Knygos

2006-02-01
 

Naujos knygos: A. ir B. Strugackių “Vabalas skruzdėlyne”

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:


Arkadij Strugackij, Boris Strugackij


 


Vabalas skruzdėlyne


 


Kaunas: Eridanas, 2006. – 240 p. (PFAF)


rusų k. vertė I. Domeikienė


Žanras; mokslinė fantastika


Apžvelgė: Gediminas Kulikauskas, ©


 


 


 Vienas iš kritikų (Dmitrijus Bykovas) „Vabalą skruzdėlyne“ pavadino „pačiu beviltiškiausiu“ Strugackių kūriniu, kuriame ne tik „…visi klausimai lieka be atsakymo, bet ir abejojama pačia atsakymo galimybe.“


Dievaž, rašydamas apžvalgą apie tokią knygą jautiesi gana nejaukiai – girti ją, vadinti mokslinės fantastikos šedevru, na, lyg burbteltum, jog lietuviai labai mėgsta krepšinį… Tad užteks gal pasakyti, jog tai tiesiog antroji trilogijos apie Maksimą Kamererį dalis. Ir jei pirmąją – „Gyvenamą salą“ galima pavadinti, hm, nuotykine-filosofine (gerai, ir kovine jei taip norite) fantastika, tai antrosios sluoksnių ir posluoksnių gausa liudija apie kur kas sudėtingesnį kūrinį. Nors, aišku, jei reikia „sudėlioti į lentynėles“, galima jį lengva ranka pakrikštyti, na, kad ir detektyvine-filosofine fantastika.


 Kūrinys tapo vienu iš tų, apie kuriuos, tiksliau apie kurių iškeltas problemas, sovietmečiu buvo iki išnaktų diskutuojama virtuvėse – tradiciniuose to meto inteligentijos diskusijų „klubuose“.


 


Kaip pašaipiai kartą pastebėjo kažkuris iš brolių Strugackių, po „Vabalo skruzdėlyne“ sulaukėme pagyrų iš „atitinkamų organų“, jog pagaliau pradėjome rašyti „tai, ką reikia“. Kai tuo tarpu reikia būti reto bukumo, norint „Vabalą…“ suprasti kaip knygą apie nelengvą (maždaug „mūs tarnyba pavojinga ir sunki, ir iš pirmo žvilgsnio pamatyt jos negali) minėtų „organų“ darbą.


Juk, anot Strugackių, „Mes rašėme tragišką istoriją apie tai, jog net pačiam šviesiausiam, geriausiam ir teisingiausiam pasaulyje slaptosios policijos atsiradimas (bet kokios rūšies, tipo ar žanro) neišvengiamai lemia, jog kenčia ir miršta niekuo nekalti žmonės – kad ir kokie kilnūs bebūtų šios slaptosios policijos tikslai, kad ir kokiais sąžiningais bei kilniais pareigūnais ji bebūtų sukomplektuota.“


Romanas, tiesą sakant, turėjo vadintis „Palei duris žvėrių būrys…“ Bent jau tokį ketureilį rėkavo Boriso Strugackio sūnus, lakstydamas po butą: „Palei duris žvėrių būrys, juos kulkom kirto, jie mirę virto!“ (rusų k.:“Стояли звери Около двери, В них стреляли, Они умирали.“)


Tačiau bebaigdami knygą (o tai buvo 1979-ųjų pavasarį) autoriai persigalvojo ir pervadino ją „Vabalu skruzdėlyne“. Ketureilį nusprendė įdėti epigrafu, bet… Jis „užkliuvo“ kažkokiam, anot Strugackių „visiškai išprotėjusiam idiotui-redaktoriui iš Lenizdato“, kuriam, kaip vėliau paslapčiom sužinojo autoriai, pasivaideno, jog šį eilėraštį autoriai perdarė iš kažkokio hitlerjugendo maršo…


Pusantros valandos, anot Strugackių, „…įrodinėjome tam stuobriui, jog nėra ten jokių aliuzijų, kad ten ir nesisapnavo jokių akcentų ir asociacijų bei kitokių užsieniečių…“, bet laimėjo, vistik, stuobrys-redaktorius, o autoriai guodėsi tuo, jog eilėraštukas liko bent tekste…


Prisipažinsiu – menkai tikėjausi sulaukti šios knygos lietuviškai, nes po to, kai tautiečiai nepriėmė nemirtingojo F. K. Diko „Ubiko“, Strugackiai, kurių knygos irgi verčia skaitant dar ir pagalvoti, nepasirodė galintys būti sėkmingesni komerciškai. O kuri gi leidykla (komercinė leidykla), užsispyrusi, išleis visą trilogiją, jei jau pirmoji pinigine išraiška žymėtina veikiau minuso nei pliuso ženklu?.. Tačiau, laimė, „Gyvenama sala“, panašu, atsipirko, vadinasi ir tautiečiai fantastikos skaitytojai (tie pora ar pustrečio tūkstančio) toli gražu nėra tokie beviltiški, kaip maniau.


 


Na, bet laikas papasakoti kiek ir apie patį romaną.


„Vabalas skruzdėlyne“ ar „Šeškas vištidėje“? – laužo galvą Ekselencas (Rudolfas Sikorskis), KONKOMo-2 viršininkas, kurį (kad neskaičiusiems būtų suprantamiau) galime pavadinti tiesiog Žemės Saugumo vadovu.


Ir suklysti jis neturi teisės, juk, kaip ironiškai pastebi priešais išsitempusiam senam savo (ir mūsų, jei jau skaitėte Strugackių „Gyvenamą salą“) pažįstamui Maksui Kamereriui:


„- Atmeni, – pratarė jis, – Sarakšo planetoje toksai Sikorskis pravarde Keliauninkas vaikėsi mitrų pienburnį vardu Makas…


Aš atminiau.


– Tai štai, – pridūrė Ekselencas. – Sikorskis anuomet nesuspėjo. O mudu su tavim privalome suspėti. Nes dabar planeta vadinasi ne Sarakšas, o Žemė. O Levas Abalkinas – ne pienburnis.“


 


Situacija aprašyta tūkstančius ir vieną kartą – žmonija susiduria su Paslaptimi. O „saugumiečiai“ manosi neturintys teisės į klaidą, taigi Paslaptis jų akyse niekuo nesiskiria nuo Pavojaus, juk:


„Mokslininko klaida – ji galiausiai jo asmeninis reikalas. O mudu klysti negalime. Mums leidžiama pagarsėti tamsuoliais, mistikais, prietaringais kvailiais. Mums neatleis vieno: jei nepakankamai įvertinsime pavojų. Ir jei mūsų namuose ūmai padvelkė siera, paprasčiausiai neturime teisės postringauti apie molekulines fliuktuacijas – privalome tarti, jog kažkur greta pasirodė velnias su ragais, ir imtis atitinkamų priemonių, gal net organizuoti pramoninę švęsto vandens gamybą.“


 


Paslaptis – tai Keliauninkai, paslaptingai dingusi civilizacija ar, veikiau, hipercivilizacija. Palikusi po savęs aibę neaiškių, bet didingų liudijimų apie savo galybę, bei, žinoma, nemažai artefaktų. Su kuriais „žaistis“ be galo pavojinga, vienas neteisingas žingsnis ir… Nutiks kaip tagoriečiams!


„Štai tagoriečiai sunaikino – pažvelk dabar į juos! Ta klaiki aklavietė, kurioje jie atsidūrė… Gal ji kaip tik ir yra to paties išmintingiausio, paties racionaliausio poelgio, kurį tagoriečiai atliko prieš pusantro amžiaus, pasekmė… Bet, kita vertus, jie patys nemano atsidūrę aklavietėje! Tai aklavietė mūsų, žmogiškuoju požiūriu!


 


Žmonija, suradusi paslaptingą artefaktą, deramai jo neįvertino, o kai atsipeikėjo buvo… Ne tai, kad per vėlu, o tiesiog neįmanoma pasirinkti, ką daryti, teliko improvizuoti, tikintis bent kiek „sumaišyti kortas“ Keliauninkams.


„Mes nežinome, ko nori Keliauninkai. Nežinome, ką jie gali. Ir niekada nesužinosime. Vienintelė viltis – kad savo chaotiškuose ir beviltiškuose ieškojimuose nuolat žengsime žingsnius, kurių jie nenumatė. Netgi jie negalėjo numatyti visko. Šito negali niekas. Ir visgi kaskart, ryždamasis kokiam nors veiksmui, suvokiu mąstąs, kad būtent šito daryti neverta.“


 


Taigi, dilema, beveik kaip A. Sapkovskio apsakyme „Mažesnis blogis“. Viena vertus:


„Galbūt mūsų radinys yra bandymas taikyti iš principo naują kontakto metodą – sukurti būtybę-tarpininkę, humanoidą, kurio genotipe užkoduotos tam tikros esminės nehumanoidinės psichologijos charakteristikos?“


 


O kita vertus:


„Abu mintyse išvydo tokį pat paveikslą: trylika įdegusių, apsibraižiusių bombų linksmai klegėdamos laksto palei upeliukus ir laipioja po medžius įvairiuose Žemės kampeliuose, o čia, už dviejų žingsnių, trylika tų bombų detonatorių tyloje laukia savo valandos.“


 


Žodžiu, saugumiečiai, švelniai tariant, geras keturias dešimtis metų kone eina iš proto bandydami nuspėti, ką pakišo žmonijai Keliauninkai:


 


„…įmetė skruzdėlynan vabalą ir stropiai registruoja visus skruzdiškos psichologijos niuansus, visas jų socialinės organizacijos subtilybes. O skruzdės persigandusios, o skruzdės bruzda, pergyvena, už gimtąją krūvą pasirengusios galvas guldyt, ir nesuvokia, vargšelės, kad vabalas galiausiai nuslys nuo skruzdėlyno ir nupėdins savais keliais, niekam nepadaręs žalos… Įsivaizduoji, Makai? Jokios žalos! Nebruzdėkite, skruzdės! Viskas bus gerai… O jei čia ne „Vabalas skruzdėlyne“? O jei čia „Šeškas vištidėje“? Ar žinai, kas tai, Makai, – šeškas vištidėje?..“


 


 


Romano vertimas į lietuvių kalbą… Na, nežinau, labiausiai, gal, jam tiktų žodis „vidutiniškas“, t.y. gal nėra tiek blogas, jog kristų į akis, tačiau kita vertus ankstesnis V. Morkūno „Gyvenamos salos“ tikrai visa galva aukštesnio lygio – iš tų, kai skaitai ir mėgaujiesi stiliumi. Nors… Vėlgi tarp abiejų vertimų yra ir tam tikrų panašumų, tad nenustebčiau, jei Morkūnas kiek padėjo Domeikinei verčiant šį romaną…;)


 


Ir, pabaigai, įdomi rusų politologo Sergejaus Kurginiano (kuris, beje, sukūrė spektaklį pagal romaną „Gyvenama sala“) teorija, kuri, tiesą sakant, nekelia didelės nuostabos, žinant šių dienų Rusijos politines ir valstybines tendencijas. Anot minėto politologo sovietinis KGB (ir asmeniškai L. Berija, bei J. Andropovas) kaip tik, nusivylusi partinės biurokratijos bukumu, ir ėmėsi tokios, progresoriškos veiklos (kaip aprašytoji „Gyvenamoje saloje“), siekdama visuomenės transformacijos. Nors Berijos Persitvarkymas žlugo, Andropovui, visgi, pavyko į svarbiausius Politbiuro postus pasodinti savo žmones, kurie ir ėmė vykdyti sumanytą programą.


O ji numatė atsikratyti „nereikalingomis“ sovietinėmis respublikomis, kaip nereikalingu balastu, modernizuoti Rusiją, o jau tuomet – vėl jas prisijungti (vienas Perestroikos šūkių buvo „norėdami susijungti privalome iš pradžių atsiskirti“).


O ką, che, tuoj susilauksime minčių, jog sovietiniai „kankiniai“ Burokevičius, Jermalavičius ir kt. buvo… progresoriai.


Beje, prie to paties kiek apie Strugackius – žymaus lietuvių fantasto G. Beresnevičiaus liudijimu, abu broliai buvo „komunistai idealistai iki kaulų smegenų ir labai neigiamai žiūrėjo ir Baltijos valstybių atsiskyrimą nuo SSRS“.


 


P.S. Trečioji trilogijos apie Maksą Kamererį dalis – „Bangos gesina vėją“, reikia manyti, taip pat šiemet pasirodys lietuviškai.


 


 


 


„Vabalas skruzdėlyne“ ar „Šeškas vištidėje“?


 


Knygą aptarti galima čia



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas