Straipsniai

2014-01-01
 

Savaitės straipsnis: Fantastikos filosofija [7]

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

[1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9]


IRGI JUOKAI…


 


Fantastinių knygų personažai ne vien klausinėja, patarinėja ar diskutuoja filosofinėmis temomis – jie dar ir juokiasi. Kartais šiaip, kartais – iš anekdotų. Kartais ir patys patenka į anekdotiškas situacijas. O kadangi anekdotuose taip pat glūdi savotiška filosofija – manyčiau, čia visai tiks ir jie.

Anekdotų autorystė visuomet (arba beveik visuomet) neatsekama. Tad kai kurie pateiktųjų, be abejo, nebus originalūs. Bet kai kuriuos mokslinės fantastikos kūrinių autoriai neabejotinai sugalvojo patys. Iš kur žinau? Tiesiog atrinkau – neminint personažų pasakojamų anekdotų – tas situacijas, kurios man pasirodė esančios anekdotiškos.

O kitam gal ir nejuokinga…



Vienas klausytojų klausia lektoriaus:
– Na, o jūs pats – ar jūs tikite, kad vaiduoklių būna?
– Suprantama, netikiu, – atsakė lektorius ir lėtai ištirpo ore.

Viena beždžionė sako kitai:
– Žinai, kas tas sąlyginis refleksas? Tai kai suskamba skambutis, ir visos tos kvazibeždžionės baltais chalatais lekia pas mus su bananais ir saldainiais.

Kažkoks žmogelis paleido gandą, atseit pragare aptikta nafta. Pasidavę provokacijai, visi labai greitai persikraustė į pragarą.
Vyrukas, paleidęs gandą, pažiūrėjo į visa tai, pasikrapštė pakaušį ir tarė pats sau: “Galų gale, ten tiesiog negali nebūti kažko tokio!”
Ir pats patraukė pragaran.

Vienas kibernetikas išrado predikatorių, tai yra mašiną, kuri išpranašauja ateitį. Tokį šimto aukštų agregatą. Ir pirmiausia paklausė:
– Ką aš veiksiu po trijų valandų?
Predikatorius ūžė iki ryto, o paskui pranešė:
– Sėdėsi ir lauksi mano atsakymo.

Mokinukė pasakoja:
– Mano broliukas įsitikinęs, kad jis – višta.
– Oi, kaip negerai,- užjaučia mokytoja.- O ką apie tai sako jūsų mama?
– Ji sako, kad namuose visuomet pravers švieži kiaušiniai.

Netikėtai grįžęs iš komandiruotės, Džonsonas aptinka žmoną geriausio savo draugo glėbyje. Pasibaisėjęs sušunka:
– Maksai! Aš susituokęs su šia dama, todėl privalau tai daryti. Betgi tu už ką?

Ponia Džons spokso į kortelę, kurią automatinės svarstyklės išmetė jos vyrui. Ji sako:
– Čia parašyta, Džordžai, kad tu švelnus, protingas, įžvalgus, darbštus ir patrauklus moterims.
Pažiūri į kitą kortelės pusę ir priduria:
– Tavo svorį taip pat neteisingai nustatė.

Abneris sėdi prie sergančios žmonos lovos ir rauda pasikūkčiodamas. Sutelkusi paskutines jėgas, žmona pasikelia, pasiremia alkūne ir sukužda:
– Abneri… Abneri, aš negaliu iškeliauti pas Kūrėją, kol neprisipažinau, kaip nusidėjau.
– Nereikia, brangioji, ne dabar. Gulėk, ilsėkis.
– Negaliu! – surinka ji. – Privalau pasisakyti, kitaip mano siela niekuomet neras ramybės. Aš buvau tau neištikima, Abneri…
– Ššššš, mieloji, – ramina Abneris, – aš pats viską žinau. Antraip kam būčiau tave nunuodijęs?

Pėstysis – tai vairuotojas, kuriam nusišypsojo laimė atrasti, kur pastatyti savo mašiną.

Oficiantas atkimšo butelį. Salė prisipildė dūmų, iš dūmų palubėje išlindo neskusti skruostai ir žalia čalma.
– Kas ten?
– Ten… Ten džinas!
– Bet juk aš užsisakiau šampaną! Atneškite skundų knygą.

Gyveno kartą viename miestelyje du asenizatoriai – tėvas ir sūnus. Kanalizacijos ten nebuvo, tik duobės su kvapniuoju daiktu. Ir jie tą daiktą semdavo kibirais: tėvas, kaipo patyręs specialistas, leisdavosi į duobę, o sūnus jam kibirus iš viršaus padavinėjo. Kartą sūnus kibiro neišlaikė ir išvertė ant tėvelio. Tas nusišluostė, pažiūrėjo aukštyn į sūnelį ir liūdnai tarė:
– Kaliause tu, vėpla! Matyt, nieko ir neišmoksi. Taip ir prastyrosi viršuj visą gyvenimą.



Projektas: kaip galutinai išspręsti nusikalstamumo problemą.
Policija panaikinama. Policininkų vietoje į gatves naktimis bus išleidžiami bepročiai. Galas banditams ir chuliganams – dabar tik beprotis išdrįs naktį išeiti iš namų!
Ir jokių papildomų išlaidų. Grąžinti bepročius į jų nuolatinio buvimo vietą rytais įpareigojami kiemsargiai…

Ha, urvinis žmogus, mato savo gyvenimo draugę bėgant pas jį – ji rauda, jos leopardo kailio sijonėlis persisukęs. Ji persigandusi šaukia:
– Ha, daryk ką nors, tik greičiau! Kardadantis tigras įlindo į mamytės urvą. Daryk ką nors!
Ha riaugteli, pasiima jau gerai apgraužtą buivolo kaulą ir sako:
– O ko vargti? Kam, po velnių, rūpi, kas atsitiks kardadančiui tigrui?

Bandymas: įjungiame ir apverčiame radijo imtuvą ir televizorių.
Rezultatai: a) radijo imtuvo skambėjimas nepakito; b) vaizdas televizoriaus ekrane apsivertė.
Išvados:
Bandymas atskleidžia skirtingą šių prietaisų perduodamos informacijos apie pasaulį prigimtį. Radijo imtuvo atveju tokia informacija nepriklauso nuo koordinačių sistemos, o teliko – priklauso. Darosi abejotinas vadinamųjų “telestudijų” egzistavimo objektyvumas – juk jei 180 laipsnių pasuksime, pavyzdžiui, teleskopo vamzdį, tai jo rodomi žvaigždynai neapsivers!



Karosas mėgsta būti troškinamas grietinėje. Tai žino visi – išskyrus karosą. Jo niekas ir neklausia – ne tik apie grietinę, bet ir apie tai, ar jis iš viso mėgsta būti troškinamas.
Štai kokia galinga visuomenės nuomonė!



Pėstieji skirstomi į dvi kategorijas: negyvus ir greitakojus.

Žinai, kaip Dievas sukūrė moterį?
Iš pradžių nulipdė Adomą. Pažvelgė į tą kūrinį savo – kažkas jam nepatiko, kažko trūko. Nusiminęs pasikrapštė pakaušį ir nusikeikė.
Ir žodis tapo kūnu.



Įkinkytas į vežimą arklys žiūri į jį aplenkusį tramvajų.
– Eurika! – sušunka jis.
Ir priduria:
– Yra pasaulyje toks visuotinis dėsnis: vežimus su šienu reikia vilkti įsiręžus, o dėžės su žmonėmis kažkodėl pačios važiuoja!

Osinsis buvo toks garsus karys, jog tiesiog negalėdavo su niekuo susikauti: priešai sprukdavo, vos paminėjus jo vardą. Bet kartą jis susitiko seną atsiskyrėlį, kuris apie jį nebuvo nieko girdėjęs.

Atsiskyrėlis supyko, kam Osinsis sudrumstė vienatvę, ir, užuot bėgęs, pradėjo karį plūsti.

Osinsis sutriko – matyt, čia koks nepaprastas galiūnas, jeigu drįsta plūsti. Ir pats leidosi bėgti – taip smarkiai, jog ir iki šiol kažkur tebebėga.

Grįžta adamanas (toks virusas) iš darbo pavargęs ir sako žmonai adamanienei:
– Denk stalą – išalkau per dieną, prie konvejerio ardamas.
Adamanienė padeda ant stalo lėkštę sriubos.
Adamanas paragauja kartą, kitą, o paskui kaip trenks šaukštu į lėkštę – tik patiško.
– Ko tu man, adamaniene, trečią dieną iš eilės skystą sriubą kiši? O mėsa kur?
Adamanienė patyli, kumščiu ašarą nusibraukia ir sako:
– Dar porą savaičių, adamanėli mano mieliausiasis, skysta sriuba misime.
– Kodėl? – užriaumoja alkanas adamanas.
– Mūsų žmogus nešiotojas gavo algą, prisigėrė, įsisiautėjo, šefas jį pavarė – bedarbis jis dabar, gatvėmis šlaistosi, nežinau, adamanėli mano, kada mėsos ant stalo turėsim.

– Ką jūs galite pasakyti pasiteisindamas?
– Na, matote…
– Užtenka. Sušaudyti. Sekantis!

– Na, įlipo Archimedas į vonią, suprato, kad jo kūnas praranda tiek svorio, kiek sveria išstumtas vanduo…
– O paskui užmiršo apsirengti ir pasileido plikas gatvėmis, rėkdamas: “Eureka!”…
– Ir pirmas sutiktas policininkas suėmė jį už chuliganizmą. Man atrodo, net ir tais senais laikais mokslininkai nuogi gatvėmis nelakstydavo.
– Bet nuovadoje buvo vonia. Archimedas įlipo į ją ir įrodė policininkams, kad jo teisybė.
– Policininkai paeiliui lipo į vonią…
– Kol ištaškė visą vandenį.
– Ir paskutinis policininkas pareiškė, kad Archimedas neteisus, nes jo kūnui neliko ko išstumti.

Advokatas telefonu guodžia klientą:
– Na, dėl tokių niekų už grotų nepateksite…
– Bet, advokate, aš skambinu iš kalėjimo!

Paklaustas, ką daryti su velionės uošvės palaikais, gedintis brazilas atsako:
– Išbalzamuokite, sudeginkite ir užkaskite. Nereikia rizikuoti.

Kupranugario klausia:
– Kodėl tavo kaklas kreivas?
Tas atsiliepia:
– O kas mano tiesu?

– Išrašykite leidimą lavonui išnešti.
– O kur lavonas?
– Tuojau bus. (Nusišauna)
– Še tau! O kas gi išneš?

Diktantas.
– Vaikai, parašykite sakinį: “Žuvis tupėjo medyje…”
– Betgi žuvys netupi medžiuose!
– Na… Ta žuvis buvo beprotė.


Mirė dėdė. Sūnėno klausia:
– Ar dėdulė mirdamas buvo sveiko proto, ar klejojo?
– Dar nežinau, neskaičiau testamento.


Budelis palenkė pasmerktojo myriop galvą po giljotinos peiliu ir klausia, koks paskutinis noras. Pasmerktasis prašo:
– Duokit man ką nors nuo galvasopio.


Vienas senovės karvedžių išrikiavo savo kariauną ir sako:
– Dabar žinau, kodėl priešai sprunka nuo jūsų neatsigręždami. Labai jau jūsų išvaizda netvarkinga.


– Ar jis beprotis?
– Beprotis, bet turi baisiai daug pinigų.
– Ak, tuomet jis negali būti beprotis. Jeigu žmogus turi baisiai daug pinigų, tada jis tiesiog ekscentriškas.


– Ar čia, gerbiamoji, toji armija, kuri užpuolė jūsų kraštą?
– Ne, pareigūne, anie buvo aukštesni…


< Atgal Toliau >



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0