Blogas

2002-07-20
 

Savaitėlė – 30

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

SAVAITĖLĖ


Nr. 30.
2002.08.24


Vasaros smagumynai…






FANTASTIŠKOJI VASARA

Ši vasara, kaip niekad, gausi fantastų susibūrimais. Tik jai prasidėjus, birželio 7-9 dienomis pirmąkart surengtas alkoCHOnas susilaukė pusšimčio svečių iš įvairių Lietuvos kampelių. (žr. Savaitėlę Nr. 29).
Besiruošiant užkrimst... Po to, liepos 19-ąją Gediminas Beresnevičius sukvietė tuos, kas bando kurti fantastiką į kūrybinę stovyklą prie Molėtų observatorijos.
Jei neklystu, stovykloje pramogavo ir rimtai leido laiką 12 žmonių. Tarp jų ir jau šiek tiek skaitytojui pažįstami kūrėjai ( G.Kulikauskas, L.Darbutaitė, J.Žilinskas bei šių eilučių autorius), ir tie, kurie dar laukia savo valandos.
Stovykla neapsiribojo pramogomis – G.Beresnevičius buvo parengęs aibę užduočių, skirtų fantazijos lavinimui. Tačiau karštas vasaros oras, šalia tyvuliuojantys ežerai ir nuostabi nuostabių žmonių draugija neleido nusiteikti itin rimtai. Todėl, kai visi gavome užduotį parašyti po trumpą kūrinėlį, kuriame idėja sietųsi su vabzdžiais, taip ir neįstengiau to darbo atlikti rimtai. Kas gavosi, jei turite noro, galite pažvelgti čia…
Kūrybinės kančios persekiojo ir stovykloje Na, “rimtasis” darbas – tai tik maža dalelė stovykloje praleisto laiko. O šiaip mūsų laukė begalė poilsiavimo gamtoje malonumų – maudynės ežere, vakarojimas prie laužo ir tinklinis, tinklinis, tinklinis… Nors namo parvažiavau šlubčiojantis, tačiau koks tai buvo malonumas žaisti!..
Na, o kai atvažiavo Žilinskas ir pirmiausia iš automobilio bagažinės išsitraukė gitarą, sukirbėjo nuojauta, kad laukia nuostabus vakaras. Ir ta nuojauta – neapgavo…
Tad, naudodamasis proga, noriu padėkoti G.Beresnevičiui už šią puikią progą vėl susitikti su taip retai matomais draugais, pabendrauti, puikiai praleisti laiką ir grįžti prie savo darbų nuostabiai pailsėjusiam, nors ir šlubam.
Lauko žaidynių dalyvis iš Vilniaus Tie du renginiai ( alkoCHOnas bei stovykla prie Molėtų) galbūt dar tik taps tradiciniais, o štai Pakruojyje jau dešimtą kartą fantastikos mėgėjai (daugiausiai tie, kurie vadinami “žaidėjais” arba “geimeriais”) rinkosi į lauko žaidynes bei Fantropą. Lauko žaidynes, kaip ir visuomet, aš praleidau – šį sykį ne todėl, kad nenorėčiau į tą veiksmą pasižiūrėti iš arčiau, o todėl kad tas veiksmas prasidėjo darbo dieną. Be to, Pakruojis – ne Kauno priemiestis. Ten dar nuvažiuot reikia.
Nuvažiavome… Bet – šeštadienį, kai žaidynės jau buvo pasibaigusios. Gausiausiai šį sykį “geimerių iš svetur” atvažiavo iš Vilniaus – klubo “Legionas” atstovų buvo gal dešimt. (Beje, už visas nuotraukas iš Pakruojo esu dėkingas būtent legionieriams – ačiū jums, vyrukai, dar sykį.)
Legionieriai Įsiminė pakruojiečių Fantropo atidarymui parengtas spektaklis “Tamangai”, kuris, nepaisant nesklandumų su niekaip nenorinčiu degti deglu, nepadarytų gėdos bet kuriam Lituaniconui.
Įsiminė senoviniame pastate (nežinau, kas jame buvo dvaro gyvavimo laikais – gal arklidės?) puikiai įrengta krepšinio salė… kurioje su malonumu praliejau šiek tiek prakaito. Deja, rungtynes 2 prieš 2, vykusias be galo įtemptai, taškas į tašką, teko nutraukti artėjančio koncerto organizatorių prašymu. Tad rezultatas liko krepšiniui – netradiciškas, lygus: 1:1.
Po to buvo koncertas, grojo kažkokia pakruojiečių grupė. Pačiame koncerte nebuvau, tačiau beveik visą jį išklausiau, besistengdamas užmigti mašinoje (velnias, ilgos kojos – visur kliūva) ir stebėdamas pro langus krentančius meteoritus, kurių rugpjūčio dangus tąnakt nepašykštėjo.
Pakruojyje prabuvome pakankamai trumpai, tad ir įspūdžių – ne fontanai. Bet visi, kiek yra – geri…
Ech, kad tai visos vasaros Lietuvos fantastams būtų tokios fantastiškai gausios fantastiškų susitikimų, po kurių tik dar labiau lauki sekančio susitikimo.







“SAVAITĖLĖS” SVEČIAI

Lina Krutulytė Taigi – nauja rubrika “SAVAITĖLĖJE”. Šį sykį svečiuose – Lina Krutulytė.
Pirmoji viešnia – mergina. Kažin, tai geras ženklas, ar blogas?
Tikiuosi, kad geras. Bet nervingiems ir dievinantiems Biliūną, geriau neskaityti…


Lina Krutulytė


KLIUDŽIAU

– Negaliu patikėti, kad esu čia ir dabar, ir einu ten, kur einu, – tarė vaikinas, nešantis rankoje tarškančią strėlinę. Pakratė ją porą kartų. Žvilgtelėjo į ilgą lanką ant instruktoriaus peties ir vėl nuleido galvą, sekdamas akimis savo žingsnius, nenoromis eidamas keliu, vedančiu į poligoną.
– Pats kaltas, – metė per petį instruktorius, – nereikėjo taip taikliai šaudyti per stojamuosius bandymus.
– Stojau į rinktinę, nes norėjau tapti gladiatoriumi, – bambėjo jaunuolis, – norėjau imtis su galiūnais, užsiauginti gražius raumenis, užsidirbti daug pinigų.
– Visko bus, – pažadėjo instruktorius. – Atėjom.
Jis atrakino vartelius į aptvertą areną šalia kelio. Vaikinas sustojo ir atsiduso, sekdamas akimis kelią, besibaigiantį netoliese aukštais poligono aptvaro vartais.
– Jei būčiau snaiperis, treniruočiausi poligone, – dar pasiskundė, bet jau susitaikė su likimu ir įėjęs į areną uždarė paskui save vartelius.
– Globalinės televizijos rinktinei, – imdamas iš jaunuolio rankos strėlinę, aiškino vadovas, – reikia visokių sportininkų. Būti kliudytoju – nė kiek ne mažiau garbinga, nei krepšininku. Visos rungtys turi savo žiūrovus ir savo reklamos užsakovus. Jei pasiseks, gali net išgarsėti. Dabar žiūrėk: dešimt strėlių. Kurią imsi?
– Raudoną.
– Teisingai. Pasiruošk.
Vaikinas atsistojo prie starto linijos ir įdėjo strėlę į lanką. Pasitaisė ant nugaros strėlinę, perbraukė ranka kariškai kirptus plaukus ir žvilgtelėjo į vadovą. Instruktorius pakėlė ranką, įbedęs akis į chronometrą:
– Pirmyn, – paliepė nuleisdamas ranką.
Kliudytojas puolė į priekį, keliais šuoliais pasiekė arenos vidurį ir skubiai apsižvalgė, ieškodamas taikinio.
Tai buvo nedidelė balta katytė.
– Šūdas, – sumurmėjo vaikinas ir nuleido lanką. Po to vėl pakėlė, įtempė ir beveik nesitaikydamas šovė.
Strėlė kliudė taikinį, tiksliau – prismeigė prie arenos žemės. Pasigirdo gailus pratisas šauksmas, lyg verktų labai mažas vaikas. Negalvodamas, ką daro, šaulys išsitraukė iš dėklo dar vieną strėlę, paberdamas ant žemės likusias.
– Stop! – sušuko vadovas ir sunkiais žingsniais atšlumsėjo prie jaunuolio.
Tas nesuprasdamas nuleido lanką:
– Taigi padaras dar gyvas!
– Negadink strėlių, jos brangios, be to, nepadės.
– Niekada nežiūrėjau “Kliudžiau” varžybų. Man tai atrodo bjauru, – tarė vaikinas. – Ar turiu palikti gyvūnėlį kankintis?
– Žinoma, ne – kol jis gyvas, tavo laikas eina. Turi jį pribaigti. Profesionalai, jei mirtinas šūvis nepavyksta, užmuša katiną vienu bato smūgiu. Pirmyn, – padrąsino, – kai strėlė paleista, gali išeiti iš arenos vidurio. Jei nori, vaikykis katiną po areną kad ir visą dieną. Kartais, kai visai nepataikysi, taip ir teks daryt.
Vaikinas išėjo iš apskritimo, žyminčio arenos vidurį ir prisiartino prie besidraskančio padarėlio. Strėlė styrojo smailiu kampu, spausdama katytę prie žemės. Šioji nagais lėtai ardė žemę ir nebekniaukė, tik tarpais laižė iš šono kyšantį šaltą strėlės kotą.
Kliudytojas susimąstęs pamirkė piršto galą į kraują, plūstantį iš žaizdos, ir už tai užsidirbo smūgį nagais. Katytė vėl garsiai, spigiai sukniaukė. Jaunuolis apsidairė apie save, ieškodamas akmens. Taukšt!
Gavusi per galvą, katytė nustojo judėti, iškišo liežuvį, išrietė uodegą, bet tebekvėpavo.
– Nusuk sprandą, – patarė priėjęs instruktorius.
Jaunuolis pamanė, kad dabar netinkamas laikas prisipažinti, kad namuose augina katiną. Taip pat netinkamas laikas nualpti. Velnias…
Vadovas, atrodo, suprato. Pats pritūpęs nusuko dvesiančiam padarėliui sprandą. Trakšt. Žvilgtelėjo į chronometrą.
– Trys minutės, dvi sekundės ir dvi dešimtosios. Pertrauka.
– Koks sumautas iškrypėlis sugalvojo šitą žaidimą? – paklausė jaunuolis, kai šiek tiek apsiramino, atsisėdęs ant suolelio arenos pakraštyje. Kai jau beveik praėjo jausmas, kad tuoj arba apsivems, arba nualps. Arba apsivems IR nualps.
– Biliūnas.
– Kas jis toks?
– Ai, kažkoks senovės rašytojas. Gal matei žaidimą “Laimės žiburys”? “Brisiaus galas”? Na, matai. Tai irgi jo darbas.
– Kur žiūri gyvūnų teisių gynėjai? Ten, iš kur aš atskridau, jie iš kailio išsinertų.
– Tai su jais ir žaidžia vieną iš tų Biliūno žaidimų, “Laimės žiburį” ar “Brisiaus galą”, nebeatsimenu kurį. O koks skirtumas, tegul negadina žmonėms pelno ir malonumo, štai kas svarbu.
– Spėju, buvo visai padorus rašytojas, kol jo neatrado idėjų rinkėjai, – tarė vaikinas.
– Padorūs rašytojai idėjų rinkėjams į akis nekliūva. O argi mes kalti, kad pagal jo suknistas idėjas rengiami žaidimai? Jis nebūtų sugalvojęs – mums nereiktų žudyti katinų, – samprotavo instruktorius. – Tai vis Biliūnas kaltas. Biliūnas… ir niekas daugiau.



SAVAITĖS CITATA:
“Pamylėjo Anakinas senatorę Padmę. Na, ir ką?”
Iš “Star Wars II” apžvalgos fantasy.lt saite




Pasižiūrėti senus “SAVAITĖLĖS” numerius…



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas