskubėdami prisiartinome prie gardžiausių ir sultingiausių šio GLF`o kąsnelių, ir pirmas jų – Edo Gruzdo „Belaisvių pilis”. Per GLF`o pristatymą apie jį buvo pasakyta labai daug gražių žodžių, su kuriais aš visiškai sutinku ir pritardama linksiu galva – taip, Gruzdo kūrinys tikrai vertas prizinės vietos, ir, tiesą sakant, būtų buvę visiškai nekeista, jei vietoje Hertos „Taalo žūties” būtų laimėjęs jis – manau, tai buvo lygiaverčiai darbai, kiekvienas turintis tiek savo stipriųjų, tiek ir silpnųjų pusių. Girdama kūrinį už kalbos grožį ir turtingumą pasikartosiu su Eridano vyrais, tačiau visgi nesusilaikysiu ir paliaupsinsiu naująjį mano priešų kariuomenės narį: gražu (ko stebitės? Metodas, patikrintas dar „Rolando giesmės” – iš pradžių priešą išgiri, o po jį nu… sukritikuoji, norėjau pasakyti). O va jei kritikuoti, tai, mano nuomone, galima kritikuoti daug ir nesustoti. Visų pirma, esu didi DJ gerbiamo Sapo fanatikė, vairuojanti savąjį žydrą drakoną į kitų svajonių bokštus, todėl drįsiu paklausti: o kur idėja? Moralas, mintis ar kad ir kaip tai bepavadintum – kur visa tai? Grožis – taip, kalbos turtingumas – taip, tačiau „Belaisvių piliai” iki gero kūrinio vardo dar toli šaukia. Visas jo siužetas – tegul niekas neįsižeidžia, nes tai tik mano asmeninė nuomonė – grynas šablonas. Manau, būtų sunku net ant pirštų suskaičiuoti, kiek sykių teko skaityti apsakymus, apysakas, romanus ir trilogijas apie tai, kaip juodųjų jėgų užgrobtos šalies žuvusio valdovo sūnus pakyla į lemiamą kovą su prakeiktais pavergėjais ir nugali juos pasinaudodamas anksčiau niekintų, tačiau dabar broliais ir bičiuliais tapusių kaimynų pagalba. Tokių veikalų – N, ir nors Gruzdo kūrinys mums visiems brangus ir gražus, į jo veiksmo šabloniškumą negalima neatkreipti dėmesio. Toliau… Manau, geriau už Sapą vis tiek nepasakysiu, tad visi, norintys suprasti, ką turiu omeny, tegul paima ir perskaito A.Sapkovskio straipsnio „Virtinis arba Pilkuosiuose Kalnuose aukso nėra” skyrelį „Virtinis arba lenkas irgi gali”. Tik čia, ko gero reiktų tarti „Cepelinas arba lietuvis irgi gali”. Tačiau tai esmės vis tiek nekeičia…
Ir trečia… jei Tomą kaltinau kiek per daug prisiskaičius Sapkovskio, tai Edą laisva sąžine galiu apkaltint persiskaičius Tokieno. Ir ne todėl, kad triskart žiūrėjau abu trilogijos filmus (numanydama galimas replikas, aplenksiu jas tardama „ono i vidno”), o todėl, kad turime pažvelgti faktams į akis, o būtent: „Belaisvių pilis” – ne daugiau, nei Dž.R.R. kūrinių interpretacija. Ne? O va pažiūrėkim keliems faktams akysna: pirma – kuom skiriasi velnių ir kipšų įvykdyta Labuvos okupacija nuo „Silmarilione” aprašyto elfų kunigaikščių sąjungos sutriuškinimo ir po jo sekusio orkų ir goblinų siausmo Beleriando žemėse? Žinoma, ten buvo orkas, čia – velnias ir kipšas, tačiau jie vienas nuo kito niekuo nesiskiria – visi jie žiaurūs, stiprūs ir nemoka šnekėti – tik rėkia ir kriuksi kaip kiaulės. Antra – kuom skiriasi pelkėsna sulindę žmonės nuo miškuosna suvarytų žmonių-elfų sąjungininkų ir pačių noldorų, tupinčių savo miestuose-slėptuvėse ir ten nepasiekiamų Morgotui? Trečia – Labuvos merginų prievartavimas norint išvesti geresnių velnių veislę – tai ne kas kita, kaip genetiniai Sarumano bandymai sukryžminti orką su žmogumi ir to pasėkoje gauti baltąjį orką. Beje, visi gimę mėlyngysliai – vyriškos lyties būtybės, o tai – dar viena sąsaja su Tolkieno kūryba, kurioje apie orkų moteris neužsimenama nė puse žodžio. Ketvirta – kas yra Didgirio miškiniai, jei ne Elu Tingolo ir Melian vadovaujami Doriafo elfai, betupintys savo užkerėtoje girioje ir nenorintys veltis į Finvės sūnų vadovaujamų aukštųjų elfų ir Morgoto chebros pasikumščiavimą? Penkta – manau, nereikia pirštais rodyti ir aiškinti, kad barstukai, bezdukai ir barzdukai yra iš akies traukti dvorfai. Jei tuo abejojam, tai prisiminkim, jog kažkas iš dvorfų irgi tarnavo Morgotui ir mušėsi jo eilėse paskutiniame mūšyje. Šešta – Labuvos kuningo amuletas, dėl kurio savo gyvenimus nelaimingai baigia du barzdukai – argi tai ne Žiedas? Pritempta, ar ne? O tai kad žiedo iš bezdukų… atleiskit, barzdukų reikalauja į platų apsiaustą susisupusi ir tamsoje skendinti žmogysta, tarianti „atiduokite tai, kas jums nepriklauso” – tai jums neprimena nieko? Ak, tie mažuliai ir tas jų nenoras grąžinti Valdovui jo mieliausssiąjį…
Ir nors „Belaisvių pilyje” viskas baigiasi labai gerai, manau (ir tikiuosi), jog jei kūrinio pratęsimas (o juk žadama, jog jis bus) seks savo pirmtako pėdomis, jam viskas taip gerai nesibaigs.
Blizgučiais papuošta eglė
Blizgučius nuėmus
Egle išlieka…
Oi, mamyte, visai nuo rimo nusimušiau.
Kriuksėdami ir žviegdami blogiečiai neša Gyvatės žaidynių ugnį ir įsiręžę velka juodą rąstą, užsibaigiantį juodos geležies antgaliu, nukaltu gyvatės galvos forma, juo išlaužia paskutinius savitarpio pagarbos ir noro ugdyti lietuvišką fantastiką vartus. Į geriečių pilį pasipila džiūgaujančios juodos ordos ir nubloškia geriečius į paskutinį jų bastioną. Visoje šioje kriuksinčioje minioje išsiskiria mano neštuvai, kuriais esu nešama į paskutinį šturmą.
Aha, pagaliau atėjome ir į Hertos Matulionytės daržą. Žiūrim, ką turim. O turim kelis akmenukus užantyje, tad nuo jų ir pradėsime…
Protėvių dvasia
Ne kardais
Esam stiprūs…
Sunku būtų ginčytis su pačia savimi (bjauriai šypsausi – galų gale, Hertos vis tiek nesuviliosiu ir gražia šypsenėle širdelės nesuminkštinsiu) – „Taalo žūtis” tikrai yra apdovanojimo vertas darbas (oi kartojuos, tikrai kartojuos). Ir viskas jame rodos gražu – ir veikėjai, ir veiksmo nestinga, o ir tas veiksmas nenuobodus, tačiau… Va, perskaičiau šią apysaką ir po to gerą valandą čepsėjau lūpom tarsi boba šimtametė, niekaip nesupratau, sūru ar rūgštu buvo. Žinot, papasakosiu jums vieną istoriją: nukeliavau sykį pas vieną Lietuvos anime guru, o tas, dalindamasis įspūdžiais apie vieną paskutinių matytų serialiukų, porina: „Neblogas, tik va nežinau, rimtas jis ar prie bajerio. Peržiūrėjau šešias serijas – ir nesupratau. Po to dar tris – lyg ir rimtas, bet po kitų keturių vėl pakeičiau nuomonę.” Man, ko gero, nutiko tas pats – perskaičiau ir nesupratau. Po to perskaičiau antrą kartą ir nesupratau vis tiek. Rodos, viskas jame yra, ir į viską bandoma žvelgti rimtai, tačiau visi tie bajeriukai, pajuokavimai ir pokštai fentezi herojų lūpose mano akyse nubloškia apysaką iki „Ksenos” ir „Heraklio nuotykių” lygmens. Viskas šiame kūrinėlyje (ne „Ksenoje” ar „Heraklyje) būtų lyg ir gerai (perspėju iš anksto: nuomonė apie tai, kad viskas gerai – gan pritempta), jei ne tas nelemtas veikėjų leksikonas. Na negalima taip, Herta, negalima! Negali gi rimta bandančios būti (prisiminkim ašaras varančią apysakos įžangą apie išnykusias gyvuliukų rūšis) fentezi veikėjai laidytis GURPS`inančios chebrytės juokeliais! Sutinku, jog GURPS`ai ir juokeliai nėra blogai, tačiau mes juk bandome veisti Fentezi Lituanika ir apgyvendinti ja lietuviškus fantastikos miškus, dabar knibždančius iš vakarų Europos ir kosmoso platybių užvežtais sutvėrimais… Žinoma, gal kam pasirodys ir kitaip – tai viso labo mano subjektyvi nuomonė. Manau, jei darbelis pretenduoja į rimtumą, rimtumas turi būti išlaikytas nuo pradžios iki galo (gerai, tik nereikia čia kaišioti Sapkovskio), o ne tik pasakojant apie atlantų kapines laivo salėse, o jei jis linksmas, tai jis ir turi būt be pretenzijų. Aišku, „Taalo žūtį” dar ilgai galima rakinėti po žodelį ir ginčytis, ar galėjo tas posakis ar Motiejaus vardas būti naudojamas anais garbingais pagoniškos Lietuvos fentezi laikais, tačiau nemanau, jog verta – esmė nuo to nepasikeis, ir karūnos nenuplėšiu vis tiek.
Geriausia žuvis
Yra dešra
Krekenavos…
Sunku būtų su tuo ginčytis.
Tai, ką nuodais aptaškiau „Taale”, norėtųsi pagirti „DMT-2″. Manyčiau, jei apdovanoti, tai būtent šį, o ne kitą Hertos apsakymą. Tai tikrai – dabar tikrai nesivaipau! – geras autorės darbas, kuriame labiausiai norėtųsi išgirti vieną dalyką – siužeto vystyme Herta sugebėjo sustoti ir išsaugojo apsakymo intrigą ir grožį. Aišku, Eridano vyrų žadėtos Diko dvasios (chi chi) aš gal ir neužtikau, tačiau čia galime užbaigti savo ardomąją veiklą ir nusilenkti (dailus reveransas ir kukliai į grindis nuleistos manosios akys).
Drįsčiau tikėtis, jog kitų GLF`ų autoriai, išvydę apdovanojimo eiliškumą ir perskaitę kūrinius, nepamanys supratę, iš kur vėjas pučia bei vietų paskirstymo paslapties ir neužvers Eridano pašto dėžutės vien tik lietuviškosios fentezi kūriniais – galų gale, „kipšai ir bezdukai” skamba kur kas juokingiau, nei „dvorfai ir goblinai”, o mes juk rimti, mes norim, kad mus apdovanotų… Tikrai žinau, jog visi mano palyginimai bus pavadinti pritemptais ir nei į tvorą, nei į mietą, tačiau ir patys suprantate, jog taip nėra. Tuomet gal pasakysite, kad jei nesugebu rašyti, tai ir kritikuoju, ir tai bus tiesa, nes
Lengviau nukirst
Sakuros medį
Nei išauginti…
Slapčia nubraukusi ištryškusią ašarą, užsimoju savo juodąja kapokle ir sunkiai stenėdama išverčiu paskutiniuosius šviesios Lietuvos fantastų pilies vartus. Kriuksinti minia tarsi potvynio banga pasipila pro juos paskutinio bastiono vidun, o lietuviškos fantastikos perliukais ir deimančiukais išpuoštos salės gilumoje, susėdę ant peraugusių aitvarų, keturkojų gaidžių ir ožių paskutinėn atakon metasi geriečiai. Garsiai gaudžia Labuvos bezduko pučiamas ragas…
Aušta penktojo GLF`o rytas.
Visssad nuoširdžiai Jūsssų
Juodoji Gyvatė
GLF-2002 aptarimas forume
