Straipsniai

2014-01-01
 

Savaitės straipsnis: Fantastikos filosofija [2]

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

[1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9]


KODĖL MAN PATINKA MOKSLINĖ FANTASTIKA




Visuomet malonu, kai esi pats geriausias, pats protingiausias, pats – pats – pats… Žodžiu, vertingesnis už visus kitus. Ar bent už daugumą kitų. Be abejo, kiekvienas žino, kad jis ir yra Vertingiausiasis. Tačiau tai ne visuomet žino kiti – štai kur nelaimė! Todėl tenka įrodinėti. O savo pranašumą lengviausia įrodyti pabrėžiant kitų menkumą. Galų gale, jei neišeina jaustis pranašesniam už kaimynus – visuomet pavyks prisitapdinti prie grupės, savuoju vertumu išsiskiriančios iš visų kitų. Populiariai tai vadinama rasizmu, nacionalizmu, religiniu fundamentalizmu – beje, visi tie dalykai vieno galo, ir “klasinė sąmonė” taipogi. Šitai pasireiškia ne vien oficialia ar pusiau oficialia diskriminacija, segregacija, aparteidu bei “liaudies priešų” persekiojimu arba raganų medžiojimu – žmogaus vertumą ar nevertumą nusako netgi tai, ką jis valgo ir ko nevalgo. Šis argumentas, suprantama, nepaprastai rimtas (aš visuomet jausiu solidarumą cepelinų mėgėjo atžvilgiu – ir nuoširdžiai niekinsiu keptų skėrių, varlių kojelių arba šunienos valgytoją), tačiau netgi jis nėra lemiamas. Pavyzdžiui, tiek žydas, tiek arabas nevalgo kiaulienos, bet tai kažkodėl nepadeda jiems rasti bendros kalbos kitais klausimais. Kiauliena neįžeidžia nei italo, nei švedo jausmų, tačiau santūriam skandinavui nemalonu žiūrėti į spirgantį, gestikuliuojantį, triukšmaujantį pietietį. Ir taip toliau, ir taip toliau… Vieno fantastinio kūrinio veikėja, antropologė, pastebėjo: tam tikro tipo bendruomenės būtinai turi žodį, kurio prasmė – “žmogus”; turima omenyje išimtinai sava tauta arba gentis, visi kiti – nepriklausomai nuo rasės, klasės, padėties – žmonėmis nepripažįstami.

Tačiau pasak kito fantastinio romano personažo, juodaodžio politiko, susipažinus su nežmogiškais atvykėliais iš kitų planetų nublanko, tapo nebe tokie reikšmingi žmonijos tarpusavio nesutarimai, kylantys dėl odos spalvos, plaukų, kaukolės formos…

Štai pagaliau ir prisikapstėme prie esmės. Fantastika – universaliausia bendriausios rasizmo atmainos, antropocentrizmo, teigėja. Jei priklausai “homo sapiens” padermei, tai esi – nesvarbu, ar tu baltaodis, juodaodis, geltonodis, ar tu milijonierius, ar valkata, ar tu komunistas, ar kapitalistas, ar tu katalikas, ar musulmonas, ar apskritai bedievis – neabejotinai, neginčytinai geresnis už padarus, kurių nematei ir galbūt niekuomet nepamatysi, už bet kokias galimas kitos padermės mąstančias (“nemąstančių” net minėti neverta) būtybes. Gal jų ir visai nėra, tačiau tu visvien už jas pranašesnis. Ir tai nepaprastai malonu.

Čia reikalingas – atleiskite – dar vienas nukrypimas. Gali kilti klausimas: kuo čia dėta literatūra apskritai ir fantastinė literatūra konkrečiai? Ogi va: geros knygos – galingiausia propaganda; jos veikia ne vien protą, bet ir emocijas, be to (o tai dar svarbiau), jos veikia ne tik mitingų lankytojus, kurie nesunkiai pasiduoda lyderio įtaigai (svarbu – geras megafonas būtų), bet ir žmogų, linkusį galvoti savo galva, vadinasi, tokį, kurio skambiomis frazėmis taip jau lengvai neapžavėsi. Šiaip skaitančius žmones valdyti sunku, tačiau pasitelkus talentingus rašytojus – galima nukreipti tokių “knygių” mąstymą norima linkme. Kas nežino Marko Tveno? Suprantama, retas yra perskaitęs visus jo kūrinius (mokslinės fantastikos nemylėtojams priminsiu – šio pripažinto klasiko kūrinį “Jankis karaliaus Arturo dvare” kai kurie kritikai priskiria mokslinei fantastikai), tačiau jau tikrai žavėjosi – bent vaikystėje – Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiais. Tik kad ponas Semiuelis Klemensas, tasai kovotojas už žmogaus (už negro?) teises, tasai rasizmo priešininkas irgi buvo rasistas – prancūzų bei indėnų atžvilgiu. Tai nesunku paaiškinti: kaip anglosaksas, kurio tėvynainiai (nesvarbu, kad ne amerikiečiai, o anglai – persikrausčius į kitą kontinentą kraujo balsas nepasikeičia) ilgus amžius riejosi su prancūzais, jis tiesiog privalo jų nemėgti. Ne ką sunkiau paaiškinti ir tai, iš kur toks palankumas negrams bei tokia neapykanta indėnams. Negrus į Ameriką atsigabeno baltieji, vadinasi, tiek juodaodžiai, tiek baltaodžiai tame kontinente svetimi – nei vieni, nei kiti neturi į jį tikros teisės. Todėl gindamas engiamus negrus tikro pavojaus ar psichinio diskomforto baltasis nepatiria, priešingai – jis gali laikyti save geradariu, kovotoju už engiamųjų teises, doruoliu ir t.t. Indėnai – visai kita giesmelė. Jie turi moralinę teisę jaustis savo gimtinės šeimininkais, o tai jau nepakenčiama. Todėl būtina įrodyti, kad tie raudon-odžiai iš prigimties bjauresni už neprašytuosius atėjūnus, būtina įrodyti, kad nuosavybė iš jų atimta pagrįstai… Ir įrodyti ne tiek kitiems, kiek sau pačiam. Tad jeigu “Laiškuose iš Žemės” Markas Tvenas atviru tekstu pareiškia, kad nėra sutvėrimo, šlykštesnio už prancūzą – skaitytojas gali gūžtelėti pečiais ir numoti ranka: autoriaus keistenybė, ir tiek… o gal netgi subtili autoironija. Bet kai “Tomo Sojerio nuotykiuose” sodriomis spalvomis vaizduojamas klastūnas, vagis, žmogžudys indėnas Džo – skaitytojas nejučia pradeda nuoširdžiai bjaurėtis ne vien juo, bet ir visais jo gentainiais.

Lygiai taip pat ir fantastinės literatūros pavyzdžiuose visokiais būdais įrodinėjamas mūsų – “homo sapiens” – pranašumas bet kokių kitų sutvėrimų atžvilgiu. Jeigu jie protingesni už mus – tai jiems būtinai stinga jautrumo, arba atlaidumo, arba humoro jausmo, arba (geriausiu atveju) tai tokia sena civilizacija, kad patiems jos atstovams net gyventi nebesinori – jie viską sužinojo, viską patyrė ir mirtinai pavargo nuo savo žinojimo bei patirties naštos, tad, nepaisant jų išminties, turime teisę žvelgti į tokius nukaršėlius iš aukšto. Jeigu jie jautrūs ir geri – tai tokie primityvūs, kad net graudu. Bet graudulys – anaiptol ne pagrindas atsisakyti mūsų pretenzijų į jų planetas. Net Rėjus Bredberis, kurio marsiečiai ne tik išmintingesni, bet ir gabesni, jautresni už atsibeldusius į Marsą pabėgusius nuo karo bei kitokių negandų žemiečius, savotiškai – nors ir netiesiogiai – pateisina atėjūnus. Juk Marso biurokratai, kuriems įveikę kosmoso tolius žemiečiai nepadarė jokio įspūdžio, galų gale pribaigia ateivius kaipo pamišėlius (o tikriau – kaip vieną pamišėlį). Juk kitą ekspediciją eiliniai Marso piliečiai sunaikina pačiu klastingiausiu būdu – apsimetę tais, kuriuos žvaigždėlaivio įgulos nariai mylėjo… Juk net tie atsitiktinai užsilikę po žmonių antplūdžio pavieniai marsiečiai, kurie kartais bando padėti žmonėms, galų galia patiria (nesvarbu, kad dėl pačių žmonių kaltės) nesėkmę ir visvien suteikia – nors ir netyčia – skausmą žmonėms.

Beveik visiems mokslinės fantastikos kūrinimas būdingas moto: “Jei kitų planetų gyventojai civilizuoti, jie mūsų neskriaus, o jei necivilizuoti – neįstengs nuskriausti!”; beveik visur tarp eilučių slypi išvada: “… užtat mes galime daryti su jais kas tik mums į galvą šaus!”

Šitai kiek švelniau, bet labai taikliai išdėstė V.Savčenka. Vienas jo sukurtų personažų, nepaprasto atradimo liudininkas bei dalyvis, džiaugiasi atsiskleidusiomis galimybėmis: “Čia tau ir susitikimai su menkiau išsivysčiusiais padarais, kurie į mūsiškius kėsinasi ir nelaisvėn ima, bet mūsiškiai išsivaduoja ir anuos kilniai išauklėja. Čia tau ir susitikimai su aukštesnėmis civilizacijomis, kur mūsiškiai iš pradžių nė velnio nesupranta, bet paskui susiprotėja ir visus kilniai išauklėja…”. Manasis (nors ir pagrįstas daugumos fantastų kūriniais) požiūris šiek tiek kitoks, negu geraširdžio Savčenkos, būtent: nėr ko auklėti nei kvailesnių, nei išmintingesnių už mus – jų erdvė priklauso jiems tik tol, kol jos neprireikė mums!

Kadangi mes – Visatos bamba!!!

Štai kodėl man patinka mokslinė fantastika! Nepaprastai malonu žinoti, kad priklausai rasei, kurios atstovas – tegu ir pats menkiausias, nieko nevertas net saviškių požiūriu – yra geresnis už bet kurį iš gausybės tegu ir hipotetinių visos Visatos atstovų. O dar maloniau turėti teisę į visa tai, kas šiaip gal ir priklausytų tiems tolimiems, tačiau neabejotinai bent keletu atžvilgių menkesniems už mus – vadinasi, ir už MANE – padarams!


< Atgal Toliau >



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0