Knygos

2005-02-01
 

Naujos knygos: 2005 m. sausis-vasaris

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:


 


Lietuviškos naujienos: erotiškieji „Puolę multiversumo angelai“


 


Kuo gi mus nudžiugino pirmieji du 2005-ųjų mėnesiai? Lietuviškai artimiausiu metu pamatysime šiame skyrelyje kiek anksčiau jau aprašytų L. Aliochino „Puolusių multiversumo angelų“ dvitomį. Tiesa, lietuviškieji abiejų knygų viršeliai, mano galva kiek savotiški ir, hm, gal ne itin atspindintys siužeto esmę… Palyginimui – rusiškas, ir lietuviškas viršeliai.


 


Kas dar? Na, S. Lukjanenko alternatyviosios istorijos dvitomis „Šalčio krantai“ ir „Prieš rytą“ jau senos naujienos, be to, apie jas galite pasiskaityti ČIA.


Prie senų, bet gerų naujienų priskirčiau ir Mike Resnicko „Pasveikusį našliadirbį“ – nebloga mano mėgiamo autoriaus nuotykinė fantastika. Toks lengvas, bet pakankamai įdomus kosminis vesternas.


Labai liūdna, kad lietuviškai teturime vos pirmą šio autoriaus trilogijos „Orakulė“ dalį (pirmoji – „Aiškiaregė“, išleista dar 1998-aisiais velionės „Dagono“ leidyklos). Ir, panašu, kad kitų dviejų artimiausiais metais lietuviškai nesulauksime.


 


Dar – kaip ir kalbėta interviu su „Eridano“ leidyklos meniniu redaktoriumi (interviu žr. čia),  pasirodė legendinio Peter S. Beagle romanas, kurio pavadinimas tiesa, iš „Smuklininko dainos“ („The Innkeepers Song“, 1993), transformavosi į „Burtininko mirtį“. Šiuo romanu, jei dar kas nežino, pradedama nauja „Eridano“ knygų serija „J. R.R. Tolkieno mokiniai“.


 


Derėtų nepamiršti ir alternatyviosios istorijos romano R. Harris „Fatherland“, kurio apžvalgą rasite čia. Įdomu, kad šį garsų romaną (pagal kurį sukurtas ne mažiau garsus to pat pavadinimo filmas) išleido ne, kaip derėtų laukti, „Eridanas“, o leidykla „Jotema“. Ką gi, išimčių pasitaiko.


 


 


„Neįmanomas paukštis“ – ateivių įsiveržimas pagal F. K. Diką


 


Dabar – apie rusiškas fantastikos naujienos, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį.


Pirmiausia – „Neįmanomas paukštis“ („The Impossible Bird“, 2002), amerikiečio Patricko O Leary romanas, parašytas pagal geriausias F. K. Diko ar šio Roberto A. Heinleino romano (Nemaloni Džonatano Hogo profesija“), taip pat tokių filmų kaip „Matrica“ ar „Tamsos miestas“, tradicijas. Romanas buvo nominuotas „Locus“ premijai (nors teužėmęs 19 vietą), 2004 m. gavo japonų „Seiun Awar“ premiją.


Apie ką knyga? Apie keistą ateivių įsiveržimą:


„Visi mūsų vaizdiniai apie įsiveržimą buvo pagrįsti žmogiškais stereotipais. Mes pasiruošėme sutikti priešą. Centurionai, barbarai, naciai – su bet kuo panašiu mes galėtume susitvarkyti. Mes laukėme mirties spindulių ir monstrų. Tačiau neturėjome supratimo, ką daryti, kai susidūrėme su kažkuo išties svetimu, – Klinderis išmetė cigaretę į varinę peleninę ir nedelsiant užsirūkė kitą. – Mes buvome nepasiruošę sutikti dievus.“


Beje, tardamas žodį „mes“, minėtas personažas bei kiti herojai puikiai žino, kad jau yra mirę… Mirę, tačiau, atrodo, tapę žaisliukais ateiviams, kurie „…neturi jokio noro mus perdaryti ar užkariauti. Tačiau jie dešimtmečiais kopijavo, dubliavo ir perrašinėjo mus. Ir štai prieš dešimt metų, 1990 metais, jie padarė stebuklą.“


Žodžiu, mirusieji nuo 1990-ųjų yra kažkokiu būdu „atgaminami“ pasaulyje, tik išoriškai primenančiame priešmirtinį. Pasaulyje, kuriame nėra badaujančių, senstančių ir kuriame nėra mirties, nes tai, atrodo, dalykas, kurio labiausiai nekenčia paslaptingieji įsiveržėliai. Vis dėlto, panašu, kad ateiviai nemirtingumą mirusiesiems dovanoja ne už „gražias akis“:


„– Mes jiems patinkame, – pasakė Šonas.


– Kodėl?


– Jiems patinka mūsų skonis.


Denielis pajuto pasibjaurėjimą.


– Jie mus ėda?


– Ne, – ištarė Šonas. – Jie tarsi mus ragauja.“


Ką gi, žmonės nebūtų žmonės, jei nepultų „šakotis“: „korektoriais“ pasivadinę nemirėliai imasi ieškoti būdų kaip į dirbtinį rojų atnešti taip ateivių nemėgstamą Giltinę.


Tiek apie romaną, kurio autorius dar žinomas ir kaip poetas, o duonai uždirba reklamos bizniu. O Leary nuo 1995-ųjų debiutavo ir kaip SF rašytojas, jo kūriniai ne kartą nominuoti prestižinėms fantastinės literatūros premijoms. Pats rašytojas taip prisimena savo kelią į SF (iš interviu žurnalui „Locus“ 1999): „Išleidus mano pirmąją knygą, aš pagaliau atradau fendomą ir buvau sukrėstas, galėdamas susipažinti su kitais tokiais pat keistuoliais, žvelgiančiais rimtai į šiuos SF-dalykus ir suprantančius, jog Filipas Dikas ne tik stukseno klavišais „kaifuodamas“, tačiau buvo nuostabus rašytojas.“


Kaip kartą išsitarė pats Leary – „Filipas Dikas – žmogus, kuris nieko nelaikė iš anksto įrodytu ir būtent šiuo metodu aš naudojuosi daugelyje savo knygų.“ Taigi, visiems mėgstantiems F. K. Diką ši knyga tikrai turėtų patikti. Beje, knygą vienoje geriausių pastarojo meto fantastikos serijų rusų k. – „Alternativa fantastiki“ išleido leidykla „Ast“.


 


„Koralina“ – vaikams įdomu, o tėveliams šiurpu


 


Kita „grand“ naujiena, manyčiau, tapo tai, jog rusiškai pagaliau išleista Neilo Gaimano  „Koralina“ (Coraline, 2002), 2003-iaisiais pelniusi „Bram Stoker Award“. Tiesa, knygelė, nepaisant įvairių leidėjų gudravimų (įdėtos net originalios iliustracijos, tačiau popieriaus kokybė tikrai nekokia) – mažutė ir plonutė, tačiau perskaityti ją tiesiog būtina. Kaip teigia pats autorius, „Koralina“ – baisi knyga keistoms mažoms mergaitėms (bet kurio amžiaus ir lyties)“, o dar kitur jis užsimena, jog „Šią istoriją, kaip sužinojau iš skaitytojų, vaikai skaito kaip puikius nuotykius, o va suaugusiems nuo jos naktimis sapnuojasi košmarai. Tai pati keisčiausia knyga, kurią aš parašiau, kurios rašymas užėmė labai daug laiko ir tai knyga, kuria labiausiai didžiuojuosi.“


Kur kas didesnę knygos apžvalgą (lietuviškai) rasite ČIA, o aš tenorėčiau pridurti, kad ją jau galima rasti „Dorado“ klubo bibliotekoje.


 


Storašonės Dž. Branerio „Zanzibaras“ ir Dž. Kraulio „Didelis, mažas“


 


„Milžinišku“ 5000 egz. tiražu Rusijoje ne per seniausiai išleistas ir žymusis Džono Branerio (John Brunner) romanas „Stand on Zanzibar“ (1968), 1969-aisiais pelnęs „Hugo“, 1970 m. „British SF Award“, o 1973-iaisiais prancūzų „Apollo“ premiją (kaip geriausias metų romanas išspausdintas prancūziškai). Neaišku, kaip šios knygos pavadinimas turėtų skambėti lietuviškai, rusai gi išleido pavadinimu „Vsem stojat na Zanzibare“.


Kaip ir daugelis „nekomercinių fantastinių“ knygų, ši leidyklos „Ast“ irgi išleista oranžinėje serijoje „Alternatyva: fantastika“. Tai dar viena knyga-plyta, kurią (rusiškam variante) sudaro net 768 puslapiai. Nenuostabu, kad 1968-aisiais, kai buvo parašyta, ši knyga buvo vadinama ilgiausiu SF romanu. Ir ne tik ilgiausiu – ryški, aštri „futurologinė“ antiutopija apie dūstančią nuo gyventojų pertekliaus planetą ilgiems metams tapo etalonu, anot kai kurių kritikų „aukščiausios klasės literatūrinei fantastikai“.


Žodžiu, tai klasika, kurią privalėtų turėti, hm, na, kad ir kiekviena rimta fantastikos biblioteka..:) (Beje, „Dorado“ klubo bibliotekoje šią knygą anglų k. turime, greitai turėsime ir rusiškai).


Lietuvių skaitytojams šis britų rašytojas nėra visai nežinomas: 1983-iaisiais „Zenito serijoje“ pasirodė niūrokas romanas „Visiškas užtemimas“, o 1998 m. toje pat serijoje buvo išleista knyga „Šachmatų miesto kvadratai“.


Džonas Braneris, beje, mirė 1995-aisiais, WorldCono Škotijos Glazgo mieste, metu.


 


Sausio viduryje rusiškai pasirodė ir „kita klasika“: leidykla „Eksmo“ išleido amerikiečio Džono Kraulio (John Crowley) romaną „Didelis, mažas“ (Little Big, 1981), 1982-aisiais laimėjusį „World Fantasy Award“, o 1983-iais „British SF Award“ bei nominuotą tokioms premijoms kaip „Hugo“ ar „Nebula“ ir kt. Tiesa, leidyklos „Bantam Spectra“ redaktoriai „nukirpo“ pusę romano pavadinimo (Didelis, mažas, arba fėjų Parlamentas).


Beje, nors knyga išleista ir kitos leidyklos, panašu, kad ji „Zanzibaro“ sesuo-dvynė: vėl 5100 egz., tiražas, o apimtis – 896 p. irgi turėtų atbaidyti baugesnius knygų mylėtojus.


Apie ką knyga? Kaip pastebėjo kritikas Igoris Proninas, Džonas Krauli, kaip rašytojas „stipresnis nei dauguma „rimtųjų“ autorių, gilesnis ir reikšmingesnis už juos, tačiau jei trumpai atpasakotume jo romanų turinius, išeitų, jog šie panašiausi į fantasy“. Taigi, tai fantasy. Tačiau ne tos, kalavijo ir burtų fantasy, o veikiau jau kažkur tarp, anot to paties Pronino „…Kerolio ir Tolkino“. Panašu ir į R. Bredberį: keistuolė šeima, gyvenanti keistame name „pastatytame iš namų, esančių kitų namų, pastatytų iš laiko, viduje“.


„Tai beveik anglakalbės fantastikos štampas – kaimo keistuoliai, gyvenantys toli nuo Miesto ir žinantys Paslaptį, – rašo I. Proninas. – Nereikia bijoti: Kraulis stipresnis už bet kokį štampą.“


O va čia rasite porą rusiškų šios puikios knygos apžvalgų:


minėto I. Pronino


ir


Ivano Jakšino 



 


Rinkinėliai, rinkiniai arba unikalusis japonų „Gordijaus mazgas“


 


Vertėtų atkreipti dėmesį ir į porą rinkinių. Pirmiausia – į pačioje 2004-ųjų pabaigoje pasirodžiusią antologiją „Naujosios legendos“, į kurią surinkti mistinės rusų fantastikos perlai. Autoriai – M. Semionova, K. Benediktovas, L. Kaganovas ir kt. Daugiau ar mažiau žinomų rašytojų kūriniai parinkti tikrai vykusiai  (na, gal išskyrus mano ne itin mėgstamo Choml van Zaičiko romano fragmentas ). Pats rinkinys, vieno žymiausių rusų fantastikos apžvalgininko V. Vladimirskio nuomone, geriausias, tarp išleistų 2004-aisiais.


 Tačiau, mano galva, kur kas unikalesnis yra „Gordijaus mazgas“, japonų mokslinės fantastikos rinkinys. Gal dar kas prisimenate sovietinius „Hokusajaus laikus“, išleistus „Drąsiųjų kelių“ serijoje? Ši antologija, manau, bus neprastesnė. Į ją pateko 12-ka populiariausių japonų fantastikos kūrinių – apsakymų ir apysakų, parašytų tarp 1961–2000 m. Be to, rasime ir gana padorią profesoriaus Keijo Takajuki Tacumi (kuris ir parinko kūrinius antologijai) įžangą apie SF žanrą Japonijoje. Visi apsakymai antologijoje išdėstyti chronologine tvarka, pagal parašymo datą, tad skaitytojui bus nesunku pačiam pamatyti, kaip vystėsi japoniškoji SF. Knygą išleido „Inostrankos“ leidykla, kuriai padėjo ir Japonijos Fondas Rusijoje.


Beje, žymusis rusų fantastas ir japonologas Arkadijus Strugackis dar 1985-aisiais neigiamai atsiliepė apie japonišką fantastiką, kuri, anot jo, pernelyg amerikietizuota. Vis dėlto net ir nuvalkiotas anglosaksiškos fantastikos idėjas Tekančios Saulės šalies kūrėjai pateikia „su japonišku kvapsniu“, pvz., dirbtinio intelekto idėja aprašoma net 2 rinkinio apsakymuose, tačiau japonų požiūris į tai visai kitoks nei Vakaruose.


Įdomiausi rinkinio kūriniai – kiberpankiškasis M. Ocharos „Nepriklausomybės diena Osakoje“ (teigiama, kad kūrinį parašęs autoriaus cyberpunk pradėjo rašyti tuo pat metu kaip ir „žanro tėvu“ vadinamas V. Gibsonas, tačiau japono kūriniai itin originalūs). Niūrusis S. Komacu „Gordijaus mazgas“ kažkuo primena žymųjį „Skambutį“, tačiau kur kas gilesnis, kupinas religinių-filosofinių, na ir SF (pasakojama apie „juodųjų skylių“ teoriją) idėjų.


 


Naujienas apžvelgė: Gedas



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas