Nr. 28.
2002.05.30
Konventas baigės… tegyvuoja konventas
Kadaise konvento reikdavo laukti metus… Tačiau padėtis po truputį keičiasi. Ir be svarbiausio metų įvykio – pagrindinio konvento “Lituanicon” – atsiranda vis daugiau progų fantastikos mėgėjams susiburti draugėn. Pakruojiečiai ne kartą kvietė fantastus į “Fantrop”ą”, vilniečiai jau ne pirmą sykį rengia “Hucon”ą”, o kauniečiai – pirmąkart (bet, sako, ne paskutinį) “alCHOcon”ą”… Ką gi, gal ne už kalnų tas metas, kai turėsime po konventą kiekvieną mėnesį. Kad tik noro juose šėlti būtų…
Tad ši “SAVAITĖLĖ” bus tarsi lieptas nuo “Lituanicon” iki “alCHOcon”.
Iš pradžių atsigręšime atgal, į grobį, pakliuvusį mano naguosna per “Lituaniconą”, o tuomet jau dirstelsime ir į priekį…
Sumedžiota “LITUANICON 2002” metu
Pasižiūrėkime, ką gero parsivežiau iš prabėgusio konvento Vilniuje. (Man jis prabėgo itin greitai – mat buvau jame tik pirmą dieną, o ir tą – ne visą). Taigi, išpakuojame krepšį…Grobis Nr.1. Algis Budrys
“Šelmis Mėnulis”
Prieš dvejus metus “Lituanicone” lankėsi garsiausias pasaulyje lietuvių fantastas – išeivijos rašytojas Algis Budrys. Šiemet jis vėl aplankė konventą – tiesa, ne asmeniškai. Tačiau kiekvienas norintis galėjo įsigyti pirmąją lietuvių rašytojo knygą lietuvių kalba… Ligi šiol lietuviškai publikuoti, jei neklystu, tebuvo du A. Budrio apsakymai: “Šunų šeimininkas” ( “Fantastika ir detektyvai”, 1990/3) bei “Tūnantys prieblandoje” ( “Kaukas” 1991/1, o taip pat – “PFAF” serijos 1-o tomo “Užslinks naktis” antrame leidime). 
A. Budrys gimė 1931 m. Mažojoje Lietuvoje, Karaliaučiuje. 1936 m. išvažiavo į JAV. Pirmasis romanas “False Night” publikuotas 1954-aisiais. Paskutinysis – “Hard Landing” – 1993-iaisiais.“Šelmis Mėnulis” ( “Rogue Moon”) publikuotas 1960-aisiais. Daugiau nei keturiasdešimt metų prireikė, kad ši knyga pasiektų ir lietuvių skaitytoją. Kiek teko girdėti, būtent “Šelmis Mėnulis” buvo arčiausiai taip ligi šiol nė vienam lietuviui ir neatitekusios “HUGO” premijos. Tačiau… tik arčiausiai. Premiją tais metais ( 1961) pelnė Walter M. Miller, Jr. romanas “A Canticle for Leibowitz”, dabar jau visuotinai pripažintas fantastikos klasika. Beje, kartu su šiais dviem kūriniais dėl premijos dar kovojo Poul Anderson su “Kryžiaus žygiu į dausas” ( “The High Crusade”), Harry Harrison su pirmąja knyga apie Jasoną dinAltą – “Mirties planeta” ( “Deathworld”) bei Theodore Sturgeon – “Venus Plus X”…
Nežinau, kaip atrodė “Šelmis Mėnulis” 60-jų skaitytojo akimis, tačiau laikas tik patvirtino premijos paskyrimo teisingumą. Eksperimento dėlei pasižvalgiau po keletą įvairiausių internetinių fantastikos topų. Rezultatas – nelabai glostantis lietuvio širdį: “Šelmis mėnulis” aptiktas tik viename iš jų. Ir tai – 149-oje vietoje… Tuo tarpu Walter M. Miller, Jr. “Kantata Leibovičiui” tame pat tope – 8-oje vietoje.
Na, bet gana apie graudžius dalykus. Metas ir pati romaną pablusinėti…
Amerikiečiai Mėnulyje aptinka paslaptingą objektą. Kas tai per daiktas ir su kuo jį valgo, nieks nežino. Tačiau pasirodo į tą “įrenginį” galima patekti. Ir numirti… Toks įspūdis, kad tas “kažkas” sukurtas vien tam, jog įvairiausiais būdais žudytų savo tyrinėtojus. Betgi žmogiškasis smalsumas nenugalimas. Objekto tyrinėjimams vadovauja mokslų daktaras Edvardas Hokas, išradęs savotišką teleportacijos ir multiplikacijos įrenginio hibridą. Tyrinėtojas nuskenuojamas ir sukuriamos dvi kopijos: viena laboratorijoje, antroji – Mėnulyje esančiame imtuve. Deja, kopijavimo metu pranyksta originalas… Bet argi tai svarbu, juk turi dvi kuo puikiausias kopijas? Tiesa, viena jų – mėnuliškoji – pasmerkta mirčiai. Tad demografinis sprogimas negresia…Pirmąsias 10 minučių po kopijų sukūrimo abu egzemplioriai susiję mentaliniu ryšiu. Jei laboratorijoje likusios kopijos jusles užblokuosime, visi išoriniai dirgikliai ją pasieks tik per dublerio sąmonę. Kitaip tariant, gulinti laboratorijoje kopija išgyvens tą patį, ką ir mėnulietiškoji. Deja, mėnulietiškoji gyvena labai trumpai – įžengia į objektą ir po kelių minučių žūsta. Likęs egzempliorius teoriškai turėtų papasakoti, ką nuveikė per tas kelias minutes jo antrininkas… Tačiau planas nepasiteisina – pergyvenę “savo” mirtį laboratoriniai egzemplioriai atsisveikina su savo proteliu…
Hokui šauna geniali mintis – reikia surasti tipą, kuris “mylėtų mirtį”. Toks tipas, žinoma atsiranda… Tai – Elas Barkeris. Trenktas žmogėnas, iki pamišimo besistengiantis sau ir kitiems įrodyti, koks jis “kietas kalės vaikas”.
Visi pagrindiniai romano veikėjai mažų mažiausiai keisti, kankinami kažkokių nesuvokiamų psichologinių problemų. Maža to, dar nepaliaujamai žaidžia normaliam žmogui nelabai suvokiamus psichologinius žaidimus.
Bet, tiek to… Labiausiai nuvylė šiokia tokia logikos stoka pabaigoje… Tačiau nenorėdamas perpasakoti viso siužeto, neaiškinsiu, kodėl. Tiesiog, jei jau perskaitėt pamėginkit sau atsakyti į paprastą klausimą – o kam viso to reikėjo? Aš, pavyzdžiui, taip ir nesupratau.
Vis dėlto knyga parašyta geru stiliumi, skaitosi lengvai. Tik… man asmeniškai lietuviškos fantastikos topo pirmojoje eilutėje tebeišliko V.Norbuto “Nemirtingumo lygtis”.
Grobis Nr.2.
Studija “TEN”
“Anapus”
Pirmą sykį šį filmą, sukurta nesenai susibūrusios studijos “TEN” (Kaunas) išvydau per jo premjerą “Lituanicon” metu. Kalbos apie jį sklido jau kuris laikas, tačiau sunku buvo net įsivaizduoti, ką gi jie ten iš tikrųjų ruošia. Ir štai… Užgeso šviesa, ir ritmingo, pulsuojančio garso palydimas ekrane iškilo raudonas paukštis (nesu ornitologas – nespėliosiu koks) – studijos “TEN” simbolis. Tai iškart nuteikė kur kas rimtesniam dalykui, nei buvo galima tikėtis iš pirmojo mėgėjų kepto blyno… Muzikinis apipavidalinimas taipogi nuteikė rimtai, gaila tik, kad jo vienodumas pradėjo nusibosti po pirmųjų kelių minučių.
Sunku pasakoti kažką apie tokį filmą – mėgėjišką, tetrunkantį 17 minučių. Paprasčiau jį pasižiūrėti…
Prisimenu salės reakciją į sunkiu batu užmintą žibutę… Neveltui po šio epizodo pasigirdo plojimai. Juk tai buvo vienas pirmųjų ženklų, jog filmuota ne šiaip sau pasilakstymai, jog galvota apie tai, kokį įspūdį sukels ta ar kita scena. Vėliau tokių ženklų buvo ne vienas – su ramentu strykčiojantis karys, saulė, kurią užstojo žynės rankose laikoma stiklinė taurė (ar kaip tas daiktas vadinamas pagal scenarijų?), kraujas upelyje…
Tikrai šaunios lošėjų, fechtavimo liepsnojančiu kalaviju scenos… Na, o basomis kojomis per ledinį vandenį lapnojantis artistas vertas pagyrimo už tokį pasiaukojimą. Šypseną sukėlė būrėjos ir tos raguotos merginos kova. Ne todėl, kad jos prastai būtų atlikę savo vaidmenis… Tiesiog tuo metu ant sienos būrėjos oloje galima buvo išskaityti lietuviškomis runomis išpieštą “RIMAS ČIGONAS”…
Apibendrinant galima būtų labai ir labai teigiamai įvertinti pirmąjį blyną ir duoti porą patarimų, į kuriuos gal ir verta atsižvelgti, kepant antrąjį. Pirma: reikėtų daugiau dėmesio scenarijui… Antra: gal verta pagalvoti apie normalų filmo įgarsinimą, neapsiribojant vien muzika ir pariaumojimais.
Kaip teigiama “nepiratinio” CD viršelyje: “Filmo pastatyme dalyvavo, vienaip ar kitaip prisidėjo: 29 žmonių, vaidino 23 neprofesionalūs aktoriai”.
SAVAITĖS CITATA:
“Man tu tikrai nieko nepadarysi.
Jeigu užmuši, tuo tik įrodysi, kad bijai turėti su manim reikalų.”
Algis Budrys
