Blogas

2014-11-24

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 5)

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: bangis
Tags: ,
savaiteles_galva



APIE IŠDAVIKUS

Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta pasakoti nutikimus iš savo spalvingos praeities. Sako: sykį, labai labai seniai, dar sovietmečiu, kai dar buvau jaunas ir gražus, išsiruošiau Maskvon komandiruotėn – naujų įrengimų gamyklai išmušinėt. Prisikroviau sakvojažą lietuviškų dešrų (nes pasakysiu tau – be tų dešrų tai šūdą ten išsimuši, o ne įrengimus) ir išdūmiau. Dešros savo darbą atliko, suvedė ten lietuvišku kulinariniu paveldu pamaloninti žmonės su įrengimų gamintojo atstovais. Tiksliau – atstove, francūzaite tokia. Visa tokia seksy seksy, kaip kokia Merlyn Monro, tik dar gražesnė. Bėda, kad aš francūzskai tai tik „sėliavy” ir „pardon mūa” žinau, o anoji mūsiškai nė tiek nemoka.

Tam reikalui sykiu su manim vyko toks Juozas, katras tą varlių kurkimą išmano.

Taigi, sėdim, deramės, francūzaitė man visaip mirksi. Neištvėrė mano širdis ir kiti organai; sakau Juozui – perduok jai, kad mielai su ja pavakarieniaučiau, o po to ir papusryčiaučiau. O pats taip šelmiškai mirkt mirkt. Žiūrau, tik paniuro pana, nusisuko nuo manęs ir jau tik į Juozą bežiūri.

Nakvojau viešbuty vienas, Juozas tik paryčiais parsibeldė. O paskui, padla, dar visą kelią iki Vilniaus man traukiny pasakojo, ką toji gyvatė importinė liežuviu ir rankom daryt moka.

Tik po gerų metų Juozas man prisipažino, kad užuot vertęs, ką pasakiau, pripasakojo tai mergiotei, kad aš neva septynių vaikų tėvas, baisiai pamaldus ir griežtai smerkiantis nesantuokinius ryšius.

Snukin, aišku, gavo, kaip be to. O aš pamoką išmokau. Itališkai.

Traduttore traditore1)Vertėjas – išdavikas (it.). – šitaip va skamba.

vertimas

UŽ VARGŠĄ VERTĖJĄ UŽTARKITE ŽODĮ

Kaip supratote, šios „savaitėlės” tema – išdavikai, persiprašau – vertėjai. Įvairiausiuose forumuose, diskusijose, skirtose literatūrai, labai madinga keiksnoti vertėjus. Nesakau, kad nėr už ką. Tačiau kartais priekaištaujame, net nesusimąstydami, jog ne visi priekaištai pamatuoti. Vertimas – visada išdavystė ir melavimas. Vertėjas priverstas meluot, bandyt išsisukt, bandydamas savo kalbos priemonėm išreikšti tai, kas parašyta kita kalba. Juk kalba – tai ne tik žodžių rinkinys, kuriame šitas žodis reiškia tą, o kitas – aną. Norite pažodinio vertimo – google translate jums padės. Tačiau kiek tas vertimas atitiks originalą? Būtent.

Kadaise užtikau labai smagius žodžius, kuriuos, matyt, pasakė koks nors protingas ir gal net žinomas žmogus, bet dabar nebepamenu, kas. Paklaustas, kas tai yra poezija, tas žmogus atsakė: „Paimkite, tobulai išverskite eilėraštį iš vienos kalbos į kitą. Visa, kas liks neišversta – ir yra poezija.”

Be abejo, idealiausia skaityti originalo kalba. Tačiau visų kalbų neišmoksi, kad ir kaip stengtumeis.

Geras vertėjas turėtų perteikti ne tik turinį, bet ir stilių, atmosferą, dvasią. Ir kiekvieną kartą jis priverstas rinktis. Kurį iš sinonimų panaudoti? Kuo pakeisti šitą idiomą? Gerai, kai rinktis yra iš ko. Sako, eskimai turi kone 50 žodžių įvardinti sniegui. Mes, ko gero, mažiau. Ką jau čia kalbėti apie svetimas kalbas, pasiteiraukite, kiek spalvų gali išvardinti moteris, o kiek sugebės vyras. Na, eilinis vyras, ne koks nors ten Statkevičių Juozukas.

O ką daryt, kai tekste pasitaiko koks nors žodžių žaismas? Išeitys dvi – bandyt pakeisti kitom sąvokom, kurios taip pat „sužaidžia” lietuvių kalboje, arba palikti kaip yra, ir išnašoje aiškinti – “čia žodžių žaismas: tulumbukų kalboje žodis blablabla reiškia ir parlamentą ir šikinyką”. Ir garantuoju, kurį variantą bepasirinktumėte, būsite kritikuojamas.

Yra dar toks dalykas, kaip nepageidaujamos asociacijos. Mano paties praktikoje buvo atvejis, kai tekste šmėkštelėjo katė Birka. Lietuvio ausiai vardas toks… savotiškas. Gerai, kad verčiamo kūrinio autoriai gyvi ir lengvai pasiekiami telefonu ar elektroniniu paštu. Pasiklausiau, ką jie apie tai mano. “Lengvu rankos judesiu Birką paverčiame į Murką”, – atsakė autoriai. Taip problema išsisprendė.

Vardai – išvis skausmingas dalykas. Gerai, kai vardas koks nors Džekas, ar Ipolitas Matvejičius. O ką daryt, kai tekste išnyra koks nors išgalvotas vardas? Ne taip seniai pasipešiojom dėl “Sostų žaidimų” Sersėjos. Vieniems labiau tiko Sersė, kiti išvis siūlė Kirkę. Ir juk kone kiekvienas įsitikinęs, kad tik jis gerai žino, „kaip reikia iš tikrųjų”.

Rusų tolkienistai jau ne vieną dešimtmetį rauna vieni kitiems plaukus, niekaip nesutardami, kokia gi Bilbo pavardė – Beginsas, Torbinsas, Sumkinas? O iš tikrųjų – kokia?

Juk Tolkienas ne veltui suteikė savo veikėjams „kalbančias“ pavardes. Kaip elgtis tokiu atveju? Nusiraminkite – kad ir kaip pasielgtumėte, vis tiek atsiras, kas pasmerks jūsų pasirinkimą.

Žinoma, prastas vertėjas sugadins net patį geriausią kūrinį, bet kaip ir sakiau – susimąstykime, juk bent pusė mūsų priekaištų labai subjektyvūs. „Taip teisingiau, nes man taip atrodo teisingiau”.

Neretai dar tenka girdėt, kad anksčiau tai buvo vertimai, ohoho, o dabar vien chaltūra. Man kažkaip dingojas, kad anksčiau ir žolė buvo žalesnė. Tuo tarpu būtent iš ankstesniųjų laikų ir pamenu didžiausias vertėjų kliurkas. Tai ir „Tau Kito žvaigždynas“, ir „užviršuos“ ir perlų perlas  – Sheckley’o apsakymų rinkinyje šmėkštelėjusi frazė „galime pastatyti dangoraižį, o galime ir adatą“. Ilgai laužiau galvą, kol suvokiau, kad apsakymus vertė iš rusų kalbos ir “iglu” suvokė ne kaip eskimų būstą, o kaip siuvimo įnagį.

Be tokių žioplumo klaidų sovietmečiu neretai buvo daromos ir sąmoningos klaidos – praleidžiami nepatogūs žodžiai, ar net ištisos pastraipos. Taip iš Wyndham’o  “Krakenas nubunda” prapuolė labai smagios eilutės:

„Kai pro geležinę uždangą prasisunkė gandai apie ateivių  įsiveržimą, rusai atsakė šiais vienas kitą paneigiančiais pareiškimais: pirma, visa tai – gryniausias melas, bandymas užmaskuoti pasiruošimą karui; antra, visa tai – tiesa, nes ištikimi savo elgesiui kapitalistai atakavo taikius, nieko neįtariančius ateivius atominėmis bombomis; trečia – ar tai būtų tiesa, ar melas, TSRS vis vien nenumaldomai ir toliau kovos už taiką visame pasaulyje, naudodama visus turimus ginklus, išskyrus bakteriologinį…“

Sakoma, jog sykį Oscaras Wilde’as viename Kolorado valstijos salūne matė iškabą: „Please do not shoot the pianist. He is doing his best.“

Tad perfrazuodamas noriu pasakyt: nešaudykite į vertėją – jis verčia, kaip moka.

P.S. Kad nebūtų taip sausa ir nuobodu, pridėjau knygos viršelio iliustraciją, kur išverstas ne tik pavadinimas, bet ir… vaizdas.

„PROTINGI ŽMONĖS KALBA…”

Šiandien rubrikoje „Protingi žmonės“ svečiuosis Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė” redaktorius ir šiaip – žmogus, mylintis Žodį ir negailintis tuo Žodžiu pasidalinti.

Savaitėlė.Reloaded : Kiek vertimų jau Jūsų sąskaitoje?

Aurelijus Katkevičius: Verčiu aš kasdien. Niekam negaliu patikėti versti, pavyzdžiui, Andrejaus Piontkovskio tekstų „Verslo klasėje“, nes jo kalbėsena yra genialus antikinės istorijos profesoriaus žargono ir kalėjimo fenios lydinys, pilnas kultūrinių aliuzijų ir nuorodų į aktualijas. Ir jau daug metų verčiu visą laiką – nes dar kai prieš ketvirtį amžiaus buvau „Literatūroje ir mene“, turėjome rubriką, kur spausdinome rašinius iš tokių pačių latvių, estų, baltarusių, ukrainiečių leidinių, kuriuos ir išversdavau.

Bet iš stambesnių chronologiškai ir pagal kalbas. Iš lenkų – pjesė apie žydrą šunelį ir filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ scenarijus (jį rašė lenkas). Iš rusų – Aleksandro Bloko pjesė „Balaganiūkštis“. Iš prancūzų – Paulio Claudelio libretas Arthuro Honeggerio oratorijai „Žana d‘Ark ant ešafoto“. Iš ispanų – Federico Garcia Lorcos „Kai praeis penkeri metai“ ir nauja „Publikos“ redakcija, Pedro Calderono de la Barcos „Gyvenimas – tai sapnas“, „Didysis pasaulio teatras“. Iš italų – trys Alberto Angelos knygos: „Viena diena senovės Romoje“, „Romos imperija: kelionė paskui monetą“ ir „Meilė ir seksas senovės Romoje“ bei Carlo Gozzi pjesė „Varnas“. Iš anglų – Phyllis T. Smith „Aš esu Livija“. Na ir tuoj turėsiu versti dar dvi Calderono pjeses.

Kol kas nedaug. Išeisiu į pensiją, versiu daugiau.

S.R.: Vertimas – labiau techninis ar kūrybinis darbas?

A.K.: Net ir techninius tekstus verčiant – labiau kūrybinis. Kiekvienas, pabandęs bent kartą pasinaudoti „Google“ vertėju, tai puikiai žino. Jei būtų techninis, robotai verstų kuo puikiausiai. Ir tekdavo redaguoti tokių tekstų, pavyzdžiui, apie prabangiąsias jachtas, kai atrodė, jog pasakojama apie kažkokius stimpanko įtaisus.

Labiausiai turbūt dėl to, kad kiekviena kalba žiauriai kontekstuali – ir vieno žodžio kontekstai vienoje kalboje niekada nesutampa su tokiais kitoje. Pavyzdžiui, pasakojama apie senovės Romą, vežimų lenktynes – vertėja supranta, kad dolphin – delfinas – nelabai tinka prie lenktynių, net randa antrą reikšmę – prieplaukos stulpas. Bet tikrovė ta, kad čia kaip tik ta antra reikšmė netinka, ten tikrai prie lenktynių trasos buvo delfinų skulptūros, kurių nuvertimas ženklino įveiktus ratus.

Vertimas – tai ne dviejų kalbų išmanymas (ko beveik niekada ir nebūna), bet dviejų kultūrų (kas dar sunkiau įmanoma). Nepažįstant iš esmės JAV septintojo dešimtmečio psichodelinės bitnikų ir baikerių kultūros, kažin ar įmanoma išversti Tomo Wolfe’o „The Electric Kool-Aid Acid Test“.

Ir kaskart versdamas ar redaguodamas mokaisi.

S.R.: Kiek laisvės sau gali suteikti vertėjas, ar visgi – nė per žingsnį negalima atsitraukti nuo originalo?

A.K.: Per pusę. Vienas blogiausių variantų – kai vertėjas nė per žingsnį nedrįsta atsitraukti. Kiekviena kalba turi savą melodiką, savą kvėpavimą (įsiklausykit, kaip kalbėdami kvėpuoja, pavyzdžiui, tokie artimi tarpusavy norvegai ir švedai, ką jau kalbėti apie vietnamiečius ar japonus) – tas kvėpavimas skleidžiasi sintaksėje, sakinio sandaroje, žodžių tvarkoje. Ir jeigu liksi labai arti originalo, tekstas niekada netaps savu lietuviams. Vertimas – savotiškas kaveris, kur tu savo kalbos melodika perteiki tai, kas tau buvo duota.

Kita vertus, visiškai laisvas atpasakojimas yra jau irgi nebe vertimas. Tada jau ir sakyk, kad parašei „Buratiną“, o ne išvertei „Pinokį“.

S.R.: Kokių povandeninių akmenų vertėjams reiktų vengti kaip velniui kryžiaus?

A.K.: Pats paprasčiausias – perdėtas pasitikėjimas savimi. Jeigu net tikrai galėtum žengti ant ešafoto, nes tikrai žinai, kad tas žodis tame kontekste ir toje epochoje reiškia būtent tai, vis tiek pasitikrink. Gali būti, nustebsi.

Antras – paviršutiniškumas, turbūt plaukiantis iš pirmojo. Kaip jau sakiau, verčiam ne iš teksto į tekstą, bet iš kultūros į kultūrą, iš mentaliteto į mentalitetą. Jeigu moki žodžius, tai dar nieko nereiškia.

S.R.: Už ką reiktų keikti vertėją, o už ką jau redaktorių?

A.K.: Kaip vienas dviejuose tvirtai galiu tarti – keikti reikia visada redaktorių. Nes jeigu skaitytojas sako, kad vertėjas blogas, tai reiškia, kad blogas yra redaktorius. Nes jis arba nepakankamai dirbo su vertimu ir vertėju, arba nepakankamai daužė vertėją, arba laiku vertėjo neišvarė dirbti kokio nors labiau jam tinkančio darbo. Tiesa, dabar knygų lentynose mažų mažiausiai pusė knygų – be redaktorių. Tada keikti jau reikia vertėją. Arba leidėją.

Beje, aš, kaip vertėjas, visada džiaugiuosi, kai turiu gerą redaktorių (paprastai pastaruoju metu tai būna jos – redaktorės), ir su didžiuliu džiaugsmu taisau tai, ką man liepia taisyti. Nes versdamas tu tiek įlendi į tekstą, kad tiesiog nematai įvairių riktų, nesklandumų ir kerėpliškų sakinių.

S.R.: Gal pamenate kokį sudėtingiausią atvejį verčiant, kai teko gerokai palaužyti galvą?

A.K.: Sudėtinga buvo Federico Garcia Lorcos pjesė „Así que pasen cinco años“ – „Kai praeis penkeri metai“. Nuo pat pavadinimo – nes ispaniškame subjunktyve pasen telpa ir būsimasis laikas, ir tariamoji nuosaka. Pavadinimą galima versti ir taip, kaip parašiau, ir „Jei praeitų…“ Bet iš pjesės teksto plaukia, kad tai vis dėlto labiau būsimasis. Pjesė eiliuota, eilės įvariametrės, čia rimuota, čia nerimuota. Ir dar – tai siurrealizmo laikai, pagalvokite, ar lengvai perpieštumėte Salvadorą Dali, kuris, beje, buvo viena kompanija su Lorca, Luisu Buñueliu, Jeanu Cocteau? Čia šalia ir aliuzijos į religinius tekstus, ir ispanų bei čigonų folkloras, ir mitologija, ir užuominos apie baroką, antiką.

S.R.: Ko reikia, norint tapti geru vertėju?

A.K.: Kaip ir norint tapti geru rašytoju arba apskritai bet kuo geru – beprotiškai, nesveikai, paniškai, pasiutusiai daug skaityti.

Ir, kaip ir norint tapti geru rašytoju, pianistu ar plaukiku – nuolat groti gamas, nuolat treniruotis. Kalenti klaviatūrą kasdien. Ryte porą valandų ir vakare irgi keturias. Mažų mažiausiai.

Ir, be abejo, būtina puikiai, tobulai, visiškai ir šiurpinančiai mokėti lietuvių kalbą. Apskritai vertėjui svarbiau yra mokėti tą kalbą, į kurią verčia, negu tą, iš kurios. Didysis lietuvių kalbos žodynas (20 tomų, pusė milijono žodžių) turėtų būti skaitiniai prieš miegą.

Savaitėlė.Reloaded: Dėkojame už pokalbį ir linkime Jums dar daug naujų įdomių vertimų.

   [ + ]

1. Vertėjas – išdavikas (it.).


Apie autorių

bangis





 
 

 
savaiteles_galva

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 8)

Tam, kad recenzuotum, ar bent jau normaliai apžvelgtum knygą, reik turėt kad ir menkiausią kritiko gyslelę. Aš gi veikiau iš tos kitos stovyklos, iš tų, […]
bangis
9

 
 
Maro diena

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 7)

Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta dalintis sermėgine išmintim. Sako: man tai knygos patinka. Bet žinai, ne visos. […]
bangis
0

 
 
glf

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 6)

Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? Ar vien minėsme kaip savo jaunystę? Jonas Mačiulis (ne krepšininkas)   APIE ŽALESNĘ ŽOLĘ Mano kaimynas Michajus, kurį kai […]
bangis
0

 




3 Comments


  1. Gediminas

    dėkui, buvo labai įdomu


  2. Dėl žalesnės žolės nesutinku. Seniau, būdavo, pasiimdavau knygą į rankas ir ją skaitydavau. Niekada nesijaudindavau dėl vertimo. Akys lengvai slysdavo teksto paviršiumi. Vertimo klaidos būdavo retas dalykas. Ir netgi tuomet jos dažniausiai būdavo tokios, kaip šiame tekste minimos – gali versti vienaip, bet gali ir kitaip. Tokioms klaidoms buvau pakantus.

    Tačiau pastaruosius 10 metų beveik nieko nebeskaitau lietuviškai, išskyrus lietuvių autorius. Vertimo klaidos jau nebe tokios, kaip tada, žalesnės žolės laikais. Šiais laikais vertimas toks baisus, kad vertimo kalba jau atrodo kaip nebe lietuvių kalba. Kartais paimu knygą į rankas ir jau po kelių puslapių užverčiu, nebegaliu skaityti. Dėl sudarkytos kalbos toks pyktis paima, kad norisi paimti knygą ir sugrūsti vertėjui į gerklę. Ir knygų jau beveik nebeperku. Pradėjau paniškai bijoti nusipirkti prastą vertimą. Visa laimė, kad šiais interneto laikais nesunku gauti norimą knygą originalo kalba. Seniau taip tikrai nebūdavo, galėdavau drąsiai pirkti bet ką.

    Manau, kad tuoj ateis laikas prastus vertėjus nušauti. Nes kitaip nusišauti teks leidėjams.


  3. Martynas

    Puikiai susiskaite :)



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *