Blogas

2015-05-14

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 8)

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: bangis
Tags: , , , , ,
savaiteles_galva


Tam, kad recenzuotum, ar bent jau normaliai apžvelgtum knygą, reik turėt kad ir menkiausią kritiko gyslelę. Aš gi veikiau iš tos kitos stovyklos, iš tų, kurie kritikų nemyli. Tai tiesiog pasidalinsiu šiokiais tokiais pamąstymais, ištikusiais mane perskaičius žemiau įvardintas knygas. Be abejo, kiti jau pasakė ir dar pasakys daug protingų žodžių tiek apie vieną, tiek apie kitą autorių ir jų kūrybą, bet tai gal skaudžiai manęs nemušit, jei ir aš trigrašį kyštelsiu.

Andrius Tapinas „Vilko valanda“ ir „Maro diena“

Norėjau pakalbėt tik apie „Maro dieną“, bet, nepaisant to, jog autorius tvirtina, neva galima skaityt kiekvieną knygą atskirai (galima, žinoma, bet aš iš tų nuobodų, kurie ciklą skaito nebūtinai iki galo, bet bent jau nuo pradžios), supratau, kad norisi lygint abi knygas tarpusavy. Tai ir nesipriešinsiu tam norui.

Neretam „Vilko valandoje“ kliuvo itin ilga ekspozicija. Ir buvo tame tiesos. „Vilko valanda“ įsibėgėja lėtokai, nors skųstis, jog trūksta veiksmo, kaip ir nuodėmė būtų. Tuo tarpu „Maro diena“ nuo pirmų puslapių čiumpa už plaukų ir velka link finalo, nestabčiodama, nekreipdama dėmesio į tavo bandymus atidėti knygą į šalį. Turėtų būti kaip ir pliusas tokio pobūdžio knygai. Taip ir yra, tačiau tame slepiasi ir minusiukas (va dabar tai tikrai muš, jei ne už kritiką, tai bent už deminutyvą). Per tą šaudo-gaudo pranyksta atmosfera. Krepšinio žinovų terminologija tariant, nebėra to „šeštojo žaidėjo“, nebėra to papildomo veikėjo, kuriuo pirmojoje knygoje tapo Vilnius. Vilnius, kurį galėjai užuosti, apčiuopti, pajusti. Taip, aš suprantu, kad tai ne „Dėdės ir dėdienės“, o nuotykinis kūrinys, tačiau linkiu trečiojoje knygoje pagauti tą balansą tarp veiksmo ir.. ne veiksmo. Kita vertus, „Maro diena“ tolygesnė. Jei „Vilko valandoje“ skaitant susidarydavo įspūdis, kad „štai čia autorius kaifavo nuo to, ką rašė, o štai čia rašyta todėl, kad tas epizodas turėjo būti parašytas“, tai antrojoje knygoje ta nuojauta pranyko. Be abejo, tai tik man susidaręs įspūdis, kuris nebūtinai turi ką nors bendra su realybe.

Dar vienas punktas, kuris šiek tiek kliūva abejose knygose – herojai. Tiksliau, jų nebuvimas. Taip, personažų begalė, ir jie savaip įdomūs, tačiau skaitytojas toks padaras, jam trūks plyš reikia veikėjo, su kuriuo galėtų susitapatint, ar bent jau pajust tikrą simpatiją. Arčiausiai tokio veikėjo lyg ir turėtų būti Sidabras, tačiau jam vis dėlto kažko trūksta. Kur kas spalvingesni gavosi Motiejus Kairys, Stepas Rickus, ar ta porelė iš Pernaravos – Mikelis ir Simutis.

„Maro dienoje“ autorius toliau tęsia skaitytojams patikusį pažaidimą su istorinėmis asmenybėmis. Šįsyk nauju, gana netikėtu rakursu pamatome Čiurlionį, Žemaitę, Leniną.

Atmosfera antrojoje knygoje niūresnė, veiksmui persikėlus Kaunan ir visai šiurpi. Garpankis1)Kad jau neleidžia įvardint steampunk‘u, tai jau geriau taip, nei stimpankas, kuris turėtų reikšt ne stimpantį, o garinį panką. truputį pasislenka ir priglaudžia po savo sparnu kad ir lokalią, bet apokalipsę. Tarsi to negana, iš kažkur anapus smelkiasi ir demonai. Silvija bent jau apsimetinėja simpatiška, bet įtariu, kad mūsų dar laukia susitikimai su kur kas kraupesniais padarais.

Peržvelgiau dabar, ką prirašęs, ir mažumėlę pakraupau. Panašu į verkšlenimą, kad Tapinas parašė ne tokią knygą, kokios norėjau. Ir kaip jis drįso? Žodžiu, neklausykit manęs, jei dar neskaitėt – junkit greit lauk kompiuterį ir eikit skaityt. O jei jau skaitėt – ir patys žinot: „Vilko valanda“ bei „Maro diena“ smagios, nuotykinės, dar naujo Lietuvos padangėj žanro – garpankio – knygos.

Justinas Žilinskas „Mano Vilnius mano“

Yra gražių iliustracijų. Ne, tikrai yra. Kaip, beje, ir prieš tai paminėtose Tapino knygose. Smagu, kad knygos ne tik įdomios, bet dar ir gražios.

Ir ne tik dėl grožio Tapino ir Žilinsko knygos pakliuvo vienon ir ton pačion „savaitėlėn“. Abu autoriai – fantastai, abu – vilniečiai, ir vienaip ar kitaip Vilnius atsispindi jų kūryboje.

„Mano Vilnius mano“ – visiškai ne mano knyga (atsiprašau dėl tiek daug „mano“ vienam sakiny, bet čia Žilinskas kaltas, jej bogu). Ne mano, nes aš jau kiek per senas, negana to – dar ir ne vilnietis. Tinka, žinoma, ir vyrams, bet subalansuota jaunesniam skaitytojui. Nebūtinai vilniečiui, bet man regis, sostinės gyventojai visgi turi „savo salės“ pranašumą. Mane gi beskaitant nuolat kamavo noras, kad knyga būtų papildyta fotografijomis – „a, tai štai apie kokią vietą čia kalba“. Galbūt todėl, kad Vilnių aš pažįstu labiau vizualiai, gatvių gi pavadinimai man retai ką sako. Tad ne sykį teko nert į google-maps pasitikslinti, apie ką gi skaitau. Tačiau knygoje netrūksta kitų bonusų – tai ir puikios iliustracijos (jau minėjau, ane?), komiksai, bei tikrai puiki dovana smalsiam skaitytojui – žemėlapiai su maršrutais norintiems pažinti Vilnių artimiau. Nežinau, kaip jūs, bet aš, perskaitęs Žilinsko knygą, užsimaniau.

Tai kas per velnias ta „Mano Vilnius mano“ – gidas turistui? Na, tarkim, taip. O dar – istorijos vadovėlis. Dar – fantastinė nuotykių apysaka. Dar – tai, ką atrasite joje patys.

Pagrindiniai knygos veikėjai paaugliai, tokie patys, kaip ir tie, kam skirta ši apysaka. Ir tai gerai. Jie kalba taip pat, juos kankina tos pačios problemos, aplanko tie patys jausmai.

Žilinsko knyga man priminė Jules Verne kūrybą – į nuotykinį rūbą įvilkta paskaita. Iš jos nesužinosite, kaip negyvenamoje saloje pasigaminti nitrogliceriną, tačiau apie Vilniaus ir Lietuvos istoriją žinių pasisemsite. Gaila, žinoma, kad man ne 10-12 metų, gaila, kad knyga ne apie mano Kauną mano, bet skaityt buvo smagu. Ir svarbiausia, kad knyga visgi priverčia pult ieškot informacijos. Mane štai nuvarė į google-maps, jaunesnį skaitytoją gal nuvilios prie knygų lentynos pasiieškot kokio storo ir sunkaus tomo apie Lietuvos istoriją. Taigi, knyga reikalinga, knyga parašyta ir parengta su meile.

Belieka laukti ir tikėtis, kad pristatymo Kaune metu kas nors išsireikalaus tęsinio apie Kauną.

 

   [ + ]

1. Kad jau neleidžia įvardint steampunk‘u, tai jau geriau taip, nei stimpankas, kuris turėtų reikšt ne stimpantį, o garinį panką.


Apie autorių

bangis





 
 

 
Maro diena

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 7)

Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta dalintis sermėgine išmintim. Sako: man tai knygos patinka. Bet žinai, ne visos. […]
bangis
0

 
 
glf

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 6)

Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? Ar vien minėsme kaip savo jaunystę? Jonas Mačiulis (ne krepšininkas)   APIE ŽALESNĘ ŽOLĘ Mano kaimynas Michajus, kurį kai […]
bangis
0

 
 
savaiteles_galva

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 5)

APIE IŠDAVIKUS Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta pasakoti nutikimus iš savo spalvingos praeities. Sako: sykį, labai labai […]
bangis
3

 




9 Comments


  1. kažką

    kas neleidžia įvardinti?


  2. bangis

    Žmona sakė: šiukštu, neįvardink.


  3. kažką

    aaa, na jei valdžia neleido, tai tada taip. tikra teisibė. reikia klausyti ;)


  4. kažką

    Ggal reiktu lietuvinti tada iki garbingos pabaigos nūnai. Pankas, taipogi ne visai lietuviškas žodis. Galbūt visiškai nelietuviškas.


  5. bangis

    Neįsivaizduoju, kaip lietuviškai vienu žodžiu įvardint panką.


  6. kažką

    o Garpankis man iškart asocijuojasi su tokia garuojančia laida – duokim garo ;)


  7. :)

    Negalima draugams duoti rašyti recenzijų. Kad ir mini :)


  8. bangis

    Na, ne – tai ne. Kaip pasakysit :)


  9. Rita

    Iš šių knygų kolkas teko skaityti tik “Vilko valandą”, tačiau „Mano Vilnius mano“ irgi manau netrukus pradėsiu – patiko ši ir kitos skaitytos recenzijos:)



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *