AŠ mačiau, girdėjau
Šis rašinėlis apie XIII-ąjį Lituaniconą bus mažai kritiškas, labai informatyvus ir pagirin… atleiskite, pagyrūniškas. O kaipgi kitaip gali būti, jeigu rašo organizatorių atstovas? Jau seniai metas būtų atsisakyti to lietuviško, ne, vilnietiško kuklumo, o dabar kaip tik ir yra proga. Taigi, tegyvuoja subjektyvumas, pagyros ir kitos žmogiškosios savybės!
Už konvento durų
Organizavimo užkulisiai retai matosi, kai esi vien tik atsipalaidavęs dalyvis ir apie juos byloja tik pajuodę organizatorių paakiai, bet visgi jie yra, ir ne bet kokie. Aišku, jie nėra labai įdomūs, tačiau bent apie vieną teks užsiminti. Taigi, pernykštis konventas iškėlė truks-plyš-būtinai išspręstiną užduotį – rasti patalpas, kurios mažai atsiliktų nuo Kauno IV-osios valdžios. Šiam tikslui buvo mestos visos pajėgos, atlikta aibė žvalgybinių žygių, užkišti visi ryšių kanalai, kad tik pabėgtume iš RMTKR, kurių, deja, socialistinė – kiberpankinė estetika patikdavo ne kiekvienam. Be to, čia nebuvo vieno pagrindinio konventų komponento – alaus, o be alaus, kaip žinote, ir paskaitos neįdomios, ir žaidimai nelinksmi bei šiaip viskas ne ten, ne taip ir dar be ratukų… Pastangos davė rezultatą – nors ir per tris taškus, nors ir nemenkais nuotoliais, patalpos buvo surankiotos – ir ne bet kur, o Užupyje (didis dėkui Ruslanui Arbušauskui!) ir Senamiestyje. O per Vilniaus senamiestį, kaip žinote, alus Vilnios upelėmis teka, ypač vėlyvą pavasarį… Deja, likus vos savaitei iki įvykio kaip meteoritas iš giedro dangaus trinktelėjo žinia – vienų patalpų, bene pačių gražiausių, netenkame, nes… Nes… Et, ką čia daug aiškinsi – tiesiog netenkame. Bandome perstumdyti, persiorientuoti, kažką pamėginti – bet, aišku, be didelio kapšo pinigų (o fantastai, kaip žinote, gyvi ne pinigais, o fantazijomis) niekaip, niekur ir nė pro kur…. Priimamas sunkus, aiškiai žlugdantis imidžą, nors ir senbuvius džiuginantis sprendimas – viską daryti RMTKR – vienoje vietoje, įprastinėje aplinkoje. O kad alaus gerbėjai neniurzgėtų – organizuojamas dar ir baras “Auka”, kur už nedideles aukas kiekvienas galėjo atsigerti ir kukliai užkąsti, tad visi galėjo susipažinti su Lėlio keptos duonos skalsumu arba Renaldo Special morkų salotomis. Taigi, pasiruošta, nemalonūs netikėtumai sustiprinę dūšias ir pats velnias nei jo inkarnacijos mums nebaisios.
Tas buvo, ir…
Atidarymas dorai vilnietiškas – mažytė intromedija, kuriame žvaigžde vakarine blyksteli Lina Krutulytė ir jos spardomas baltasis triušis (gerai, kad Matricos fanai, matyt, buvo apstulbę, o tai nufolowintų vait rabitą visa gauja – ką būtų reikėję daryti…), tada prasideda sausoji dalis – “Dorado” klubo prezidento Gedimino Beresnevičiaus sveikinimas su paaiškinimais ir atgaivinto literatūros ir dailės (deja, dėmesio sulaukė tik literatūra) konkurso “Už realybės durų” pristatymas ir laureatų apdovanojimas (rezultatai – žemiau), nes GLF`as persikraustė vien tik į “Eridano” žvaigždėlekį, o be konkurso gyventi neįdomu. Tuoj po to Pranas Šarpnickis anonsavo “alCHOconą” (http://alchocon.fantastika.lt), be to, kad tą ir tą valandą bus rodomas pirmasis lietuviškas vaidybinis fantastinis filmas “Anapus”, o Egidijus Šantaras pakvietė pavakaroti Legione ir konventas tapo atviru. Vaaažiuojam!
Kaip ir įprasta, pirmiausia dalyviai galėjo susitikti su, kaip irgi įprasta, skubančiais ir užsiėmusiais “Eridano” leidyklos atstovais – direktoriumi Algimantu Piligrimu ir meniniu redaktoriumi, labiau žinomu kaip rašytoju, Gintautu K. Ivanicku. Kokie “Eridano” buvo atskleisti planai – deja, nežinoma, nes mano esybė buvo jau pasinėrusi į “Intelektualiojo kazino” organizavimą, dėl jo, deja, tenka praleisti ir S. Kanišausko paskaitą apie K. Simaką, o gaila…
Žalia staltiesė, degančios žvakės, solidus krupjė, parazitas, užmiršęs žadėtą varlytę! Taip, sistema gana aiški – truputis laimės, šiek tiek daugiau žinių… Dvi įtemptos valandos, kurias lydi ir nusivylimo šūksniai, ir šiek tiek ovacijų bei vis griebiami nauji žetonai – vien azartas valdo mus! Kai kas pralaimi viską, bet atsisako
pradėti striptizą, kai kas, nesakysim kas, nors tai buvo Klaustuxas, šaltai paskaičiuoja, kad toliau tampyti laimės už kojos neverta ir pasitraukia kandžiai šypsodamasis, kazino veikla nutrūksta likus penketui minučių iki “Anapus” pristatymo.
Auditorija, žinoma, sausakimša. Nenuilstantis Pranas Šarpnickis, kuriam, deja, nepavyko tapti fantastikos Rupertu Murdochu, paskelbia, kad nuo šiol pretenduos į Džordžo Lukaso kėdę ir pristato savo diplominį darbą – “ANAPUS”. Pirmieji kadrai pakenkia žandikauliui – jis atvimpa: ar TAIP gali būti? Antrieji viską atstato – aha, visgi TAIP negali būti… Tačiau galima tarti drąsiai ir šviesiai – fantastinis kinas Lietuvoje gimė. Ne, negaliu pasakyti, kad tai – šedevras, tačiau kai kur tikrai jautėsi pašėlusios skruzdžių lenktynės stuburkauliu: tai kortų žaidimo scenos, kova su ugnies lazda (na, čia aišku kieno įtakota – bet neblogai, pripažinkime, neblogai!) O kadangi gera pradžia – pusė darbo, linkėčiau prizo Eurocone – bent jau už gerus norus, kuriais ir anapusinis pragaras grįstas…
Susitikimas su konkurso “Už realybės durų” dalyviais – vai, čia tai jau nuobodu, visi tyli it musių aplinkui skraidytų ir jas būtų galima kandžioti, taigi, tenka pradėti konkurso ir “Nesudėtą” savireklamą bei apskritai – et, neverta daryti susitikimų, kai žmonės dar net neskaitė, kas rašyta… Toliau – lapatai į devinto aukšto barą “Auka”, mat liftai, neatlaikę fantastų antplūdžio, tiesiog perdegė ir net avarinė liūdnai skėsčioja rankomis, o organizatoriai nujaučia, kiek teks žagsėti, kai juos minės rūmų valdžia (beje, šiandien laiptai į ketvirtą – penktą aukštą buvo labai trumpi po savaitgalio devynaukščių maratonų!) Tada kyštelėjimas nosies į poezijos vakarėlį, į aukcioną, kur Šarpas drumsčia vandenį ir vis perka, perka, o ypač jam rūpi plaktukas, kurį visais įmanomais būdais stengiasi išvilioti iš aukcionierių… Na štai, penktadienis lyg ir baigiasi…
Kitą rytą užklumpa toks gražus oras, kad netgi fantastinės diskusijos apie fendomą, Fantastikos paramos fondą ir kitus didžius dalykus užmirštamos – et, kad jūs žinotumėte, kokios geltonos buvo pienės, net Konventą norėjosi pasiūlyti perkelti kokia 20 km už miesto… Taigi, suspėju grįžti tik į paskaitą apie krikščionybę ir “Žiedų valdov
ą”. Na, atrodo, kad ji vyko, tiesa, sunku prisiminti, apie ką tiksliai – lyg ir apie Žiedų valdovą, lyg ir apie krikščionybę, netgi mačiau, kaip kažkas diskutavo, o man… Man kažkodėl atrodė, kad viskas kiek per lėtai ir truputį neįvertinta auditorija – juk daug kas tą “Žiedų valdovą” po kaulelio trupinį išnarstę, o čia lyg ir apie krikščionybę, lyg ir apie Žiedų valdovą… Kaip tikras lietuvis piktdžiugiškai kikenu – juk tuoj “Žiedų karai: Bulius atakuoja!”, tuoj parodysim, kas yra DISKUSIJA! Taip, diskusiją turėjo vesti Andrius Tapinas, kuris net nesiteikia pasirodyti, bet ką darysi – konventas gi XIII. Taigi, auditoriją skeliam į du polius (dvi barikadų pusės, aukso vidurio nelieka arba būk žiūrovu), itin simpatiškas bulius Cathy pavidale ir pirmyyyn! Oho, emocijos užverda, nes bulius puola smarkiai, tačiau jį netgi lenkia sutartinis veršiukų choras. Pozicija – “Nepavykusi pavardė tas Džeksonas…” Gynėjai stengiasi nelikti skolingi – ir taip, ir anaip bando įrodyti, kad oskarai nusipelnyti, geriau nebuvo galima, ko čia kimbate – tai požiūris, ir pan… Žiūrovams irgi nėra kada snausti, kai kas netgi irgi užsiima pozicijas priešininkų apkasuose. Tokiu atveju labai smagu išlikti neutraliu, nors knieti ir kirba noras palaikyti priešininkus (ne iš nepagarbos ekranizacijai – tiesiog, kritikuoti visada smagiau), atmetus atvejį, kai puolantieji pareiškia, kad Haris Poteris – geriau. Bijokit Eru!
Foje “Legionas” organizuoja parodomąjį Warhamerį – pagaliau šansas pamatyti tuos žaidimus su kareivėliais, dėl kurių dideli berniukai ir barzdas vienas kitam retina, ir į atlapus kimba, ir kalba negražiai… Ne veltui žiūrovams taisykles primena užrašai, kuriuos matote nuotraukose. Taip, jų daug, jie – legionas…
Žaidimas “Penkios fantasy spalvos”, panašu, gerokai priminė “Skrydį į Eridaną”, bet nieko negaliu pasakyti, nes atbėgau paskutinę minutę, kai kažkuris iš bičų nesugebėjo pažinti “Hario Poterio” garso takelio gabaliuko… Vedančiajam Shizzaarui (ar kiek ten a) atsisakius superfinalo, stalą užima Rūta ir paskaito, ka
ip įprasta, puikią paskaitą, kurios klauso ne 5 žmonės, kaip pernai nuostabioje Žurnalistų namų salėje, o geros trys dešimtys. Kadangi paskaitą garantuotai rezervavosi “Dorado raganos”, turinio pasakoti ir neverta, ir neįmanoma – jos reikia klausyti arba skaityti ištisai – sužinosite daug ką, ko tingite patys ieškotis! Vaclovo Mika
ilionio neklausiau – tarkim, čia manyje prabilo genetinis racionalizmas ir jį mielai išmainau į ramų alaus puslitrį, tiesa, vėl devintame aukšte. Iš Kastyčio Beito visi tikisi minimum Jutaziko – ir ką jūs manote, šitas akiniuotas dėdė net nesiteikia juokauti – jis skaito rimtą paskaitą! Pradinį nujaučiamą nusivylimą netrukus keičia rimtas auditorijos susidomėjimas – bet vėlgi, laukite “Doradų raganų”, tada ir sužinosite, kaip gi tie demonai dauginasi, ir gal net išsigąsite…
Apačioje jau griaudėja “Metalikonas” – įgarsinimas toks, kad geriausia klausyti šiek tiek atsitraukus. Programos vinis, aišku, “Ruination”, viena klausomiausių (dėmesio – IMHO!) lietuviškos sunkenos grupių, tačiau doradiečiai gausiausiai renkasi palaikyti “Magna Bestia” – gi savi, tik kam taip riaumoti… RMTKR prieigos nusėstos juodų ir grandiniuotų tipų, panašu, neturinčių nieko bendro su fantastika, bet kai koncerto gale, bedalinant priziukus, Jurijus Bestius Magnus Bosus paklausia, ar jie žino bent vieną lietuvių fantastikos rašytoją, jie pasirodo žiną, ir ne bet ką… Taigi, “Metalikonas”, žinoma, skonio reikalas, tačiau prisiminus sunkiasvores Legiono diskotekas jis atrodo nuosekli hard`n`heavy tradicijų tąsa.
Jį keičia kitas muzikinis ir daug ramesnis renginys – fantastų liaudies dainų konkursas “Dainuok, kaip niekad dar nedainavai” (Deivis mast dai, bet šįsyk tiko). Kas tai? Ogi populiariojo filksingo lietuviškas variantas – žinomų dainų atlikimas fantastiniais tekstais. Tiesą sakant, pradžioje konkurso organizatoriui strioko užteko – iki pat konvento buvau gavęs vos vieną tekstą, bet iki šeštadienio vakaro prisirinko arti dešimties. Taigi, kad užtraukėme – tai užtraukėme. Ir “Du hobitai, du hobitai mažą žiedą nešė, o nazgulus, o nazgulus extasy jau vežė…”, ir “Šalia saulės kometa, ji mojuoja uodega”, ir atskrend kažkas, ko nebepamenu (uuu, raganos, ir vėl tekstus nujojo…). O kai švelnioji Angel Eyes – Agnė sėdo prie vargonėlių ir sugrojo “Tavo akyse aš nusidėjau, nes išgėriau kraują žmogaus, kurį mylėjau” buvo plojama ilgai ir vos ne su ašaromis akyse – ak, ta amžinoji vampyriška romantika! Neliko skolinga ir Rūta – jos “Akys baisiosios” (ištraukėlė: “Bet myliu tave, labiau nei save, dovanoju tau savo irštvą šią, dėsi kiaušinius, juos perėsiu aš ir gyvensim čia slibinų šeima…”), atliktos su čigoniška ugnele taip pat nepaliko nė vieno abejingo, ypač gitaristo… Taigi, po to numeriai buvo pakartoti vis draugingiau plėšiant tai, nuo ko folkloro mylėtojų ausys nutįstų iki padų… Tiesa, pirštais nerodysim kurie, išsireikalavo ir “Brėmeno muzikantų”, pareiškę, kad konventas be jų – ne konventas… Netrukus “Šalia saulės kometa” skambėjo jau ir RMTKR laiptinėje, nepatikrintomis žiniomis – Vilniaus gatvėse beigi prasikrapščius akis analogiškas topic`as buvo rastas IRC #sf_and_f kanale… 
Sekmadienis – ir vėl miegas nugali fantastiką… Vos spėju atlėkti pasiginčyti su L. Krutulyte (čia toks nikas, nesumaišykite), kuri pati labai mėgsta ginčytis ir dar drįsta mokyti, kaip reikia rašyti fantastiką, siaubą ir kitus linksmus dalykus. Ginčas, žinoma, giliai profesinis ir nelabai kam įdomus, išskyrus prelegentę, mane ir kelis kitus asmenis, netgi tuos, kurie sugeba atsiųsti žinutes “Krutulyte, tu neteisi”. Smagu ir naudinga – Lina, tu tikrai turėjai ką pasakyti, čia tik mes norėjome patikrinti, ar mokėsi apsiginti, bet žinok, būna ir blogiau, ir dar kaip blogiau (kirvio žodis).
Literatūrinė svetainė – įprastinė, visur kitur – nedalyvauta, uždarymas – kaip visada, prizai, padėkos, dovanos. A… Ir nominacijos, suskaičiuotos jau vakar.
Bet ir pasakysiu, na, chebra, jūs duodat! Nejaugi TAIP SUNKU PERSKAITYTI, kas parašyta ant balsavimo biuletenio? Paskui per jus ir išrenka visokius šiokius tokius ir anokius… Ok, laimėtojai, kuriuos jau žinote:
Geriausias apsakymas – Mirmekos Albos “Karžygys languotomis kelnėmis”. Valio, tai tikrai geras pasirinkimas, bet triskart valio “Nesudėtai”, kuri jį pirmoji išreikalavo ir publikavo! Vos vos atsilieka Rolando Petkevičiaus “Pjūvis”, taip jam ir reikia, železiak pogannyj smerdučij…
Geriausia knyga – “Žiedų valdovas”. Akli rinkikai nesugebėjo pamatyti skirtumo tarp leidimo dalių, bet trauk juos Beito memai. Antroji vieta – Le Guin “Žemjūrės burtininkas”, čia, žinoma, būtų amžinas skonio ir spalvų ginčas…
Geriausias filmas – žinoma, “Žiedų valdovas: Žiedo brolija”. Tarytum būtų buvę iš ko rinktis, svarbiausia – ne “Matrica” (buvo tokių įrašų…), ir gerai. Antroje vietoje stypso “Malholando kelias”, sako, tai – ne fantastika, bet mums, žuvims, kas…
Geriausia svetainė – FANTASY-LT (http://fantasy.fantastika.lt). Ups. Trekšt. Keberiokšt (jau šeštadienį). Va ką reiškia palaikymo komanda – mokykimės, internautai. Antroje vietoje – SAVAITĖLĖ (http://www.omnitel.net/sf&f). Nesudėta? Žinoma, nėra (bet užtai mes išdidūs ir orūs)… Ypač sužavi biuletenis, kur prie punkto “Geriausia lietuviško Interneto fantastikos svetainė” įrašyta: “kad visos gaidžiaj”. Viščiukams, matyt, gramatika nereikalinga.
A, beje, dėl “Už realybės durų” nominacijų:
1 vieta – Lina Darbutaitė “Negerk, Gertrūda” – na, Linai niekada negaila.
2 vieta – Gediminas Kulikauskas “Kodėl Kaune tiltai tokie aukšti” – už tokį gaila net ir draugui.
3 vieta – Mirmeka Alba “Karžygys languotomis kelnėmis” – konvento dalyvių balsavimas atstato beveik teisybę, o paskutinė dalis visgi sutrumpinta, valio!
Paskatinamoji – Justinas Žilinskas “Sakmė apie Gugį, didkaukius ir didvyrius” – tokia jau paskatinamoji Gugio lemtis (plg. GLF`98).
Viskas, konventas baigėsi. Gaila, neteko pamatyti nė vieno filmo – bet argi konventą mainysi į filmus, nors ir pigesnius, bet tokius pačius?
Moralas
Taigi, ko pamokė šitas konventas?
a) pasitikėk, bet tikrink;
b) kad ir ką darysi – vis tiek bus nepatenkintų;
c) ALUS sprendžia didžiąją dalį problemų.
Žinoma, to mokė ir visi ankstesni konventai, bet kodėl gi dar kartą neprisiminus?
Jeigu rimčiau – pasiteisino “dviejų srautų” paskaitų programos sumažinimas, kuris, bent jau mane, ne kartą užkniso – gerai pamenu pernykštį maratoną tarp dviejų taškų, bandant visur suspėti. Be to, ir paskaitininkui liūdna skaityti penkiems ar šešiems žmonėms. Dabar kas nenorėjo paskaitos – galėjo eiti “aukoti”, rūkyti, plepėti. Visos paskaitos ir renginiai (išskyrus vieną filmą) įvyko, visi lektoriai turėjo auditorijos, taigi, pagarba ir klausytojams, ir kalbėtojams, ir dalyviams buvo išlaikyta.
Tai ką, perskaitėte? O dabar rašykite, pulkite, ginkite…
Visos nuotraukos (c) Hertos Matulionytės, visa rašliava – Justino Žilinsko.
