Skaitiniai

2014-01-01
 

Nauji veidai: Vieno eksperimento istorija [2]

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas


[1] [2]


Brolis B eina gatve niūrus kaip audros debesis. Visos jo teorijos, logiški išvedžiojimai—šuniui ant uodegos. Jokūbai neieško skausmo sukėlėjo. Į katakombas atėjo tik vienas. Jokūbai medžioja brolį B. O ką veikia kiti?! Kuo ilgiau jie nepasirodo, tuo menkesnė tikimybė nuspėti jų veiksmus. Bet jis privalo tai padaryti. Jis turi surasti likusius Jokūbus. Tik tada galės grįžti į stotį. Jokūbai liko trys (“Kurių velnių mes jų tiek prigaminome?”). Ir dabar net sunku nuspėti, ar jie susirinks į šį miestą, ar išsisklaidys po pasaulį regzti pinklių brolijai.
Pro šalį praėjo žmogus. Visiškai neypatingas, ramiu lėtu žingsniu. Jis nė nepažvelgė į brolį B, bet šis krūptelėjo ir stvėrė už revolverio. Tačiau neištraukė jo iš kišenės, tik ilgai žiūrėjo įkandin nueinančiam žmogui.
“Mano nervai visai pakriko. Bet iš kur ta pavojaus nuojauta? Man atrodė, kad eina Jokūbas.”
Brolis B svarstė, gal Jokūbas pasidarė plastinę operaciją. Kiek padvejojęs šią galimybę atmetė: brolija viską kontroliuoja. Ir vis dėlto visada galima išsisukti…
“Kita vertus, aš negaliu iššaudyti pusės miesto, vadovaudamasis tik savo nuojauta.”
Vis dėlto tai bloga diena. Kažkokia grėsmė sklando ore. Brolis B pajuto savyje rūsio šaltį. Žvarbi mirties nuojauta.
Brolis B sustojo ties namo kampu. Toliau jis tiesiog negalėjo prisiversti eiti. Dabar jau žinojo, kodėl. Kažkas jo laukia. Jo telepatiniai centrai fiksavo laukimą, sumišusį su neapykanta ir grėsme. Ir visa tai sklido iš šito namo. Jis apėjo namą ir įsmuko į jo vidų pro žiojėjančią lango kiaurymę.


***


“Gero viskio bare” Kastis gėrė kavą iš mikroskopinio puodelio. Aplinkui spietėsi daug kartų matyti žmonės. Apskritai, Kasčiui atrodo, kad jo pažįstamų—pusė miesto.
– Nejauku čia pasidarė, – kreipėsi į Kastį vienas iš “pažįstamų”. – Jau nesinori kaip anksčiau parūkyti, pastovėti prie durų. Vakar prie “Vaivos” porą nuskynė. Vieną—tavo pažįstamas Evaldas. Vargšą išvežė su peiliu nugaroje, o kito tai net neatpažino: kažkas sušoko “hopaką” jam ant veido.
– Evaldas pasigėręs pakvaišta.
– Ką padarysi, tokia juodoji gyvenimo pusė.
– Na, tu ir pasakei! O kur baltoji?
– Baltoji būna tiktai karštligė.
Kastis išėjo į gatvę, toliau nuo tuščių kalbų. Eidamas pro “Vaivą”, prie durų pamatė policininką, gurkšnojantį kažką iš didelio balto puoduko.
– Kiek valandų? – paklausė jo Kastis.
Policininkas pastatė puoduką ant grindinio ir dirstelėjo į laikrodį:
– Keturios.


“Vienuolis! – Kastis buvo piktas. – Šūdas jis, o ne vienuolis. Mėšlas.” Ūmai apėmęs pykčio priepuolis netikėtai ir atslūgo. Liko tik gailestis. Jis žinojo, kas tas žmogus, kurio nepavyko atpažinti. “Vargšas Jokūbas.” Šią akimirką jis beveik nekentė brolio B. Jokūbų žudynės atrodė jam pernelyg žiaurios. “Ir kas jis toks, tas brolis B? – vis klausė savęs Kastis. – Juk neįmanoma atvirai žudyti žmonių ir likti nepastebėtam. O jis net nesislapsto.”
Kastis ėjo namo. Jis nežinojo, ką veiks grįžęs ir kodėl vidury dienos traukia namo. Tiesiog ėjo ir gromuliojo savo mintis. Ties senu namu Malūnų gatvėje stabtelėjo ir įlindo į griuvėsius. Jeigu kas nors paklaustų Kasčio, kodėl ten pasuko, jis tikrai negalėtų paaiškinti. Nebuvo jokio vidinio balso, jokios nuojautos, tiesiog kojos pačios nunešė jį tenai, į apleistą nama, kurio bedurių kambarių monotonija priminė Minotauro labirintą. Kastis ėjo iš vieno užversto šiukšlėmis ir nuolaužomis kambario į kitą, beveik tokį pat, po to—į trečią, vis gilyn ir gilyn, kol pamatė juos. Vos neužmynė šiukšlėse sukniubusio Jokūbo. Kraujo bala aplink jį apsivėlė dulkėmis ir nebeatrodė raudona, labiau priminė cemento skiedinį. Kiek toliau gulėjo brolis B, prispaustas ant jo užkritusios sijos. Rankoje jis gniaužė revolverį.
Kastis stovėjo apstulbęs, nežinodamas, ką daryti. Kosmosas atrodytų sausakimšas, palyginti su Kasčio galvos tuštumu. Jokia protinga mintis netoptelėjo, todėl jis tik stovėjo ir žiūrėjo priešais save.
– Padėk.
Sunkiai ištartas žodis privertė Kastį krūptelėti.
– Padėk man, – brolis B žiūrėjo tiesiai į Kastį.
Kastis nejudėjo.
– Ištrauk mane iš čia… – brolio B balse atsirado prašomoji gaidelė.
– Apsieisi.
– Tu negali palikti manęs čia.
– Galiu. Iškviesiu tau greitąją. Ir policiją.
– Jeigu tu tai padarysi, aš nusišausiu. Man tokio dėmesio nereikia.
Ir liūdnai pridūrė:
– Nenorėčiau čia mirti.
Kastis priėjo prie brolio B ir ištraukė revolverį iš jo nusilpusios rankos.
– Nenusišausi.
Tada nusisuko ir nuėjo atgal kambarių labirintais. Eidamas pagalvojo, kad kvailai padarė, pasiėmęs revolverį. Paliks ant jo savo pirštų atspaudų. Reikės kaip nors jo atsikratyti.
Išėjęs iš namo, Kastis prisėdo ant kažkokio iškyšulio ir užsirūkė. Nervingai patraukė kelis kartus, užspringo dūmais ir piktai nusviedė cigaretę, tarsi ji būtų visų nemalonumų kaltininkė. Truputį patrypčiojo prie įėjimo ir grįžo atgal į labirintą.
Netaręs nė žodžio susirado metalinį strypą, kilstelėjo siją ir ištraukė iš po jos brolį B. Šis nebuvo praradęs sąmonės, bet atrodė apgailėtinai. Ir vėl Kasčiui dingtelėjo mintis, kad brolis B gali neišgyventi.
– Ar galėsi paeiti? – paklausė Kastis jo.
– Taip. Jeigu tu man truputį padėsi.
– Gerai. Remkis man į petį. Beje, ką daryti su juo? – Kastis žvilgsniu parodė į Jokūbą.
– Paskambink tuo pačiu telefonu, – brolis B pakartojo telefoną, – ir pasakyk tą patį.
Kastis nuvedė brolį B iki namų, paguldė. Tada paskambino telefonu ir pasakė tą pačią frazę: “Tai brolis B. Atvažiuokite pasiimti Jokūbo.”
Nurodė, kur ir kuriame iš sugriuvusių kambarių guli lavonas. Pakabino ragelį. Dar pagalvojo, kad per pusmetį priprato prie aplink jį vykstančių nesąmonių ir beveik visai nustojo jaudintis, sielotis.
Kastis paskambino Simonai. Paprašė pagalbos—vėl reikia slaugyti tą netikėlį.
Jam bekalbant, pro šalį pravažiavo džipas tamsintais stiklais. Sustojo prie sugriuvusio namo. Iš džipo išlipo keturi vyrukai juodais drabužiais ir įėjo į vidų.
Kastis nežiūrėjo, kas bus toliau. Jis išėjo iš būdelės ir grįžo į savo dirbtuvę, kur tarp mirties ir gyvybės balansavo jo keistasis nuomininkas brolis B.


***


Ir vėl Kastis slaugė brolį B, nešiojo jam vaistus ir prižiūrėjo jį tarsi artimą žmogų. Šį sykį brolis B sveiko lėtai. Po pusantro mėnesio jis jau galėjo vaikščioti, tačiau pagijusiu jį buvo sunku vadinti.
Kastis sekiojo akimis savo nuomininką, o šis vaikščiojo kiek šlubčiodamas iš vieno kambario galo į kitą, su taure raudono skysčio ir pasakojo Kasčiui savo istoriją. Paprastai ramus, dabar jis jaudinosi, užsikirsdavo, kartais nutildavo, tarsi bandydamas prisiminti viską iki menkiausios smulkmenos.
– Mes buvome paskutiniai bernardinų vienuoliai šiame mieste. Apsaugoti vienuolyno sienų nuo pašalinių akių, visą savo laiką skyrėme tyrimams ir eksperimentams, kurių tikslas buvo tobulinti žmogų tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Mūsų vienuolynas tapo panašus į aisbergą: tik viršūnėlė kyšojo, o po žeme plytėjo puikios laboratorijos. Kaip tik čia išmokome pailginti žmogaus amžių… na, bent jau dešimteriopai. Tiesą sakant, dar nė vienas iš mūsų nemirė natūralia mirtimi, todėl tikslios ribos nustatyti nepavyko.
– Na, ir kokia gi nemirtingumo paslaptis?
– Tai nėra nemirtingumas tikrąja to žodžio prasme. Jeigu sija būtų sutraiškiusi mano kaukolę, aš būčiau miręs. Mes tik sugalvojome, kaip visiškai atnaujinti ląsteles, kaip tinkama mityba ir procedūromis neleisti organizmui senti. Na, rezultatą pats matai.
Brolis B perbraukė ranka savo veidą, nepalietęs rando, ženklinančio tą vietą, kur kadaise buvo skruostas, kurio pusę nuplėšė sija.
“Iš tiesų, – pagalvojo Kastis, – jis dusyk pasveiko be gydytojo pagalbos, nors ir buvo labai sunkiai sužeistas.”
– Vadinasi, tu gyveni jau antrą šimtmetį? – balsu paklausė Kastis. – Žiūrint į tave sunku tuo patikėti. Atrodai labai jaunas. Duočiau tau apie… keturiasdešimt metų. Ir viskas dėl tų arbatų?
– Ne visai, tačiau… Nori paragauti?
Brolis B dingo kitame kambaryje. Netrukus grįžo nešinas stiklinėmis, į kurias per pirštą nuo dugno buvo įpilta kažkokių spalvotų skysčių.
– Štai, pabandyk.
Kastis gurkštelėjo pirmos pakliuvusios žalsvos arbatos. Skonis buvo šlykštus. Kastis pajuto, kaip viskas, ką tą dieną valgė, kyla į viršų. Netaręs nė žodžio, išbėgo iš kambario. Grįžo pablyškęs. Burnoje vis dar juto šleikštulį. Pasiėmė iš baro raudonojo vyno butelį, atkimšo jį dantimis ir užsivertė. Pajuto, kaip pasitaisė sveikata, kartu grįžo ir nuotaika.
Brolis B sėdėjo supamajame krėsle ir žiūrėjo į Kastį. Atrodė susisielojęs. Kastis pamerkė jam ir pasakė:
– Brangusis broli B, man netinka nei tavo naujas pasaulis, nei tavo arbatos. Geriau jau aš gyvensiu, kiek man skirta, neatsisakęs nė vieno malonaus dalyko… Ir bala nematė to nemirtingumo.
– Tu nenori būti nemirtingas? – nusistebėjo brolis B.
– Ne, aš nenoriu gyventi amžinai. Amžinybė netaupo gyvenimo, nesupranta akimirkų. “Viešpatie, – pasakytų amžinasis, – nespėjau atsigauti nuo pirmo pasaulinio tvano, o jau priartėjo antrasis!”
– Vis juokauji…
Kastis gūžtelėjo pečiais ir nugėrė didelį gurkšnį vyno iš butelio, kurio taip ir nepaleido iš rankų. “Nejuokauju”, – pagalvojo.
– Kodėl jūs palikote vienuolyną? – paklausė Kastis, grįždamas prie nutraukto pasakojimo.
– Amžiaus pradžia šiame mieste buvo labai nerami. Nesunku buvo numatyti artėjančius įvykius. Pirmas pasaulinis karas, po to—antrasis… Tuo metu mūsų čia jau nebuvo. Mes apleidome vienuolyną, užpylėme, kai kur ir užmūrijome takus į buvusias laboratorijas. Sunaikinome visus pėdsakus. Vienuolynas liko tuščias, o mes įsteigėme dešimtis stočių įvairiuose pasaulio kampeliuose. Jose dirba protingi ir atsidavę žmonės. Visi jie priklauso Pasaulio gelbėjimo brolijai. Mes, pirmieji, esame steigėjai ir tarybos nariai.
– Kiek jūsų, pirmųjų?
– Buvo 26, o dabar liko 18.
– O tu sakei, kad niekas nemirė…
– Savo mirtimi—ne. Keturi žuvo įvairiose katastrofose. Trys buvo nužudyti. Dar vienas… nusižudė. Kiekvieno tokio žmogaus netektis—sunkus praradimas mūsų brolijai. Tada mes nusprendėme klonuoti Brolijos narius. Dabar bet kurio iš mūsų mirties atveju bus “išaugintas” lygiai toks pat žmogus. Jis ne tik atrodys taip pat, bet ir jo patirtis ir net prisiminimai bus tokie pat—jie įrašyti kompiuteryje ir mes juos nuolat papildome.
– Ir tavo prisiminimai sukišti į kompiuterį?
– Taip. Išskyrus pačius intymiausius.
Kasčiui pasirodė, kad brolis B paraudo.
– Ech tu, vienuoli! – nusijuokė Kastis. Jis pirmą kartą iš šio monstro išgirdo užuominą, kad ir šis gali neatsispirti pagundai. Kaip ir kiekvienas žmogus
Abu kurį laiką tylėjo. Kastis išsigando, kad brolis B daugiau nieko nepasakos, todėl uždavė pirmą į galvą šovusį klausimą:
– Kaip jums pavyksta nuo kitų nuslėpti savo ilgaamžiškumą?
– O, koks naivus klausimas. Savo dokumentus mes galime kaitalioti taip pat lengvai, kaip ir savo išorę. Mums tik reikia nuvažiuoti iš vienos stoties ir į kitą. Kitas miestas, kita valstybė. Mūsų niekas nepažįsta. Mūsų dokumentai visada tvarkingi. Aš pats laisvai kalbu 24 pasaulio kalbomis, dar 30 galiu susikalbėti. Aš galiu gyventi bet kur. Ir bet kada. Lieka tik vengti atsitiktinės mirties.
– O kaip gi tavo klonuoti antrininkai?
– Va čia ir yra bėda. Žmogui būdinga laikyti save vieninteliu nepakartojamu egzemplioriumi. Ir aš manau, kad mano antrininkas bus toks pat… bet ne aš.
Kasčiui tokių problemų nekildavo. Jis visada žinojo, kad jis yra jis ir niekas kitas. Todėl neturėjo ką atsakyti broliui B, tik užsivertęs butelį vėl gurkštelėjo. Visiškoje tyloje “gurkt” buvo labai garsus.
Brolis B tęsė, tarsi pats sau kalbėdamas:
– Netrukus aš turėsiu galimybę tai sužinoti. Pamatysiu brolio A antrininką. Brolis A buvo geriausias mano draugas. Tu manai, kad aš žudikas, negailestingas monstras, persekiojantis žmones. Tačiau Jokūbas, kurį aš medžioju, nužudė brolį A… Čia, tavo dirbtuvėje.
– Iš… iš kur… tu tai žinai? – Kastis užspringo vynu.
– Man pats Jokūbas sakė. Tai jis užmušė ir išsinešė brolį A.
– Tai gal tu man gali paaiškinti, ką reiškia šis raštelis?
Kastis ištraukė iš stalčiaus gabalėlį popieriaus ir padavė jį broliui B.
Brolis B, pažvelgęs į raštelį, išblyško.
– “Mirusieji laidoja savo mirusiuosius”. Ką tai reiškia? – dar kartą paklausė Kastis.
– Nežinau. Man reikia pagalvoti.
Brolis B įsidėjo raštelį į kišenę. Kastis neprieštaravo. Jam jis nebuvo reikalingas.


***


“Reikia laikytis atokiau nuo brolio B. Jis turi puikią nuojautą. Tąsyk, kai praėjau pro pat jį, maniau, kad jis mane užmuš. Esu tikras, kad jis jau siekė ginklo, tačiau suabejojo, ar tai tikrai aš. Nereikia erzinti tigro. Nuo šiol seksiu jį iš tolo. Gal taip surasiu paskutinį Jokūbą.”
Žmogus neįsimenamu veidu sustojo priešais stiklinę vitriną ir pažvelgė į savo atvaizdą. Perbraukė ranka sau per skruostą, tarsi norėdamas įsitikinti, kad veidas tikrai jo.
“Labai rizikinga būti čia šiuo metu ir dar sekioti brolį B. Mane gelbsti tik tai, kad Brolija nežino, ar aš tikrai esu čia. Juk jiems nieko nereiškia numesti porą bombelių ant šio mažo miesto, inscenizuoti katastrofą, paaukoti jį dėl “didelio tikslo”.”
Apniukęs dangus išspaudė pirmus didelius lietaus lašus. Du lašai užkrito ant atvaizdo vitrinoje, ir žmogui pasirodė, kad jo atvaizdas pravirko. Bet ar tai jo atvaizdas? Pasijutęs nejaukiai, žmogus atsitraukė nuo vitrinos ir nuėjo gatve.
“Ne, negaliu priprasti prie šito veido. Jis toks neišraiškingas. Dievaži, daktaras puikiai atliko užduotį. Net aš pats negaliu prisiminti savo dabartinių bruožų… O tie broliai iš stoties nė nežino, kad juodas jų eksperimentas beveik pavyko. Mes visi susirinkome čia…”


***


Brolis B beveik pasveiko, judėjo lengvai ir atrodė stiprus kaip anksčiau, tik keliose vietose liko užsitraukę randai. Tačiau jo elgesys stipriai pakito. Tai jau nebuvo šaltas pasipūtęs monstras, Jokūbų naikinimo mašina. Vis dažniau Kastis rasdavo jį supamojoje kėdėje svajingai besišypsantį, žiūrintį ne į gatvę, o į žaliuojančius parko medžius arba debesuotą dangų. Sykį, pažvelgęs į tuščias savo kambario sienas, jis pasakė Kasčiui:
– Žinai, nešk atgal tuos savo paveikslus. Man jie pradėjo patikti.
Pats sukabino juos ant sienų ir, visus atidžiai apžiūrėjęs, patenkintas kažką sumurmėjo.
Į tai Kastis reagavo savaip:
– Atrodo, ta sija gerokai sutrenkė tavo smegenis—tapai šiuolaikinio meno gerbėju.
Brolis B geraširdiškai nusijuokė, patapšnojo Kasčiui per petį:
– Išvažiuodamas juos nusipirksiu. Jie primins man tave ir šiuos namus.
– Broli B, – tarė Kastis, – kodėl tu man visa tai pasakoji? Tu vengi viešumos, jūsų darbai įslaptinti, o tu man pasakoji apie juos. Ar nebijai, kad aš kam nors išpasakosiu ar paskelbsiu spaudoje apie jūsų daromus eksperimentus?
– Ne, nebijau, – ramiai atsiliepė brolis B ir atsistojo priešais Kastį. – Tu man patinki, aš pripratau prie tavęs. Tačiau tavo žodžiai nieko nereiškia. Tu gali tvirtai žinoti, kad rytoj ateis pasaulio pabaiga, bet tavęs niekas neklausys. Jeigu visiems atsibosi, tave uždarys į beprotnamį. Tai, ką aš tau pasakojau, atrodys kaip pasaka. Tu juk neturi nė vieno įrodymo. Jeigu kas manęs paklaus, pasakysiu, kad pirmą kartą visa tai girdžiu. O ta istorija pernelyg jau neįtikima.
Ir  dar kartą, tarsi Kastis juo abejotų, patikino:
– Tu nieko, visiškai nieko negali pakeisti. Aš galiu tau pasakoti, ką tik noriu.


***


Į savo gyvenimą Užupyje brolis B dabar žiūrėjo kaip į nuostabias atostogas. Ir visai nenorėjo grįžti į stotį. Tik pagalvodamas apie Jokūbus, apsiniaukdavo. Kai nematydavo Kastis, išsitraukdavo iš kišenės raštelį, žiūrėdavo į jį taip, tarsi žvilgsniu norėdamas pakeisti tekstą, atsidusdavo ir vėl slėpdavo raštelį kišenėje, murmėdamas:
– Jokūbai, tu neteisus, mes nemirėm.
Jis tapo draugiškas Kasčiui ir malonus Simonai, dažnai leisdavo vakarus su jais. Brolis B bandė sudominti Kastį pasakojimais apie stebuklingą žolių galią, tačiau šis snaudė supamojoje kėdėje ir visai neatidžiai jo klausė. Tarsi iš toli jį pasiekė brolio B balsas:
– Visos žolės kam nors naudojamos, tik jas reikia pažinti…
Kasčiui visos žolės buvo vienodos. Tiesiog žalia akyse. Tik dilgėlės jam buvo kitokios. Nuo pat vaikystės. Dilgėlės auga ten, kur būta žmonių. Ypač gerai želia prie senų apleistų išviečių ir palei tvoras, kur šlapinasi girtuokliai ar šiaip nerūpestingi praeiviai.
Aha, štai ir brolis B kalba apie dilgėles.
– Dilgėlių nuoviras tinka galvai trinkti. Plaukai tampa vešlūs, išnyksta pleiskanos.
Pleiskanų Kastis ir taip neturi, plaukais nesiskundžia, todėl šias žinias paprasčiausiai pramiegojo.
Kitą dieną brolis B užplikė Kasčiui ugniažolių nuoviro—kad tas išsigydytų dažų išėstas rankas. Negyjančios žaizdos po kelių dienų užsitraukė, o po dviejų savaičių neliko nė žymės, kad jų ten kadaise būta.
– Jėga tos tavo žolės! – apsidžiaugė Kastis.
Vieną dieną jis pats grįžo namo nešinas puokšte ugniažolių. Išsivirė dubenį žaliojo skysčio ir, supylęs į vonią, atsigulė. Ten jį ir rado parėjęs brolis B. Jis ištraukė besispyriojantį Kastį iš vonios.
– Dar kiek paplaukiotum savo eliksyre ir gautum galą. Tokių, kaip tu, geriau visai prie žolių neprileisti.
Nuo tos dienos jis daugiau nieko nepasakojo apie žoles, tik sykį, iš pasivaikščiojimo prie Vilnelės parsinešė dilgėlių, pienių, balandų ir dar kažkokių piktžolių. Iš jų ir išvirė sriubą. Pavaišino Kastį ir Simoną. Ir dabar visi trys tingiai knebinėjo šaukštais tą makalą ir žiūrėjo (beje, visai neatidžiai) mažą televizorių. Jame kažkokia išsipusčiusi ponia dėstė aplinkiniams savo niekam neįdomią nuomonę.
– Kvailos tos moterys, – pasakė Kastis. – Matyt, tokia jau jų prigimtis.
– Vyrai irgi kvaili, – atsiliepė Simona. – Ir kiaulės.
Simona pažvelgė į televizorių ir pridūrė:
– Visos žmonijos vaizdas yra nemalonus ir nefotogeniškas… Broli B, tavo stotys blogai dirba.
Kastis nusijuokė tiesiai į sriubą.


***


Durys prasivėrė, ir į kavinukę įėjo kažkoks žmogus. Visiškai neypatingas, na, nebent keistumu laikytume blankius bruožus. Žodžiu, vidutinis statistinis vienetas: neįsimenamas buvo jo veidas, kostiumas ir visa elgsena. Permetęs akimis kavinukės lankytojus, jis išskyrė iš jų vienišių, sėdintį prie kampinio stalelio. Blankių bruožų žmogus atsisėdo kiek atokiau, užsisakė kavos, degtinės, sumuštinį ir įniko valgyti, kartais nužvelgdamas išsirinktąjį. Šiam tokie žvilgsniai nepatiko, jis paskubomis baigė valgyti ir atsistojo, ketindamas išeiti. Tačiau duris pasiekti jis galėjo tik praėjęs pro stebėtojo stalą. Stebėtojas nepraleido progos tyliai pasilabinti:
– Gera diena, Jokūbai.
Vienišius sustingo, tačiau stengėsi neišsiduoti, kad nustebo. Kiek pasuko galvą į neįsimenamojo pusę:
– Mes pažįstami?
– Mes turime bendrų prisiminimų.
– Štai kaip…
Jokūbas prisėdo šalia. Pažvelgė į pašnekovą tarsi laukdamas pokalbio tęsinio. Tačiau pokalbis nesimezgė.
Jokūbas pirmas neištvėrė:
– Sakyk atvirai, kas tu esi: draugas ar priešas?
– Aš esu tu.
Stojo ilga tyla, kurios metu Jokūbas galvojo ir darėsi vis liūdnesnis, liūdnesnis.
– Jie mus klonavo.
– Aš tai supratau. Tačiau maniau, kad mes turime būti panašūs vienas į kitą.
– Taip ir buvo. Tačiau aš pasidariau plastinę operaciją.
– Bet juk broliai kontroliuoja visus punktus!
– Aš radau tokį, kurio nekontroliuoja. Jų silpna vieta yra aklas pasitikėjimas savo galybe.
Virš stalelio vėl pakibo slogi tyla. Kiekvienas paskendo savo mintyse, anaiptol ne džiugiose. Pagaliau vėl prakalbo Jokūbas:
– Aš nereikalauju įrodymų. Žinau, kad tu man sakai tiesą. Ir vis dėlto aš menkai jaučiu mūsų tapatumą. Gal tai dėl skirtingos išorės. Man lengviau apie tave galvoti, kaip apie brolį. Kuo tu vardu?
– Jokūbas. Aš pripratau prie savo vardo ir nenoriu keisti jo kartu su veidu.
– Ką gi, – Jokūbas gūžtelėjo pečiais—esą jam vis vien, kaip pasivadins jo naujasis “aš”. – Bet dėl patogumo siūlau prisidurti prie vardo skaičių. Aš esu panašus į originalą, todėl būsiu pirmasis. Tu—antrasis. Visis kiti mūsų rasti Jokūbai irgi bus iš eilės numeruojami. Sutinki?
– Nors ir dešimtasis, – sutiko Jokūbas, – man jokio skirtumo. O dėl kitų Jokūbų, tai turiu tave nuvilti—jie mirę.
– Kaip?
– Ogi taip! Leisk paklausti, ką tu pats ketini daryti artimiausiu metu.
– Aš? – Jokūbas pirmasis sutriko. – Aš nežinau. Iš pradžių norėjau surasti skausmo siųstuvą. Tačiau susilaikiau: tai brolių pasala. Vėliau kilo mintis susekti tuos, kurie spendžia man spąstus, ir juos likviduoti.
– Ir ta mintis tau pasirodė priimtiniausia?
– Kol kas taip.
– Kvailys.



– Taigi, mano mielas broli, – tęsė Jokūbas antrasis, – Bernardinų katakombose nebuvo jokių laboratorijų. Visa tai – tik legenda, įdėta į mūsų karščiuojančias galvas. Ir mūsų stebuklingas pabėgimas tėra suplanuoto eksperimento dalis.
– O brolis B tai žino?
– Nemanau. Ir brolis A, ir brolis B yra tik akli įrankiai, kurių veiklą reguliuoja stotys. Jie irgi yra to paties eksperimento žiurkės ir legendos dalis. Viskas labai paprasta: mes bėgame, jie gaudo. Mes žinome, kur bėgti, jie žino, kur mūsų ieškoti. Visa tai taip akivaizdu, kaip skausmas tavo galvoje. Beje, nustok ryti tas piliules, nuo jų greičiau kojas pakratysi.
Jokūbo pirmojo ranka su tabletėmis sustingo pusiaukelėje. Jis dėbtelėjo į savo antrininką ir nepatikliai paklausė:
– Tau pavyko atsikratyti skausmo? Kaip?
– Labai paprastai. Tu, kaip ir aš, žinai, kad skausmą sukelia aparatas, įkištas į mūsų smegenis. Išimti jį gali tik specialiai parengti žmonės specialia technika. Ten manęs, be abejo, lauktų “draugai” iš stoties. Aš padariau paprasčiau: užsisakiau plokšteles iš bangoms nepralaidaus metalo.
Jis išsiėmė iš kišenės įrengimą, panašų į nedideles ausines. Parodė Jokūbui pirmajam.
– Štai, užsidėk jas.
Šis pakluso, užsidėjo, pasukiojo. Jo veidas nušvito palaima.
– Išties praeina. Gal galime jomis dalytis, kol aš sau tokias pasidarysiu?
– Pasiimk jas. Turiu atsargines.
– Žinai, aš maniau, kad klonuoti žmonės yra tiksli vienas kito kopija. O su tavimi kalbu kaip su vyresniuoju broliu. Kodėl taip yra?
– Mes tokie pat buvome kol gyvenome vienoje vietoje. Aplinkybės keičia žmones. Kai mus išskirstė po skirtingas stotis, mūsų gyvenimai pasidarė nebevienodi, nebe po vienodai gaudavome ir informacijos. Visi mes pasikeitėme. Visi Jokūbai tapo skirtingi, tik kažkuo truputį panašūs… Taip pasikeičia broliai dvyniai, auginami skirtingose sąlygose: prigimtis lyg ir panaši, tačiau kažkas vis dėlto kitaip… Na, nesvarbu. Mes dabar kalbame ne apie tai.


***


Vasarą saulė taip įkaitina miestą, kad jame esantys žmonės pasijunta patekę į orkaitę. Jie glemba nuo karščio ir skuba į menkiausią pavėsį, tačiau net karštis neišgydo jų nuo įpročio gerti kavą. Tie patys žmonės būriuojasi palei kavinių sienas ir rezga savo būties filosofijas. Kastis irgi mielai slepiasi nuo karščio Pilies gatvės rūsiuose, kur sienos skleidžia drėgmę ir pelėsių tvaiką, kur prasta ventiliacija, bet vėsu, kur rasta XV a. grindinio, kuris tiek metų buvo palaidotas po “kultūriniu” visokių atliekų, šiukšlių ir mėšlo sluoksniu. Iš ryto čia nedaug žmonių, tad galima neskubant gurkšnoti kokteilį. Nesinori vėl lipti į gatvę, į jos karštį, jos beprasmybę.
Tačiau laikas eiti, susirasti Simoną ir pasveikinti ją su gimtadieniu. Kastis kišenėje turi gražią žalvarinę apyrankę. Simonai tokios patinka. Kastis pasiryžta ir išeina į gatvę.
Brolis B taip pat ėjo gatve, galvodamas, ką padovanoti Simonai. Pamatė senyvą moterį, parduodančią rožes. Pamąstęs išrinko geltonas—prasiskleidusias, labai vasariškas. Jis paėmė iš senutės gėles ir tuojau pat susibadė rankas.
– Močiute, – paklausė brolis B, – kada rožės bus be spyglių?
– Kai bus vienas ganytojas ir viena avis.



Kastis ir brolis B susitiko prie Rotušės, sulaukė Simonos ir patraukė Senamiesčio gatvelėmis, pakeliui valgydami ir gerdami viską, ko tik įsigeidę. Oras buvo puikus, todėl nesinorėjo užsibūti vienoje vietoje—traukė eiti, pliaukšti linksmas ir nuostabias istorijas, džiaugtis gyvenimu… Lyg pirmą ar paskutinį kartą.
– Broli B! – kažkas pašaukė iš už nugaros, ir visi atsisuko.
Priešais juos stovėjo Jokūbas, atkišęs tuščias rankas.
Brolis B nusisuko ir žengė kelis žingsnius į šalį. Bet Jokūbas pribėgo prie jo ir, nutvėręs už rankovės, privertė atsigrįžti.
– Aš tau noriu viską paaiškinti! – greitakalbe bėrė Jokūbas. – Nebuvo jokių laboratorijų Bernardinų katakombose, nebuvo jokios mūsų išdavystės. Tai tik eksperimentas, kuriame dalyvauji ir tu, kaip biorobotas.
Brolio B veidą iškreipė skausmas. Jokūbas ketino dar kažką pasakyti, bet užsikirto, pamatęs į save nukreiptą revolverį.
Brolis B nusitaikė Jokūbui tiesiai į tarpuakį. Jokūbas sustingo. Kastis ir Simona taip pat nejuto savo kūnų, tik Kastis tyliai, lyg iškvėpdamas orą, sušnabždėjo:
– Ne, broli B, ne, nereikia…
Tą akimirką nieko neįvyko. Brolis B vis taip pat ramiai taikėsi Jokūbui į tarpuakį, o šis stovėjo sustingęs, tik kraujas tvinksėjo jo smilkiniuose, skaičiuodamas širdies dūžius. Pamažu stingulys praėjo, ir Jokūbas sušukęs puolė brolį B. Sugriebė jo gerklę ir spaudė, spaudė su visu pykčiu ir nuoskauda, kol atsipeikėjęs pamatė pamėlusį brolio B veidą, stiklines negyvėlio akis. Jokūbas nustėręs žiūrėjo į savo rankas ir traukėsi atatupstas, už kažko užkliuvo ir pažvelgęs pamatė iškritusį brolio B revolverį. Ūmai stvėrė jį ir, pridėjęs sau prie smilkinio, nuspaudė gaiduką.



– Simona, – atgavęs žadą, Kastis kreipėsi į šalia stovinčią merginą, kuri per visą tą laiką neištarė nė žodžio, tik žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis. Kaip stabo ištikta ar bent jau mintimis pabėgusi iš šios vietos.
– Simona, – pakartojo Kastis, – juk jis nesigynė. Matei, jis neiššovė ir nesigynė…
Kastis buvo taip smarkiai sukrėstas, kad ne iš karto suvokė, ką kalba Simona.
– Ką darysime su lavonais? – dar kartą pakartojo Simona ir aplaižė sukepusias lūpas. Jos kūnas tirtėjo, kvapą gniaužė ledinis šaltis, nors saulė tebesvilino.
– Ką darysime? – Kastis susimąstė. – Na…
– Paskambink tuo pačiu telefonu. Tegul mirusieji patys laidoja savo mirusiuosius, – balsas už Kasčio nugaros buvo tylus, tačiau iš netikėtumo Kastis pašoko. Jis nė nepastebėjo, kaip šalia atsirado tas žmogus. Pirmąkart matomas žmogus.
– Kas tu?
– Aš? Aš esu Jokūbas. Tik ką jūsų akivaizdoje nusišoviau.
Tai pasakęs, žmogus apsisuko ir nuėjo gatve, o Kastis lydėjo jį akimis tol, kol šis dingo už posūkio.


***


Kastis sėdėjo vienas kambaryje ir žiūrėjo pro langą į monotonišką rudens lietų, skalaujantį skvero medžius. Rudenį vienatvės jausmas ypač sustiprėja, ir Kastis rimtai svarstė, kaip pasiūlyti Simonai pas jį apsigyventi… Ar ji sutiktų? Jis nežinojo, dvejojo, ir tas netikrumo jausmas vertė atidėlioti norimą pokalbį.
Į duris pabeldė. Galvodamas apie Simoną, Kastis atidarė duris. Už durų stovėjo brolis B. Kasčio širdis džiaugsmingai suspurdo. Akimirką jam atrodė, kad įvyko klaida, ir brolis B nemirė. Štai jis stovi priešais jį, tuoj nusišypsos ir…
Tačiau šypsenos brolio B veide nebuvo. Kaip ir rando, kurį paliko sija. Nebuvo ir to mąslaus liūdnumo, atsiradusio po ligos… Priešais jį stovėjo brolis B—toks, kokį jį Kastis pamatė pirmą kartą: dailus žmogus blyškiu veidu.
Šypsena Kasčio veide išnyko. Jis suprato, kas stovi priešais jį.
– Jūs nuomojate kambarį? – paklausė naujasis brolis B, ir Kasčiui pasirodė, kad kaip tik taip į jį pirmą kartą kreipėsi jo draugas brolis B. Kasčiui pasidarė nemalonu, tarsi šis nepažįstamas žmogus pasikėsino į jo prisiminimus.
– Ne, – atsakė jam Kastis. – Ne. Jūs suklydote. Aš nenuomoju kambario.
Ir uždarė duris. Pro langą matė, kaip brolio B kopija perėjo skverą ir nuėjo gatve žemyn. Daugiau nebuvo į ką žiūrėti, tik į lietų už lango, prausiantį tuščius šaligatvius. Bet Kastis dar ilgai stovėjo prie lango, nieko negalvojo, tik žiūrėjo į lietų ir liūdėjo.



Lyja ir lyja. Antra para. Kasčiui patinka eiti miestu lyjant lietui, kai žmonės slepiasi po skėčiais ir tarsi išnyksta. Miestas tuštėja. Kastis žingsniuoja įsisupęs į pilkas lietaus drobes.
Ir gal kažkur, taip pat pliaupiant lietui, dabar eina paskutinis Jokūbas—vienintelis, kuris dar gali ką nors pakeisti.


Vilnius 1999


Atgal…
Išsakykite savo nuomonę forume…



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0