RUDENINIAI VIŠČIUKAI
Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta dalintis sermėgine išmintim. Sako: viščiukus skaičiuoja rudenį, o tuščius butelius balkone – likus savaitei iki algos.
Butelių balkone negausiai, alga nežinia kada, bet kadangi medžiai (tie, kurie ne visai nuplikę) už langų dega visom rudens spalvom, paskaičiuosim viščiukus, o konkrečiai šiuo atveju – knygas. Kadangi šiemet kaip niekad žymėjausi visas perskaitytas knygas, tai bus nesunku.
Taigi, šiai dienai per 2014-uosius perskaitytos 75 knygos, iš kurių 36 (vadinas, beveik kas antra) – fantastinės. Tad sudarysiu savo asmeninį 2014-ųjų fantastikos TOP’ą. Pirmos penkios gana griežtai stos į savas pozicijas, o paskui taip apytiksliai, bet be didelių paklaidų sąrašas risis link… ok, link ne tokių gerų. Be abejo, vertinimas visiškai subjektyvus, bet kamon, tai juk mano topas, ne jūsų, ane?
1. Andrzej Sapkowski “Sezon burz” (“Audrų sezonas”)
Pirmoje vietoje Sapas. Todėl, kad tai Sapas. Ir man velniškai patinka tai, kaip jis rašo. Taigi, apie “Audrų sezoną”:
Mano manymu, knyga kažkas tarpinio tarp apsakymų ir sagos. Iš esmės – tai trys ištęsti apsakymai, gražiai supinti į vieną pasakojimo pynę. Meistriškumo, kaip žinome, nepragersi. Sapas kietas, bet kažko trūksta. Kaip apsakymams – trūksta to koncentrato, to “glaustai, bet stipriai”. Kaip sagai – trūksta erdvės, trūksta spalvingų gyvų trečiaeilių personažų.
Labai norintys perskaityt platesnį atsiliepimą nukreipiami į skaityta.lt.
2. Joe Abercrombie “Half a King” (“Pusiau karalius”)
Abercrombie paliko savo mylimą “Pirmojo įstatymo” pasaulį ir parašė šį tą visiškai naujo. Knyga pozicionuojama kaip skirta paaugliams, gal todėl, kad pagrindinis veikėjas atitinkamo amžiaus, bet tai tikrai ne Haris Poteris, tad ir vyresni galite skaityti drąsiai. Abercrombie ir čia ištikimas savo stiliui, tik gal vos vos mažiau grubus. Tiems, kam patiko jo ankstesnės knygos, manyčiau, patiks ir šita. “Pusiau karalius” – tik pirmoji trilogijos dalis, tačiau laukti tęsinio ne taip ir skausminga, nes siužetinė linija pakankamai išbaigta.
3. Brandon Sanderson “The Way of Kings” (“Karalių kelias”)
Sandersonas sukūrė itin originalų ir savitą pasaulį. Veiksmas, tiesa, velkasi labai jau iš lėto, perskaičius knygą klausimų lieka daugiau, nei atsakymų. Neabejotinai sumąstytas didžiulis ciklas ir “Karalių kelias” – tik jo pradžia. Pradžia, kuri sudomina.
4. Anthony Ryan “Blood Song” (“Kraujo daina”)
Visiškai naujas ir negirdėtas vardas. Gana tradicinė, bet labai neblogai sukalta fantasy. Ir, nors tai taip pat tik ciklo pradžia, neabejotinas privalumas – siužetas nenutrūksta visiškai pusiaukelėje. Taip, kažkas toliau dar bus (juolab anglų kalba yra jau ir antroji dalis), bet dauguma užmegztų intrigų išsisprendžia.
5. Aleksej Pechov “Prokliatyj gorn” (“Prakeiktas priekalas”)
Ketvirtoji, paskutinė ciklo “Straž” (“Sargybinis”) knyga. Pechovas rašo atvirai pramoginę, nuotykinę literatūrą, bet daro tai nenuobodžiai. Ir šitas ciklas – vienas geriausių jo kūrybos pavyzdžių. Tiesa, neapleido jausmas, kad iš už teksto kyšo Sapkowskio ausys, bet autorius dievagojasi neskaitęs lenkų grando. Kas mes tokie, kad abejotume, ane?
Andrej Valentinov “Nuar”
Iš visos Valentinovo kūrybos mažiausiai patinka Noosferos ciklas, kuriam priskiriamas ir šis romanas. Tačiau meistriškumo nepragersi (jau sakiau, atrodo), tad ir šįsyk Valentinovas jei ne tope, tai bent šalia. Juolab – įdomu gi: fantastika kultinės “Kasablankos” dekoracijose.
Jim Butcher “Storm Front”, “Fool Moon”, “Grave Peril”, “Summer Knight”, “Death Masks”, “Blood Rites”, “Dead Beat”, “Proven Guilty” ir “White Night” (Pirmos devynios ciklo apie Drezdeną knygos)
Žinau, kad seniena, bet taip jau nutiko – savo laiku pražiopsojau, dabar pildau išsilavinimo spragas. Kokybiška nuotykinė detektyvinė fantastika. Kiekviena knyga skaitoma ir atskirai, bet kad geriau suprastum kai kuriuos niuansus, geriau skaityt ciklą teisinga tvarka. Maloniai nustebino tai, kad bendras lygis išlaikomas, o herojų charakteriai netgi pasipildo vis naujomis spalvomis.
Patrick Rothfuss “The Name of the Wind” ir “The Wise Man’s Fear”
Jei būčiau perskaitęs tik pirmąją, ko gero, Rothfuss būtų palypėjęs tope kiek aukščiau. Tačiau skaičiau viską vienu ypu, ir “Išminčiaus baimė” jau ėmė mane vargint. Kokybiška fantastika, ko gero, skirta kiek jaunesniam skaitytojui, tačiau mano akims – kiek pernelyg ištempta.
K.J.Parker “Colours in the Steel” ir “The Belly of the Bow”
Pirmosios dvi trilogijos “Fencer” dalys. Siužetas vystosi lėtokai, tekstas klampokas, bet kažkuo užkabino.
Mark Lawrence “King of Thorns”
Antroji Broken Empire trilogijos dalis. Tokia dark fantasy su ne itin simpatišku pagrindiniu herojumi. Tiek pirmojoje knygoje, tiek šioje maždaug ties viduriu kamavo mintis “ir kokio velnio aš visa tai skaitau?”. O užbaigus neabejodavau, kad skaitysiu ir tęsinį.
Douglas Hulick “Among Thieves”
Kaip debiutas – labai neblogai. Fantasy ir nusikaltėlių pasaulis, žinoma, jau nebe atradimas, bet dar nenuvalkiota. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad knygą autorius sakosi rašęs dešimt metų, nežinia, kada laukt tęsinio.
Pavel Kornev “Oskvernitel”
Ketvirtoji, paskutinė ciklo “Egzorcistas” dalis. Pirmosios dvi, ko gero, buvo geresnės, bet visgi norėjosi sužinoti, kuo viskas baigsis.
Pavel Kornev “Bez gneva i pristrastija”
Antroji ciklo “Rudens miestas” dalis. Įdomu jau vien tuo, kad fantastinio detektyvo intriga vyniojasi filmo “Vieną kartą Amerikoje” dekoracijose. Na, gerai, pasaulis išgalvotas, bet neatpažinti jame sausojo įstatymo laikų Amerikos – reikia pasistengt.
Chris Wooding “The Black Lung Captain” ir “The Iron Jackal”
Apie šitą “tribute to Firefly” jau rašiau antroje Savaitėlėje. Nieko nauja nepridursiu.
Aleksej Pechov “Letos”
Pirmoji ciklo dalis. Tik tai ir teikia vilties. Gal dar kažkas bus, gal pagerės, nes kol kas, kaip Pechovui – silpnoka.
Ben Aaronovitch “Rivers of London”
Keistoka fantasy, kuriame specialus policijos padalinys persekioja nusikaltėlius – šmėklas.
Daniel Polansky “Low Town”
Niūroka fantasy su detektyvo elementais. Kažkaip pasivaideno, kad nuspėjama atomazga, bet gal čia tik aš toks gudrus.
A.Pechov, J.Byčkova, N.Turčaninova “Zaklinateli” ir “Lovushka dlia ducha”
Tradiciškai solinės Pechovo knygos stipresnės už tas, kurias jis rašo sykiu su šiom dviem merginom. Ne išimtis ir ši dilogija. Toks prastokas Pechovo ciklo “Straž” klonas. Kažkiek gelbėja rytietiškas anturažas, bet tik kažkiek.
J.Kazakova, A. Charitonova “Žnecy stradanij”
Kokybiška, bet pernelyg ištęsta. Nugręžus vandenį būtų visai neblogai. Siužetas – gana eilinis: mokymasis, brendimas, tapimas savo srities meistru, etc. Tačiau visa tai tame pačiame Anthony Ryan “Blood Song” (žr. 4 topo poziciją) kelis sykius geriau.
H.L.Oldie “Šerlok Holms protiv marsijan”
Pažaidimas literatūrinėmis aliuzijomis. Trumpam apsakymui gal būtų ir nieko. Kam iš to reikėjo daryt romaną – paslaptis.
Col Buchanan “Farlander”
Lyg ir yra viskas ko reikia, bet “nesugrojo”. Kankinau ilgai ir nuobodžiai. Jau beveik ir nebepamenu apie ką.
S.Lukjanenko, A. de Klemešjė “Učastkovyj”
S.Lukjanenko, I.Kuznecov “Pečatj Sumraka”
S.Lukjanenko, A. Šušpanov “Školnyj Nadzor”
Na, čia tik ištikimiausiems “Dozorų” fanams. Vietomis blykstėli, bet bendras lygis – labai jau šiaip sau.
O kokia jūsų 2014-ųjų knyga nr.1?
