[1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9]
IR ŽIUPSNIS KRITIKOS
Paprastai knyga baigiama literatūros sąrašu. Šis rinkinėlis taip pat jau kaip ir baigtas – tačiau po visų citatų nepakenktų ir fantastinės literatūros kritikų nuomonė. Tik kad toji kritika – toks nuobodus dalykas: eiliniam skaitytojui neįdomus, beskaitant dažniausiai praleidžiamas. Todėl ir nutariau nukelti kritikų numones į pačią pabaigą – kam neįdomu, ramiausiai galės neskaityti.
Betgi čia vėl kebeknė: įvairūs mokslinės fantastinės literatūros kritikai ir netgi patys rašytojai labai jau dažnai nesutaria, kas gi iš tikro yra toji mokslinė fantastika… Tvirtą ir vieningą nuomonę šiuo klausimu turi (turėjo?) vien TSKP CK. Tad gal nuo to ir pradėkime.
Tik prašyčiau “atsinešti į tai” kuo rimčiausiai. Pateiktosios ištraukos iš kadaise (o gal ne taip jau ir “kadaise”?) vidutiniškai slaptų, slaptų bei visiškai slaptų dokumentų, kuriuos surezgė tarybinių piliečių moralinio bei idėjinio tyrumo sergėtojai, yra ne tik pavydėtinai vieningos, bet ir nepaprastai pamokančios.
Taigi, ką TSKP tūzai manė (teigė manantys? “po šiai dienai” mano?) apie mokslinę fantastiką, jos mėgėjus bei rašytojus fantastus? Štai kelios ištraukos iš TSKP CK Propagandos ir Agitacijos skyriaus pranešimo (1966) apie mokslinės-fantastinės literatūros leidybos trūkumus:
(…) Mokslinės fantastikos žanras kai kuriems literatoriams tapo pačia patogiausia širma, padedančia pratempti į mūsų aplinką svetimas, o kartais ir tiesiog priešiškas idėjas bei pažiūras. (…) Daugumos šiuolaikinės mokslinės-fantastinės literatūros kūrinių idėjinių-politinių pozicijų silpnumą ir neaiškumą dar pagilina menkas meninis bei estetinis literatūrinis lygis. (…) TSKP CK propagandos ir agitacijos skyrius laikytų tikslinga… pasiūlyti Spaudos Komitetui prie TSRS Ministrų Tarybos įvesti deramą tvarką mokslinės-fantastinės literatūros leidyboje.
Nelabai suprantate? Nepergyvenkit – toliau bus dar gražiau! Štai Spaudos Komiteto prie TSRS MT rašto (1966) apie mokslinės-fantastinės literatūros leidybą ištraukos:
(…) Marksistinis mokslas duoda nedviprasmišką atsakymą į klausimą apie ateitį. Tačiau kai kurie rašytojai fantastai įsivaizduoja, jog nebūtina sieti ateitį su mokslinio komunizmo dėsniais. (…) Dar leidžiama gana daug idėjiškai bei meniškai nepilnaverčių kūrinių, kenkiančių ideologiniam darbui. (…) Tokie leidiniai tegali vien dezorientuoti jauną skaitytoją.
O štai šis tas “šviežesnio” – apie fantastikos mėgėjų klubus, veikusius TSRS. Ištraukos iš TSKP CK Propagandos skyriaus rašto (1984) apie rimtus trūkumus fantastikos mėgėjų klubų veikloje:
(…) Buržuaziniai ideologai plačiai naudojasi “fen-klubais” antimokslinių idėjų propagavimo tikslais. (…) Pasitaiko fantastikos mėgėjų klubų bandymų atsikratyti kultūros organų, profsąjungų ir komjaunimo kontrolės, dirbti nepriklausomai nuo jų. (…) Rekomenduoti sąjunginių respublikų CK, TSRS Kultūros Ministerijai, VLKJS CK, …, TSRS Rašytojų Sąjungai, Visasąjunginei Knygos mylėtojų draugijai… pašalinti iš klubų vadovų pareigų idėjiškai nebrandžius asmenis, … , nustatyti, kad fantastikos mėgėjų klubai gali vykdyti masinius renginius tik vadovaujant kultūros organams ir profsąjungoms.
Be to, tvirtą ir vieningą nuomonę TSKP CK turėjo ne tik apie mokslinę fantastiką apskritai, bet ir apie atskirus autorius konkrečiai. Nemaža perkūnų ir žaibų iškęsti teko broliams Strugackiams. Pateiksiu kelias CK opusų ištraukas, tačiau kūrinio, dėl kurio solidiesiems dėdulėms prižiūrėtojams teko taip vargti, nepaminėsiu – kadangi tokios ir panašios nuomonės reikštos ne apie tą vieną Strugackių kūrinį, o jei jau plačiau – tai ir ne vien apie šiuodu autorius…
Taigi – ištraukos iš TSKP Irkutsko srities komiteto raporto apie Strugackių apysaką, išspausdintą almanache “Angara” (1969):
(…) Prisidengdami fantastiniu siužetu, autoriai… vaizduoja tarybinę visuomenę sąmoningai iškreiptai. (…) Tiesiog kiekvienoje frazėje jie palieka savo skepticizmo, tyčiojimosi iš mokslo ir filosofijos pėdsakus. (…) Jie tyčiojasi iš visuomenės, iš jos vaidmens žmogaus auklėjime…
O štai ir reakcija į raportą, komitete apsvarsčius klausimą “Apie idėjines-politines klaidas, kurių neišvengta “Angaros” almanache” (1969):
(…) TSKP srities biuras principingai įvertino idėjiškai bei meniškai ydingą Strugackių kūrinį ir griežtai nubaudė atsakingus asmenis, dėl kurių kaltės jis pasirodė spaudoje.
Žodžiu, TSKP CK turėjo tvirtą ir nenuginčijamą – net pavydas ima! – nuomonę apie mokslinę fantastiką, jos mėgėjus bei rašytojus fantastus. Tarp kita ko, toks požiūris bei jo sąlygoti draudimai nemenkai prisidėjo prie mokslinės fantastikos išpopuliarėjimo buvusioje Tarybų Sąjungoje – juk uždraustas vaisius visuomet saldžiausias. Labai knietėjo palyginti, kaip panašūs klausimai dorojami nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, deja… Nepavyko aptikti nei teigiamų, nei neigiamų – VISIŠKAI JOKIŲ – atsiliepimų. Tai reikštų, jog mūsiškiai laikosi teisingesnės ir gudresnės taktikos, netiesiogiai įrodančios, jog mokslinė fantastinė literatūra – toks menkas ir nevertas dėmesio paistymas, kad net peikti jos neverta. Palankią tokiam požiūriui dirvą tręšia ne tik atseit intelektualai, bet ir fantastikos neva mylėtojai, kurie iš tiesų skaito vien “Džo Kosmo-Pykšt-Pykšt” tipo “veikalus”, nepripažindami fantastinės literatūros šedevrų bei geriausių rašytojų fantastų, laikydami juos “nuobodybėmis” ir netgi nesigėdindami pareikšti, esą Lemo knygos – tai “veltui išmesti pinigai” – tačiau kažkodėl vadina save fantastikos mėgėjais. Na, čia dar būtų tiek tos bėdos; žymiai nemaloniau tai, kad sulaukėme laikų, kai bene vienintelė Lietuvoje fantastinės literatūros “kritika” – reti straipsneliai, kuriuose perpasakojamas vienos ar kitos knygos turinys, o savos nuomonės – ketvirtis sakinio… Beje, viename solidžiame (bent tiražo prasme) laikraštyje teko skaityti ir darbelį, kurio autorius bando pareikšti kažką panašaus į nuomonę – deja, perskaičius paaiškėjo, kad studentas nelabai susigaudo, kuris fantastas – rašytojas, o kuris – rašytoja…
Et, tiek to. Laikas patyrinėti rimtesnių kritikų nuomones. Jos toli gražu nevienareikšmės; beje, tai pažymi ir patys kritikai, tarkime, K.Eimis:
Bandymai apibūdinti mokslinę fantastiką… neišvengiamai baigiasi labiau gremėzdiškais, negu įsimintinais rezultatais.
Tačiau pats, nepaisydamas savojo perspėjimo, tuoj pat imasi ją apibūdinti:
Mokslinė fantastika – tai pasakojamosios prozos šaka, vaizduojanti situacijas, kurios negali susiklostyti mūsų pažįstamame pasaulyje, tačiau yra postuluojamos hipotetiškai, remiantis kokiu nors moksliniu ar techniniu, arba pseudomoksliniu ar pseudotechniniu žemiškos arba nežemiškos kilmės atradimu.
Iš tikrųjų pastebėjimas apie bandymų apibūdinti rezultatus buvo gana teisingas… Rašytojas B.Oldis savo nuomonę išreiškia šiek tiek dailiau:
Mokslinė fantastika – tai žmogaus ir jo vietos visatoje apibrėžimo – apibrėžimo, kuris atitiktų gausias, tačiau netvarkingas mūsų žinias – ieškojimas.
O štai kaip tokius dalykus vertina Dž..Grifitsas:
Mokslinis fantastinis pasakojimas – tai kūrinys, kurį skaitant mūsų nepatiklumo laipsnis tiesiogiai proporcingas pagrindinės mokslinės ar techninės idėjos arba idėjų išrutuliojimo būdo įtikėtinumui.
Kritikams būdinga silpnybė: “gražūs ir ilgi” mokslingi žodžiai jiems patinka ne mažiau nei L.Kerolio Alisai. Tad nenoromis imi galvoti – ar tik nebus tasai mokslinės fantastikos (ir ne vien jos) apibūdinimų gremėzdiškumas ne tiek fantastikos, kiek apibūdinančiųjų problema… Na, bet judėkime toliau. D.Siuvenas teigia:
Mokslinė fantastika yra literatūrinis žanras, kurio būtina ir pakankama sąlyga – tai pažintinių ir keliančių nuostabą elementų buvimas bei sąveikavimas, o pagrindinis formalus reikalavimas – fikcinė sandara, nepanaši į empirinį autoriaus pasaulį.
O štai B.Bova pasisako – net keista – trumpai, be išvedžiojimų:
Mokslinė fantastika – geriausieji jos kūriniai – atlieka šiuolaikinės mitologijos funkcijas.
Jam beveik pritaria ir S.Liuisas:
Mokslinė fantastika – tai šiuolaikinė senosios didaktinės literatūros, arba pasakėčios, atmaina.
Užtat V.S.Muravjovo nuomonė kitokia:
Mokslinė fantastika… didžiuojasi, suvokdama, kad tiesioginė jos paskirtis – mokslinio-techninio žmonijos patyrimo įsisavinimas, “prisijaukinimas”. (…) Mokslinė fantastika traktavo ir traktuoja pasaulį bei Visatą kaip jau išleistą žemėlapį, kuriame dar liko baltų dėmių.
Ką gi – nuo to, kas gi per žvėris toji mokslinė fantastika, imame artėti prie to, kam (ir ar) ji reikalinga bei ką daro – šiuo atveju “didžiuojasi”. Jeigu jau kritikas taip nusprendė… O kaip atrodo kitiems? Dž.. Ganas:
Mokslinė fantastika – tai literatūros šaka, nagrinėjanti realiame pasaulyje gyvenančių žmonių patiriamus pasikeitimus, kurie gali būti projektuojami į praeitį, ateitį arba tolimas vietas (…) ir paprastai aptaria dalykus, kurių svarba pranoksta individo arba bendruomenės interesus.
V.Revičius:
Fantastika – tai ypatinga meninio-mokslinio pasaulio supratimo rūšis. (…) Fantastika kuria socialinius modelius … kitame matmenyje, kurį skaitytojas privalo perprasti ir įminti. (…) O meninio kūrinio aiškinimai negali būti vienareikšmiški ir vienodi – juk jie negrindžiami matematiniais algoritmais. (…) Toks nevienaprasmiškumas gąsdina kai kuriuos menotyrininkus: o jeigu kas nors ką nors supras ne taip, kaip atrodo būtina ar privaloma jiems?
Būtent! O jeigu kas nors ką nors…
T.Vudmenas:
Svarbiausia problema, kurios nagrinėjimui mokslinė fantastika skiria didžiausias pastangas – tai tam tikrų galimų technologinės sistemos, kurioje ir su kuria gyvena žmogus, pasikeitimų tikėtinų pasekmių numatymas. (…) Pagrindinė mokslinės fantastikos žanro tema – žmogaus pastangos rasti savo vietą kosmose, pasitelkus mokslą.
B.Bova:
Mokslinė fantastika… beveik visada pasisako už esminį vakarietiškosios civilizacijos principą: (…) žmogus reikšmingesnis, negu organizacija – nesvarbu kokia – ir nėra nieko svarbesnio už žmogaus laisvę.
R.Kalua:
Kuo svarbesnis vaidmuo mokslinėje fantastikoje priskiriamas mokslui, tuo aiškiau joje jaučiamas panikos ir apgailestavimo dvelksmas. (…) Mokslinė fantastika apgailestauja ne dėl tų baisybių, kurioms mokslas turėtų užkirsti kelią, bet dėl tų, kurios kyla iš paties mokslo.
R.Handkė:
Visokio plauko fantastika visgi žaidžia tikimybėmis, nors jos meno esmę sudaro priartėjimas prie kraštutinumų.
Dabar – dar saujelė pastebėjimų apie rašytojus fantastus bei jų kūrinių skaitytojus. Dž. Grifitsas:
Kai kuriems rašytojams atrodo, kad mokslinė fantastika – labai paranki priemonė, įgalinanti pranašauti visuotinį susinaikinimą ir pasaulio galą, nesuerzinant skaitytojo.
Ž.Guamaras:
Mokslinės fantastikos gerbėjų daugiausia tarp žmonių, kurie prastai jaučiasi mūsų pasaulyje. (…) Jos priešininkai – pagrįstai arba ne – juo patenkinti labiau.
Ši nuomonė, sakyčiau, verta dėmesio ir platesnio nagrinėjimo, tačiau kol kas prie jos neapsistokime. Dar liko gausybė kitų kritikų pasisakymų – derėtų apžvelgti bent kuklią dalelę.
U.Eko:
Mokslinių fantastinių kūrinių autorius – paprasčiausiai neatsargus mokslininkas, ir dažnai tai sąlygoja rimtos moralinio pobūdžio problemos: (…) numatydamas bei pranašaudamas galimą ateitį, suprantama, nori ją nuspėti. Juk galima paskelbti numanomą mokslinį dėsnį… būtent tam, kad tokie atradimai niekados nebūtų realizuoti, substancijos niekados nebūtų pagamintos, o ateities prognozės nepasitvirtintų.
Vėl Ž.Guamaras (ir vėl verta rimto dėmesio nuomonė):
Dauguma autorių bei skaitytojų… geidžia išsaugoti aiškią ribą tarp skaitymo teikiamo malonumo ir reikalavimo veikti.
Ž.-B.Baronianas:
Tai, kas paprastai vadinama moksline fantastine literatūra, remiasi mokslo pasauliu tik retkarčiais, aliuziškai arba netiesiogiai, ir dažniausiai ieško jame vien fono, suteikiančio maksimalią pasakojimo laisvę. (…) Ir kas žino, ar vienintelis tokios literatūros tikslas nėra tam tikros mąstysenos formavimas – būtent mąstysenos, kuri kaip tik bei tiksliai atitinka šių laikų mitologiją.
Neprilygstamasis S.Lemas labai taikliai pastebėjo:
Žanrinio klasifikavimo aktas – ne daugiau nei išankstinis pasmerkimas (mokslinio fantastinio kūrinio atveju). Vienintelė išimtis gali būti taikoma ne kūriniams, o autoriams. (…) Garsus rašytojas, išimties tvarka kartą išmėginęs fantastinę temą ir tuojau pat sugrįžęs į tvarkingą “tikrosios literatūros” aplinką, nenusideda – jis tik aikštijasi.
Toks rašytojas kaip S.Lemas negali nebūti objektyvus; jis pripažįsta, kad esama dvejopų fantastų:
Fantastika vilioja arba kaip nepaprastai sunkių užduočių sritis, gundanti metamais iššūkiais, būtinybe apskaičiuoti jėgas pagal užmojus – arba kaip jaukus rezervatas, kuriame nevaržo griežti kūrybiniai kriterijai, kaip užuoglauda, kur užmojus galima priderinti prie menkų pajėgų.
O štai V.Žvikievičius teigia:
Nūdienė mokslinė fantastika užsitikrino kraujo atsargų papildymą parazito, tarpstančio konjunktūros, mados, snobizmo dėka, principu. (…) Mums teko liūdnas buvusio literatūros avangardo, smukusio iki civilizacijos kultūrinio šiukšlyno, vaidmuo.
Taigi, kritikų ir rašytojų nuomonės apie mokslinę fantastiką kuo įvairiausios – kiekvienas aiškina savaip, sutariama retai. Na, nebent vienu klausimu: pateikti tikslaus ir išsamaus mokslinės fantastikos apibūdinimo neįmanoma – čia beveik visų kritikų nuomonės sutampa. Kitaip tariant, neabejotinai aišku tik tiek, kad niekas neaišku.
Tačiau aš – kadangi viską žinau! – galiu pasakyti, kas pagaliau yra toji mokslinė fantastika. Mokslinė fantastika – tai literatūra, įrodanti, kad mokslas, o tikriau (platesne prasme) žinojimas – tėra fikcija. Nieko nereiškiantis dalykas, prasimanymas. Viskas atsiduria savo vietose, kai į originalųjį žodžių junginį – “Science Fiction” – įterpi žodelytį “is”: “SCIENCE IS FICTION”. “Science” (“scientia”) – platesnis apibūdinimas, reiškiantis daugiau, negu vien “mokslas”; iš to taip pat kyla nemažai nesusipratimų – bet bala jų nematė, bent kol kas. Juo labiau, kad skaitytojas tikriausiai jau spėjo pasišiaušti – kuo, girdi, pagrįstas tvirtinimas apie mokslo (arba žinojimo) “fikciškumą”? Mokslas – tai pažanga, žinojimas – tai jėga, žinios ir mokslas – tai iš viso… ohoho! Tiek jau to, bandysiu paaiškinti. Pirmiausia, jėga – tai ne žinojimas apskritai, o konkreti informacija, be to, tokia, kuria sugebama pasinaudoti. Su mokslu irgi panašiai. Taigi – tik kuo čia dėta mokslinė fantastika? Norint atsakyti į šį klausimą, vėl reikalingas šioks toks nukrypimas. Nefantastinė grožinė literatūra – nepaisant visų žanrinių ir kitokių skirtumų – būna dviejų tipų: arba “yra (gali būti) taip, nes mes esame tokie”, arba “norėtųsi, kad būtų taip, nors mes ir esame tokie”. Nesunku suprasti, kad pirmajam tipui priskirtinos knygos su liūdna pabaiga, o antrajam – su “laiminga”. Tačiau tiek pirmu, tiek antru atveju atsakomybė nuo skaitytojo – ir, kaipgi, nuo rašytojo – kupros nuimama: pasaulio nepakeisi… Tuo tarpu fantastinės literatūros tipas bei moto – “yra, gali būti ir greičiausiai bus taip, arba net žymiai blogiau, nes mes esame kokie esame, ir pageidaujame keisti viską, išskyrus save”. Fantastikos “pionieriai” (kurie tikriausiai net nenumanė esantys tokie) šito dar nepastebėjo**; nuoširdžiai tikėdami mokslo galia, šlovino mokslą bei žinias kaipo vienintelį kelią į šviesią – deja, utopinę – ateitį, nekreipdami dėmesio į tai, KOKIE yra mokslo ir technikos pasiekimų vartotojai, t.y., mes, žmonės. (Tiesa, ir vėl išlyga: jeigu mokslinės fantastikos pradininke laikysime Merę Šeli – “nuoširdus tikėjimas mokslo galia” nelabai tiks: tik prisiminkime daktaro Frankenšteino pabaisą… Tačiau ponia Šeli – moteriškė, o moteriškės visuomet nujaučia, kuo gali baigtis įrankių laikymas netikusioje vietoje ir panašūs dalykai. Daugybės tautų, taipogi ir lietuvių, folklore atrandame istoriją apie jaunamartę ir kirvį balkyje; vyriškis traukia ieškoti dar kvailesnių žmogelių – ir atranda tokių – nesusimąstydamas, ar tikrai taip jau išmintinga “pasidėti” tokį įrankį tokioje vietoje… Todėl ponią Šeli šįkart paliksime nuošalyje, o mokslinės fantastikos pradininku pripažinsime Žiulį Verną: jis pritinka labiau, kadangi jo personažams pergalingos kovos su nedraugiška aplinka prasme sekasi kaip kokiems Robinzonams Kruzams; panašūs patogumai būdingi daugeliui tiek senųjų, tiek ir naujesniųjų mokslinės fantastikos kūrinių.)
O toliau pritiks dar vieno kritiko, A. Nieviadovskio nuomonė:
Jei pokarinės fantastikos kūriniai buvo kupini susižavėjimo šiuolaikine technika, šlovino materialiojo pasaulio ir gamtos jėgų sutramdymą, žadino troškimą užvaldyti kosmosą ir apdainavo “nemirtingas mašinas, nukalsiančias rytdieną” – tai vėlesnieji šio žanro veikalai tęsė destrukcinį to paties mito variantą, įrodinėdami, kad pernelyg kieti visuomeniniai saitai žlugdo žmogaus individualumą, palikdami jam tik mechaniškai atliekamą vaidmenį, kasdieninių funkcijų automatizavimą, o pasiektojo komforto kaina – robotiška elgsena, primesta žmogui.
Nepasakysi, kad kritikas neteisus. Bet ir jis kažkodėl nepastebėjo esmės. O esmė (šiuo atveju) tokia: visi pasaulio mokslo pasiekimai neverti išvalgyto kiaušinio lukšto, kadangi joks atradimas neprivers žmonių atsisakyti savo ydų. Pasitelkus mokslo laimėjimus galima susikurti patogesnį, sotesnį, šiltesnį gyvenimą, galima užkariauti didesnius gyvybinės erdvės plotus – bet nepavyks nugalėti godumo, žiaurumo, smulkmeniškumo, pavydo, buko pasitenkinimo savimi, išpuikimo (nepainioti su savigarba!!!), polinkio bjauriausias savo ydas priskirti kitoms būtybėms, kvailumo, kvailumo, kvailumo…
Naivieji mokslo šlovintojai nematė ir tikriausiai nenorėjo matyti akis badančio fakto: technikos bei technologijų vystymasis toli gražu nereiškia dvasinio tobulėjimo. Jie kažkodėl atkakliai paišydavo lygybės ženklą tarp šių dviejų visiškai skirtingų sąvokų. Iš čia ir ankstyvosios mokslinės fantastikos optimizmas; taip pat iš čia – schematiški, plokšti, “vienmačiai” jos personažai (beje, prie personažų klausimo sugrįšime truputį vėliau). Tačiau vėlesniųjų dešimtmečių liudininkai, savo akimis paregėję anų naivuolių numatytų mokslinių bei technologinių laimėjimų įgyvendinimo rezultatus, jau gavo progą nuosavu kailiu išbandyti tiek gerąją, tiek išvirkščiąją pažangos pusę; štai tada ir prasiskleidė įspūdingiausieji “kraupiosios” fantastikos žiedai. Geriausieji rašytojai fantastai visa gerkle klykia: “Žmonės, atsipeikėkim!” – ir tuo pat metu supranta, kad atsipeikėti niekas neketina. Piliečiai, besinaudojantys mokslo ir technikos pažangos teikiamais privalumais, kaltę už tos pačios pažangos trūkumus verčia atradėjams; mokslininkai ir atradėjai nemano privalantys atsakyti už katastrofiškus savo veiklos rezultatus – į kokias, girdi, rankas pateko atradimas, toks jo ir panaudojimas, o jei neatrasiu aš – atras kas nors kitas… Beje, mokslininkų ir atradėjų moralinės atsakomybės klausimą nagrinėja ne vien mokslinė fantastinė (nors visgi daugiausia ji), bet ir šiaip grožinė literatūra – aišku, toli gražu ne taip nuodugniai ir išsamiai. Bet štai dar vieną nepaprastai reikšmingą problemą “užkabina” tik mokslinė fantastika; tik čia primenamas bei gvildenamas esminio instinkto – nenugalimo geismo ne tik pratęsti, bet ir kuo plačiau paskleisti savo giminę – ir kito galingo akstino – gyventi kuo patogiau, nepaisant kitų būtybių (taip pat ir būsimųjų palikuonių) interesų – nesuderinamumo klausimas. Kažkodėl tik fantastika atkreipia dėmesį į tokio nesuderinamumo katastrofiškumą.
Tokias ir panašias temas nagrinėti bei plėtoti galima kone iki begalybės, bet aš tingiu, todėl grįžtu prie apibendrinimo: nefantastinė grožinė literatūra (net ir pasakos!) operuoja duotos ir nepakeičiamos tikrovės elementais, šitaip nuimdama atsakomybę nuo skaitytojo pečių, o mokslinė fantastinė literatūra primena kiekvieno žmogaus atsakomybę, net ir pripažindama, kad tikrovė nepasikeis, nes tie, kas galėtų ją pakeisti – tai yra mes, žmonės, kiekvienas iš mūsų – nenorime keistis patys. Be fantastų, apie tai kartais užsimena ir pasakininkai – taip pat fantazuotojai. Pamenate Haufo “Šaltąją Širdį”? “Ne arklio su vežimu – proto, proto ir išminties turėjai prašyti!” Tačiau žmonija, nelyginant tas Peteris Angliadegys, nesugalvoja nieko geresnio, kaip tik “…tai gal dar arklį su vežimu pridėtum?” – iš mokslo geidauja nebent buitinių patogumų, darbo palengvinimo, galimybės apžioti kuo daugiau, atiduodant kuo mažiau… Todėl bet kokia mokslo ar technikos pažanga – tik paviršius, dalinis komfortas, iliuzija, neesminis dalykas. Trumpai tariant – fikcija…
Juokingas dalykas: pasirodo, “SCIENCE IS FICTION” nėra vien mano nuomonė! Jau spėjus užbaigti ir netgi pamiršti šitą rinkinėlį, man į rankas pakliuvo lenkų žurnalo “Nowa Fantastyka” 1994 metų antrasis numeris. Žiūriu ir savo akimis netikiu – ogi septyniasdešimtame puslapyje riebiu šriftu puikuojasi recenzijos pavadinimas: “Science is fiction”! Tiesa, recenzentės D.Materska ir E.Popiolek šią frazę su fantastika sieja kitokia prasme nei aš, bet vis tik, vis tik… (Šioji pastraipėlė žymiai jaunesnė už patį rinkinį: ji įdėta praėjus gal porai metų po paties “veikalo” užbaigimo. Iš to matyti, koks jis nepaprastai aktualus bei reikalingas.)
Čia jau ir derėtų baigti tokius paprotavimus, tačiau liko dar vienas – mano nuomone, neeilinis – kritikas, Skotas Sendersas. Iš tiesų šaunų ir vertą dėmesio jo straipsnį “Nematomieji ir nematomosios” turėtų perskaityti kiekvienas, kas bent šiek tiek domisi moksline fantastika. Todėl pateikiu pilną straipsnio pavadinimą: Scott Sanders, “Invisible Men & Women: The Disappearance of Character in Science Fiction” (“Science Fiction Studies”, 1977 March). Skaitantieji lenkų kalba šį straipsnį gali rasti knygoje “Sp?r o SF: Antologia” (Wydawnictwo Pozna?skie, Pozna?, 1989). Anaiptol nesutinku su svarbiausiuoju minėtojo straipsnio postulatu, tačiau pripažįstu straipsnio reikšmingumą, todėl negaliu nepateikti nors keleto citatų. Be to, kiek anksčiau žadėjau grįžti prie “plokščių” ir, taip sakant, “tūrinių” personažų – o S.Sendersas kaip tik ir nagrinėja būtent šį klausimą. Jis teigia:
Mokslinė fantastika – tai nematomų vyrų ir moterų rezidencija. Net prisimenant visus šio žanro veikalus, sunku išvardinti bent keletą įsidėmėtinų herojų.
Tokiam teiginiui aš, be abejo, nepritariu; kyla įtarimas, kad autorius skaito mokslinę fantastiką pasirinktinai – bet kol kas nesustokime. Toliau:
Herojus praranda svarbą, nes autoriaus dėmesys sutelktas į kitus dalykus – idėjas, situacijas, pagaliau temą. (…) Susidūręs su beprotišku pasauliu, panašiai kaip ir su administruojama visuomene, individas pasmerktas bejėgiškumui ir anonimiškumui.
Tikra teisybė – bet visgi kol kas judėkime toliau; nuo knygų autorius pereina prie filmų:
Didžioji mokslinių fantastinių filmų dalis vaizduoja mechanizmus ir veikimo būdus, o ne herojų likimus (…), ir atspindi asmeninę mūsų, paklūstančių beasmenėms sistemoms gamykloje, įstaigoje ar universitete, patirtį. (…) Totalitariniai kompiuteriai, atspindintys… dominuojantį kibernetinės eros mašinų vaidmenį, taip pat įkūnija administracinę-technologinę sistemą kaip visumą. Individas konfliktuoja su kompiuteriu taip, kaip su bet kokia biurokratija.
Irgi teisybė – bet ir vėl dar nesustokime. Toliau S.Sendersas tvirtina:
Kaip visuomenine prasme individualumo praradimas parodomas vaizduojant totalitarinius kompiuterius, taip individo lygmenyje jis dažnai vaizduojamas pasitelkiant robotus, kiborgus ir zombius. (…) Kontroliuojami iš išorės, neturintys praeities, nesugebantys jausti, negalintys streikuoti nei maištauti, anonimiški, lengvai pakeičiami kitais androidai bei jų “giminaičiai” puikiai atitinka industrializuotos, biurokratizuotos visuomenės reikmes ir išreiškia jos baimes.
Vėl teisybė – bet vis dar ne visa. Toliau:
Pasibjaurėjimą, kurį jaučiame racionalizuotai savo visuomenei, nukreipiame į… skraidančių lėkščių įgulas ir nežemiškas būtybes. (…) Kaltę už individualumo praradimą suversdami svetimiesiems, galime protestuoti prieš mūsų visuomenės ydas, tuo pat metu nepažeisdami status quo.
Šventa teisybė! Bet toliau autorius apibendrina:
Asmenybė tapo problematiška mokslinėje fantastikoje, nes ji tapo problematiška šiuolaikinėje visuomenėje. (…) Tad šio žanro peikimas už akivaizdžius personažų charakterizavimo trūkumus yra beprasmis – panašiai kaip šiuolaikinės prozos gyrimas už vienišo ego kultivavimą. Abiejų tipų literatūra nagrinėja šiuolaikiniame pasaulyje gresiančių asmenybei pavojų problemas.
S.Senderso pastabos taiklios ir teisingos, tačiau su jo daroma išvada, būtent – kad fantastinėje literatūroje neįmanoma rasti įsidėmėtinų, savitų, gyvų (pasak kritiko – “matomų”) personažų – sutikti nesinori. Taip – nemažai daliai mokslinės fantastikos kūrinių tikrai galima prikišti personažų blankumą, tačiau tai pasakytina veikiau apie ankstyvąją mokslinę fantastiką, kuriai pirmiausia rūpėjo mokslo pažanga. Bet nuo to laiko jau daug vandens nutekėjo, daug kas pasikeitė – ir mokslinė fantastika taip pat. Nepaprastai spalvingi personažai – šaunioji mutantų šeimynėlė, H.Katnerio Hogbenai; jiems nenusileidžia Šeklio, Asprino, beveik nenusileidžia – brolių Strugackių sukurti herojai. Čia vėl pasitelksiu kritiko nuomonę. V.Melnikas tvirtina:
Technikos stebuklai jų (Strugackių) kūryboje kažkaip neįsimena. Užtat gerai įsimename herojus, žmonių santykius. (…) Svarbiausias konfliktas kyla tarp gyvų, nepaliaujančių galvoti apie gyvenimo prasmę žmonių – ir žmonių, kurie gyvi tik iš pažiūros, kurie iš tikrųjų tėra ne daugiau nei organizmai, tvarkingai išskiriantys skrandžio sultis.
Kalbant apie įsimintinus personažus, reikėtų paminėti ir H.Harisono Džeimsą Bolivarą diGrizą – garsiąją Plieninę Žiurkę. Tačiau koks atkaklesnis menotyrininkas beveik galėtų įrodyti, kad šis herojus gana schematiškas, todėl šaunųjį nusikaltėlį-teisėtvarkos gynėją paliksime ramybėje. Užtat S.Lemo herojų (bent vieno) nepaminėti tiesiog negalima. Grožinių šio rašytojo kūrinių citatų į rinkinį neįtraukiau, nors ir baisiai knietėjo; kodėl – jau paaiškinta aukščiau (beje, tam būta ir dar vienos priežasties – noro bent dalinai atkeršyti Lemo nemylėtojams, vadinantiems save mokslinės fantastikos mėgėjais, nors jiems, aišku, nusispjauti į tokią “bausmę”; tiek to – jie net nenutuokia, kad patys save nubaudė). Bet kadangi šio rašytojo sukurti personažai – svarus argumentas, padedantis paneigti S.Senderso teiginį apie tai, esą mokslinės fantastikos herojai – vien “nematomi vyrai ir moterys”, būtina nors trumpai juos aptarti. Tiesa, norint bent minimaliai apibūdinti S.Lemo veikėjus, prireiktų ištisos (ir neplonos) knygos, todėl šįkart pasitelksiu ne visai tradicinį metodą. Tai va. Kartą vienas pilietis, žmogus apsiskaitęs ir nepasakysi kad kvailas, pareiškė: Lemo “Futurologų kongresas” išverstas gerai, o “Žvaigždžių dienoraščiai” – prastai. Kodėl? Todėl, kad pagrindinis herojus, Jonas Tykusis, “Futurologų kongrese” esąs tiesiog “nesusipratęs”, nepritapęs, bet anaiptol ne žioplys. o “Žvaigždžių dienoraščiuose” – paprasčiausias kvaišelis. Tuomet nieko neaiškinau, bet dabar paaiškinsiu: vertimas čia niekuo dėtas, viskas priklauso nuo originalo, o originale “Futurologų kongresas” – paties Jono Tykiojo pateikti prisiminimai, užtat “Žvaigždžių dienoraščiai” – tai Jono Tykiojo prisiminimai, kuriuos atrinko bei pristatė (tegu ir “be prierašų, pastabų, komentarų”) profesorius Astralis Sternu Tarantoga. Ir svarbiausia čia ne tai, kad “medžiagos parinkimas” atskleidžia ne tik pagrindinio herojaus Jono Tykiojo, bet ir paties “leidėjo” charakterį, o tai, kad skaitytojas pastebi personažo būdo bruožus bei tų bruožų nesutapimą skirtingose knygose (nors tokį neatitikimą klaidingai aiškina vertimo kokybės nevienodumu) – knygose, kuriose herojus iš pažiūros tikrai “nematomas”, nes čia jis atlieka pirmiausia pasakotojo vaidmenį! Ar įmanoma rasti iškalbingesnį argumentą, įrodantį, jog S.Senderso teiginys apie mokslinės fantastikos personažų beveidiškumą neteisingas? Su “nematomais” personažais tokių klausimų nekiltų.
Ir čia dar ne viskas. Saviti, įdomūs, įsimenantys mokslinės fantastikos personažai – ne vien gyvi žmonės “iš mėsos ir kaulų”. A.Azimovo robotai (bent kai kurie) – taip pat asmenybės su savais charakteriais. O juk robotai – dirbtiniai padarai; kas jau kas, bet jie tikrai turėtų būti “beveidžiai”. Bet palyginkite Robį arba Spidį su Nestoru arba Kjučiu – savo “charakteriais” robotai skiriasi vienas nuo kito labiau, negu juos prižiūrintys žmonės, Pauelas ir Donovanas. Neminint jau R.Denielio, kuris lydi policininką Beilį per ištisas tris knygas, ir savo “būdo” (nesvarbu, kad užprogramuoto) ryškumu nenusileidžia partneriui…
Šiaip ar taip, S.Sendersas – šaunus kritikas, jo nuomone verta pasidomėti net ir nesutinkant su kai kuriais teiginiais.
Dar vienas kritikų nesutarimo objektas – klausimas, ar priskirtina, ar visgi nepriskirtina mokslinės fantastikos žanrui vadinamoji “fentezi”. Vieni tvirtina, kad taip, kiti, kad ne, treti – gal kartais… Įdomesnių pastabų šiuo klausimu aptikti nepavyko, todėl pateiksiu tik Dž..Grifitso nuomonę, kuriai pritaria gana daug kritikų ir rašytojų:
Didžioji fentezi litaratūros dalis adresuojama tiems patiems žmonėms, kurie skaito mokslinę fantastiką, o tai… padidina jau ir taip nemažą painiavą. Fentezi tikriausiai galima apibrėžti kaip literatūros tipą, kur veiksmo vystymosi… neįmanoma numatyti.
Nenorėčiau sutikti, kad fentezi galima prilyginti mokslinei fantastikai, bet kadangi ir tą, ir tą iš tikrųjų dažniausiai skaito tas pats skaitytojas ir – kur kas svarbiau! – peikia tas pats “intelektualas”, tai į rinkinį (tikriausiai jau pastebėjote) įtraukiau ir citatas iš fentezi kūrinių. Beje, kai kurios tokio tipo knygos tikrai nuostabios, tačiau šlamšto jų tarpe žymiai daugiau, negu tarp “tikrosios” mokslinės fantastikos kūrinių. Manyčiau, kad geriausiai fentezi apibūdintų pavadinimas “klejonių literatūra”, nes, pirma, tokių kūrinių personažai amžinai bastosi ir, antra, visi be išimties yra vienaip arba kitaip trenkti arba pakvankę, o veiksmas (kurio vystymosi, kaip teisingai pastebėjo Dž.Grifitsas, dažnokai neįmanoma numatyti) primena kažką, ką regi sapnuodamas arba krečiamas karštinės, tik gal jame kiek daugiau rišlumo. Būtent fentezi literatūroje negailestingiausiai eksploatuojama tai, ką sukūrė Tolkinas; jau minėjau, kad jokiu būdu nesutiksiu priskirti šio puikaus rašytojo kūrinių mokslinei fantastikai, o dabar turiu pridėti, kad dar klaikiau atrodo mėginimai priklijuoti jam “fentezi rašytojo” etiketę. Juk paprastai nesikėsinama įtraukti į mokslinės fantastikos arba fentezi autorių sąrašus nei Kerolio, nei Hofmano, nei Bulgakovo, nei pagaliau Brezano arba Gothelfo, nors toli gražu ne kiekvienas autorius, laikantis save fantastu, sugeba sufantazuoti taip, kaip jie. O Kafka – fantastas ar ne? Arba Aleksandras Grinas galų gale? Tik neskubėkite daryti išvados, kad fantastai rašo prasčiau; jie rašo kitaip, bet nebūtinai blogiau, tai yra – ne visi blogiau. Tiesą sakant, mokslinės fantastikos populiarumas (o gal tam tikra mada?) šiai literatūrai į sveikatą neišėjo: įvairūs rašeivos, besistengiantys “iškišti” savo opusus, prikaišioja į juos fantastikos atributų, pavadina fantastiniais, suorganizuoja atitinkamą viršelį – ir žmoneliai perka… O paskui gūžčioja pečiais arba spjaudosi. Užtat fantastikos peikėjai džiūgauja: sakėm, kad šlamštas – ką, ar ne mūsų teisybė?!
Tiek to. Metas judėti link pabaigos. Apibendrinimui tikriausiai derėtų dar keletas kritikų nuomonių. R.Kelua:
Jeigu jau mokslinei fantastikai spontaniškai suteiktas vienaprasmis pavadinimas, joje tikrai turėtų glūdėti kažkoks bendras vardiklis.
T.Vudmenas:
Gyvenimas Žemėje – pragaras, ir pirmiausia tai verčia žmones bėgti į kitas planetas.
Dž..Ganas:
Mokslas ir technika sukėlė socialinius pokyčius, o socialinių pokyčių suvokimas sukūrė mokslinę fantastiką.
Ir pagaliau S.Lemo nuomonė apie mokslinės fantastikos gerbėjus:
Mokslinės fantastikos fanatikas… kažkodėl niekados nesubręsta.
Užsigardžiavimui – truputėlis, taip sakant, “konstruktyvios” kritikos, tai yra, ne “man patinka – man nepatinka”, o pastaba apie konkretų trūkumą, būdingą būtent šio tipo literatūrai. Vienas didžiausių mokslinės fantastikos trūkumų – logikos stoka. Jeigu kitokių žanrų kūriniuose tokia kliautis pasitaiko rečiau, o ir pasitaikiusi nelabai teerzina – tai mokslinės fantastikos knygose su šia yda susiduriame dažniau, ir piktina ji labiau. Kodėl? Todėl, kad fantastika vis dėlto “mokslinė”, o mokslas remiasi pirmiausia logika, ir tik dalinai – intuicija; tad žmogus, skaitantis mokslinės fantastikos kūrinį, pasąmoningai tikisi logiško dėstymo, ir neatleidžia nelogiškumų net smulkmenose. Tačiau, kaip bebūtų apmaudu, nelogiškų detalių daugiausia kaip tik mokslinės fantastikos knygose. Pateiksiu porą pavyzdžių.
I. Herojų gyvenamame pasaulyje išrastas (beje, specialiai aprašomiesiems herojams – norint palengvinti sudėtingos užduoties vykdymą) aparatas, galintis akimirksniu pernešti personažus ne tik iš vietos į vietą, bet net iš visatos į visatą. Aparatu, tarp kitko, kartais net ir pasinaudojama. Situacija: personažai pateko į nepavydėtiną padėtį – juos užgriuvo ir palaidojo susprogdinto pastato liekanos. Pasitelkę savo drąsą ir išradingumą, jie iš tų griuvėsių išsivaduoja (pagrindinai sprogmenų pagalba). Klausimas: kodėl nepasinaudota “pernešimo” aparatais, kuriuos turėjo visi aptariamieji?
II. Supercivilizacija. Komfortas, įvairiausi patogumai, rafinuotos pramogos, malonumai, išradimai, apie kokius žemiečiai gali nebent svajoti. Naktis. Vienas personažų per asmeninį komunikatorių teiraujasi vyriausybės pareigūno, ar negalėtų miegoti su savo žmona. Jam atsakoma neigiamai – girdi, šio periodo vaikų pradėjimo limitas jau išnaudotas, tad sutuoktiniams teks miegoti atskirai… Klausimas: nejaugi tokioje supercivilizacijoje neišrastos kontraceptinės priemonės, ir, pagaliau, argi čia nežinoma, kad anaiptol ne kiekvienas lytinis aktas baigiasi nėštumu (N.B.: supercivilizacijos atstovai fiziologiškai nesiskiria nuo žmonių!)? Galų gale, kodėl valdininkui nedingteli paprasčiausias dalykas – gal pilietis tiesiog nori miegoti greta savo žmonos – miegoti tiesiogine prasme, be jokių “nešvankių” kėslų?
Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę, tačiau pakaks ir šitų. Verčiau panagrinėkime klausimą, kodėl panašūs nelogiškumai dažniausiai aptinkami mokslinėje fantastikoje – tai yra, ten, kur jie labiausiai netinka. Fentezi, arba klejonių literatūrai, šis priekaištas netaikytinas (kaip, beje, ir šiaip pasakoms), kadangi ten viskas vyksta pagal savus dėsnius, nereikalaujančius logikos – tiesiog triumfuoja “poetinis teisingumas”. Realistinės (tegu ir modernistinės) bei panašios literatūros atveju tokių “suklupimų” mažiau; tiesą sakant, jų beveik nerasi, nebent visiškai netalentingų grafomanų kūriniuose – taip yra ne dėl to, kad rašytojai, besispecializuojantys “realistiškesniuse” žanruose, būtų gabesni, bet todėl, kad jie rašo apie tikrovę (įvairius galimus jos variantus bei derinius), su kuria susiduria nuo mažens, tad apie logiką galvoti jiems nebereikia, pagrindinius dėsningumus jie įsisavino nesąmoningai, panašiai, kaip išmoko gimtąją kalbą arba apsiprato su minimaliomis bendrabūvio taisyklėmis. Realistams nereikia nieko išradinėti – viskas išrasta už juos ir be jų, daug kas tiesiog “įtraukta su motinos pienu”, tad norint padaryti rimtesnę loginę klaidą reikia gerokai pasistengti. O štai fantastika – visai kitas dalykas: net kruopščiausiai surentus įsivaizduotojo pasaulio “rėmus”, net nuodugniausiai apgalvojus, kaip, kada ir kur turėtų veikti kažkoks numatomas atradimas ar išradimas, visvien nesunku kažką užmiršti, kažko nenumatyti, neapskaičiuoti. Tikriausiai taip ir atsiranda žioplos, erzinančios loginės klaidos. Suprantama, derėtų žvelgti į jas atlaidžiai, turint omenyje, kad autoriams trūksta nevalingai įgyto “tikrovės automatizmo”. Bet atleisti tam, kurį gerbi ar norėtum gerbti, žymiai sunkiau, negu tam, kuris tau nerūpi… Rašytojas, ketinantis kurti mokslinį fantastinį kūrinį, privalo žinoti, kad tai kur kas sunkiau, negu suregzti realistinį vaizdelį, todėl turi būti pasirengęs iš tiesų nelengvam, sudėtingam, o kartais netgi nuobodžiam (kai reikia tikrinti nuosavo kūrinio smulkmenas, rūpinantis, kad jos neprieštarautų viena kitai, o taip pat griežtai logikai) darbui. O jeigu rašytojui tai per sunku – tegu nesibrauna į fantastus… Deja, daugelis braunasi, nes mokslinė fantastika vis dar madinga, o tai reiškia – vis dar pelninga. Ir rašeivai nesvarbu, kad per jo paistalus, skambiai pavadintus, tarkime, “moksliniu fantastiniu romanu”, mokslinės fantastikos smerkėjai bei peikėjai įgauna nepaprastai galingą švietalą.
Dar vienas įdomus dalykas. “Absurdo fantastikos” veikaluose panašių “kabliukų” paprastai nerasite, nors, atrodytų, būtent čia pirmiausia ir reikia jų tikėtis. Tokiuose kūriniuose visi bei viskas paklūsta nepaprastai griežtai, nors ir nelabai įprastai logikai – absurdo logikai. Tiesa, tokių knygų yra palyginti nedaug. Matyt, rašyti absurdo fantastiką išdrįsta vien patys talentingiausi rašytojai. Mano nuomone, tai gerai. Kitaip be nesąmoningų neva fantastinių veikalų turėtume dar ir klaikią “absurdo paistalų literatūrą” (panašią kad ir į V.Barouzo “Nova Express”)…
Tai šitiek. Baigsiu dar viena Dž..Grifitso pastaba:
Visgi svarbiausia jos (mokslinės fantastikos) užduotis tokia: priversti mus atidžiau įsižiūrėti į šiandieninę tikrovę.
