Blogas

2014-01-01
 

Savaitėlė – 22

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags: ,
avalon1[1]


Nr. 22.
2002.01.25


SAVAITĖS TEMA – AVALONO RŪKAI






Karalius Artūras literatūroje ir kine

“Legenda, užgimusi VI-VII a. Britanijos salose, tuometinei Europai – vos ne pasaulio pakraštyje, trenkė į Europos ir pasaulinės kultūros varpą taip stipriai ir sukėlė tokį rezonansą, kad šis skambesys nenutyla dar ir dabar, o juk praėjo jau beveik keturiolika šimtmečių.”
Andrzej Sapkowski

Štai kaip lenkų fantasy grandas Sapkowski apibūdina legendą, pasakojančią apie karalių Artūrą, Apvaliojo Stalo riterius bei šventojo Gralio paieškas. Išties, kas iš mūsų nėra girdėjęs Artūro, Lanseloto, Gineverės vardų?
Viduramžių riterių romanaiPirmą kartą Artūro vardas paminėtas vienuolio Nenijaus veikale “Historia Britanum” (maždaug 796 m.e.). Vėliau apie šį karalių perpasakojo ir kiti kronikų kūrėjai. Tačiau, ko gero, labiausiai šią legendą išpopuliarino seras Thomas Malory savo nemirtingu kūriniu “Artūro mirtis” (“Le Morte D”Arthur”). Šį veikalą Malory užbaigė jau 1469-aisiais metais, tačiau atspausdintas romanas buvo tik 1485-ais Viljamo Kekstono tipografijoje Vestminsteryje. Beje, Kekstonas “patobulino” pradinį tekstą – šį bei tą išmetė, kažką įterpė ir sukaitaliojo dalių išdėstymą. Tad šiandien mes nebegalime pasakyti, kas iš tiesų romane priklauso Malory plunksnai, o kas Kekstonui ir visam būriui vėlesniųjų “tobulintojų”. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, būtent “Artūro mirtis” pripažįstama kaip klasikinis, kanoninis legendos variantas.
Lietuviškai šį romaną galime susirasti 1980-ais “Vagos” išleistame rinkinyje “Viduramžių riterių romanai”.
The Mists Of AvalonKalbant apie Malory, reikėtų dar pridurti, kad kūrinys, išaukštinantis idealizuotą riterio – silpnųjų gynėjo – paveikslą buvo parašytas kalėjime, kuriame garbusis autorius praleido kone dvidešimt metų… nubaustas už ginkluotą užpuolimą ir moters išprievartavimą.
Betgi palikime Malory ir jo kriminalinę praeitį ramybėje. Legenda įkvėpė dar ne vieną kūrėją (ir ne visi jie sėdėjo kalėjime). Norėčiau paminėti bent jau iškiliausius šio amžiaus rašytojų kūrinius. Be jokios abejonės tokie yra:
Marion Zimmer Bradley “Avalono rūkai”
(“The Mists Of Avalon”),
T.H.White “Praeities ir ateities karalius”
(“The Once And Future King”),
Mary Stewart trilogija “Krištolo grota”, “Tuščiavidurės kalvos” ir “Paskutinis stebuklas”
(“The Crystal Cave”, “The Hollow Hills”, ir “The Last Enchantment”),
Nėra aukso Pilkuosiuose kalnuose Guy Gavriel Kay trilogija “Fionavaro gobelenai”
(“The Fionovar Tapestry”),
David Gemmell dilogija “Paskutinis jėgos kalavijas”
(“Last Sword Of Power”) ir “Šmėklų karalius” (“Ghost King”).
Žinoma, negalime pamiršti ir Andrzej Sapkowski veikalo “Karaliaus Artūro pasaulis” (“Swiat krola Artura”), nors tai veikiau publicistinis legendos bei jos transformacijos amžių bėgyje tyrinėjimas, nei grožinės literatūros kūrinys. Rasti ji galima rinkinyje “Nėra aukso Pilkuosiuose kalnuose” – išleistame lenkų bei rusų kalbomis.
Labai savotiškas T.H.White romanas (tiksliau, tetralogija) “Praeities ir ateities karalius”. Beskaitant nesvietiškai trikdė anachronizmai, bet atrodo, jog būtent toks ir buvo autoriaus sumanymas. Tačiau viską (netgi kai kuriuos visiškai nereikalingus ir nuobodžius intarpus – puslapių per 10 ar daugiau apie medžioklinių sakalų auginimą ar kriketo žaidėjų stovėseną) atperka tiesiog fantastiški psichologiniai herojų portretai. Tokio Lanseloto, kaip pas T.H.White – nerasite daugiau niekur.
Fionovaro kronikos - 3 Mary Stewart savo trilogijoje pagrindine figūra pasirinko ne Artūrą, bet Merliną. Kūrinys nuo to nė kiek nenukentėjo. Ko gero, ši trilogija – viena iš artimiausių kanoniniam legendos variantui. Bent jau nukrypimų didelių nepamenu. O sugebėti įdomiai papasakoti visiems gerai žinomą istoriją… tam reikia talento. Beje, Mary Stewart parašė dar porą atskirų romanų, susijusiu su šia trilogija.
O štai David Gemmell, rašydamas savo dilogiją, atrodo, stengėsi kuo labiau iškraipyti legendą. Tai jam pavyko. Tačiau rezultatas – tikrai įdomus ir vertas perskaityti kūrinys. Meilės trikampio (Artūras, Lanselotas ir Gineverė) motyvas – viena svarbiausių šios dilogijos sėkmės dedamųjų.
Excalibur Na, o G.G.Kay trilogijoje “Fionavaro kronikos” veiksmas vyksta netgi ne mūsų pasaulyje, tačiau čia sutiksime ir tą patį Artūrą, ir tą patį Lanselotą… tik Gineverė kita.

Žinoma, šios legendos populiarumo negalėjo nepastebėti ir kinoindustrijos veikėjai. 1982-aisiais pasirodo filmas “Ekskaliburas” – ko gero, artimiausia Melory tekstams kino versija. Filmo biudžetas nebuvo įspūdingas, aktoriai – ne pirmo ryškumo žvaigždės, tačiau legendos dvasią perteikti sugebėta.
Pirmasis riteris O štai tikras Holivudiško požiūrio pavyzdėlis – “Pirmasis riteris”. Karalius Artūras – Sean Connery, Lanselotas – “mergišius” Richard Gere, Gineverė – Julia Ormond.
Be abejo, gražios kautynių scenos, nemažiau gražios meilės scenos ir… tiesą sakant, daugiau nieko. Nei Morganos intrigų, nei Gralio paieškų… Vienintelė intriga – kada gi pagaliau Artūras pastebės, jog jo galvą puošia išties karališki ragai?
Gražus, bet tuščias reginys. Komercija, ponai… Tokios taisyklės.
Beje, bene labiausiai prajuokino vienodos Apvaliojo Stalo riterių uniformos… Itin šiuolaikiško dizaino…
Merlinas - Sam Neil Tuo tarpu NBC televizijos ir “Hallmark” kanalo bendromis pastangomis pagimdytas mini TV serialas “Merlinas” (Tikrai netaip jau seniai parodytas per kažkurią Lietuvos televiziją – ar tik ne LNK? Negarantuoju… Atmintis šlubuoja) – puikus pavyzdys, įridantis, jog ir mažesniu biudžetu disponuojant galima susukti tikrai šaunų filmą. Tegul žvaigždės ne tokio ryškumo (betgi ir ne paskutinės) – Isabella Rosselini, Sam Neil (Merlinas), tegul specefektai nekažin kokie… Tačiau bendras rezultatas kūrybinei filmo grupei gėdos nepadarė. O Sam Neil suvaidintas Merlinas – “krūčiausias” TV Merlinas! Kas nesutinka, meskite į mane akmenį. Geriau, žinoma, virtualų…
Avalono rūkai Pabaigai, desertui, užsigardžiavimui pasilikau labiausiai man patikusį filmą apie karalių Artūrą iš visų matytų. Tai Marion Zimmer Bradley romano “Avalono rūkai” ekranizacija. Taip pat televizijai (TNT) statytas dviejų serijų filmas, vėliau sumontuotas į vieną (tačiau beveik tris valandas trunkantį) kinofilmą.
Bene vienintelė filmo “žvaigždė” – Mirtyšė Adams… atsiprašau, Anjelica Huston. Na, galima dar paminėti ir pagrindinio – Morganos – vaidmens atlikėją lietuvišką pavarde – Julianna Margulies. Šią aktorę TV serialų gerbėjai turėtų būti įsidėmėję – tai ji sukiojosi šalia G.Clooney seriale “Ligoninės priimamasis”.
Fantastiška legendos interpretacija, panaudojant metodą “aukštyn kojom” – t.y. balta keičiant juoda. Kas pagrindinis legendos “blogietis”? Žinoma, Morgana! O štai čia ji – vieną po kito likimo smūgius atremianti ir vis nesugniūžtanti, silpna, o tuo pat metu – stipri, mylinti, tačiau nesulaukianti atsako į savo meilę moteris.
Julianna Margulies Štai! Ką tik parašiau svarbiausią žodį – “moteris”. Knygą, pagal kurią pastatytas filmas, parašė moteris. Ir tai supranti jau po pirmųjų penkiolikos minučių. Morgana, Viviana – Ežero valdovė, Morhauza, Gineverė – nuostabiai atskleisti charakteriai. Spalvingi, tikroviški. Tuo tarpu visi vyriškiai (gal tik išskyrus Mordredą – Artūro ir Morganos sūnų) – kažkokie butaforiniai, kartoniniai, netgi truputį komiški. Merlinas – nejoks, Lanselotas – būtų gal ir pusė velnio, tik kad labai jau šiuolaikiškas veidelis – neįsirašo į viduramžių anturažą… O Artūras… Į galvą kažkodėl ateina tik tokie žodžiai, kaip “nuvėpęs”, “nupezęs”, “nušiuręs” ir t.t.
Nepaisant to, filmas tikrai labai geras. Gal kiek nervuoja kažkokia “trūkčiojanti” pradžia, tačiau po to įsivažiuoja – ir atidėti peržiūros rytdienai nebesinori. Na, tas patrūkčiojimas gal ir suprantamas – vis dėlto beveik 1000 puslapių veikalą sugrūsti į tris valandas nelengva. Piter Jackson panašios apimties “Žiedų valdovo” ekranizacijai prisireikė beveik 10 valandų.
Ką gi, linkiu sau ir jums visiems, jog geriausios knygos apie karalių Artūrą būtų dar tik rašomos, o filmai – dar tik filmuojami…






“Geriausia Lietuvos Fantastika 2001”
Rezultatai

A.Piligrimas ir J.Žilinskas Ką gi, štai ir praėjo… Šeštadienį, sausio 19-ą dieną, 12.00 į Žurnalistų Namus Kaune susirinko lietuviškos fantastikos mėgėjai, bei žmonės, tą lietuvišką fantastiką rašantys.
Oficialioji dalis buvo trumpa – pusvalandis rezultatų skelbimo, nugalėtojų apdovanojimas… Taigi, apie nugalėtojus:

I vieta
Gedimino Kulikausko
GLF 2001 “PAMATYTI BALTĄJĮ ŠERMUKŠNĮ”
už itin originalią idėją ir puikią apsakymo struktūrą bei pasakojimo pobūdį;

II vieta
Rolando Petkevičiaus
“PJŪVIS”
už nepaprastai įtaigų apysakos vaizdingumą;

III vieta
Gintauto K. Ivanicko
“ŽEMUOGIŲ PIEVELĖ”
už žanro originalumą (pirmasis lietuvių autoriaus kriptoistorinis kūrinys) ir meniškumą.



SAVAITĖS CITATA:
Žiurkė, į kurios malonumo centrą įleistas elektrodas, nepuls griaužti laidų. Ji geriau laikys užspaudus mygtuką ir mirs nuo išsekimo. Žmonės nė kiek ne geresni už žiurkes.
Sergej Lukjanenko




Pasižiūrėti senus “SAVAITĖLĖS” numerius…



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
savaiteles_galva

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 8)

Tam, kad recenzuotum, ar bent jau normaliai apžvelgtum knygą, reik turėt kad ir menkiausią kritiko gyslelę. Aš gi veikiau iš tos kitos stovyklos, iš tų, […]
bangis
9

 
 
Maro diena

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 7)

Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta dalintis sermėgine išmintim. Sako: man tai knygos patinka. Bet žinai, ne visos. […]
bangis
0

 
 
glf

SAVAITĖLĖ.RELOADED (NR. 6)

Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? Ar vien minėsme kaip savo jaunystę? Jonas Mačiulis (ne krepšininkas)   APIE ŽALESNĘ ŽOLĘ Mano kaimynas Michajus, kurį kai […]
bangis
0