Knygos

2006-04-01
 

Naujos knygos: S. Lukjanenko Juodraštis

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Sergej Lukjanenko


 


Juodraštis


 


 


Muitininkas. Galbūt kažkuo primenantis „raktininkus“ iš ankstesnio Sergejaus Lukjanenko romano „Spektras“. Ne užkietėjęs kyšininkas ar parsidavėlis kontrabandininkų parankinis, bet (o kaipgi be šito) irgi nevengiantis pasinaudoti „tarnybine padėtimi“ (o ar susilaikytumėt ir jūs, jei tektų muitininkauti tarp paralelinių pasaulių?). Toks naujojo Sergejaus Lukjanenko romano pagrindinis personažas – iš pilko mums įprasto pasaulio kasdienybės savotiško „trintuko“ pagalba išbrauktas Kirilas.


Jei anksčiau Sergejaus Lukjanenko vardas buvo savotišku kokybės etalonu, tai dabar jis jau seniai tapęs tiesiog prekės ženklu (o tai ne tas pat) ir tai, hm, jaučiasi. Daugelis dalykų, tiesa, išliko kaip buvę – atsiversdamas „Lukjano“ knygą dažniausiai žinai, ko galima laukti. Tai – stiliaus lengvumas, įtrauklumas, nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio. Ir negali sakyti, kad siužetas suregztas labai jau nenuspėjamai, bet kažkas, galbūt savotiška pasakojimo maniera, kai fantastiniame kūrinyje pasakojama ir apie visiems gerai pažįstamus dalykus, buitinius išgyvenimus (na, kad ir unitazo remontą) padaro jo kūrinius ganėtinai artimus:


Aš nusikamavau, jis pats nusikamavo… geri meistrai prietarą turi – kol unitazas nepastatytas kaip reikiant, į tualetą eiti negalima. Užtat paskiau pirmiems juo pasinaudoti – šventa jų teisė ir pareiga…


 


Bėda ta, kad už pasiektą šlovę Lukjanenko moka savo kainą – jis jau seniai prarado teisę į klaidą, literatūrinę nesėkmę. Šimtai ir tūkstančiai pavyduolių nekantriai laukia kiekvienos naujos jo knygos, kad galėtų pusę lūpų piktdžiugiškai burbteli, jog „Lukjanenko vis labiau nusivažiuoja…“ Leidėjai, panašu, rašytoją irgi įspraudę į kampą, griežtas kūrinių apimtis, laiko rėmus ir pan.


Todėl išbalansuoti ant lyno, kurio vienoje pusėje leidėjų reikalavimas (na, gal veikiau primygtinis prašymas) rašyti kuo universaliau, kad įtiktum kuo didesnei auditorijai, o kitoje – noras rašyti savaip vien sau būdingu stiliumi… Taigi, išbalansuoti ant tokio lyno ganėtinai sunku ir, ko gero, abiejuose pernai metais parašytuose S. Lukjanenko romanuose (be „Juodraščio“ tai dar buvo „Paskutinė sargyba“), kaip niekad anksčiau išryškėjo, pavadinkim jį, „komercinis momentas“. Teisę eksperimentuoti (t.y. rašyti tik savo malonumui), manyčiau, Lukjanenko pasiliko tik apsakymuose.


Dabar „Lukjanas“ renčia tvirtus, užtikrintai komercinius, bet gal mažumėlę nublankusius romanus. Na, rašytojas profesionalas negali sau leisti rizikuoti, jam „pakvailioti“ su stilium tolygu jums porą savaičių neiti į darbą rizikuojant – o gal šefas nepastebės?..


Bet grįžkim prie „Juodraščio“.


Muitininkas Kirilas, vartų į paralelinius pasaulius saugotojas, patirs daugybę nuotykių bei netekčių, nors aiškių ir vienareikšmių pabaigų mėgėjai, tikriausiai, liks nuvilti. Labai jau akivaizdžiai rašytojas romano gale išpureną dirvą potencialiai antrajai „Juodraščio“ daliai.


Bendrai kalbant apie knygą, šiek tiek ji man priminė ir „Šalčio krantus“ – pirmas šimtas romano puslapių tikrai labai stiprūs, parašyti kruopščiai ir, kaip sakoma, „su meile“. Aprašymas kaip blaškosi po miestą „trintuku“ iš pasaulio „trinamas“ Kirilas – fantastiškas. Gi vėliau, kai susiduriame su anuo (anais) pasauliais įspūdžiai kiek priblėsta ir, bent jau man, ima ryškėti rašytojo skubotumas (nuovargis), kad ir paslėptas po ironijos kauke.


Stabtelkim, gal ties pora smagesnių kūrinio momentų. Tokių, kaip pusiau paslėpta „Nokia“ reklama.


„Tavo gi „Nokia“? Paimk mano įkroviklį, jie visi standartiniai. Sąskaitą už elektrą aš tau paskiau atsiųsiu. – Kotia sukikeno.


Aš išsitraukiau telefoną, įjungiau – tikrai patogu, kai įkroviklis tinka visiems modeliams…“


 


…ar begėdiškai atviras, tačiau žaismingas pokalbis apie alų „Obolonė“:


– Klausyk, o kodėl tu visą laiką perki šitą alų?


– Man jų reklamos strategija patinka, – kreivai šyptelėjo Kotia. – Įsivaizduoji, jie rašytojams fantastams siūlo minėti savo knygose „Obolonės“ alų.


– Ir ką?


– Tai va, jeigu knygoje dešimt kartų bus pavartotas žodis „Obolonė“, tai autorius gaus premiją. Supranti?


– Taip paprastai? – susižavėjau aš. – „Obolonė“, „Obolonė“, „Obolonė“ – ir viskas?


 


Tokių „baikų“, daugelis , kurių, gal, suprantamos vien priklausantiems fantastikos mėgėjų „cechui“, knygoje ne viena. Manyčiau, tai tas pats metodas, kaip kad kokiam užsienio dainininkui, atvykus į Lietuvą pasisveikinti lietuviškai – savotiškai „sušildyti“ auditoriją, nuteikti ją palankiai autoriaus atžvilgiu. Štai, kad ir linksnis Miyazakio animacijos gerbėjams:


Tu vakar pas Kirilą buvai? Kokia dar „Kikės pristatymo tarnyba“? Ne, nesidomiu.


 


….arba, arkliška saviironijos dozė aprašant susitikimą su vienu tokiu Dmitrijum Melnikovu, kuris


…buvo retos profesijos žmogus. Jau maždaug dvidešimt metų jis rašė fantastiką ir jam šioje srityje, iš visko sprendžiant, sekėsi.


 


Arkliška, nes minėto retos herojaus aprašyme galima nesunkiai atpažinti, hm, kad ir patį Lukjanenko:


Aš visada įtariau, kad žmogus, kurio knygų herojai dantimis lanksto armatūrą, o betonines sienas išverčia vienu kojos spyriu, pats turėtų būti ne paties herojiškiausio stoto. Paaiškėjo, kad Melnikovas tikrai yra pusamžis, vidutinio ūgio ir vidutinio petingumo žmogus. Bet užtat su geroku pilvuku.


 


Dar daugiau, pilvūzas Melnikovas (Lukjanenko) turi įžūlumo paauklėti, paraginti būti labiau apsiskaičiusiems ir savo gerbėjus:


„Pasakykit man, kaip galima įsikąsti vieną autorių ir skaityti tik jį? Net jeigu mane?“


 


Na, o tikra „juoko puota“ daugeliui fantastikos mėgėjų, bent kiek pažįstamų su dabartiniu Rusijos ir Ukrainos fantastikos rašytojų žvaigždynų, turėtų būti scena, kurioje Melnikovas svarsto, kaip situaciją, į kurią pakliuvo romano herojus, aprašytų koks rašytojas-fantastas.


Štai po fraze „Jeigu aš būčiau Globačiovas, tai sugalvočiau, kad į Žemę braunasi ateiviai.“, nesunkiai atpažįstamas V. Golovačiovas, o po „Zarovu“ (nors šį pseudonimą kadais naudojo ir pats Lukjanenko) , manyčiau slepiasi fantastikos rašytojas vaikams Vladislavas Krapivinas – „Ir jūsų dvasios tvirtybę bandytų kito pasaulio civilizacija –ne tokia pikta, kaip Globačiovo, bet irgi negera.“


„Jeigu aš būčiau vyras ir žmona Inočenko“ – čia, žinoma, turimi omeny ukrainiečių fantastai Sergejus ir Marina Djačenkos, o „Jeigu būčiau Dromovas, tai žmonių ištrynimo epidemija prasidėtų staiga ir visame pasaulyje.“ – be abejo, tai Aleksandras Gromovas.


Pokalbio su rašytoju fantastu pabaigoje nusivylusio pagrindinio herojaus padaryta išvada, jog „Fantastai stebuklais tiki dar mažiau negu prostitutės – meile.“, puikiausiai tiktų kokiam aforizmų rinkiniui.


Zenitą autoriaus ironija pasiekia, sakyčiau, tuomet, kai ties paslaptingomis durimis herojus pašaipiai svarsto, jog už tokių (durų) rašytojo Melnikovo kolegos, matyt, apgyvendintų pasaulius, „…kur raumeningi didvyriai pučia kovos ragus, sunkiu aštriu gelžgaliu baidydami piktas pabaisas.“


 


Ką gi, herojus žengia pro tas duris ir gauna… Nei daugiau, nei mažiau , o lygiai tokių pat nuotykių virtinę, nes jau po kelių-keliolikos puslapių: „Vieno širdyje buvo peilis, kitam nulaužtas kaklas, dar du aš perdūriau. Vieną, atrodo, kiaurai.“


 


Kas dar krinta į akis skaitant romaną? Jau minėtas skaitytojo „papirkinėjimas“ gyvenimiškom smulkmenom,  kurios itin ryškios pirmojoje kūrinio pusėje (kai veiksmas dar vyksta mūsų pasaulyje). Kai kurios jų gana keistos (nuolatiniai pro šalį važiuojančių automobilių stabdymai – matyt, Maskvai tai įprastas dalykas, it kas antras vairuotojas dirbtų taksistu – kažkokia savotiška nelegali mūsų mikrūškių atmaina), kai kurios gerai atpažįstamos, pvz., apie valdiškas poliklinikas, pilnas „…kosėjančio jaunimo ir dejuojančių senučių. Jaunimui reikėjo nedarbingumo lapelių, senutėms – bendravimo. Gydytis čia buvo verta tik tuo atveju, jeigu jūsų nedomino rezultatas.“


 


Ir dar. Panašu, kad rašytojas seną taisyklę, jog skaitytoją privalai sudominti pirmais kūrinio puslapiais, pritaikė ir romano skyriams. Kiekvieno jų pradžia – kelios pirmos pastraipos itin įdomios, tačiau neretai visai „ne į temą“, lyg būtų parašyta kažkada, kaip atskiros trumpos miniatiūros, kurios tik vėliau „priklijuotos“ prie siužeto.


Vieno skyriaus pradžioje autorius aprašinėja prekybos centrų ypatumus („Normalus žmogus neis vidury nakties pirkti maisto milžiniškoje salėje“), kitame svarsto apie pagalbos prašymo būdus („O įsakymą padėti ar teko kada nors gauti?“), o trečiame mąsto kieno žudymas laikomas niekšingiausiu („Priimta manyti, kad pats niekšingiausias pasaulyje nusikaltimas yra vaikų žudymas. Senių žudymas kelia pasipiktinimą ir panieką, bet infernalinio siaubo jau nežadina. Į moterų žudynes žmonija taip pat žiūri labai nepalankiai…“).


 


Skaityti tokius „įvadus į skyrių“ ganėtinai įdomu, tačiau tas „vyniojimas į vatą“ ir kiek erzina. Ypač jei po šių įžanginių pamokymų, pastebėjimų ar perdirbtų anekdotų, vėl reikia pasinerti į dosniai pažeriamas nuotykių virtines.


 


 


Apžvelgė: Gedas


 


Aptarti forume


 



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas