Nakties medžiokliai (faktai ir legendos apie vampyrus)
Kraują siurbiantys šikšnosparniai
Bet kuris rimtas biologas, paklaustas apie vampyrus, jums pasakys, kad tai ne kas kita, kaip lapanosių šeimos šikšnosparnių gentis (Phyllostomidae), paplitusi Amerikos tropikuose. Jie užauga iki 16 cm ilgio, o išskleistų sparnų plotis siekia apie 70 cm. Dažniausiai gyvena miškuose, nors jų pasitaiko ir žmonių būstuose, o minta šie gyvūnai tik vabzdžiais ir vaisiais, taigi, visiškai nepateisina savo baisiojo pavadinimo.
Tačiau egzistuoja ir vien tik žinduolių bei paukščių krauju mintantys šikšnosparniai iš Desmodontidae šeimos, kurių kūno ilgis vos 7 cm. Būtent jie kartais puola miegančius žmones. Be garso nusileidęs ant aukos, šikšnosparnis aštriais dantimis be garso perkanda odą, palikdamas 4 mm gylio žaizdeles, kurias suvilgo seilėmis, kad auka nejustų skausmo. Išgėręs apie 20-40 mililitrų kraujo, šikšnosparnis nuskrenda šalin, bet žaizda dar ilgai kraujuoja, – manoma, kad šio gyvūno seilėse yra fermento, trukdančio krešėti kraujui. Šie legendinių vampyrų giminaičiai paplitę Pietų, Centrinėje Amerikoje ir ypač pavojingi ne dėl kraujo siurbimo, bet todėl, kad platina pasiutligę bei kitas ligas. Tai vieninteliai mokslui žinomi realiai egzistuojantys vampyrai. Žinoma, yra daugybė kraujasiurbių vabzdžių, tačiau šįkart kalba ne apie juos.
Pasakojimų apie vampyrus kilmė
“Žmonės, kurie ilgą laiką buvo mirę … pakyla iš kapų ir grįžta drumsti gyvųjų ramybę, čiulpdami bei gerdami jų kraują…” – taip benediktinų vienuolis Augustinas Kalme 1751-aisiais aprašė būtybes, senovėje vadintas vampyrais… Neaišku, ar tokie padarai apskritai egzistavo, tačiau mitų ir legendų apie juos apstu, o kiekvienas mitas turi teisybės grūdą… Kokie nutikimai, ligos ar istorijos paskatino žmones sukurti šitiek pasakojimų apie šiuos nakties medžioklius?..
Pats žodis “vampyras” kildinamas iš vengrų kalbos, tačiau turi atitikmenų ir slavų kalbose. Žodis “upir” (ankstesnioji žodžio vampyras forma) pirmą kartą užrašytas tik 1047 m dokumente Rusijos kunigaikščiui. Ukrainiečiai vampyrus vadino “upir”, baltarusiai “vupar”, lenkai “upior, upierzica”, čekai “upir”, bulgarai “vapir, vpir”. Teigiama, kad senovės slavai net aukojo aukas vampyrams ir vadino šį ritualą “Oupirem”. Gali būti, kad ir turkų žodis “uber” (ragana) turėjo įtakos šio pavadinimo atsiradimui. Lietuvių tautosakoje vampyrai, skirtingai nuo vilkolakių, beveik nežinomi.
Legendos apie vampyrų tipo padarus žinomos jau nuo 125 m. po Kr., kai panašus personažas atsirado graikų mitologijoje. Kitas gana ankstyvas vampyro paminėjimas yra tik 1196 m. knygoje “Historia Rerum Anglicarum”, kur pasakojama, kaip miręs vyras grįždavo lankyti savo žmonos. Kai neapsikentę žmonės atkasė karstą, numirėlio kūną jie rado tokį pat kaip ir laidotuvių dieną… Kitame XII a. pasakojime rašoma apie demoną, kuris įsikūnijęs į kilmingą damą ir ši perkandusi gerkles keletui vaikų… Bet dauguma pasakojimų apie vampyrus buvo sukurta centrinėje Europoje. Airis Bremas Stoukeris, 1897 m publikavęs savo garsųjį romaną “Drakula”, šį kūrinį parašė legendų apie žiaurųjį Vladą IV (turėjusį giminės vardą ir titulą – grafas Drakula), Transilvanijos dvarininką, gyvenusį XV a. ir kovojusį prieš turkus, pagrindu.
Tačiau kraują mėgo ne tik Rumunijoje, bet ir kaimyninėje Vengrijoje. 1610 m. Vengrijos karaliaus įsakymu grafienė Elizabet Batori, okultinių mokslų žinovė buvo gyva užmūryta savo miegamajame. Ji buvo įtikėjusi, kad maudydamasi jaunų mergaičių kraujyje gali išsaugoti savo jaunystę. Iš daugelio į grafienės pilį atsiviliotų mergaičių tik vienai pavyko pasprukti ir pranešti šią baisią istoriją…
Būtent iš tokių niūrių nutikimų bei pasakojimų ir gimė legendos apie vampyrus. Jei lietuvių Čičinskas būtų tuo laiku gyvenęs labiau į pietus, gal ir jis jau būtų “suvampyrintas”. Apie žmonių kraują čiulpiančius padarus rašyta ir gerokai anksčiau prieš Bremą Stoukerį, nors visuotinai pripažintu kūriniu tapo būtent “Drakula”. Vampyro aprašymų galime rasti V. Gėtės “Korfino sužadėtinėje” (1797), Dž.Bairono “Vampyre” (1819), M.Šeli “Frankenšteine” (1818), Bodlero “Vampyre” (1855), Markizo de Sado “Žiuljetėje” (1796) ir kitų autorių kūryboje. Neabejotina, kad visi jie daugiau ar mažiau rėmėsi paprastų žmonių pasakojimais. Iki XVII a. pabaigos vampyrai minimi labai retai, bet jau nuo XVIII a. vidurio istorijos apie juos netikėtai paplito. Pagal pasakojimus šie padarai dažniausiai pastebėti Vengrijoje, Moravijoje, Silezijoje, Lenkijoje, Graikijoje ir Albanijoje, t.y. kraštuose, kurie buvo palyginti tamsūs ir silpniau išsivystę. Pastebėta, kad tariamo vampyrizmo protrūkiai tuose kraštuose sutampa su maro epidemijomis. Daugelis nepaaiškinamų mirčių tada buvo priskirta kraują siurbiantiems pabaisoms.
Kaip tampama nakties medžiokliais
Egzistavo daugybė požymių, pagal kuriuos prietaringi žmonės galėjo “atpažinti” vampyrą. Bet koks kūdikis, gimęs su dantimis, “kiškio lūpa” ar ryškiomis pigmentinėmis odos dėmėmis, galėjo būti įtartas esantis šia nakties pabaisa. Taip pat nepatikliai žiūrėta ir į rudaplaukius (Graikija), blyškios odos, mėlynakius vaikus. Vampyro požymiu buvo ir plaukuoti delnai, suaugę antakiai. Manyta, kad dauguma žmonių vampyrais tapdavo kartą įkąsti tikrojo vampyro ir taip užsikrėtę “vampyrizmo infekcija”. Jie tapdavo nemirtingais, tačiau kentėdavo nuolatinį kraujo, kuris prailgindavo jų egzistavimą, troškulį. Tokiu padaru virsdavo ir žmonės, paragavę vampyro kraujo. Tačiau tapti vampyru buvo galima ir kitais būdais. Slavų šalyse manyta, kad tokiu padaru tampa tie, kurie gyvendami buvo bjauraus charakterio ir pikti, užsiiminėjo juodąja magija, žmonės, sulaužę priesaiką, ar vaikai, prakeikti savo tėvų. Vampyrais gali tapti septintieji tėvų sūnūs. Škotai tikėjo, kad tokiais virsta ir savižudžiai, kurių kūnai nesupūna, kol nepraeina jiems skirtas gyventi laiko tarpas. Vakarų Europoje, Rusijoje ir net Kinijoje tikėta, kad jei per karstą peršoks šuo, katė, višta ar koks kitas naminis gyvūnas, tai velionis būtinai pavirs vampyru. Todėl karstus reikia atidžiai saugoti iki pat užkasant į žemę, o lavonui į ranką įdėti gabaliuką geležies ar gudobelės. Sicilijoje, Korsikoje ar Graikijoje liaudis tikėjo, kad vampyru gali tapti mirusysis, už kurio žūtį nebuvo atkeršyta kraujo kerštu. Tada velionis išeina iš kapo ir pats atstato teisingumą… Jei per laidotuves negyvas kūnas atsispindi veidrodyje, velionis taip pat taps kraują siurbiančiuoju… Kraštuose, kur buvo stipri krikščionybė, galvota, jog tokiais tampa ir tie, kurie buvo atskirti nuo Bažnyčios. Rumunijoje dar tikėta, kad vampyru virsta kūdikiai, nėščias kuriais motinas nužiūri vampyras, ar vaikas, gimęs šventomis dienomis, pvz. per Kalėdas, taip pat nekrikštytas ir neteisėtas kūdikis. Šiaurės ir centrinėje Kroatijoje tokiom pabaisom tampa sūnus moters, kuri mirė jį pagimdžiusi, arba turėjo ilgai jį nešiojo, o pietų Dalmatijoje – “negromantas” – žmogus, gimęs su uodega (kaip žinoma, tokių atvejų, kai vaikas gimsta su nedidele stuburo atauga, iš tiesų pasitaiko).
Vampyrų savybės
Ko bijo kiekvienas padorus vampyras? Visų pirma saulės šviesos, todėl beveik visi dienos metu turi miegoti savo karstuose. Nuo šviesos jie nusilpsta ar žūva. Bet B.Stoukerio Drakulos saulės šviesa neveikė.
Taip pat vampyras vengia įvairių religinių simbolių, tačiau vien jų neužtenka sužeisti vampyrui, reikia tvirtai jais tikėti ir tik tada bus galima išvyti blogį. Kartais simboliai net nebūtinai turi būti religiniai, yra pasakojimas, kaip žmogus atsikratė vampyro, iškėlęs savo piniginę. Teiginys, kad visi vampyrai bijo kryžiaus, atrodo netvirtai, nes juk jie dažniausiai ir gyvena kapinėse, kur apstu visokiausių formų kryžių ir kryželių.
Vampyrai neatsispindi veidrodyje, nes manyta, kad vaizdas veidrodyje yra atspindys sielos, kurios vampyrai neturi. Galbūt todėl vėliau imta manyti, kad jie neturi šešėlio ir jų neįmanoma nufotografuoti. Kartais pasakota, kad vampyras gali būti nužudytas, atsidūręs tarp dviejų veidrodžių, nes ten gali pamatyti amžinybę.
Tikėta, jog dauguma vampyrų gali pasiversti gyvūnais, dažniausiai šikšnosparniu, žiurke, vilku, kate, voru ar varnu, taip pat jie gali virsti ir rūko debesiu. Jėga, klausa ir rega vampyrai gerokai pranoksta žmones.
Česnakas taip pat labai nepatinka vampyrams. Kai kuriose Rumunijos dalyse langai ir slenksčiai iki šiol šlakstomi česnako sultimis ar kaišomi česnako žiedais.
Vampyrai negali pereiti tekančio vandens. Tai susiję su tuo, kad vampyras neturi atspindžio, nes tada, kai šis tikėjimas išplito, dauguma veidrodžių buvo tik vandens srovė. Nors manoma, kad tai sugalvojo B.Stoukeris, kai kuriose Rumunijos dalyse savižudžio kūnas prieš laidojant panardinamas į tekantį vandenį. Senovės Rusioje kūnai tų, kurie buvo įtariami vampyrizmu, kartais būdavo metami į ežerą. Graikijoje įtariamų nemirtingųjų kūnai laidoti salose, nes per vandenį keliauti jie negali. Vakarų Europoje tikėta, kad piktosios jėgos ir raganos negali pereiti tekančio vandens…
Nakties medžiokliai nepakenčia varpų skambesio. Dar ir dabar kai kuriose Centrinės Europos bažnyčiose tam tikromis naktimis (pvz. Valpurgijos), kai veikia piktosios jėgos, skambinama varpais.
Taip pat manoma, kad šie pabaisos labai mažakalbiai, o jei jau šneka, tai retai sako tiesą. Vampyrai negali įeiti ten, kur nėra pakviesti. Nors šis teiginys atrodo tik kaip Stoukerio išradimas, bet yra išlikę pasakojimų apie vampyrus ar panašius į juos, kurie beldžiasi į duris ir šaukia esančius viduje. Tas, kas atsiliepia, kitą dieną miršta. Toks pasakojimas užrašytas XVII a. viduryje Graikijos saloje Chios, o besibeldžiantis padaras vadintas “vrykolakas”. Tačiau jis gali įeiti tik pasibeldę vieną kartą, taigi, į antrą beldimą jau galima ramiai atsiliepti.
Kaip sunaikinti vampyrą?
Iš pradžių reikėdavo rasti vampyro kapą. Jei žemėje nebūdavo matyti jokių skylių, tekdavo atkasti visus kapus iš eilės, ir tas numirėlis, kurio kūnas atrodė sveikas ir nesupuvęs, ir galėjo būti vampyras. Jei jis neseniai numalšino savo kraujo troškulį, jo kūnas turėjo būti išsipūtęs lyg siurbėlės, o karstas aptaškytas krauju.
Kitas būdas, kuriuo rasdavo vampyro kapą, buvo išleisti į kapines jauną baltą, dar kumelės nepažinusį eržilą. Tikėta, kad eržilas peržengs visus kapus, išskyrus vampyro. O suradus vampyro būstą, egzistavo keletas būdų, kaip sunaikinti šį pabaisą:
…iššauti į jį sidabrine kulka ar surišti specialiais pančiais
…pats patikimiausias būdas – perdurti širdį smailiu mediniu basliu iš uosio, gudobelės, klevo, drebulės, kartais turi būti perduriama vienu smūgiu. Šio būdo kilmė – tikėjimas, kad širdyje koncentruojasi gyvybė ir jėga.
…nukirsti jam galvą, nes smegenys – antroji vieta po širdies, kur koncentruojasi gyvybė. Dažniausiai tai turi būti padaroma su duobkasio kastuvu.
…sudeginti. Taip pasielgiama ir po to, kai nukertama galva ar perduriama širdis.
…iš krikščionybės atėjo tikėjimas, kad vampyrai gali būti sunaikinti kryžiaus ar šv. vandens pagalba, nes yra giminingi šėtonui
…palaidoti veidu į apačią – jei įtariama, kad kas nors gali virsti vampyru.
Galimi realūs vampyrizmo paaiškinimai
Jų yra keletas:
1) Maniakų, trokštančių kraujo, egzistavimas. Jų pasitaiko itin retai, bet pasitaiko, tačiau čia nereikėtų priskirti ir kanibalizmo atvejų.
2) Gyvo žmogaus, esančio katalepsijos, letargo miego ar komos būklėje palaidojimas. Senovėje, kai medicinos žinios buvo dar nepakankamai gilios, tokių atvejų galėjo nutikti gana dažnai. Knygoje “Burried Alive” (išl. 1895 m.) Fransas Chartmanas pasakoja apie 700 tokių nutikimų jo paties gyvenamose apylinkėse (tačiau reikia pažymėti, kad pats Chartmanas buvo okultistas). Knygoje “Vampire: Kith and Kin” teigiama, kad XX a. pradžioje JAV vidutiniškai kiekvieną savaitę buvo pranešama apie kokį nors gyvo žmogaus priešlaikinį palaidojimą… Vandalai, apiplėšinėję lavonus po jų palaidojimo, lengvai galėjo būti išgąsdinti savo aukos prisikėlimo… Bandydami išsilaisvinti iš karsto, žmonės galėjo susižeisti, todėl juos atkasus jie būdavo kraujuoti… O jei kuriam ir pavykdavo kokiu stebuklingu būdu ištrūkti iš kapo, jį be gailesčio apšaukdavo vampyru ir sunaikindavo…
Įvairių iškrypimų egzistavimas, iš kurių keletas gali būti priskiriami ir vampyrams. Tai nekrofagija (iškastų numirėlių valgymas), nekrosadizmas (lavonų žalojimas, siekiant sukelti seksualinį pasitenkinimą) ir nekrofilija (lytinis santykiavimas su lavonais). 1866 m. Prancūzijoje už vandalizmą ir nekrofiliją buvo nuteistas kažkoks Anri Blo, kuris šitaip išniekino neseniai mirusios aštuoniolikmetės baleto šokėjos kūną. Vienos tokios iškrypėliškos nakties metu jis užmigo šalia lavono ir todėl buvo sučiuptas. Teisėjams šis akiplėša įžūliai pareiškė: “Ko gi jūs norite? Kiekvienas turi savo skonį. Manasis susijęs su lavonais.” Jis buvo nuteistas 2 metams kalėjimo.
Vampyrai ir į juos panašūs padarai pasaulio tautų legendose
Afrika. Čia gana mažai vampyrizmo atvejų, užfiksuoti tik du: Asasabonsam ir Obayifo. Asasabonsam – į vampyrus panašūs padarai, žinomi ašanti tautoje Ganoje. Jie atrodo kaip žmonės, tik turi geležinius dantis ir kablio formos kojas. Gyvena miške, sėdi medžiuose nukabinę kojas ir gaudo praeinančius žmones.
Obayifo ašančiai vadino Vakarų Afrikos vampyrą, kuris daugeliui vietinių genčių žinomas panašiais vardais. Tai ragana, gyvenanti gentyje, bet neatpažinta. Naktį ji gali palikti savo kūną ir keliauti kaip šviesos kamuolys, o sutikusi žmones (ypač vaikus) – užpulti ir gerti jų kraują.
Amerika. Kaip ir Afrikoje, pasakojimų apie vampyrus čia mažai, juos atnešė europiečiai. Luizianos gyventojai žinojo padarą Fifollet ar Feu-follet. Tai mirusio žmogaus, dažniausiai nekrikštyto kūdikio, dvasia. Dažniausiai jų puolimas – tik išdykavimas, bet kartais jie gali tapti vampyrais ir gerti aukų, ypač vaikų, kraują.
Armėnija. Čia buvo pasakojimas apie padarą vardu “Dakhanavar”. Jis gina slėnius nuo įsibrovėlių, užpuolęs žmones naktį, geria kraują jiems iš kojų. Legenda pasakoja, kad jį pergudravo du žmonės, kurie miegojo padėję kojas vienas kitam po galva. Vampyras pabėgo, išsigandęs padaro su dviem galvom ir nuo tada jo niekas nematė.
Asirija. Senovės Mesopotamijos raštai mini Septynias Piktąsias Dvasias, kurios buvo vampyrėmis. Taip pat pasakojama apie į pusiau vaiduoklį, pusiau vampyrą Ekimmu – nepalaidoto ar netinkamai palaidoto žmogaus dvasią. Juos įveikti galima tik mediniais ginklais ar egzorcizmu. Australija. Čia žinomas tik vienas vampyrizmo pavyzdys. Aborigenai žinojo padarą Yara-ma-yha-who. Tai mažas raudonas žmogeliukas, 4 pėdų aukščio, su labai didele burna, jo rankos su siurbtukais. Tokie padarai gyvena medžiuose, ir jei koks žmogus atsisėda po medžiu, prisisiurbia prie jo su rankom ir kojom ir geria kraują, kol žmogus nusilpsta. Po to praryja visą kūną gyvą ir užsnūsta. Kai atsibunda, išvemia žmogų, kuris būna dar gyvas…
Bulgarija. Bulgarų folklore žinomi trys vampyrų tipai: slaviškasis “vampir”, “ustrel” ir “krvopijac”.
Vampir – tai mirusiojo vėlė, kuri klajoja po visas vietas, kur žmogus lankėsi būdamas gyvas. Bet jei velionis palaidotas neteisingai ar miręs smurtine mirtimi, jis gali tapti vampyru. Vampyrą galima užmušti uždarius jį butelyje. Tai darydavo specialistas “djadadjii” arba kunigas. Jis persekiodavo vampyrą su šventu paveikslu ir stumdavo link butelio, kur buvo įdėta mėgstamiausio vampyro maisto. Vampyras įlįsdavo į butelį, kurį gaudytojai užkimšdavo ir įmesdavo į laužą.
Ustrel – tai vaiko, kuris gimė šeštadienį ir mirė nepakrikštytas, dvasia. Devintą dieną Ustrel išlenda iš kapo, puola galvijus ir avis, geria jų kraują. Taip pasimaitinus, ustrel jau nebereikia grįžti į kapą. Dieną jis gali ilsėtis tarp karvės ragų ar užpakalinių kojų. Juos pamatyti gali tik tam tikri žmonės -“vampirdžija”. Norėdami išvaryti vampyrus nuo savo gyvulių, žmonės šeštadienį užgesina kaime visas ugnis, o kryžkelėje, trinant dvi lazdas, uždegami 2 laužai ir gyvuliai varomi tarp jų. Tikima, kad tuomet vampyrai nukrenta žemėn ir lieka kryžkelėje, kur juos suėda vilkai.
Krvopijac – juos dar vadina “obourais”. Atrodo kaip įprastas vampyras, bet turi vieną šnervę ir taškuotą liežuvį. Apsodinus kapą rožėmis, negali iš jo pajudėti.
Indija. Čia žinomi “Baitalai” ir “Rakšasai”. Baitalai – pusiau žmonės, pusiau šikšnosparniai, apie 1,5 m ūgio vampyrai. O rakšos – tai žmonės su gyvulio bruožais (nagais, iltim, siaurom akim ir kt.) arba gyvulys su žmogaus bruožais (rankom, kojom, plokščia nosim ir pan.). Gyvuliškoji pusė dažnai būna tigro. Jie ėda aukų mėsą ir geria kraują. Galima sunaikinti sudeginus, saulės šviesa ar egzorcizmu.
Kinija. Šioje šalyje pasakojama apie “Chlang shih”, vampyrus, kurie sukuriami, privertus katę peršokti per lavoną. Jie žudo savo nuodingu kvėpavimu ir geria kraują. Jei keliaudami aptinka krūvą ryžių, turi suskaičiuoti visus jų grūdelius, kad galėtų eiti toliau. Gali pasirodyti žmonėms ir kaip šviesos kamuolys.
Ispanija ir Italija. Ispanijoje žinoma “Bruja”, o italai turi “Stregą”. Abi jos yra gyvos moterys, kurios gali pasiversti kokiu nors gyvūnu ir užpulti vaikus.
Portugalija. Čia siautėja “bruxsa”, moteris-paukštis, gerianti vaikų kraują.
Škotija. “Baobhan Sith” arba “Buh-van-she” yra pikta škotų fėja, kuri pasirodo kaip graži moteris ir šoka su sutiktais vyrais, kol juos išsekina, o po to vargšus suryja. Ją užmušti galima šalta geležimi.
Airija. “Dearg-Due” – airių vampyras. Užmušti galima, pastačius ant kapo piramidę iš akmenų.
Kreta. Išvaizda kaip ir paprasto vampyro, bet įveikiamas tik nukirtus galvą ir išvirus ją acte.
Rumunija. Be Drakulos, čia žinomi “Strigoulai”. Panašūs į tradicinius, bet mėgsta medžioti gaujomis. Sunaikinami, įdėjus į burną česnaką ar išplėšus širdį.
Serbija. Čionykštė pabaisa vadinama “Vlokoslak”, bet kartais turi ir kitą vardą – “Mula”. Pasirodo kaip žmonės baltais drabužiais. Veikia ir dieną, ir naktį, gali pasiversti arkliais ir avimis. Įveikiami, nukertant kojų pirštus arba perduriant per kaklą vinį. Senovės Graikija ir Roma. Čia buvo bijomasi “Lamijos”. Tai moteris vampyrė, kurios apatinė kūno dalis – gyvatė. Ji gerdavo aukų kraują ir valgydavo mėsą, bet buvo įveikiama ir paprastais ginklais.
Rusija ir Lenkija. Be įprastų vampyrų čia siautėjo ir “upierczi”, po liežuviu vietoj ilčių turėję gylį. Būdavo aktyvūs nuo vidurdienio iki vidurnakčio, o sunaikinti juos galima tik sudeginant. Degdamas kūnas sprogsta ir iš jo atsiranda šimtai mažyčių šlykščių gyvūnų – vikšrų, žiurkių ir pan. Jei nors vienas iš tų gyvių pabėga, kartu su juo pasprunka ir upierzci dvasia, kuri ieško keršto.
Parengė Gediminas Kulikauskas
