DU AUTORIAI – DU CIKLAI
Kaip kad jau anonse prisižadėjau, šioje “Savaitėlėje” kalba apie inkviziciją ir jonvabalius. Papasakosiu apie du autorius ir apie du jų ciklus, neturinčius tarpusavyje nieko bendra, išskyrus, žinoma, fantastiką.
Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta dalintis sermėgine išmintim. Sako: būtų dabar viduramžiai, pleškėtų mano boba ant laužo. Jokia čia ne išmintis, bet kad jau Michajus paminėjo laužus, tai pirmąją “Savaitėlės” dalį skirsim inkvizicijai. O tiksliau – Šventosios Romos Imperijos Kongregacijai tikėjimo klausimais.
KONGREGACIJA VS INKVIZICIJA
Nadežda Popova – pseudonimas. Rašytoja slepia savo tikrąjį vardą ir viešumoje nesirodo. Jos kūryba pirmiausiai pasirodė rusiškame interneto puslapyje samlib.ru, kuriame bet kuris norintis gali talpinti savo tekstus. O tų “bet kurių norinčių” Rusijoje oi kaip nestinga. Tačiau auksas ir pelenuose žvilga, ar kaip ten mūsų bočiai sakydavo. Popovos tekstai neliko nepastebėti ir gan greit ji tapo “plačiai internete žinoma” rašytoja. Ir tas populiarumas buvo anaiptol ne vienareikšmis. Net nežinia, kurių buvo daugiau – gerbėjų ar nekentėjų.
Sykį “plačiai internete žinomos” rašytojos paklausė, o ką gi jai sako leidėjai? Tuomet Popova susimąstė: iš tikrųjų, kodėl gi ne? Ir išsiuntinėjo rankraščius visais internete surastais leidyklų adresais. Kaip dažniausiai nutinka gyvenime, o ne filmuose, atsakymo jokio nesulaukė. Tačiau sykį Roskone (vienas iš stambesnių fantastų konventų Rusijoje) paskaitoje apie “neformatą” literatūroje kaip pavyzdys nuskambėjo Popovos pavardė. Taip nutiko, kad paskaitoje dalyvavo vienos iš leidyklų redaktorius, kuris susidomėjo tuo Popovos “neformatu”. Perskaitė. Patiko. Susisiekė su rašytoja. Nusprendė išleisti pirmąją jos knygą.
Čia, regis, jau turėtų prasidėti ta dalis, kuri pasakose skamba kaip “ilgai ir laimingai”. Nė velnio.
Leidykla, manding, pernelyg rimtai atsižvelgė į tą Popovai prilipdytą “neformato” etiketę. Viršelius parinko nuostabius, bet ne tokius, į kuriuos atkreiptų dėmesį tikslinė auditorija. Negana to, kažkam kilo geniali mintis driokstelt ant viršelio rekomendaciją “Visiems, kam patinka Umberto Eco”. O tai jau gryniausia dezinformacija. Viduramžiai, detektyvinė linija ir lotyniškų citatų gausa – tai dar ne Eco, gerbiamieji.
Na, kaip ten bebūtų, pirmoji knyga, kaip ir dar trys ciklo dalys išvydo dienos šviesą. Tiesa, juokingu Rusijai tiražu – viso labo pora tūkstančių, o ir tų skaitytojai negraibstė.
Tuomet leidykla susigriebė. Perleido pirmąją dalį su nauju, tipišku fantastikai viršeliu. Seriją perkrikštino “Inkvizitoriaus” vardu, nes tamsi liaudis gi nesupranta žodžio “Kongregacija”. Ir tada naujojoje serijoje išleido… iškart penktą dalį. Tiesa, autorinį pavadinimą “Natura bestiarum” irgi išvertė, nesgi tamsi liaudis nemėgsta lotyniškų žodžių.
Tokia ciklo “Kongregacija” būsena šiandien. Septintas tomas rašomas (autorės sumanymu jų turėtų būti devyni), šeštas dulka stalčiuje ir nežinia, ar leidykla jo imsis. Gera naujiena ta, jog rašytojos požiūris į kovą su piratavimu irgi “neformatas”. Ji leidžia laisvai platinti savo tekstus ir džiaugiasi kiekvienu, skaitančiu jos kūrybą – nesvarbu, dykai ar susimokėjus.
Na, o dabar apie pačias knygas.
Taigi, Europa, XIVa. Istorija pasuko truputį kitu keliu. Inkvizicija įsteigta šimtmečiu anksčiau, nei mūsų istorijoje. Ir kerėtojai, kuriuos ji persekioja – ne išmislas, jie realūs. Vokietijoje įsteigiama naujo pavyzdžio inkvizicija – Kongregacija tikėjimo klausimais.
Susipažinkime – Kurtas Gessė, jaunasis Kongregacijos tardytojas, pradeda savo pirmąjį tyrimą…
Žodžiu, alternatyvi istorija magiškosios fantastikos dekoracijose su detektyvo elementais.
Mano skoniui tekstas labai kokybiškas, gal vietomis kiek ištęsta, gal kiek erzina lotynų kalbos gausa, bet bendras įspūdis – labai ir labai.
Ketvirtajame tome pasirodo vampyras Arvidas iš žemaičių kanibalų genties… Tiesa, ir čia rašytojai galima atleisti – apie žemaičius, tiesiog mūšio lauke ryjančius nužudytų priešininkų širdis Kurtui pasakoja riteris teutonas. Žodžiu, galime manyti, jog tai informacinio karo viduramžių stiliumi atgarsiai.
Ciklą “Kongregacija” šiai dienai sudaro šeši romanai:
Žmonių žvejas
Mirties kelias
Gerasis ganytojas
Vedantis į mirtį
Natura bestiarum
Tiesos įsigalėjimas
JONVABALIAI NEMIRŠTA
Take my love.
Take my land.
Take me where I cannot stand.
I don’t care,
I’m still free.
You can’t take the sky from me.
“Firefly”, vienas geriausių SF serialų (mano nuomone, tai pats geriausias, bet kas manęs klausia?) pasaulyje turi nemažai gerbėjų. Ir nė kiek neabejoju, kad vienas jų – anglų rašytojas Chris Wooding. Tuo galima įsitikinti paskaičius jo ciklą “Tales of Ketty Jay”. Lengvas deja vu apima jau nuo pat pirmųjų puslapių. Tiesa, “Ketty Jay” klajoja ne tolimajame kosmose, o viso labo planetos oro erdvėje. Ir ekipažo rinkinukas ne identiškas, bet… kapitonas Frėjus – iš akies luptas Malkolmas Reinoldsas, čia nėra daktaro, slapstančio savo supergalių turinčią sesutę, bet yra demonologas, keliaujantis su golemu, kuriame įkalinta jo paties pražudyta dukterėčia… O ir manai – iš akies lupti… e… kaip čia išvertus tą “reavers”, žodynas siūlo plėšikus, bet kažkaip… Na, jei žiūrėjot “Firefly”, jūs žinot, apie ką aš.
Ir nepaisant to serialo atspindžio, Woodingui pavyko sukurti pakankamai įtikinamą ir savitą pasaulį.
Knygos, be abejo, atvirai pramoginės, bet kartais po sunkios dienos praleist vakarą su “Ketty Jay” įgula – pats tas.
Ciklas “Tales of Ketty Jay”
Retribution Falls
The Black Lung Captain
The Iron Jackal
Ace of Skulls
