“Savaitėlės” nemiršta – jos kartais ima ir prisikelia iš pelenų…
Šis prisikėlimas buvo netikėtas ir man pačiam. Stengsiuos, kad nauja “Savaitėlė” pasirodytų nelabai retai, bet… žmogus šaudo – Dievas kulkas gaudo.
2003.09.22
NU BAJSIAI PIKTI ŠUNIES… (c)
Vilkmušys grįžta
“Niekas nežino tikrojo herojaus vardo. Visą jo giminę – visą Pilkojo Šuns gentį – išdavikai išžudė, kai herojus dar buvo paauglys. Jis išgyveno, kad atkeršytų. Jį praminė Vilkmušiu, o jis pats mano esąs tai bastūnas, tai karys, tai nenugalimasis Pilkasis Šuo, kuris atskuba pagalbon tada, kai šios, regis, nebėra iš kur laukti…”
Marijos Semionovos romanas “Volkodav” (Vilkmušys? Vilkšunis? – velniai žino, kaip reikėtų versti), pirmąsyk išleistas 1995-aisiais, Rusijoje ne tik tapo beprotiškai populiarus, bet ir “pagimdė” naują požanrį – “slaviškąją fantasy”. Netrukus pasirodė ir tęsinys – “Volkodav: Pravo na pojedinok”, ir priešistorė – “Volkodav: Istovik kamenj” (bendras šių trijų knygų tiražas – 1.800.000 egzempliorių). Po to autorė nutilo ilgam.
Tačiau, kaip sako patys rusai, šventa vieta tuščia nebūna – skaitytojų badą malšino kas netingėjo: serijoje “Mir Volkodava” pasirodė net šešios trijų skirtingų autorių knygos.
Na, geriau už originalą gali būti tik originalas. Ir štai – po kelerių metų tylos vėl prabyla pati M. Semionova. Ką tik Rusijoje pasirodė romanas “Volkodav: Znamemije puti”, o spalio mėnesį žadamas ir “Volkodav: Samocvetnyje gory”.
Milžinišką romanų populiarumą išnaudoja ne vien leidėjai. Dabar pasipelnyti nusprendė ir kinematografininkai. Kaip “mūsų atsakas Čemberlenui” pradėtas “Volkodav” ekranizacijos projektas, kuris, kaip žadama, jei ne perspjaus, tai bent jau susilygins su P.Jackson “Žiedų valdovo” ekranizacija. Projektas numato ne tik kelių kino filmų, bet dar ir serialo, o galbūt netgi ir animacinio filmo gamybą. Pirmasis filmas žadamas jau 2005-aisiais, nors kol kas aiškus tik režisierius – Džanikas Faizijevas.
Žinoma ir dar viena smulkmena – garsusis Vilkmušio palydovas – šikšnosparnis Neskraidanti Pelė – bus ne kompiuterinis ar animuotas, o tikrų tikriausias. Kaip skelbia NTV – jis jau dresuojamas!
O mes palauksime ir pažiūrėsime – žodžiais ar darbais rusai lyginsis su Holivudu.
“Raganius” kompiuterio ekrane
Rusai bando žengti mūsų kaimynų lenkų jau pramintu taku. Lenkai jau suspėjo ekranizuoti savojo fantasy klasiko – Andrzej Sapkowski – knygą. Iš pradžių pasirodė kino filmas – kai kuriuos pradžiuginęs, tačiau daugumą nuvylęs. Po pusmečio per Lenkijos TV galima buvo pamatyti ir 13-os dalių serialą, kuris nuvylė ir negausius filmo gerbėjus. Nors, reikia pripažinti, jog kelios serijos – perkėlus jas į kino filmą – būtų tik pataisiusios reikalus. Tačiau likusios… brrrrr… Labai jau netolygus serialas.
Sykiu su filmu Lenkijos parduotuvių lentynose pasirodė ir stalo RPG žaidimas “Wiedzmin”. O dabar lenkai, regis, jau pribrendo ir sekančiam žingsniui.
Netrukus baltaplaukis raganius turėtų persikelti ir kompiuterio ekranan. Firma “Cdprojekt” baigia sukurti kompiuterinį RPG žaidimą “The Witcher” (Raganius) A.Sapkowski kūrinių motyvais. Keletą screenshot”ų galite pamatyti čia…
Quo vadis, cyberpunk?
William Gibson savo romanu “Neuromancer” atvėrė duris naujai SF srovei – vadinamajam kiberpankui. Vieną jo pasekėjų – Neal Stephenson – kritikai jau vadina “postkiberpanko” pradininku. Tokio vardo jis nusipelnė, ko gero, dviem garsiausiais savo romanais – “Snowcrash” bei “Diamond Age” (išduosiu paslaptį – labai didelė tikimybė, jog “Snowcrash” turėsime progos perskaityti ir lietuvių kalba). Tačiau tetrenkia mane Perkūnas, jei suprantu, kodėl šios knygos – postkiberpankas. Nuo Williamo Gibsono kūrinių minėtieji romanai tesiskiria gal tik šiek tiek lengvesniu stiliumi.
Jei kažką ir priskirti tai mistinei postCP srovei – tai, veikiausiai, Jeff Noon, kurio romanas “Vurt” (Vurtas) – tikrų tikriausias kiberpankas su viena mažyte išimtimi – nė žodžio apie kompiuterius ar kiberspeisą. Virtualioji realybė egzistuoja ir šioje knygoje, tačiau ji kuriama visai kitais principais.
Stilius – dar sunkesnis už kai kuriems “neįkandamą” Gibsoną. Kelionės virtualybėn primena narkotines vizijas. Tiesą sakant, jos tokios ir yra – juk Vurtas (taip romane įvardinta virtualybė) ir yra narkotikas. Lengvesnieji lygiai – legalūs. O norint pasinerti giliau, tenka iš po skverno įsigyti nelegalią plunksną – “vartus” į uždraustuosius lygius.
Jei paprašytų “Vurtą” apibūdinti vienu sakiniu, ko gero, atsakyčiau taip – tai kiberpankas, sukryžmintas su “Prisukamu apelsinu”.
Šiokį tokį įspūdį apie knygą galite susidaryti ir jūs, pasižiūrėję komiksinį romano (tiksliau – tik jo pradžios) variantą.
Šiam sykiui – tiek.
Primenu, jog senesniuosius “Savaitėlės” numerius vis dar galite rasti fantastika.lt svetainėje.
Iki kito sykio,
bangis
