Fandomas

2004-05-13
 

Renginiai: Lituanicon 2004

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

(Griežtos chronologijos nesilaikyta, nes kai kurios dienos susiliejo į vientisą įspūdžių srautą. Gaila, ne viską teko pamatyti, bet renginiai, kurių neaprašiau, galbūt bus aprašyti ko nors kito.
Atsiprašau visų paminėtų – patys kalti, ir nepaminėtų – ne visus pažįstu, o kai kurie taip greitai zujo aplink, kad už replikos pagaut buvo neįmanoma:])


Kažkiek dienų prieš Konventą: “Ei, neduokit man organizatoriaus ženkliuko, paskui dar dirbt liepsit!”



Savaitės pradžia. Apžiūrim patalpas. Baisimės. Dulkės, voratinkliai, nežinia kiek metų neplauti langai, siurrealistiškos dėmės ant sienų, byrantis tinkas, lempučių nėr, neužsidarantys (arba neatsidarantys) langai, vienos erdvės per mažai atskirtos, kitos per daug nugrūstos – vaiduoklių namai, pasiklys gi liaudis… Didžiojoje salėje repetuoja koršunoviečiai, prieš sceną stovi kažkoks namas, sumontuotas iš supamųjų arkliukų, radiatorių, langinių ir kitų keistų daiktų. Ar jį pašalins iš čia iki Konvento? Taip taip, tikina Donatas (komendantas), ketvirtadienį jį išardo, nes trupė išvažiuoja į Vokietiją…


(Postfaktinis pastebėjimas. Edita: “Išeina Koršunovas su savo chebra, klausia mūsų, kas čia vyks. Aiškinam, kad fantastų konventas. O, kaip faina, žolės parūkysit, sako jis.”)
 
“Legionui” reikės pasikabinti kulisus scenoje. Ar galima? Donatas: šiaip galima, bet mes kopėčių tai neturim. (Replikos: “Na ką, statysim gyvą piramidę.” “Tik pagrindinių aktorių nekelkit aukštai, nes paskui nebus kam vaidint…”). Konventas čia pat, laikas pradėti tvarkyti, reikės jėgos ir daug žmonių; iš kur paimt? (Replikos: “Gal “Legionas gali atsiųsti jaunimo, kad padėtų? E, ir kad būtų su smegenimis, pageidautina.” V. P. Laimė: “Tokių pas mus nėra, mes juos morališkai sužlugdome ir išsiunčiame į “Dorado”) Elektrikas aprodo savo ūkį, žada įsukt lemputes ir patikrinti elektros lizdus. Bet visai nenori leisti kam nors krapštytis su jungiklių spinta, nes kažkoks profesionalas kažkada jau čia yra nusitrenkęs negyvai: o juk viso gyvenimo tokio darbo patirtis. (Replika: “Na taip, kartu su gyvenimu patirtis ir užsibaigė”).


Tvarkomės (savaitės vidurys). Patalpose, kur stovi vienas kitas baldas, randame įdomiausių dalykų, deja, visai nenaudingų. Čia rezidavusių įstaigų dokumentai, darbuotojų pažymėjimai, vaistų kortelės, krūvos vizitinių, persmeigtas vinimi kaštonas (Replika: “Oi, čia lankėsi satanistai!”), popieriai, popieriai, visokios šiukšlės; stalai baisūs, juos reikia sutempti į nenaudojamas patalpas; negalima pasilipti ant kėdžių, kad pasiektum voratinklius, nes kėdžių nėra (Milka, dramatiškai: “Aaa, nevalyk voratinklių šituo šepečiu, man paskui su juo šluot reikės!”). Abiejuose seifuose randame po batų porą. Paliekam, – labai jau nunešioti. Įsijautę išvalom ir tuos langus, kuriuos paskui patys per vargus uždengiam kartonais – filmų demonstravimui šviesos nereik… (Replika plaunant patalpas: “Įdomu, ar mes grindis švarinam, ar tik vandenį purvinam?”). Sienos ir durys aptaškytos kažkokiu rudu skysčiu – ne, čia tikrai lankosi satanistai… Kriauklės atrodo taip, lyg paskutinį kartą jas santechnikas matė praeitame amžiuje. Lakstom su pompom, WC želė ir Dragonkillerio siurbliu. Justinas būtinai nori kur nors pragręžti sieną, nes atsinešė grąžtą. O gal užteks plaktuko, a?..


Reikia kažkuo uždengti sieną už registratorių, nes ji siaubinga, – “gal Lietuvos vėliavą padarom ir pakabinam?” Ką?.. Ką?? Jūs rimtai??? Ateina Variagas: pasirodo, mums gali duoti ir trečio aukšto patalpas. Kad juos kur galai, jas gi irgi reikia tvarkyti… O dar planus pildyti… Bet gal ir gerai būtų nugrūst nakvotojus aukštyn, netrukdytų renginiams, ir ten bent kiliminė danga ištiesta (Replikos per vidurį Konvento: “Bet jei privems, bus nekas – kilimą sunku išvalyti” “Nieko, ten beveik visur sieninės spintos, jei vems, tai į jas.” Postfaktinė konstatacija: ačiū dievui ir komendantui už III aukštą.) Kas suveš kėdes? Kas sunešios stalus? Kada atvyks technika? Nespėsim, nespėsim! O dar reikia pasitarti dėl visokių kitokių reikalų, visi stovi ir tariasi, darbai irgi stovi, o velnias, nespėsim!


Prasideda (penktadienis apie pietus). Tuščia. Beveik. Fojė – Milka su šepečiu. Naujas siurprizas, – paradinės durys neužsidaro! Didžiosios salės scenoj kruta legionieriai, stovi kopėčios, – atrodo, gyvosios piramidės statyt neprireikė. Grindys pilnos dulkių rutuliukų ir varžtų. Donatas teisinasi: “Oi, valytoja tikrai valė, po to, kai koršunoviečiai išsikraustė, ji išnešė iš čia šešis maišus šiukšlių”. Suprantam, kad dabar salę, tokią, kokia ji yra, galima pavadinti švaria, ir nebesirūpinam. Pamažu renkasi savi. Reikia priklijuoti visokias nuorodas, – bet kokia čia lipni juosta, jei ji nelimpa prie tinko?? (Postfaktinė konstatacija: kam skaityti planus ir renginių sąrašus, jei daug įdomiau nueiti ir ko nors pasiklausti, nesvarbu, kad tas kas nors užsiima visai kitais reikalais). Kadangi durys atidarytos, į vidų smelkiasi visokie pašaliniai asmenys, klausinėja, “kur čia “Voltera” įsikūrusi” ir panašių dalykų. Jie beveik mandagiai pasiunčiami ten, iš kur atėjo.


Atvyksta pakruojiečiai: “Mūsų septyniolika, kur eiti?”; “Eee… Eikit į trečią aukštą ir užsiimkit “kajutes”, paskui grįžkit užsiregistruoti”. Mūsų akys apvalėja: pirmas nešulys, kurį pro šalį gabena Pakruojis, – didžiulis maišas su buteliais; antras – dėžė sausainių; galų gale pakruojiečiai prasigabena pro šalį save, palikdami mus visai apspangusius. Justinas: baikit, jie tik taip atrodo, jie ten viską prižiūrės, bus tvarka. Patikim. Kažkas dar turi įvykti, tik kas? Aaa, atidarymas. Taigi jau čia pat!


Prasidėjo. Negali būti.
Gali.
Šneka Edita, šneka Justinas, savo renginius pristato jų vedėjai, visi ploja, net ir rėmėjams, “Legionas” šūkauja, atrodo, viskas, kaip ir turi būti.


Penktadienis vakarop. Bangis baudžiasi ką nors panešioti, Justinas (arba du Justinai – kaip kam matėsi) tampo ir suka lipnią juostą. Biuletenio redakcijoj triukšmas. (Replikos: “Kiek mums dar liko vietos, kokių medžiagų trūksta, kokie korespondentai ką daro, kiuuu!!” Kiu: “Ką sakei?”)
Išsigandęs žiaurios redaktūros Odin sėdi prie savo reportažo visą vakarą, bet užtat rezultatai matosi. Demonas su raudonu “Apdoro…”, žodžiu, su balachonu: “Vis tiek ta dalis, kur aš prirašiau, geriausia”.


Truputį stebiu hobitiškiausiai plaukuočiausius. Vienu jų bando apsimesti orkas, demonstruodamas pakankamai beplaukes blauzdas: “O kur tavo plaukai?” “Kad man va jie apipjaustė!” “Tai tu nei orkas, nei hobitas, dabar tu žydas”.


Kartkartėm į org.centrą ateina renginių vedėjai: “O kur mūsų prizai? O mums ir technikos reikės, nežinojot?” O kur mano pistoletas?! Ak, ačiū dievui, neturiu. Siunčiam juos pas Editą arba Liną D./K., – gal jos turės prizų arba pistoletą.


Nueinu pailsėti į R.Šimašiaus paskaitą. Apžiūriu sietynus ir lubų lipdinius. Kaip jie čia vaidina, kai tokia baisi akustika? – nieko gi nesigirdi. Gerai, kad nelabai šilta, nes taip ir užmigt galima.


Aukcionas. Shizzaras savo stichijoj, įsijautęs daužo didžiuliu plaktuku stalą (liguista mintis: kad tik nesulaužytų). D’ragana Danutė demonstruoja prekes. Gal verta kokią knygą įsigyt?.. Reikia bėgti iš čia: III aukšte kažkas užtrenkė duris, ir ne vienas. Ieškom Justino su įrankių dėže, kažkodėl tik paskui Rūtos su raktais, klijuojam lipnia juosta spynų knypsiukus (jei kas žino, kaip jie iš tikrųjų vadinasi, pasakykit). Kai grįžtu, publika jau varžosi dėl visokių žaidimų ir atributikos. Kai kas nusiperka daiktus net ir netyčia (žr. antrą “E.b.”), bet svarbu, kad dydis tinka. Pasibaigus aukcionui, į sceną veržiasi Lark ir siūlo pirkti vedėjo plaktuką; laimė, nieks neparduoda šio daikto: baisu pagalvot, jei po Konventą blaškytųs kas nors, ginkluotas ne kokiu lakuotu durklu, o beveik kūju.


Mane kalbina kažkoks skustagalvis žmogus. Negi aš jį pažįstu? Kas, kas čia buvo, gijas?? Gijau, atsiaugink plaukus! (© Milka).


Palaukit, turi gi rodyti lietuvišką siaubo filmą, negi pražiopsojom? Ne negi, o pražiopsojom. Replikos: “Žmonių buvo kaip silkių statinėj, vos tilpom” “O filmas? Baisus?” Cathy: “Aha, iš pradžių visą laiką juokėmės, paskui pavargom”. Kažkas pakabina skelbimą: “Rytoj pakartotinai bus rodomas filmas…” Braukiam “rytoj”, taisom į “šeštadienį”. Pražiopsom ir šeštadienį.


(Replika redakcijoj: “Ei, šitas kompas automatiškai taiso “fenzinas” į “benzinas”!)


Dorado raganų vakaras. Ant grindų pridegiota žvakelių, tarp žvakelių – baltaveidės raganaitės ir kažkoks evenkų šamanas. Svarbiausios raganos – su sukniomis, tikras vaivorykštinis kontrastas juodą spalvą pamėgusių fantastų miniai. (Replikos besibaigiant Konventui: “Plasmy, gal turi kokį įdomų tipažą nufotografavęs, jei paskutiniam puslapy reikėtų vietą užkišt? “Nee, kad nieko ypatingo nepastebėjau”). Iškviečiami nusipelnę d’raganoms veikėjai, apdovanojami graviruotomis taurėmis. Kai kas bando į taures iškart įsipilti ko nors, kad nereiktų gert šampano, bet nieko neišeina. D’raganos užduoda suvaidinti mizanscenas, ir bangis fotografuojamas pikantiškoj žydro Mėnulio žiogo pozoj. “O už žydrą dar atsiimsi” – grasina Shizzarui. Į salę keliauja tortas. Ne, ne visas, o gabalais, kuriuos nešioja raganaitės. (Klaustux: “Jei kas nenori savo gabalo – aš galiu viską suvalgyt” (tą ir daro)).   


Replikos vėlai vakare: “Kiu, kada reikia rytoj ateit. Kiu! Alio!” Kiu: “Nuuu…”


Šeštadienis. Baisiausi dienos prisiminimai: reikia perdaryt diplomus literatūrinio “Lietuvos ateičių” konkurso nugalėtojams. Bangis keikiasi prie kompo, likusieji – kas kur. O dar bėgt laminuot… Spėsim? Nespėsim? “Jovarų” saldainiai neperrišti! Improvizacijai nepasiruošta! Jau žmonės renkasi, gal ir teisėjai vis dėlto teiksis pasirodyt… Aptarimas: įtartinai tylūs žiūrovai (negi tokia baisi ta žiuri?); pamiršęs, kad reikia dalyvauti, Šarpas; Justino atradimas, jog šachmatuose daugiau baltų figūrų, nes “jos pradeda ir laimi”, – tuo norėta pasakyti, kad gerų dalykų konkurse buvo daugiau. Galų gale, nieks neturi jėgų ginčytis, net su Šarpu.


Aplink vėl blaškosi tolkinistai. Visi traukia lauk, – ant Tauro kalno vyksta riterių pasirodymas. Po kurio laiko žiūrovai grįžta, mes piktdžiugiškai juokiamės: aha, lietaus paragavot.


Org.centre galvojami klausimai intelektualiam kazino. Vienas iš dalyvių (pirštais nerodysim) tarsi netyčia bando pasiklausyt, bet yra išvaromas už durų. Kazino vyksta netradiciškai: klausimai šįkart ne tokie, kuriuos viens du ir atspėsi (“kokiam amžiuje, pagal Lukiano prognozes, žmonės turėjo išsilaipinti Mėnulyje?”) dalyviai nervinasi ir reiškia pretenzijas. Siaubas, Tomas Petrusevičius laimi, visi šoke. Po žaidimo, redakcijoje: “Gedai, kiek kazino laimėjo?” “47 litus, kurie buvo draugiškai pragerti organizatorių vakarėlyje. Oi, ne, kurie bus paaukoti našlaičiams vaikams” (Replika: “Tų fantastų vaikams, kurie taps našlaičiais po Konvento?”).


Ateina nemezidė, atveda Epi: “Neturiu laiko galvoti viktorinos klausimus, sudarykit jai sąlygas, kad parašyt galėtų”. Epi išbando klausimus ant mūsų kailio. Savo gėdai ar garbei apie Harį Poterį pasirodome nežinantys nieko. Kitą dieną paaiškėja, jog dideli dėdės be jokio sąžinės graužimo nukovė iš vaikų prizus. (Rastas raštelis-įkaltis: Adomas (tas, kur Katinas)– 4400 kibirkščių, Woodberry – 1500, gijas – 900, Laigua – 800, Padla – 200. Visi HP fanai, pažinkite savo priešus!)


Tarp renginių. Prie tualeto stovi Gudrutis su alum, ilgesingai žiūri į lipančių laiptais merginų kojas ir murma: “Women, women”.


Bardų turnyre kreizėja publika. Pasiūlius patriukšmauti per dalyvių pasirodymus, taip trepsima į grindis, kad ima baimė, jog tuoj visi prasmegsim į pirmą aukštą. Foxas bardus kankina užduotim – reikia ištarti tokius žodžius kaip “kupranugarininkystė” arba “komunikabilus orangutangiukas”. O va pabandykite, jei manot, kad tai lengva. Lūžta kėdė, – vienas dalyvis, bandydamas pamėgdžioti Rūtą, klesteli kitam ant kelių. Visi apsimeta, kad nieko neįvyko, ir kreizėja toliau.


Filmaokė. Nieks nedrįsta pirmas įgarsinti filmų veikėjų. Pro šalį eina Shizzar su portfeliu: “Ką, man eit? Na gerai, o ką reiks daryti?”. Kai kurie dalyviai nusivulgarina, – ne visiems duota improvizuoti skoningai. Idėja įdomi, ateity turbūt verta tiesiog rodyti žinomesnius epizodus ir duoti publikai mikrofonus, kad ji “tūsintųsi” be jokių išankstinių registracijų.


(Ir vėl iš naujo: “Kiek mums dar liko vietos, kokių medžiagų trūksta, kokie korespondentai ką daro, kiuuu!!” Kiu: “Ką sakei?”)


Ant laiptų tiršta: T.Pratčeto ir “Legiono” “Vyrai ne beginkliai” jau čia pat. Atsinešam savo kėdes, kaip tikri buržujai. Įgąsdinti Išnašos išsijungiam telefonus, – dar ims ir sudaužys, kas žino tuos legionierius. Tiesa, ne visiems pavyksta atitrūkt nuo reikalų: Variagas ir Edita laksto pirmyn atgal, – gelbėja koncertą. (Postkonventinė replika. Edita: “Išeinu, žiūriu, kažkokie trys vyrukai vaikšto po patalpas… Čia pažiūri, aha, neįeis, ten pažiūri. Paprašiau, kad apsauga pasikalbėtų, jie pasikalbėjo, tie susiprato ir išnyko”). Spektaklis smagus, tik nesitikėkit, kad atpasakosiu siužetą (gal kada jį pamatysim internete?). Ir net girdisi gerai, kol artistai nenusisuka nugaromis. Visi įsijautę; patricijus renka dulkeles nuo rankovės, klounų gildijos vadas tamposi profesionaliai kaip visiškai baigtas klounas. Kapralas Morkius neleidžia suabejoti savo kaip “gero žmogaus” statusu (kolegos replika po spektaklio: “Šypsojosi visą laiką kaip koks …”(tiek to)).


Džiugina citatos. Mirtis: “Tai buvo pokštas”; nykštukas Givis: “A, supratau. Aš pagalvosiu”. Konsteblis Detritas, piktybiškai šypsodamasis: “Tokie jau mes, tie troliai” ir “Atsargiai, milorde”. Konsteblis Kubis Detritui: “Kiek čia pirštų?” “Ee… Mmmm… Du plius vienas”.


Per antraktą artistai (tiksliau, artistė) atbėga pasitikrinti “ar gerai vaidinam”. Gerai, gerai! Vos susilaikai nepasakęs “O kaip “Legionui” – išvis be žodžių”. Nors tiesą sakant, “S” epizodas su “kava” – smarkiai iškrito iš konteksto. 


(Postkonventinė reminiscencija, pamačius A.Tapiną televizoriaus ekrane: “Spjauk!”)


Iškart po spektaklio: “Plasmy, ar matei spektaklį, ar tik fotografavai jį? “Mačiau – tik mažą, per objektyvą”. Nemezidė kiek vėliau: “O aš tai išvis nemačiau. (apie nuotrauką) Kokia čia scena?”


Biuletenio redakcija. Ateina nemezidė, palaikoma iš dviejų pusių ir veržiasi papasakoti, kodėl ji pasigėrė (ne dėl savo kaltės, žinoma: fotoaparatas užsikirto, teko tris kartus kartoti kadrą su starka), prieš tai visų atskirai ir kartu išreikalavus pagyrimo už vaidybą.


Vėlus vakaras. Scenoje vaidina mokiniai, balansuodami ant visai tam nepritaikytų kėdžių. Užtat redakcijoj jauku ir beveik tylu: visi romiai sėdi palei sienas ir klausosi Lenko monologo apie užkulisius ir šiaip gyvenimą. Sužinom apie neiššovusius “Oksalio” šovinius ir improvizacijas scenoje, kurių nieks nepastebėjo. Naujai atėjusieji: “Ką čia darot?” “Televizorių žiūrim”.


Kažkodėl bandomi pakartoti bardų turnyre vartoti žodžiai. Orangu… Orangantan… Orangutukas? O įdomu, kaip japonai pasakytų “Karl u klary ukral koraly”? Visiškas atsipalaidavimas. 


Replikos: “Kiu, kada reikia rytoj ateit. Kiu! Alio!” Kiu: “Nuuu…”


Sekmadienis. Stengiamės viską užbaigti laiku: juk biuletenio neapsimoka išleisti vėlai vakare, kai Lituanikono traukinys nuvažiavęs. Visų atėjusių reikalaujam nuomonės apie Konventą, – reikia užpildyti paskutinį puslapį. Užsuka pakruojiečiai: “Viskas buvo labai gerai organizuota, tik trūko organizuotumo”. “Kaip kaip? Gal gali performuluot?”. Fendomo posėdyje “Selijos” nuomonė išsikristalizuoja: trūko informacijos. Paaiškėja, jog kai kas dar ir nežino, kad egzistuoja tinklapis fantastika.lt. Gedas: “Mes neturime tiek pinigų, kad galėtume įdėti skelbimą į pirmą “Lietuvos ryto” puslapį…” Ką čia padarius, gal sukelt skandalą? Ne, tiek to, geriau išeiti.


Žinoma, reiktų atsižvelgti ir į tokias nuomones, kurios verdantiems šioje košėje atrodo gal ir nepagrįstos. Čia galiu pasakyti tik nuo savęs, ne nuo “org.grupės”. Iš tiesų informacija dėl atskirų renginių pakankamai dažnai keitėsi, tačiau pagrindinius dalykus tikrai galima buvo susižinoti. Jei jau kyla klausimų dėl to, ar nakvynė teatre bus mokama, belieka įtarti, kad skelbimai nebuvo skaityti iki galo, o papildomos informacijos išvis nesikreipta. Dėl klubų susipažinimo vakaro, kurio, pasirodo, irgi kai kam trūko: jei kas nors būtų įtaręs, kad fantastai tokie nekomunikabilūs intravertai, jis turbūt būtų surengtas – idėja ateičiai. (Replika: “Nereikėjo sėdėti trečiam aukšte alaus bambalį apsikabinus, o eiti ir pažindintis”). Ar privalumas, ar trūkumas tai, kad “Vaidilos” patalpos buvo išsibarsčiusios – irgi diskusijų klausimas. Tačiau kitais metais dėl patalpų tipo lai diskutuoja Kauno fantastai, nes Konventas vyks jų mieste.


Apibendrinti? Konventas prasidėjo, vyko ir pasibaigė. Konvente dalyvavo daugiau nei 300 žmonių. Konventas buvo pelningas (!). Teatras nepadegtas ir neužtvindytas. Kai kurie renginiai neįvyko, bet tai, kaip suprantu, tradicija. Sužalota viena koja, bet aktorius vis tiek išėjo į sceną. Sulaužyta viena spyna, bet Donatas nepyko; šiaip ar taip, patalpas palikom kur kas švaresnes, nei radom.


Oi, pamiršau uždarymą. Bet ir taip viskas aišku: truputis kalbų, truputis prizų, Konvento asmenybės (pirma – Faršas, antra – Shizzar, paskutinė (© Edita) – Foxas), geriausias lietuvių autoriaus kūrinys (J.Žilinsko “Genomas 3000”), užsienio – S.Lukjanenkos “Nakties sargyba”, filmas – LOTR. Negailima plojimų net nedalyvaujantiems, gal tai reiškia, kad visi patenkinti ir akmens užanty nieks nelaiko?


Vis tiek mes šaunuoliai, kad ir kas ten būtų buvę ne taip:)


***


Padėkoti visiems triūsusiems prie renginio turbūt neįmanoma, bet naudojuos proga ir asmeniškai sakau ačiū:
 
Milkai už viską,
Klaustux’ui už printerį,
Kiu ir redakcijai, kad mane ištvėrė,
“Dorado” berniukams ir mergaitėms, kurie laikė frontą registratūroj, lakstė su dėžėm bei informacija ir dirbo visokį gal ir nematomą, bet labai reikalingą darbą,
Padlai – kad išvažiuoja į Angliją.


Klia


O čia – daug daug Sieloj Ramiako darytų nuotraukų!



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas