KAS TA “SAVAITĖLĖ” IR SU KUO JI VALGOMA?
Pirmoji “Savaitėlė” pasaulį išvydo 2001 metų balandžio dvidešimtą dieną. Tuomet ji dar gyveno mano asmeniniame puslapyje, kurio nė adreso jau nebepamenu. Kiek vėliau po savo sparnu “Savaitėlę” priglobė portalas fantastika.lt
Jau iš pavadinimo aišku, kad planavau kas savaitę gimdyti po naują numerį. Tačiau žmogus šaudo, o Dievas ten kažką su tom kulkom daro. Bėgant laikui “Savaitėlė” pasirodydavo vis rečiau, kol galop 2004 metų balandžio 01 dieną padėjo tašką.
Ir štai dabar, prabėgus netgi daugiau nei dešimtmečiui – grįžta.
Aišku, ji bus nebe tokia, kokia buvo. Pasaulis tuos dešimt metų irgi nestovėjo vietoj – kraustėsi iš proto kaip įmanydamas. Dabar tiesiog paskelbt naujieną nebegana. Kol ją paskelbsi, visi jau bus apie tai pasiskaitę veidaknygėje, G+, twiteryje, etc. Todėl kažkokių sensacingų naujienų galite nesitikėti – jų nebus.
O kas gi tuomet bus? Bus pasvarstymai įvairiausiomis su fantastika susijusiom (o gal net ir nesusijusiom) temom. Pokalbiai su protingais (arba neblogai tokiais apsimetančiais) žmonėmis. Ir visa kita, ką dar pasufleruos gyvenimas.
Tad visus, kam tai pasirodys bent kiek įdomu, kviečiu sekti naujosios “Savaitėlės” veiklą. Nesvarbu, darysite tai čia, ar veidaknygėje, kur galėsite ir pagirt, ir iškeikt, ir pamokyt, kokia iš tikrųjų turėtų būti toji “Savaitėlė.Reloaded”.
Savaitėlės autorius – Gintautas K. Ivanickas, tam tikruose fandomo sluoksniuose žinomas kaip bangis.
TRYNYS IR BALTYMAI. VISIŠKAI NEKULINARINIS POKALBIS
Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta dalintis sermėgine išmintim. Sako: aš tai prieš miegą su žmona apie politiką nekalbu, nes gali tekt miegot virtuvėj. Protingas diedas, nepasiginčysi.
Sykis nuo sykio gyvenime nutinka įvairūs dalykai, nedviprasmiškai skeliantys visuomenę į dvi dalis – UŽ ir PRIEŠ. Ne taip seniai Lietuvą šitaip dalino mergaitės ir pedofilų klano trileris, dabar tvirtas pozicijas privertė užsiimt kaimynų kieme siautėjantis karas.
Ir kiekvieną tokį pasidalinimą lydi kartėlis ir nusivylimas, matant, kaip anoj pusėj atsiduria žmonės, kurių ten tikrai nesitikėjai pamatyt. Nuolat galvoj sukasi klausimas – kaip gali tokie protingi visais kitais atžvilgiais žmonės nematyti akivaizdaus. Ir štai čia manęs tykojo vienas didesnių sukrėtimų – žmogus iš anos pusės visiškai nuoširdžiai pasiteiravo, kaip aš, aiškiai nekvailas žmogus, nematau, koks per visus galus teisus Putinas ir kokie baisūs fašistai ir nežmogai – ukrainiečiai. Na, ko gero, jei mes visi vieni kitus suprastume, karų būtų mažiau.
Žmogus, kuriam pagailo mano propagandos išplautų smegenų – rašytojas. Todėl ir kilo tokie klausimai:
Kaip atskirti trynį nuo baltymų – t.y. autorių nuo kūrybos? Kiek juos reikia tapatinti?
Tarkim, jei aš perskaičiau kokią nors Lukjanenko (ypatingai aršiai internetinėje erdvėje ginančio putinistų pozicijas ir šmeižiančio ukrainiečius, nenorinčius šokti pagal didžiojo brolio dūdelę) knygą, tai jau išdaviau tėvynę ar dar ne?
Ar privalau deginti knygas tų autorių, kurių pasaulėžiūra visiškai priešinga maniškei?
Su šiais klausimais kreipiausi į kelis fantastikos mėgėjams žinomus žmones. Kadangi klausimas toks beveik literatūrinis, tai pristatau juos būtent kaip rašytojus, nors ir kitokių nuopelnų tiems žmonėms netrūksta.
Gediminas Kulikauskas, ne fantastinės, bet fantastiškai įdomios knygos “Apelsinų kontrabanda” autorius:
Autorius bet kokiu atveju yra sietelis, perleidžiantis maloniems vartotojams realybę per asmeninį filtrą.
Jis gali kiek nori atsispardinėti nuo kūrinio – tai jo vaikas. Bet kartais nutinka, kad tėvai negali atsakyti už savo vaikus ir atvirkščiai. Kartais būna, kad pažiūri į vaiką, pažvelgi į tėvą ir nesupranti – kaip toks galėjo pagaminti TOKĮ?
Juolab, kad abu jie, laikui bėgant keičiasi. Mielų malonių žmonių, su kuriais nedvejodamas lėktum į žvalgybą, knygos gali būti visiška nuoboda. Ir paskutinių pašlemėkų kūriniai tokie, kad niekaip neatsiplėši iki paskutinio puslapio.
Atsakant konkrečiau (dėl Lukjano) – aš pats ir dabar su malonumu perskaityčiau kai kuriuos jo kūrinius, ypač ankstyvuosius, ypač apsakymus ir kai kuriuos romanus (“Rudens vizitus”,”Genomą”, “Svajų linijos” ciklą, pvz.), nors man visiškai nepriimtina jo pasaulėžiūra. “Veža” stiliaus lengvumas, minčių sklandumas ir paprastumas – iš to yra ko pasimokyti.
O va naujų knygų vargu ar bepirkčiau – ranka nekiltų ir dėl autoriaus pažiūrų (nesinori net centu paremti), ir dėl smukusios kokybės. O juk kadais amžinatilsį Borisas Strugackis Lukjaną perspėjo, kad autorius jis geras, bet turi vieną ydą – per daug rašo…
Man teko dalyvaut susitikime su šiuo autoriumi pernai – labiausiai gal ir sukrečia tas dalykas, jog iš pirmo žvilgsnio normalus, maloniai bendraujantis, šmaikštus žmogus savyje gali slėpti baisų nuodą.
Grįžtant prie autorių-kūrinių, kita vertus, negali žmogus paneigti, kad sieteliai-autoriai neretai būna tokie, kad filtruodami ne tiek pašalina nuodus, kiek jų prideda… Bet – tavo valia – neskaityti. O jei jautiesi pakankamai stiprus ir turintis gerą vidinį filtrą – tavo reikalas, ką skaitai.
Bet man visad kur kas pavojingesni neadekvatai atrodys tie, kurie aiškina ką, kiek ir kaip žmogus turi skaityt. Kur tyros knygos, o kur popierinis blogis.
Andrius Tapinas, žmogus, kurio dėka J.R.R.Tolkien bei T.Pratchett prabilo lietuviškai, knygos “Vilko valanda” autorius, lietuviško garpankio tėvas:
Čia dvejopas jausmas, iš esmės lyg ir netapatini autoriaus pažiūrų su knygomis, bet atsiradus radikaliai priešingam požiūriui rankos prie tų knygų nesitiesia, ypač turint omenyje, kokia yra konkurencija ir pasirinkimas.
Lukjanenkos atveju – perskaičiau jo Sargybas su malonumu, bet ne su tokiu dideliu, kad nebekreipčiau dėmesio į jo šovinizmą. Vadinasi, yra tam tikras faktorius. Bet jeigu, sakykim, Martinas pareikštų visokeriopai palaikąs putinistus, vis tiek jo knygas skaityčiau ir laukčiau.
Bet kuriuo atveju niekieno knygų nedeginčiau ir niekam nerekomenduočiau. Nuostabias knygas mėginčiau atskirti nuo autorių pažiūrių, o tiesiog geras – pakeisčiau kitomis geromis.
Justinas Žilinskas, knygų “Genomas 3000”, “Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas” bei “KGB vaikai” autorius:
Kaip bebūtų keista, bet vienareikšmio atsakymo nėra.
Aišku, visur sakoma, kad nereikia tapatinti autoriaus ir jo kūrybos. Bet, man regis, tai įmanoma tada, kai a) apie autorių nieko nežinai; b) jis jau seniai nebūtyje, ir nelabai įdomu, kas ten su juo buvo ir kaip. Gi kai kalbame apie šias dienas, kai tu autorių gali matyti daugiau mažiau “gyvai”, ir tada tampa daug, daug sunkiau atskirti žmogų ir jo kūrybą.
Knygų, žinoma, deginti nereikia, geresnis variantas atiduoti į makulatūrą (mėlynas konteineris).
Pagaliau, tai ir pamoka, kad geras rašytojas nebūtinai protingas/malonus/garbingas/priimtinų pažiūrų žmogus.
Pabaigai pridursiu šiek tiek nuo savęs.
Aš pirmiausiai pasistengčiau susivokti, kiek pati kūryba atspindi autoriaus požiūrį. Nes ne viskas taip paprasta.
Kai 1959 metais Robert A. Heinlein publikavo savo “Starship Troopers” pasigirdo kaltinimų fašistinėmis pažiūromis. O kaipgi – “geras vabalas – miręs vabalas”. Tačiau po dvejų metų pasirodė kita to paties autoriaus knyga “Stranger in a Strange Land”, kuri dėl savo pacifistinių nuotaikų nesyk pavadinta hipių biblija. Tad nepriskirkime rašytojo sukurtų personažų pasaulėžiūros pačiam autoriui. Ir, ko gera, yra ir atvirkščios klaidos grėsmė – leisti autoriaus asmenybei užgožti jo kūrybą.
Prisiminkime, kaip kadais visa Europa užgniaužusi kvapą skaitė “Le Morte d’Arthur” šlovinančią riterystę, o autorius tuo metu kankinosi belangėje, mat net tuomet plėšikavimas ir prievartavimas buvo nusikaltimai.
Tad į klausimą apie trynį ir baltymus galime atsakyti tik patys. Kiekvienas sau.
500 BUS?
Ilgą laiką ties bankroto riba balansavęs “Eridanas” kiek atkuto. Sulaukusi paramos leidykla po ilgos pertraukos jau išleido porą knygelių. Žadama, kad ta parama nenutrūks bent jau kol PFAF seriją vainikuos 500-sis tomas.
Naujausios knygos įdomios bent jau savo istorija.
S.Antonov “Stabilizatorius. Minskas 2041” nesurado savo leidėjo nei Baltarusijoje, nei Rusijoje. Oficialiai autoriui atsakyta – “ne mūsų formatas”. Panašiau, jog tiesiog leidėjams romanas pasirodė ne visai politkorektiškas. Tad lietuviškasis leidimas – pirmas šios knygos žingsnis į pasaulį. Būna ir taip.
J.G.Betancourt “Ambero aušra” pirmas trilogijos tomas. Trilogijos, kuri yra ne kas kita, o R.Zelazny Ambero ciklo priešistorė. Sakoma, kad J.G.Betancourt kūrinio apmatus gavo iš R.Zelazny našlės Jane Lindskold, kuri aptiko juos po Ambero kronikų autoriaus mirties. Kiti du tomai taip pat jau išversti į lietuvių kalbą, tad jei Dievas duos, o rėmėjai nepamirš – tai netaps dar vienu pradėtu, bet nebaigtu ciklu.
