Fandomas

2002-12-29
 

Renginiai: Readercon 2002

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Retai pamatysite tokius detalius, didelius ir įdomius reportažus iš renginių. Taigi, net jeigu renginys vyko prieš pusmetį, tai nesumažina šios apžvalgos vertės. Ką matote nuotraukose, sužinosite užvedę pelės žymeklį ant nuotraukos.


Diana Lencevičienė
Raimondas Lencevičius


Ateivių pasižvalgymai po “Readercon”ą”



Statistika


Liepos 12-14 dienomis Burlingtone (Masačiusetsas), “Marriott” viešbutyje, vyko 14-asis “Readercon” – fantastinės literatūros rašytojams ir skaitytojams skirtas renginys. Garbės viešniomis buvo pakviestos amerikiečių rašytoja Octavia E. Butler ir britė Gwyneth Jones. Viena iš “Readercon” tradicijų – turėti ir atminimo garbės svečią – rašytoją, kurio nebėra tarp gyvųjų, tačiau kurio kūryba nepamirštama jau žinančiųjų jį ir vis atrandama naujųjų fantastikos mėgėjų. Šiais metais atminties garbės svečiu buvo išrinktas Johnas Brunneris (lietuviškai išleista “Šachmatų miesto kvadratai”, “Visiškas užtemimas”), miręs 1995 m. rugpjūčio 24-ąją, per 53-iąjį Pasaulinį fantastikos mėgėjų suvažiavimą Glazge.
Pateisindamas savo pavadinimą, “Readercon” sukosi apie literatūrą, jos skaitymą ir rašymą. Tradicinė renginių serija “Kaip aš rašiau…”, kur rašytojai pasakoja, kaip jie parašė tą ar kitą kūrinį, kaip jiems kilo idėjos ir sunkumai jas įkūnijant, tradiciniai pusvalandžiai, kur rašytojai skaito ištraukas iš naujausių savo kūrinių, tradiciniai pasisėdėjimai su rašytojais, pavadinti “kaffeeklatsches”, tradicinė James Tiptree,
Jr. atminimui skirtos premijos įteikimo ceremonija, tradicinis blogiausios prozos konkursas, tradiciniai rašymo seminarai ir diskusijos fantastinėje literatūroje nagrinėjamomis temomis dalyvaujant autoriams, kurie tas problemas gvildena savo kūryboje, ir t.t. – gera proga rašytojams susirasti naujų skaitytojų, o skaitytojams pamatyti, kokios asmenybės slypi už pavardžių, kurios iki tol buvo tik raidės ant knygų viršelių.
Beje, šiame “Readercon” dalyvavo daugiau kaip 130 rašytojų.


Kai rašytojai stato filmus


7 srautais vykstantis renginys, kad ir koks jis būtų įdomus, turi vieną nenuginčijamą trūkumą – didesnė dalis renginių, sukėlusių ne vieną susižavėjimo kupiną “ak!” naršant po internetinius renginį reklamuojančius puslapius, taip ir lieka nepamatyti. Nori nenori tenka susitaikyti su mintimi, jog nenueisi į skaitymus, susitikimus su rašytojais ir rašymo seminarus (tiesa, norint į juos patekti, reikėjo savo kūrinius gerokai prieš renginį organizatoriams atsiųsti, bet ir tiesiog pasiklausyti būtų buvę įdomu) ir spręsti nelengvas dilemas, kurį pokalbį ar diskusiją pasirinkti: pvz., apie prasmingumą fantastikoje, t.y. ar pateisinamas rašytojo noras nugramzdinti savo skaitytojus į filosofinius, moralinius ir pan. klausimus, užuot skraidinus juos reaktyviniais “action” lėktuvais, ar apie vampyrizmą, dabartinėje fantastikoje vis dažniau siejamą su narkotikais? Apie psi reiškinius ar apie bibliotekas bei jų poveikį kultūroms? Galų gale, kur eiti – pasiklausyti apie A. Azimovo “Foundation” serijos evoliuciją, pavalgyti ar apžiūrėti, ką gero turi į renginį atvykę knygų prekiautojai?
Štai todėl paaukojus kasmetinį anoniminių knygoholikų susirinkimą, diskusijas apie internetinius žurnalus, vampyrizmo ir prasmingumo fantastikoje aptarimą penktadienį buvo nueita į “Bendradarbiavimą su filmų kūrėjais”, žadėjusį atsakyti į klausimą, kas būna, kai fantastikos rašytojas (šiuo atveju rašytoja) nusprendžia perkelti savo veikėjus iš knygų puslapių į filmo juosta ir tai padaro savarankiškai. Fantastinių apsakymų autorė ir žurnalistė Resa Nelson, tiesa, nėra visiškai savamokslė ir saviveiklininkė. Baigusi scenarijų rašymo kursą ji žinojo, ką jai teks daryti su savo kūriniais. Pirmiausia, pasak R.Nelson, reikėjo pasirinkti tokius apsakymus, kuriems nereikėtų jokių specialiųjų efektų, t.y. kad filmavimo išlaidos būtų kuo mažesnės. Antra, tuos apsakymus reikėjo tikrai mėgti, nes perrašinėjant juos, pritaikant scenarijui ir apgalvojant kiekvieną detalę, anksčiau ar vėliau apima noras užmušti visus veikėjus ir apskritai gailėtis, kad tas apsakymas buvo parašytas. Pabaigus scenarijų, vargai nepasibaigia: reikia susirasti rėmėjus, nufilmuoti medžiagą ir padaryti filmą. Taip vienam filmui pastatyti jai prireikė pusės metų.
R.Nelson yra pritaikiusi ekranui du savo kūrinius- “Intruder” ir “Follow”, o dabar rengia trečiąjį. Pirmasis filmas buvo apie pamažu iš proto išsikraustančią merginą, kuriai kiekviename žingsnyje vaidenasi įsibrovėliai, ir kuri galų gale kažką nužudo naktį. Po 20 minučių trukusio filmo peržiūros autorė tiesiai šviesiai paklausė žiūrovų, ar jie suprato, kas atsitiko. Supratusiųjų buvo nedaug. Paaiškėjo, kad nužudyta buvo vėlai grįžusi merginos kambariokė, palaikyta įsibrovėliu. Autorei pačiai teko paaiškinti daugelį detalių, kaip kad kodėl pagrindinės veikėjos plaukai filmo pradžioje buvo surišti, o vykstant veiksmui darėsi vis palaidesni, kokią reikšmę turi besikeičianti jos drabužių spalva, ir t.t. Antrasis filmas buvo apie vaikiną, kuris irgi pamažu kraustosi iš proto, nes jam vaidenasi, kad kažkas jį seka. Paaiškėja, jog vaikystėje jis turėjo įsivaizduotą draugą, bet nemano, kad tai ir yra jo paranojos priežastis. Galų gale jis pradeda matyti savo persekiotoją, galų gale jį nušauna. Tačiau kai atvyksta atpažinti kūno psichologas, mėginęs pagelbėti nelaimėliui, paaiškėja, jog persekiotojas ir buvo tikrasis žmogus, o tas vaikinas – įsivaizduotas, persekiotojas. Deja, ir šį kartą ne visa auditorija suprato, kas atsitiko. Ką gi, panašu, jog Lietuvos nepriklausomi filmų kūrėjai pažengę toliau – žiūrovams nereikia aiškinti, kas atsitiko ekrane. Bet užtat amerikiečių nepriklausomi filmai rodomi per vietinę kabelinę televiziją. O kada gi per LTV bus parodytas “Anapus”?


Diskusijos Vartoti ar nevartoti?


Dilema, ką pasirinkti – “Fentezi ir mokslines fantastikos rases” ar “Narkotikus ir kūrybingumą”, buvo išspręsta nesunkiai. Apie rases galima sužinoti iš knygų, o štai ką patys rašytojai mano apie narkotikus… Teresa Nielsen Hayden, Richardas Bowesas, Elizabeth Hand, Mattas Jarpe, Lissanne Lake ir diskusijai vadovavęs Allenas Steele`as buvo nusiteikę atvirauti: taip, beveik visi yra vartoję narkotikus, ir ne tik marichuaną, taip, tokiu būdu gali “aplankyti” dar niekieno neatrastas “šalis”, taip, paveiktas narkotikų gali labai gerai rašyti. Tačiau labai greitai prasidėjo “bet”. BET dabar jie narkotikų nebevartoja, išskyrus T. N. Hayden, kuriai jie yra vaistas. BET vartodamas narkotikus rašysi nedaug, nes toks darbas nepaprastai išsekina. BET yra ir kitų priemonių, kurios sužadina vaizduotę. A. Steele`as prisiminė, kaip kartą, prisirūkius marichuanos, “Greatful Dead” grupės koncerte jam prieš akis “nusileido asmeninis ekranėlis” ir prasidėjo tik jam vienam matomo filmo transliacija. Vėliau savo haliucinacijas A. Steele`as įkūnijo viename iš savo kūrinių. “Bet kitą kartą nuėjęs į šios grupės koncertą, įsitikinau, kad tas ekranas nusileidžia ir nerūkius”, – juokėsi nemažai apdovanojimų susirinkęs, ne kartą prestižinėms Nebula ir Hugo premijoms nominuotas rašytojas, kurio kūriniai išleisti 10-yje valstybių, tarp jų – Rusijoje bei Japonijoje. Kad narkotikai nebūtini, patvirtino ir Mattas Jarpe – jis štai net kavos negeria, o rašo. Tiesa, jo kūrybinė biografija nėra tokia įspūdinga kaip A.Steele`o, jo kūriniai dar nebuvo pažymėti premijomis, bet kas pasakys, kad to priežastis – nusistatymas prieš narkotikus? Palaukite, jis tik pradėjo rašyti. Štai kai bus fantastikoje toks pat senbuvis kaip A.Steele`as, tada ir bus galima skaičiuoti viščiukus.


Pirmojo paragrafo svarba


Nusprendus, kad iš trijų renginių – “Ekologinės katostrofos kaip tema ir kaip fonas”, “Spekuliatyvinės fantastikos ir profesionalių imtynių ryšys” ir “Stilius vs. Stilius vs. Stilius” – aktualiausia yra pastaroji, buvo patekta į tikrų savo darbo išmanytojų diskusiją. Samuelis R. Delany, Debra Doyle, Jamesas Patrickas Kelly, Pat Murphy ir A.Steele`as dalijosi savo profesinėmis paslaptimis. Pasak S. R. Delany, rašyti reikia kuo paprasčiau, bet pačiam inteligentiškiausiam žmogui kambaryje. Pasak P. Murphy, norint pagyvinti savo kūrybą, įvaldyti naują stilių, užtenka pradėti rašyti susigalvojus naują pseudonimą. Gavęs naują vardą tampi kita asmenybe, taigi ir kitaip rašai.
O kaip svarbu turėti gerą stilių, buvo galima įsitikinti nuėjus į fentezi rinkinio “Leviathan 3”, kritikų vadinamo bene originaliausia metų antologija, pristatymą. Rinkinio sudarytojas Jeffas VanderMeeris, atsakydamas į klausimą, pagal ką jis atsirenka kūrinius, kirste nukirto: “Pagal pirmąjį paragrafą”. Suprask, jeigu pirmasis paragrafas jo nesudomino, jis toliau neskaitys. Tad tas pirmasis paragrafas turi būti geras viskuo: ir stiliumi, ir turiniu.


“Žiedų valdovas” – intelektualiems radijo klausytojams


James Tiptree, Jr. atminimui skirta premija teikiama kiekvienais metais autoriui kūrinio, kuris geriausiai, komisijos nuomone, Šeštadienį “Readercon” dalyviai pradėjo nuo diskusijų apie religiją fantastikoje (pvz., ar ji daro įtaką skaitytojų įsitikinimams) bei reikalavimų fantastikai pokyčius (ech, buvo laikai, kai leidėjams nerūpėjo charakteriai, užteko nuotykių, o dabar jiems duok “trijų matmenų”, t.y. besikeičiančius, charakterius: kūrinio veikėjas turi išgyventi visą eilę pasikeitimų, jo charakterio virsmai turi būti įtikinami bei pamokomi, be to, neduokdie, tame pačiame puslapyje pakartosi tą patį žodį ar, dar baisiau, frazę). O Tolkieno gerbėjai nedvejodami rinkosi į kambarį, kuriame visuomeninio radijo laidos “Sound & Spirit” vedėja ruošėsi pateikti būsimos radijo laidos, skirtos “Žiedų valdovui”, ištraukas. Todėl teko atsisakyti diskusijų apie moterų rašomą fantastiką ir jos ateitį (beje, išties nustebino terminas “feminist SF&F”, sužadinantis asociacijas su feminizmu, bet kai sužinai, jog buvo laikai, kai moterims tekdavo prisidengti vyriškais pseudonimais, jeigu norėdavo, kad jų kūriniai išvystų dienos šviesą, nuostaba išnyksta: toks požiūris nori nenori iš tavęs prisiekusią feministę, blogiausiąja to žodžio prasme, padarys) ir apie tai, kokius privalumus bei trūkumus turi romanai ir trumpi apsakymai.


“Sound & Spirit” yra muzikinė laida, pristatanti muziką, paremtą kokia nors tema. Ta tema gali būti tiek psalmės, tiek indėnų ritualinės giesmės. Laidos vedėja Ellen Kushner pasakojo, kaip jai teko padėti nemažai pastangų, kad įrodytų laidos prodiuseriui, jog Tolkieno kūryba ir jai skirta muzika gali būti įdomios ne tik užkietėjusiems fantastams, bet ir plačiam intelektualių klausytojų ratui. Gal užkietėję tolkienistai apkaltintų laidą jų kumyro kūrybos supaprastinimu, bet E. Kushner paaiškinimai ir trumpi komentarai netrukdė klausytis nei Johan De Meij simfonijos, nei “There is an inn, a merry old inn” interpretacijos. Tik gal šiek tiek keista buvo elfiška rauda, skambanti kaip grigališkasis choralas. Bet išklausyto laidos montažo ištraukos paskatino laukti laidos premjeros, įvyksiančios lapkričio 10 d.


Hard SF sudaromosios


Samuelis R. Delany (vidury) su jo kūrybos gerbėjais.Ko gero, vienas iš kontroversiškiausių fantastikos žanrų yra vadinamoji hard SF. Vieni ją dievina, kiti jos į rankas neima. Pokalbio, skirto hard SF, kurioje pagrindinis vaidmuo atitenka biologijai, dalyviai išreiškė nuomonę, jog tokio ignoravimo priežastis – žmonių neišprusimas, nesidomėjimas naujausiais mokslo atradimais. O be reikalo – mokslas gali duoti puikių idėjų. Nors, kaip buvo pasakyta pusiau rimtai, hard SF kūrinys – tai kūrinys, iš kurio išėmus mokslą nelieka nieko, mokslinės idėjos neužgožia nei moralinių, nei kokių kitokių problemų, netrukdo ir plėtoti action siužeto. Pavyzdys – Octavios E. Butler trilogija “Xenogenesis”, kurios idėjos paremtos molekuline biologija. Trilogijoje pasakojama apie žmoniją, atsidūrusią ties išnykimo riba, ir ateivius, kurie siūlo išsigelbėjimą “priimant” jų genus. Ateiviai – genialūs genų inžinieriai, galintys ne tik išgelbėti žmoniją nuo išnykimo, bet ir patobulinti juos. Ypač ateiviai susidomėję vėžio ląstelėmis, nes jas galima panaudoti gydant kai kurias ligas, reikia tik mokėti manipuliuoti genais. Atrodytų, žmonės turėtų griebtis siūlomos pagalbos kaip skęstantys už šiaudo, tačiau jie suskyla į dvi stovyklas – tie, kurie nori priimti ateivių siūlomą pagalbą, ir tie, kurie verčiau mirs, bet išliks “gryni”.
O ką būtų galima laikyti hard SF pradininku? Pokalbio dalyviai beveik rimtai nutarė, jog čia laurai turėtų atitekti Mary Shelley “Frankenstein”.
Taip hard SF rašytojai ne tik griauna nusistovėjusius požiūrius į mokslo teiginius (vėžio ląstelės – blogai), numato tai, ką vėliau atras mokslininkai, bet ir kitoje šviesoje parodo moralinius, psichologinius, filosofinius klausimus. Tiesa, neišvengė tam tikro ribotumo ir patys rašytojai. Keldami drąsiausias idėjas savo kūriniuose, jie apsiribojo vakarų medicina ir apskritai mokslu. Kaip replikavo viena diskusijos klausytoja, gaila, kad iki šiol nė vienas rašytojas neprisiminė savo kūriniuose rytų medicinos.


Rašytojų žaidimai


3. Kadangi pagrindinė romano herojė nėštumo metu valgo daug agurkų, autorės garbei buvo sudainuota šelmiška, švelniai tariant, dainelė apie agurkus.Kaip svarbu gerai rašyti, dar kartą pasitvirtino per Kirko Polando atminimui skirtą blogos prozos konkursą. Netikusį kūrinį parašiusiojo tyko du pavojai: taip ir neišvysti savo kūrybinio genijaus vaisių (mažesnis blogis) arba tapti blogos prozos konkurso medžiagos teikėju (patikėkite, didesnis blogis). Renginys organizuojamas taip: prieš konkursą parenkamos keturios ištraukos iš publikuotų kūrinių, kurie laikomi blogo stiliaus pavyzdžiais, jos duodamos keturiems rašytojams, kad jie parašytų trims iš jų tęsinius ir vienai pradžią, per konkursą skaitomi “falsifikuoti” tęsiniai ir tikrieji, o žiūrovai turi atspėti, kuris tęsinys ar pradžia priklauso tikrajam kūrinio autoriui. Laimi tas rašytojas, kuriam pavyksta geriausiai apgauti žiūrovus, t.y. kurio parašytus tęsinius žiūrovai dažniausiai palaiko tikraisiais. Beje, konkurso organizatoriai perspėjo, kad šis renginys yra pavojingas tiems, kuriems neseniai buvo sulaužyti šonkauliai, arba kurie turi šiaip problemų, susijusių su pilvo raumenų darbu: jeigu negali kvatoti, į konkursą geriau neik. Išties reikia turėti sveikus šonkaulius – kvatojimas truks dvi valandas


Be to, dalyvavimas šiame renginyje gali turėti ir liekamąsias pasekmes: nekalta frazė “stand by” dar ilgai kels juklesniems konkurso žiūrovams pašėlusį juoką, nes vieno nevykėlio autoriaus buvo išnaudota išties nežmoniškai.


Žmogus žmogui – ateivis


Pokalbis tema “Ateiviai tarp mūsų” prasidėjo sentencija, jog pasakojimas apie ateivius yra bandymas parodyti kita ir priešpastatyti tai žmonijai bei žmogiškumui. Paaiškėjo, kad tiek O. E. Butler, tiek G. Jones, tiek kiti rašytojai ateivius traktuoja daug sudėtingiau: JIE – tiesiog svetimo, kitoniškumo įsikūnijimas, bet nebūtinai tai turi būti siejama su kitomis planetomis. G. Jones, kaip britei, amerikiečiai yra svetimi, taigi – ateiviai. Lygiai taip pat galima sakyti, kad moterims vyrai – ateiviai (pamenate populiarią J. Gray knygą “Men are from Mars, Women are from Venus”?). Tokius žmonių santykius, kuriuose išryškėja mūsų skirtumai ir nesugebėjimas suprasti vienas kito, fantastai ir perteikia savo kūriniuose. O. E. Butler paminėjo savo naują apsakymą, kuriame ateiviai atskrenda ir apsigyvena dykumose, nelabai kam trukdydami. Pagrindinė problema ta, kad jie neturi ausų ir todėl negali bendrauti kalbėdami. Vienas iš rašytojų paminėjo, jog darbas su nebyliais taip pat sukėlė jam daug minčių apie bendravimą su ateiviais.


Diskusijos Taigi, rašai apie bendravimą su ateiviais, o mintyje turi žmonių nesugebėjimą suprasti vienas kito. Ir nereikia į ateivius žiūrėti kaip į aukštesnę intelekto ar galingesnę kūno atžvilgiu rasę. Jie irgi žmonės, jie irgi gali klysti. Ir jiems, kaip visiems normaliems žmonėms, po ilgos kelionės Visatos platybėmis norisi išsimaudyti po karštu dušu, nusiskusti ir kur nors įsigyti naujus apatinius, nes senieji jau baigiami sunešioti. Taip G. Jones romane “White Queen” į Žemę atskridę žmonių pavidalo ateiviai garbina savo protėvių TV įrašus, tarptautinę feminisčių konferenciją, vykstančią Azijoje, per klaidą palaiko Žemės vyriausybe ir apskritai nusiteikę pasipinigiauti vietinių sąskaita. Štai tau ir ateiviai – jokių mentalinių galių ir nasrų su nuodingais dantimis.


Glenas CookasFantasy šablonai


Kaip žinia, šabloninė literatūra neprasidėjo Terry Brookso “The Sword of Shannara” ar Konano istorijų kopijomis. Dar viduramžiais buvo kepamos romantinės nuotykių apysakos, nuo kurių iš proto išsikraustė garbusis Don Kichotas. Dar anksčiau buvo šabloninės antikos pjesės ir romanai, parduodami Romos laikais Forumo knygynėliuose. Iš jų išliko tik keli, tarp jų – įdomusis Apulėjaus “Aukso asilas”.
Šabloninę fantasy apibrėžti gana sunku. Taip, dažniausiai tai – fantasy, vykstanti “standartiniame”, kito rašytojo ar net žaidimų kompanijos sukurtame, pasaulyje, pvz., Dragonlance serija ar Konano nuotykiai. Bet yra nuostabių knygų, parašytų apie Arthurą ir apvaliojo stalo riterius. Taip, šabloninė fantasy dažniausiai prasideda nuo genijaus, apverčiančio žanrą, kaip, pvz. Tolkienas, ir nutiesiančio kelią daugybei pasekėjų. Bet kai kurie iš tų pasekėjų išauga ir rašo gerus kūrinius (pvz., Terry Brookso Landover serija). Be to, šablonų krūvos kartais savo ruožtu pagimdo genijus. Be jų neturėtume tokių rašytojų kaip Terry Pratchettas, parodijuojantis šabloninę fantasy, ar Stephenas Kingas, besiskolinantis, perdirbantis ir įamžinantis šablonines siaubo istorijas.
Galbūt šią diskusiją buvo verta užbaigti mintimi, kad net ir šabloninės knygos kai kuriems skaitytojams atveria duris tiek į fantastikos pasaulį, tiek į jų pačių gyvenimo gelmes.


Norite praplėsti savo atmintį?


5. Fantastinių kūrinių redaktorius bei kritikas Davidas G. Hartwellis ir rašytoja Gwyneth Jones.Kaip vertinti technologijų skverbimąsi ne tik į žmonių gyvenimą, bet ir į jų kūnus, svarstė diskusijos “Spekuliatyvinė fantastika ir transhumanizmas” dalyviai. Fantastinės literatūros rašytojų (Bruce`as Sterlingas, Gregas Eganas, Gregas Bearas ir t.t.) mėgstama tema turi ir aršių priešininkų, ir ne ką taikesnių gynėjų. Vieniems nanotechnologijos – priemonė žmogaus galimybėms padidinti, jam patobulinti, kitiems – grėsmė žmogiškumui. Atsitiktinumas ar ne, bet diskusijoje kaip tik susitiko šių dviejų stovyklų atstovai. Rašytoja Jennifer Barlow paminėjo savo apsakymą apie motiną, kurios vaikas gyvas tik “mašinų” dėka, svarstančią, kiek žmogaus dar liko jos kūdikyje ir ar jo egzistavimą galima laikyti gyvenimu. Marcelis Gagne, prisistatęs ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip “Linux vaikinas”, taigi rašantis ne tik fantastiką, bet ir kompiuterijos temomis, nuoširdžiai gynė technologijas, sakydamas, jog problema yra ne “per daug technologijų”, o “jų nesupratimas” ir “visuomenės nusistatymas prieš jas”. Bet, pasak jo, šį nusistatymą galima pakeisti, o be to, – mes jau ir taip pusiau kyborgai: juk akiniai – tai jau technologija, padedanti žmogui įveikti savo regėjimo negalią. Ką jau bekalbėti apie įvairius protezus. Kita vertus, ir M. Gagne nenorėtų technologijos, kurios negalėtų kontroliuoti. Jokiu būdu, sakė, neleistų implantuoti daikčiuko, kuris siunčia kažkur ir kažkam kažkokią informaciją be jo žinios. Be to, tvirtino, kai jis eina miegoti, norėtų nusiimti (ar šiuo atveju labiau tiktų “išsiimti”?) visas technologijas, pradedant laikrodžiu. Ką gi, matyt, kiekvienas turime ribas, už kurių nenorime įsileisti jokių technologijų, kad ir kokie jų šalininkai būtume.
Žmonijos tobulinimo technikos pagalba priešininkai paminėjo dar vieną galimą problemą – socialinę nelygybę. Kas bus prieinama turtuoliams, tas bus neįkandama varguoliams. Bet išeitis buvo rasta. Pasak vieno klausytojo, technikos kainos visada krinta greitai, nanotechnologija nebus išimtis. O varguoliams tereikia džiaugtis, kad jiems neteks savo kailiu išbandyti technikos naujienų – visokie vabalai ir kitokie techniniai nesklandumai bus gaudomi turtingųjų sveikatos sąskaita.
Kaip ten bus, paaiškės tada, kada tai bus, o kol kas palaikantys žmonijos tobulinimą technikos pagalba gali prisidėti prie World Transhumanist Association (http://transhumanism.org).


Straipsnio autoriai su Edu MeškiuKaip ir visi geri dalykai šiame pasaulyje, taip ir “Readercon” pagaliau baigėsi. Bet lieka atmintyje rašytojai, jų nuomonės, idėjos, pajuokavimai. Lieka atmintyje po vidurnakčio nusitęsęs pokalbis su pagautu iš Filksingo grįžtančiu Johnu Costello, amerikiečiu, verčiančiu į anglų kalbą rusų fantastiką, apie anglų kalbos raidą, rusų, lietuvių ir latvių fantastiką bei apskritai fantastikos rašymą (pasirodo, kai kurie rašytojai, pristigę idėjų, tiesiog atsiverčia nežiūrėdami bet kokį žodyno lapą, duria pirštu į pirmą pasitaikiusį žodį ir medituoja jį, įsiklausydami į kylančias asociacijas, – gal blykstelės kokia žaltvykslė). Lieka atmintyje susitikimas su aklu fantastikos fanu lietuviu Edu Meškiu, penkerius metus buvusiu Amerikos Tolkieno draugijos prezidentu, ir tebeleidžiančiu fanziną “Niekas”. Lieka atmintyje mėginimas lyginti renginį su Lituaniconais ir stebėjimasis “na, kaip gi šitaip galima…” Na, kaip gi šitaip galima apsieiti be oficialaus atidarymo ir uždarymo? Na, kaip gi galima organizuoti šitiek srautų, kad džiaugiesi bent trečdalyje renginių pabuvęs? Na, kaip gi galima vakarėliu vadinti niekieno nekoordinuojamą triukšmingą fanų bendravimą salėje be jokių vaišių? Ateiviams tai nesuprantama.



Nuotraukos straipsnio autorių



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas