Skaitiniai

2004-04-20
 

Nauji veidai: Vieno eksperimento istorija [1]

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

[1] [2]


Benas Kaukė


Vieno eksperimento istorija


Neieškokit gilios prasmės – jos čia nėra.


Ketindamas užsukti į kavinę Senamiestyje, Kastis leidosi Užupio gatve link tilto per Vilnelę, kurios drėgmė, sumišusi su žiemos vakaro oru, vertė gūžtis ir stipriau suptis į ilgą paltą. Kastis jau antrus metus gyveno dirbtuvėje, kurios penki langai žvelgė į žibalo bokštą, nuo praėjusio šimtmečio pabaigos stovintį trikampiame skvere pačioje Užupio širdyje. Jis mėgo vaikščioti vakarais tuščiu miestu, kai neapšviestose gatvėse atsitiktiniai vėlyvi praeiviai išgąstingai dairosi vienas į kitą ir nejučia paspartina žingsnį, stengdamiesi išvengti neįvardyto blogio, kuris tokiu metu, atrodo, tyko kiekvienoje tarpuvartėje. Vaikinas pasiekė gatvės galą, kiek stabtelėjo, praleisdamas greitai važiuojantį automobilį, ir jau buvo besukąs į Malūnų gatvę, kai pamatė, kaip tas dviem ratais užvažiavo ant šaligatvio, parbloškė kažkokį vyrą ir visu greičiu nurūko.
Pirmas Kasčio noras buvo tęsti pasivaikščiojimą, tarsi nieko nė nebūtų nutikę. Jis jau paėjėjo penketą žingsnių į šalį, bet sustojo, apsisuko, ir, iš anksto smerkdamas save už minkštaširdiškumą, nuėjo pasižiūrėti, kas nutiko tam žmogui. Šis jau kėlėsi nuo žemės, bet suaimanavo ir vėl atsisėdo, atsirėmė nugara į sieną.
– Ar tave sužeidė? – paklausė Kastis.
Žmogus žiūrėjo į Kastį, netardamas nė žodžio. Šis nežinojo, ką daryti: eit? neit? o gal žmogų ištiko šokas? Būtų pernelyg ciniška palikti jį likimo valiai.
– Aš iškviesiu greitąją, – pasakė Kastis ir pasisuko eiti.
– Ne.
Nepažįstamojo balsas buvo tylus, bet kategoriškas.
– Ne, nereikia. Gal… galėčiau kur nors nusiprausti?
Noras visai suprantamas: brangūs to žmogaus drabužiai atrodė nekaip, rankos ir veidas – murzini ir, regis, sukruvinti. Bet Kastis visai nenorėjo painiotis į kokią nors istoriją. Jis dar kartą atidžiai nužvelgė nepažįstamąjį. Nevietinis. Bent jau niekada anksčiau nebuvo jo matęs. Nesenas. Veidas be raukšlių, rankos tvirtos ir lygios. Ne jaunuolis. Subrendusio vyro bruožai ir figūra. Tik veidas keistas: kieta lūpų linija ir begalinis nuovargis akyse. O gal tai skausmas taip pakeitė veido išraišką?
Jųdviejų akys susitiko. Kastis padvejojęs vis dėlto pasiūlė:
– Gali užeiti pas mane. Gyvenu čia netoliese.
– Ačiū, – burbtelėjo nukentėjęs. –  Padėk man atsikelti.
Žmogus atsirėmė į Kasčio petį, ir jie lėtai pradėjo kilti gatve į viršų.
– Čia visi važinėja kaip nori, be jokios tvarkos, – pasakė Kastis, norėdamas nutraukti ausis užgulusią tylą.
Vyras nieko neatsakė. Jis nesiskundė, nesipiktino tuo, kas įvyko, tiesiog ėjo tylėdamas ten, kur vedė jį Kastis: balažin ką jis galvojo.
Įėjęs į dirbtuvę, apsidairė, be jokio susidomėjimo apžvelgė visur pakampėmis sustatytus Kasčio paveikslus ir nuėjo į galinį kambarį. Ten pabandė apžiūrėti žaizdas. Nepatenkintas palingavo galva ir, regis, tik dabar pastebėjęs šalia stovintį šeimininką, paklausė:
– Ar turi jodo ir tvarsčių?
– Ne. Bet šalia yra vaistinė. Galiu nupirkti.
– Taip, prašom nupirkti, – pro dantis iškošė nepažįstamasis. Tai nebuvo panašu į prašymą. Tai skambėjo kaip įsakymas.
Kastis visai nenorėjo eiti į vaistinę, bet žodis ištartas – nesugrąžinsi.
“Aš šiandien keistai geras, – mąstė Kastis, eidamas vaistinės link. – Ir labai išsiblaškęs.  Reikia apgalvoti kiekvieną žodį. Kurių velnių aš jam pasiūliau savo pagalbą? Jis atrodo nemalonus tipas. Tikiuosi, šitas “draugas” nesugalvos pas mane nakvoti.”
Vaistininkė jau vėrė langines, tačiau tvarsčių ir jodo pardavė. Kastis be jokio džiaugsmo patraukė atgal.
Grįžusį namo Kastį pasitiko nyki tyla. Joks garsas neatklydo iš galinio kambario. Kasčiui dingtelėjo, kad svečias jo nesulaukė ir išėjo. Tačiau kambaryje, kuriame buvo likęs nukentėjęs, jo laukė nemaloni staigmena.
– Olialia, – ištarė Kastis, vos neįmynęs į kraujo balą, telkšančią jam po kojomis. – Blogiau ir būti negalėtų, na, nebent pats tysočiau čia kiauru smilkiniu. Ką dabar daryti?
Visos mintys netikėtai kažkur išdulkėjo, galva liko tuštut tuštutėlė. Pajutęs silpnumą, Kastis išėjo į kitą kambarį ir atsisėdo ant kėdės. Pajuto, kad vakarienė lipa lauk iš skrandžio. Kastis kelis kartus giliai įkvėpė, pasijuto kiek geriau, ir pabandė įvertinti savo padėtį.
Be jokios abejonės: įnamis buvo negyvas. Tysojo kniūbsčias ant grindų, šalia gulėjo nusikaltimo įrankis – kirvis, kuriuo Kastis kapodavo malkas.
“Ką daryti? – be perstojo klausė savęs Kastis. – Reikia naktį išnešti lavoną ir kirvį, nes vargu ar man pavyks policijai įrodyti, jog ne aš tai padariau.”
Kastis nelabai nutuokė, kaip naikinami pirštų atspaudai. Tad, skuduru ilgai trynė kirvį, paskui viską sumetė į polietileno maišą ir nuėjo prie Vilnelės. Atsivėdėjęs metė jį į vandenį. Pataikė į ten jau esančią šiukšlių krūvą. Brūkštelėjo rankomis į kelnes ir pasuko palei upę ieškoti vietos lavonui paslėpti.
Nežinia kiek laiko jis taip klaidžiojo, bet grįžęs lavono neberado – jis dingo be pėdsakų. Kastis pajuto palengvėjimą. Jam nereikės tampyti lavono, nereikės jo slėpti. Vaikinas nežinojo, kas tai padarė, bet viena buvo aišku: ne policija. Policija neišeitų, būtinai sulauktų šeimininko. Taigi…
– Taigi, – tarė sau Kastis, – reikėtų išgerti. Nervai mano pernelyg įtempti. Kokie čia vaikščiojimai po svetimą dirbtuvę, tarsi aš jos nė nebūčiau rakinęs?.. Reikėtų įsigyti šunį—gal jis sustabdytų neprašytus svečius.
Taip nusprendęs, Kastis patraukė indaujos link: ten tarp stiklainių su dažais ir pigmentais buvo paslėptas pusbutelis degtinės. Čia, ant indaujos, gulėjo raštelis. Iš pradžių Kastis nusprendė, kad parašyta nelietuviškai. Bet įsižiūrėjęs perskaitė:





Keistas tekstas. Bet dar keistesnė rašysena. Nepažįstamas kaligrafas rašė taip, kaip buvo rašomos senos bažnytinės knygos.


***


Klaikiai skauda galvą. Jokūbas vaikšto iš kampo į kampą, susiėmęs rankomis galvą ir grieždamas dantimis. Skausmas pulsuoja jo galvoje, tvenkiasi ties smilkiniais didžiuliais skausmo ežerais. Jokūbas sudirgęs, jis nekenčia šio kreivo kambario, kurio grindys nuožulnios, o senos lubos, regis, tuoj nukris ant galvos. Nekenčia to vaizdo pro langą, kur žmogeliai zuja pirmyn atgal Pilies gatve, o įkyri “Fuji” reklama šviečia tiesiai į akis.
Jokūbas žino savo skausmo priežastį, jo šaltinį. ”Aš sunaikinsiu tą daikčiuką, sunaikinsiu. Jie paslėpė jį kažkur šalia savo senojo vienuolyno. Ne veltui čia atsibastė tas pabaisa brolis A. Šėtono išpera!”
Skausmas plūstelėjo į viršugalvį, ir Jokūbas suaimanavęs įsikniaubė į pagalvę. Joks žmogus tokio skausmo neištvertų. Jokūbas juto, kad pamažu kraustosi iš proto. Tų kelių valandų, kai pavykdavo skausmą numalšinti saujomis vaistų, buvo per maža. Per maža, kad užsimirštų. Jokūbas pakilo nuo lovos, vėl apžvelgė nykų kambarį, išdarkytą pamėkliškos reklamos šviesos, užsimetė ant pečių paltą ir išėjo pro duris. Jis žinojo, kad yra žuvis, plaukianti prie jauko, bet nieko negalėjo padaryti. Bėgo laiptais į gatvę, o skausmas sekė iš paskos kaip prijaukintas šuo.
Užėjo į “Vaivą”, užsisakė puodelį kavos. Neslėpdamas pasibjaurėjimo, nugėrė gurkšnį. Apsidairė. “Kokie šlykštūs žmonės!” Ant visų pikta, visi piktina, bet negalima išsiduoti. Reikia atrodyti normaliam. Garsus durų trinktelėjimas sukėlė dar didesnes kančias, ir Jokūbas neištvėrė. Puolė į Senamiesčio gatvelių raizgalynę, genamas skausmo. Staiga pamatė siluetą, kurį atpažintų bet kuriuo paros metu ir bet kokiais drabužiais. Jokūbas stabtelėjo iš netikėtumo, bet tuojau pat nusekė iš paskos, stengdamasis būti kuo nepastebimesnis. Konspiracijos neilgai reikėjo – nuo kalno atlėkęs automobilis šoktelėjo ant šaligatvio, partrenkė jo sekamą žmogų ir prašvilpė pro pat Jokūbą. Jis netgi tarėsi matęs girtai abejingą vairuotojo veidą.
Iš pradžių panoro pulti prie nukentėjusio. Bet susilaikė. Apsidairė. Ir gerai padarė: prie parblokštojo artėjo kažkoks žmogus. ”Mielaširdingas kvailys“, – mintyse ištarė Jokūbas. Jis liko stovėti kur buvęs, juoba kad čia jį patikimai slėpė žiemos vakaro tamsa. Kai šiedu lėtai pajudėjo, Jokūbas nusekė iš paskos. Ėjo neilgai: sustojo prie rudų durų priešais bokštą. Įėjo. Jokūbas matė, kaip nušvito penki apatiniai namo langai, tačiau per užuolaidas negalėjo matyti, kas vyksta viduje. “Ką gi, palauksiu”, – nusprendė Jokūbas ir įsitaisė skvere ant suolo, toliau nuo vienintelio žibinto. Jis matė, kaip neilgtrukus į gatvę išėjo šeimininkas. Dabar reikėjo skubėti. Jokūbas sugraibė kišenėje ryšulėlį visrakčių ir, priėjęs prie durų, jas nesunkiai atidarė. “Tokią spyną aš ir vinute atrakinčiau “, – pagalvojo.
Jokūbas tyliai įėjo į vidų. Prie durų pamatė kirvį. Pasiėmė. Galiniame kambaryje sėdėjo tas, kurio jam reikėjo. Išgirdęs žingsnius, pakėlė galvą.
– Jokūbas?
– Taip, broli A.
Brolis A dėbtelėjo į purviną paltą, numestą ant kėdės. “Turbūt ten padėtas jo ginklas”, – toptelėjo Jokūbui, todėl jis atsistojo tarp brolio A ir kėdės.
– Kur tas aparatas?
Brolis A tylėjo. Jokūbas užsimojo kirviu.
– Kur?
Brolio A lūpomis nuslinko šypsnys.
– Bernardinų katakombose, dešimtajame kambaryje. Bet veltui stengiesi. Tu jo nerasi. O jeigu ir rasi, nedaug mums sutrukdysi…
– Nerasiu?
– Ne.
– Ne?!
Aštrus skausmas tarsi susprogdino Jokūbo smegenis, atimdamas proto likučius.
– Aaa!
Visas pritvinkęs pyktis sprogo. Skausmas rado auką: Jokūbas smogė kirviu broliui A per galvą.


***


“Žinau, kas man yra, – mąstė Kastis. – Aš sergu nerimu. Nerimu. Taip, nerimu. Tai jis išgena mane iš namų į apsnūdusias Senamiesčio gatves. Tai Pilies gatvės epidemija, vyninių ir kavinių nostalgija, nepažįstamų žmonių ilgesys. Blaivi sąmonė man našta, tada norisi nusigerti arba persipjauti venas.”
– Et, sultys! – Kastis nugėrė gurkšnelį ir susiraukė.
– Ką, prarūgusios?
– Greičiau atvirkščiai. Turbūt iš šviežių pomidorų padarė.
Gražus pailgas valgančios prie to paties stalelio merginos veidas nušvito šypsena. Mergina valgė spurgas. Ji Kasčiui patiko.
– Kuo tu vardu?
– Simona.
– Žinai, Simona, visas valgyklos maistas gaminamas iš vandens. Bufetininkės-iliuzionistės išdėlioja patiekalus. Optinė apgaulė. Pyragai, mišrainės, dešrelės—viskas atrodo skirtinga, o paragauji—vanduo. Išimtis—tik spurgos. Prakandi—oras. Porcija oro už šešiasdešimt centų. Vaikystėje pirkdavau spurgų troleibusų žiedo kioske. Jos buvo pilnavidurės, minkštos ir kainavo penkias kapeikas. Dabar viskas pasikeitė ir viskas pabrango. Net stiklinės: jos jau ne tokios kaip anksčiau. Mano vaikystės pasaulis žlugo, sudužus paskutinei senovinei kampuotai stiklinei.



Kastis eina namo. Šiemet žiema be sniego, todėl miestas atrodo ypač tamsus. Nė nespėjus gerai įsidienoti languose užsidega šviesos. Tik gatvių žibintai įsižiebia pavėluotai. Žmonėms tenka klaidžioti tamsiame, tarsi nelaimės ištiktame mieste. Kastis jautėsi labai nejaukiai. Jau kurį laiką jam atrodė, kad kažkas jį seka. Keista ta nuojauta – atrodo, jog miestas stebi jį iš visų tarpuvarčių ir langų, pro parduotuvių ir kavinių vitrinas. Žmonės žiūri į jį paslapčia, prisidengę laikraščiais, pasilenkę užsirišti bato, meta kreivą žvilgsnį lipdami į autobusą ar pasukdami už kampo. Kastis jautėsi kaip ligonis, kankinamas persekiojimo manijos. “Turbūt ta keista istorija su lavonu man taip nervus ištampė.” Kastis uodė ore tvyrantį pavojų ir laukė.
Grįžęs namo, Kastis blaškėsi po kambarius, nerasdamas sau vietos. Juto, kad yra stebimas. Kastis, staigiai išjungęs šviesą, pasisuko į langą. Iš tamsos į jį žvelgė blyškus veidas. Lavono veidas.
Į duris pabeldė. Kastis susitvardė. ”Kokios čia nesąmonės lenda man į galvą!” Uždegė šviesą, pasižiūrėjo į kiek virpančias savo rankas. “Naktis gimdo košmarus.” Dabar jau visai ramiai priėjo prie durų ir jas atidarė. Išvydo žmogų, kurio veidą ką tik matė lange. Tik dabar tas veidas neatrodė toks išblyškęs. Atvirų durų stačiakampyje stovėjo dailus žmogus normaliu veidu.
– Jūs išnuomojate kambarį?
Plačiapetė svečio figūra užstojo beveik visą durų angą. Kastis tylėdamas žiūrėjo į svečią nebuvėlį. ”Tai turbūt koks nors mano draugų draugas,” – galvojo. Jis tik draugams prasitarė, kad ketinąs nuomoti kambarį, kad suvestų galą su galu. Iš akademijos stipendijos pramistų nebent katinas.
– Taip, – nusprendė atsiliepti. – Užeikite.


***


Vėlyvą žiemos vakarą kažkoks vyras, sunkiai nešdamas ant pečių pailgą ryšulį, įėjo pro Užupio kapinių arką ir patraukė keliuku į kairę. Mažai kas žino šitas kapinaites: labai senas, nedidukes, pasislėpusias Užupio pakraštyje, atokiau nuo visų gatvių, vienu šonu besiremiančias į kailių fabriko teritoriją, kitu – į šlaitą, apaugusį pušelėmis. Tame šlaite iki mūsų dienų yra išlikusių angų, panašių į kregždžių urvus. Tai Bernardinų katakombų ventiliacinės angos. Kaip tik prie jų ir sustojo vėlyvasis lankytojas. Nusimetė nuo pečių nešulį, matmenimis ir forma panašų į žmogaus kūną, susuktą į paklodę. 
– Iš dulkės gimęs dulke pavirsi, – sumurmėjo atvykėlis. – Aš palaidosiu tave ten, kur tau priklauso gulėti.
Palikęs nešulį, žmogus apsidairė ir patraukė prie artimiausių kapų. “Reikia prisiminti.” Apšviesdamas užrašus mažu kišeniniu žibintuvėliu, pasilenkęs perskaitė vardus, iš pradžių nelabai susidomėjęs, paskui – atidžiau.
– Reikia prisiminti, – pakartojo. – Aha, štai čia turėtų būti… Na, taip, senas kapas, papuoštas akmeniniu kryžiumi, be pavardžių. Štai koplytėlė—ta pati koplytėlė. Kaip seniai visa tai buvo.
Dabar jis jau žinojo, ką daryti. Ėjo aplink koplytėlę, kol rado keturias metalines detales, panašias į kabliukus. Šiek tiek pakeitė jų padėtį. Tada priėjo prie įėjimo į koplyčią. Durys atrodė taip, tarsi visą šimtmetį niekas jomis nebūtų naudojęsis. “Turbūt taip ir buvo”, – pagalvojo atvykėlis. Išsitraukęs iš kišenės ryšulį visrakčių, paknebinėjo seną spyną. Taip, neatrakinamų durų nebūna. Jam pavyko. Žmogus užgulė seniai varstytas duris ir iš visų jėgų pastūmė. Durys pokštelėjo ir prasivėrė. Iš koplyčios padvelkė pelėsiais ir rūsio smarve. Įsibrovėlis patenkintas grįžo prie savo nešulio, užsivertė jį ant pečių ir, įėjęs į koplytėlę, užvėrė duris. Pasišviesdamas žibintuvėliu, surado ir atkėlė reikiamą plokštę. Po ja žiojėjo anga į požemį. Ten ir nusileido vėlyvasis lankytojas, tempdamas paskui save ryšulį.
Jis ėjo koridoriais, vis užklysdamas į celes primenančias patalpas, kartais senas, kartais atnaujintas. Visos jos buvo arba tuščios, arba užverstos senu sudūlėjusiu šlamštu. Porą kartų keleivis pasiklydo – užsuko į namų rūsius, pilnus uogienės ir konservuotų daržovių stiklainių. Bet ne tai jam rūpėjo. Jam reikėjo eiti pradiniu tuneliu. Ir jis skynėsi kelią: ko negalėjo atrakinti, tą bandė įveikti po ranka pasitaikiusiomis lentomis, faneros lakštais. Jam gerokai palengvėjo, kai rado laužtuvą. Taip jis keliavo požeminiais koridoriais visiškai praradęs laiko pojūtį, siekdamas tik jam vienam žinomo tikslo. Labiausiai klajūnui kliudė jo nešulys. Jis buvo sunkus, nepatogus, nuolat kliūdavo už nelygių sienų ar daiktų. Drobulė sudrisko, neslėpė nei kojų, apautų gerais odiniais batais, nei plaukų, sulipusių nuo kraujo. Žmogus vis dažniau sustodavo pailsėti. Prakaitas žliaugė upeliais, sunkus požemio oras dusino. Keleivis vis dažniau piktai nužvelgdavo savo nešulį, svarstydamas, ar nevertėtų jo atsikratyti – įgrūsti į kokį šalutinį praėjimą. Bet atsidusęs tęsė savo kelionę. Kartu su tuo, kuris niekada daugiau nebevaikščios. Pagaliau koridorius baigėsi, žibintuvėlis apšvietė tvarkingai išmūrytą sieną.
– Štai ir atėjome, – tarė keleivis, nusimesdamas nešulį.
Jis įkišo laužtuvo smaigalį į plyšį tarp plytų ir spūstelėjo. Plytos iškrito iš mūro, palikdamos jame kiaurymę nelygiais kraštais. Neilgai padirbėjęs, keliauninkas praardė pakankamai didelę skylę, pro kurią įlindo pats ir įsitraukė lavoną. Patalpa, į kurią jis pateko, atrodė kitaip negu kiti požemio kambariai. Ji buvo aukštomis lubomis, gražiai išmūrytu “krištoliniu” skliautu – tokiu, kokį sugebėdavo išlenkti gotikos auksarankiai. Penki šimtmečiai nė kiek nesubjaurojo šios salės, tik raudonos plytos patamsėjo ir kur ne kur pasidengė dulkių sluoksniu. Kambario grindų nebuvo matyti, jas dengė nuo laiko pageltę žmonių kaulai. Jie traškėjo po atvykėlio kojomis. Šis padėjo savo nešulį prie sienos ir apsidairė.
– Na, ką, gerbiamieji, priimkit saviškį.
Ūmai žmogus atsitūpė ir pakėlė kaukolę. Ši dar gerai atrodė, net visi dantys buvo vietoje.
– Sveikas, mielasis, – tarė jis kaukolei. – Kas tu esi? Brolis A? O gal brolis B? Kad ir kas tu būtum, argi šito tu norėjai? Plačiau atmerk savo akiduobes ir pasakyk, ar apie tai mes svajojame? Tyli? Tylėk. Tu jau nieko negali nei pasakyti, nei padaryti.
Netikėtai apatinis žandikaulis atitrūko nuo kaukolės ir nukrito ateiviui prie kojų. Šis krūptelėjo, apsidairė. Nyku ir tuščia. Jis vienas tarp šių sudūlėjusių negyvėlių.
– Neliūdėk, brolau, – vėl kreipėsi jis į kaukolę. – Gal dar įmanoma ką nors pakeisti.
Keleivis padėjo kaukolę ant žemės, išsitraukė vaistų juostelę ir išsispaudė sau ant delno penkias tabletes. Įsimetė į burną. Vandens neturėjo, todėl sukramtė jas ir nurijo šleikščią košelę.
– Tik pirma surasiu tą aparatą, draskantį man smegenis.
Tai taręs apsisuko ir išlindo pro tą pat angą. Rūpestingai sukrovė išimtas plytas į vietą. Grįžo koridoriumi atgal ir pasuko į vieną atsišakojimą. Dabar jis ėjo lengvai ir greitai. Taip tvirtai juda šeimininkas savo neapšviestuose namuose. Vienoje patalpoje jis aptiko miegančius valkatas. Vos neužmynė ant rankos, nuslinkusios nuo čiužinio ant purvinų grindų. Šitas kambarys paliko jam slogų įspūdį. Bjauri smarvė sklido nuo jo gyventojų: mišrus alkoholio, šlapimo ir prakaito kvapas. Perėjęs kambarį, įmynė į išmatų krūvą. Matyt, šitas kampas buvo valkatų išvietė. Toliau tunelis leidosi žemyn, ir netrukus keleivis priėjo kelias kvadratines patalpėles, sujungtas siaurais praėjimais. Kiekvieno praėjimo pradžioje riogsojo sunkios kaustytos durys, kurias atidaryti atvykėliui buvo juokų darbas. Dešimtoje kvadratinėje patalpoje žmogus sustojo.
– Turėtų būti čia, jeigu brolis A manęs neapgavo. Pabandysiu jį surasti.
Paslaptingasis keleivis išsiėmė iš kišenės prietaisą, panašų į tuos, kuriais ieškoma klausymosi įrengimų. Žibintuvėliu paeiliui apšvietė viską, kas buvo patalpoje. Sulūžusi kėdė. Trys plytos. Susukta guminė žarna. Skardinė. Seni paveikslo rėmai. Dėžė su skudurais. Viršuje—laidai ir lemputė. Lemputė atrodo visai nauja. “Nejaugi čia vaikšto žmonės? O gal tai ir yra ieškomas aparatas? Ne, vargu ar tas prietaisas su laidais. Jis turėtų būti panašus į siųstuvą. Ką gi, pažiūrėsiu, ką parodys atsineštas ieškiklis. Tik pirmiau pabandysiu uždegti lempą.” Žmogus ketino apžiūrėti sienas ir susirasti jungiklį, staiga lempa užsidegė. Balsas, sklindantis iš šoninio praėjimo, tarė:
– Labas, Jokūbai.
Jokūbas jau tiesė ranką kišenės link, tačiau balsas jį sustabdė:
– Nespėsi.
Ranka sustingo pusiaukelėje.
– Kas tu?
– Ištiesk rankas, tada pasirodysiu.
Jokūbas ištiesė rankas. Iš šoninės angos pasirodė žmogus pilku paltu, rankoje laikydamas revolverį. Jokūbas jį pažino.
– Na, žinoma, brolis B! Bet kaip tu sužinojai, kad aš čia?
– Ten, koplyčioje, tu išjungei signalizaciją. Tai galėjai padaryti tiktai tu, nes joks pašalinis žmogus net nenumano, kad ten ji yra. Išjungęs signalizaciją, tu tuo pat metu įjungei aliarmą. Tai mano patobulinimas. Ir aš atskubėjau čia trumpiausiu keliu. Man teko ilgokai tavęs laukti.
– Kodėl tu iškart manęs neužmušei?
– Juk mes tiek metų pažįstami, tiesa?
– Dvasingasis zombis! Mirsiu iš juoko!
– Manau, kad tu mirsi ne nuo to, – brolio B veidas pabalo iš pykčio ir tapo panašus į lavono veidą. – Tavo juokai užgaulūs.
– Tai ne juokai, tai teisybė. Tu nesi brolis B—tu tik jo blyškus besielis atvaizdas, užprogramuotas kūnas. Aš pats laidojau tikrąjį brolį B ir, dabar lieka tik liūdnai prisipažinti, tuomet tikėjau jo nemirtingumu. Deja, visi mes klydome! Tu—ne tu, aš—ne aš. Tikrasis Jokūbas mirė, kartu su juo mirė ir jo iliuzijos…
– Jokūbai, kur brolis A? Mūsų ryšys nutrūko.
– Aš grąžinau jį ten, kur jo vieta.
– Tu nužudei jį?
– Įdomus klausimas. Argi galima užmušti tą, kuris niekada nebuvo iš tikrųjų gyvas?
Brolis B nusiminė išgirdęs apie brolio A mirtį. Jis su neapykanta pažvelgė į Jokūbą.
– Tu pavojingas pamišėlis, Jokūbai! Niekas iš brolių netikėjo, kad tapai tikrai pavojingas. Brolis A žuvo, nes tavęs neįvertino. Tik aš pajutau pavojų, supratau, kad tu tapai piktuoju brolijos genijumi, ardančiu tai, ką mes taip kruopščiai kūrėme. Tai aš gavau brolijos leidimą įjungti aparatą, sukeliantį tau galvos skausmus. Tu jau turėjai suprasti, kad tai jaukas, padėsiantis man jus visus išgaudyti.
– Nemanau, – iškošė Jokūbas pro dantis ir pamėgino staigiu judesiu išsitraukti ginklą, bet sukniubo, gavęs kulką.
Brolis B įsimetė revolverį į kišenę ir patraukė šoniniu praėjimu į tą pusę, iš kurios atėjo, pradedantį stingti kūną palikęs ten, kur jis ir nukrito: ant skudurų krūvos.


***


Tai buvo labai keistas nuomininkas. Pasakė esąs Robertas, atkišo Kasčiui lietuvišką vizomis išmargintą pasą. Apžiūrėjo nuomojamą kambarį, pasakė: “Gerai”. Visa jo manta buvo sukrauta nedideliame lagaminėlyje, kurį  atsinešė kitą dieną. Baldų neperstumdė, tik Kasčiui grąžino visus jo tapytus paveikslus, pareiškęs, kad mėgsta vien senovinį meną, o tokie paveikslai jam gadina apetitą. Kastis neprieštaravo. Atsiėmė savo menus ir sukišo juos ant spintos.
Dieną Kastis eidavo studentauti į Dailės akademiją, kurios tris kursus jau baigė be didelio vargo. Ir rytais, ir vakarais grįžęs namo Kastis išvysdavo savo nuomininką blyškiu veidu žvelgiantį pro langą į praeivius. Kartais Robertas išeidavo iš namų, o po trijų keturių valandų vėl įsikurdavo prie lango. Niekas jo nelankė. Dirbtuvėje telefono nebuvo, mobiliojo nuomininkas, atrodo, irgi neturėjo, tad Kastis padarė išvadą, jog jam niekas neskambina. Jis niekur nedirba. Tai akivaizdu. Neužsiima verslu. Tačiau visada turi pinigų. Maitinasi taip pat kažkaip nežmoniškai: valgo vien vaisius, geria kažkokias spalvotas arbatas.
Mąstydamas apie savo įnamį, Kastis spoksojo į šykščiai apšviestą sceną. Prieblanda jį migdė. Akys nejučia užsimerkė, ir Kastis nugrimzdo į miegą. Jis pasijuto sėdįs mediniame narve, kurį įsikibęs nagais skraidino didžiulis į gandrą panašus paukštis. Kituose mediniuose narvuose, kuriuos nešė tokie pat paukščiai, sėdėjo nepažįstami žmonės. Kastis žinojo, kad šie paukščiai juos neša į mirtį, tačiau nebijojo. O žemai, po kojomis, plaukė nepaprasto gražumo peizažas…
Kastis krūptelėjo ir pabudo. Pamatė, jog scenoje—viskas kaip ir buvę. “Velniai rautų tą Tenesį!” Kastis atėjo į teatrą tik dėl Simonos. Dabar pašnairavo į ją, sėdinčią šalia ir įdėmiai stebinčią spektaklį. Ar ji nematė, kad jis miegojo? Regis, ne. “Ačiū Dievui, pirma dalis baigėsi.”
Dabar jie sėdi teatro bufete, geria kavą ir mėgaujasi vienas kito draugija. Kastis mieliau išgertų degtinės, bet jos teatro bufete nėra, o gerti konjaką Kasčiui atrodo per brangu. Prasidėjo antra dalis, tačiau Kastis ir Simona neskuba grįžti į salę ir netrukus lieka vieni tuščiame bufete.
– Aš turbūt eisiu akademinių atostogų, – sako Kastis Simonai.
– Kasti, tu? Kodėl?
– Aš praradau tikėjimą tuo, ką darau. Eksponuoju per peržiūrą šiukšlių krūvą. Kas nors iškilmingai recenzuoja mano darbą. Būrys žiūrovų rimtais veidais toje nesąmonėje dalyvauja. Visa tai atrodo lėkšta mistifikacija, kur kiekvienas stropiai atlieka savo vaidmenį… “Ir dar tas keistas nutikimas su lavonu išmušė mane iš vėžių“, – mintyse pridūrė Kastis.
Simona kažko paklausė ir dabar laukia atsakymo. Bet Kastis negirdėjo klausimo, todėl kaltai šyptelėjo ir truktelėjo pečiais. Pažvelgė į surikiuotus eilėmis baltagalvius pyragaičius ir pajuto jiems stiprią antipatiją.


***


Siaubingai skauda galvą. Jokūbas išspaudė iš kartoninio pakelio ketvertą baltų skritulėlių ir prarijo. Susiraukė. Kad bent kiek padėtų! Šias tabletes pirko “Vokiečių vaistinėje”, keliskart permokėjo, nes patikėjo, kad jos labai veiksmingos. Ir še tau! Geriau būtų nusipirkęs paprasto analgino arba citramono. Na, tiek to. Skausmas kiek aprimo, galima susikaupti ir pamąstyti, kurių velnių jis atsibastė į šitą miestą. Čia yra siųstuvas. Jis tai žino, ir broliai žino, kad jis tai žino. Vadinasi, jo čia laukia. “Reikia užbėgti jiems už akių. Reikia pirmam juos surasti. Bet kaip šiame mieste rasti žmogų, bet kokiu vardu ar pavarde, bet kokios išvaizdos? Ir vis dėlto man reikia rasti tą, kuris mane medžioja. Ir tik tada ieškoti siųstuvo, ardančio mano smegenis.”
Jokūbas ėjo Senamiesčiu nesirinkdamas krypties, tačiau kojos pačios atnešė jį prie seno vienuolyno. Dabar jis vaikščiojo aplink, smalsiai jį apžiūrinėdamas. Lentutė prie įėjimo skelbė, kad šiuo metu čia įsikūrusi Dailės akademija. Pastatas irgi atrodė kitoks. “Mano jaunystėje jis buvo gražesnis, – liūdnai pagalvojo Jokūbas, bet čia pat mintys pasuko kita vaga. – Mano atveju jaunystė neegzistuoja. Reikėtų sakyti: praeityje. Praeitis yra tai, ką aš prisimenu apie save… Įdomu, kas bus mano medžiotojas? Turbūt brolis A. O gal brolis B? Ar abu? Ne, išsiųsti abu vilkus gaudyti vieno kiškio—jiems per didelė prabanga. O kiti brolijos nariai—ne kariai. Jie nerizikuos vaikytis manęs. Taip pat akivaizdu, kad jie neįtrauks į šį reikalą pašalinių. Vadinasi, reikia laukti kurio nors iš tų dviejų.”
Galvos skausmas sumenko ir jau nebekankino Jokūbo. Šis žinojo, kad tai tik laikinas vaistų poveikis, bet jo nuotaika pasitaisė ir net pabudo noras pasistiprinti. Jokūbas apsidairė. Sereikiškių parkas vasario pabaigoje neakino grožiu. Pūstelėjo drėgnas vėjas, ir Jokūbas stipriau susisupo į savo ilgą paltą. “Mielai išgerčiau stiklinę viskio. Užeisiu į “Gero viskio barą”.


***


– Kas gi tai galėtų būti? – balsu mąstė Kastis, stumdamas į priekį pėstininką. – Kam reikia lavono?
Kastis papasakojo Simonai tą keistą nutikimą, kuris nėjo jam iš galvos. Jis labai norėjo su kuo nors pasidalyti savo mintimis, nes dabar, praėjus mėnesiui nuo to įvykio, jam pačiam visa tapo panašu į ligonio kliedesį.
– Gal jį atsiėmė giminės? – Simona juto, kad turi ką nors pasakyti, bet jos prielaida jai pačiai atrodė kvaila.
– Kokie giminės?! – Kastis pradėjo karščiuotis. – Naktį slapčia įsilaužė į svetimus namus ir atsiėmė savo giminaitį? Ne, giminės ateitų su policija.
Kastis dėbtelėjo į šachmatų lentą ir rikiu užpuolė Simonos bokštą.
– Įtikimiau, kad jis priklausė kokiai nors nusikalstamai grupuotei ir jį atsiėmė sėbrai. Bet ką reiškia tas idiotiškas raštelis?
– Ne apie tai galvoji, – Simona pastūmė bokštą. – Tau po trijų ėjimų bus matas.
– Tikrai? – nustebo Kastis. – O aš maniau, kad mano reikalai neblogi.
Dabar jis ilgam susimąstė spoksodamas į lentą. Bet mato gauti nespėjo – į duris pabeldė.
– Sveiki! – už durų stovėjo Ignas, išsišiepęs iki ausų. – Ką čia veikiate?
Kastis vangiai mostelėjo ranka nebaigtos šachmatų partijos link ir paklausė:
– Arbatos gersi?


***


Pilies gatvėje, ties “Juoduoju riteriu”, Igno jau laukė Jokūbas.
– Buvai pas jį?
– Buvau…
– Ar matei ką nors keista?
– Taip! – Ignas išplėtė savo apvalias akis, nes dėl to, jo manymu, veidas turėjo atrodyti paslaptingesnis. – Taip, pastebėjau!
– Ką? – nekantravo Jokūbas.
– Jis žaidžia šachmatais!
– Na, ir kas?
– Ne, tu tik pagalvok: pas jį atėjo mergina, o tas idiotas su ja žaidžia šachmatais. Negi daugiau jau nėr ką jiems veikti?
Ne, Jokūbui tai neatrodė keista.
– Gal ten buvo dar kas nors: koks pašalinis žmogus ar keistas daiktas?
– Na, Kastis minėjo, kad nuomoja kambarį. Bet nuomininko aš nemačiau. Ar tau tai atrodo keista?
– Eime, pavaišinsiu tave kuo nors, – pasiūlė Jokūbas, neatsakęs į Igno klausimą.
Į “Juodąjį riterį” jie užeiti nenorėjo, todėl patraukė Jokūbo pamėgto “Gero viskio baro” link—ten, kur prieš savaitę ir susipažino.
Jokūbui reikėjo pagalvoti. Jis dar kartą perkratė visą savo minčių ir išvadų virtinę. Didžiausias jo noras—panaikinti priklausomybę nuo brolijos. Tai gali padaryti tik sunaikinęs Steigėjus. Broliai tai žino, vadinasi, savo ruožtu bandys sunaikinti jį, Jokūbą. Bet pirmiau jie turi jį surasti. Tačiau surasti žmogų, kuriam nei pinigų, nei sveikatos netrūksta, kuris gali tapti bet kuo ir bet kur, kuris žino per keturiasdešimt šio meto pasaulio kalbų ir turi hipnozės sugebėjimų, yra nepaprastai sunku. Juoba kad broliai negali į šias gaudynes įtraukti pašalinių. Vienintelė Jokūbo silpnoji vieta, jo Achilo kulnas,—tai deformuotos smegenys. Visai nedaug. Vos vos. Ir tas prakeiktas siųstuvas, likęs brolių rankose, pats pirmasis ir netobulas, galintis sukelti jam tik galvos skausmus, net ištvermingiausią žmogų iš proto varančius. Tas siųstuvas padėtas kažkur čia, šiame mieste, jų senojoje buveinėje. Ir kažkur čia jo tyko medžiotojas. Toks pat pajėgus kaip ir jis. Brolis A. Arba brolis B. Medžiotojas turi būti tikras, kad nepražiopsos aukos. Vadinasi, jis turi apsigyventi netoli siųstuvo, viename iš namų, kurie susisiekia su jų buvusia požemine buveine. Visus tuos namus Jokūbas žino. Brolija jau seniai apleido požemius, tad naujų kelių neturėtų būti, nebent kas nors būtų atsitiktinai atkasęs jų katakombas. Tik vargu ar ką nors ilgai domins tuščių rūsių ir koridorių masyvas. Dalį senų namų Jokūbas atsargiai jau patikrino. Medžiotojo ten nerado. O štai šitame name, kur apsigyveno paveikslus tapantis vaikinas, yra nuomininkas. Tai gali būti tiesiog sutapimas, bet patikrinti reikia…
Ignas sėdi priešais Jokūbą ir tyliai gurkšnoja viskį. Mato, kad Jokūbas smarkiai susimąstęs, tad nekalbina jo, tik tyliai žiūri. Mato pablyškusį ir sulysusį jo veidą, patamsėjusius paakius, skausmingą raukšlę kaktoje. Taip atrodo žmogus, kankinamas nemigos arba dantų skausmo. “O gal jis narkomanas? Nuolat ryja kažkokias tabletes. Arba ligonis… Užsienietis, nors puikiai kalba lietuviškai. Neatskirsi. Geriau šneka negu kiti užsienio lietuviai, su kuriais teko susitikti. Tie kalba su akcentu.”
Tuo metu ir Jokūbas baigė savo apmąstymus. Pažvelgė į Igną. Skvarbus, stingdantis žvilgsnis.
– Tu minėjai, kad tas vaikinas tapo paveikslus. Aš ketinu įsigyti porą, jei man patiks. Supažindink mus…


***


Kastis sapnuoja Senamiestį. Senovinė pilis ir ilga akmeninė siena. Jis eina palei tą sieną ir laisto ant jos užaugusias nuostabias gėles. Jo rankose—žalias plastikinis laistytuvėlis, kuriame niekada nesibaigia vanduo. Kažkas pašaukia jį iš pilies. Jis įeina į vidų. Ilgame baltame koridoriuje dviem eilėmis susėdę žmonės laiko ant kelių dubenis. Kiekviename dubenyje po žmogų—ištąsytą, susuktą, ir ant dugno kažkoks raudonas skystis… Kastis nubunda išpiltas šalto prakaito. Nemalonus vaizdas vis dar stovi jam akyse. Kastis apsiverčia ant kito šono ir bando galvoti apie ką nors malonaus. Pavyzdžiui, apie Simoną.
“Simona, tu nuostabus paukštis, tavo sparnuose žalios, mėlynos, ir raudonos plunksnos, tu atitrūkusi nuo žemės, tu skrendi… O aš vaikštau žaliais, mėlynais ir raudonais kambariais be langų ir man taip trūksta oro.”
Kastis keliasi iš lovos ir atidaro langą. Įkvepia gaivaus nakties oro, uodžia drėgmės ir artėjančio pavasario kvapą, bet tuojau pat vėl užtrenkia langą ir užtraukia užuolaidą. Jam vėl pasirodė, kad kažkas iš tamsos į jį žiūri.


***


Ignas paėmė nuo baro puodelį kavos ir stiklinę vyno. Žmogus, atėjęs su Ignu, užsisakė du puodelius kavos. Kastis blogai jautėsi po bemiegės nakties, todėl pasiėmė mineralinio. Susėdo prie vieno stalo.
– Susipažink, – ištarė Ignas. – Tai Jokūbas. Amerikos lietuvis. Nori pirkti paveikslų.
Kastis įdėmiai pažiūrėjo į priešais sėdintį žmogų. Subtilių bruožų veidas, ypač gražios akys. Tačiau jų išraiška kažkokia ypatinga, žvilgsnis migdantis, paralyžiuojantis. Nejauku žiūrėti į tokias akis. Ir lūpos—judrios, skausmingos. Manoma, kad akys—sielos veidrodis. Kastis žiūri į Jokūbą: jo sielos veidrodis yra lūpos.
– Norėčiau nusipirkti kelis paveikslus, – tyliai tarė Jokūbas.
Kastis karštligiškai galvojo, ar turi ką pasiūlyti pirkėjui.
– Gal galėčiau apžiūrėti visus paveikslus, esančius dirbtuvėje? – lyg atsiprašydamas tęsė Jokūbas. – Gal ką išsirinkčiau.
Kastis sutiko. Jiedu tylėdami baigė gerti savo gėrimus, atsisveikino su Ignu ir patraukė dirbtuvės link. Kastis atrakino duris ir pasitraukė, praleisdamas Jokūbą į priekį. Šis įėjo ir apsidairė. Vėliau viskas vyko žaibo greitumu: atsilapojo antro kambario durys, tarpdury pasirodė nuomininkas, abu akimirką žiūrėjo vienas į kitą, vienu metu abiejų rankose atsirado po revolverį. Driokstelėjo du šūviai, susilieję į vieną, ir du kūnai nukrito ant grindų. Kastis stovėjo lyg stabo ištiktas ir žiūrėjo, kaip tyliai didėja du kraujo ežerėliai aplink lavonus. Ir nenorėjo tikėti tuo, kas įvyko. Praėjo gal ketvirtis valandos, kai Kastis vatinėmis kojomis priėjo prie dviejų tysančių kūnų. Jokūbas gulėjo aukštielninkas, jo papilkėjusiame veide mirtis jau buvo įspaudusi savo pėdsaką. Stiklinės akys žvelgė į lubas.
Nuomininkas gulėjo nukritęs ant šono, Kasčiui pasirodė, kad mato jį kvėpuojant. Kastis pasilenkė, norėdamas patikrinti, ar neapsirinka, ir pamatė, kad nuomininko akys atsiveria. Pašaipus žvilgsnis buvo įremtas į Kastį.
– Na, ko stovi, padėk iki lovos nueiti.
Kastis pabandė atsakyti, bet iš pradžių tik be garso žioptelėjo. Susitvardė ir paprieštaravo:
– Gal geriau nejudinsiu tavęs, o tai dar numirsi. Iškviesiu tau greitąją.
– Ne! – nuomininko balsas pasidarė griežtas ir įsakmus. – Jokiu būdu. Jeigu iki šiol nenumiriau, tai ir nemirsiu. Padėk atsikelti.
Kastis daugiau neprieštaravo. Atsargiai pakišo rankas nuomininkui po pažastimis ir padėjo atsistoti. Kastį nustebino Roberto ištvermė – šis nė nesudejavo. Tik išsišovę skruostai rodė jo valios pastangas ir šaltas prakaitas išmušė jo kaktą, kai Kastis jį guldė į lovą. Kurį laiką sužeistasis gulėjo užsimerkęs, ir Kastis rimtai susirūpino, ar tik jis nebus miręs. Ką daryti su antru lavonu, Kastis kol kas negalvojo.
Praėjo kiek laiko, ir nuomininkas atsimerkė. Žiūrėjo tylėdamas į Kastį, tarsi norėjo jam kažką pasakyti, bet nesiryžo. Galiausiai šyptelėjo ir paklausė:
– Turbūt svarstai, ką daryti su lavonu? Aš tau duosiu telefono numerį, paskambink ir pasakyk: ”Tai brolis B. Atvažiuokite pasiimti Jokūbo”. Ir nurodyk savo adresą. Tik neprasitark, kad aš esu čia. Nieko daugiau nesakyk…
Nuomininkas užbaigė savo kalbą beveik prašydamas Kasčio. Pirmą kartą jo balsas tapo švelnesnis.
Kastis taip ir padarė. Paskambino taksofonu ir grįžo į dirbtuvę. Po penkiolikos minučių prie durų sustojo džipas tamsintais stiklais. Atėjo keturi vyrai juodais darbiniais drabužiais. Linktelėjo pasisveikindami, paklausė:
– Kur?
Kastis nuvedė juos į kambarį, kur gulėjo Jokūbas. Jie susuko lavoną į atsineštą drobę, užsimetė ant pečių ir, netarę nė žodžio, išvažiavo.


***


Visą mėnesį Kastis slaugė savo nuomininką. Apie profesionalią mediciną šis nenorėjo net girdėti, todėl Kasčiui teko būti ir chirurgu, ir reanimatoriumi, ir slauge, ir sanitaru. Kartais jam padėdavo Simona. Juodžiausi Kasčio nuogąstavimai nepasitvirtino, ir nuomininkas, užuot numiręs, ėmė sparčiai sveikti. Jis žinojo, kad neišvengs klausimų, todėl nenustebo, kai Kastis kartą jo paklausė:
– Kas tas brolis B, kurio vardu aš skambinau?
– Tai aš.
– Kodėl tu taip vadiniesi, kas tu esi? Ir kas vis dėlto čia įvyko? Aš turiu teisę tai žinoti.
– Na, taip… turi…
Robertas sėdėjo supamajame krėsle ir gurkšnojo vieną iš savo keistųjų arbatų. Pažvelgė pro langą, atsiduso ir pasakė:
– Aš esu bernardinų vienuolis, mane vadina broliu B. Mūsų ordinas palaikė glaudžius ryšius su ordinu, įsikūrusiu vienuolyne netoli nuo čia. Dabar ten dailininkų buveinė… Be abejo, tu tai žinai, nes pats ten studijuoji. Į jūsų miestą brolių pavestas atvykau surasti Jokūbo… Tačiau taip jau išėjo, kad Jokūbas pats mane surado.
– O kodėl Jokūbas atvyko čionai, kodėl tu jo laukei?
– Mes netoli nuo čia paslėpėme vieną daiktą, labai svarbų Jokūbui. Bet užuot ieškojęs to daikto, Jokūbas teisingai nusprendė, jog čia bus surengta pasala, ir ieškojo manęs…
– Koks tai daiktas?
– Negaliu tau šito pasakyti.
– Tu paslėpei jį bernardinų katakombose?
Dabar jau brolis B nustebęs pažvelgė į Kastį.
– Kodėl tu taip manai?
– Na, tu pats sakei, kad jūsų brolija palaikė ryšius su mūsų bernardinais, vadinasi, ji galėjo žinoti apie požemius. O šio namo rūsiai susisiekia su bernardinų katakombomis. Aš pats buvau radęs praėjimą ir truputį vaikščiojau po jas. Ir tai paaiškintų tą keistą faktą, kad tu, galėdamas gyventi geriausiame viešbutyje, nuomoji kambarį šioje skylėje.
– Skamba įtikinamai. Tik ne tokie mes visi jau gudrūs, kaip apie save manome. Na, šį kartą tu atspėjai.
– O ką bloga jums padarė Jokūbas?
– Jis pavojingas brolijai. Bandė išardyti ją iš vidaus.
– Ką gi, dabar tavo misija baigta, vadinasi, tu išvažiuosi iš čia, kai tik pasveiksi?
– Ne, aš dar kurį laiką čia pagyvensiu.
– Bet juk Jokūbas jau miręs…
Brolis B atsistojo, pastatė puodelį ant stalo ir svirduliuodamas patraukė savo kambario link.
– Taip, mirė. Aš noriu pailsėti.
Likęs vienas kambaryje, jis atsirėmė į staktą ir tyliai pats sau pasakė:
– O, kad aš žinočiau, kuris tai Jokūbas.


***


– Šiandien negalima sumuštinių su dešra. Šiandien pasninkas. Brolis B prašė laikytis pasninko.
Simona nustėro ir atsisakė sumuštinio. Apvaliomis akimis pažvelgusi į Kastį, paklausė:
– O pyragaičių galima?
– Galima.
Kastis geria tik arbatą. Prieš pusvalandį prikirto tiek dešrelių ir pyragėlių su mėsa, kad net sunku kvėpuoti. Pasakė tai Simonai. Ji juokiasi ir bando sugėdinti Kastį.
– Ne, Simona, į dangų aš nepakliūsiu niekada, todėl vienu kotletu daugiau ar mažiau…
Na, ir diena: penktadienis, trylikta ir pasninkas prieš Velykas. Trylikta—tai diena, kai Kasčiui moka stipendiją. Todėl reikia nueiti į akademiją.
Iš akademijos Kastis išėjo kartu su Simona, kalbėdami apie brolį B.
– Nežinau, – sakė Kastis. – Gal aš apie vienuolius per mažai žinau, tačiau nuo kada vienuoliai vadinami pirmąja raide? Ir pats jis nepanašus į nuoširdžiai tikintį. Jis nesidomi žmonėmis ir vargu ar tiki Dievą.
– O tu pats ar tiki Dievą?
– Nežinau, ką tikiu. Tikiu, kad mane kažkas saugo ir globoja. Tikiu likimu ir nekenčiu Bažnyčios, tokios, kokia ji dabar yra. Nekenčiu viską matančių ir žinančių bobelių, kurių tikėjimas virto dogmų rinkiniu. Jos pasiryžusios uždusinti visą pasaulį.
Kastis užėjo į vaistinę nupirkti broliui B žolių. Sau paėmė pakelį prezervatyvų.
Simona šyptelėjo ir pasakė:
– “Caritas” prieš sargius.
– Matyt, “Caritas” už AIDS, – atrėžė Kastis ir pratęsė nutrūkusią pokalbio temą: Kad ir kiek naujų bažnyčių statytų, jų esmė ta pati. Vadink tu jas kaip nori, nors ir švento Elevatoriaus nekalto prasidėjimo bažnyčia, vis tiek aš niekada nenueisiu išpažinties ir niekada nedalyvausiu jų religiniame farse.



Brolį B Kastis rado nuolatinėje vietoje prie lango. Įsistebeilijęs į gatvę, brolis B atrodė niūresnis už šiandienos orą. Neatsakinėjo į Kasčio klausimus, tik tylomis gurkšnojo melsvą skystį iš stiklinės. Kastis stipendijos proga išgėrė mieste porą stiklinių karšto vyno, nuotaika buvo puiki, tad jis norėjo kaip nors išjudinti ir brolį B.
– Kas tau yra, kodėl tu vis spoksai pro langą? Ko lauki?
Tai sakydamas, Kastis pažvelgė pro langą. Žmogus, ėjęs pro šalį, atsigrįžo.
Kastis neteko žado: pro langą į jį žiūrėjo Jokūbas.
Kastis triukšmingai iškvėpė orą. Brolis B žaibo greitumu pravėrė langą ir iššoko į gatvę. Jokūbas jau bėgo gatve ir dingo tarpuvartėje, ketindamas pasislėpti pereinamų kiemų labirinte. Paskui jį didžiuliais šuoliais lėkė brolis B, traukdamas iš kišenės revolverį.


***


– Netylėk. Pasakyk man ką nors.
Kastis vaikščiojo iš kampo į kampą nervingai rūkydamas cigaretę.
Brolis B nepasakojo, kaip baigėsi lenktynės su Jokūbu. Jis atrodė kaip visada, tik gal kiek išsiblaškęs.
– Ką tu nori žinoti?
– Tai buvo Jokūbas?
– Taip.
– Tai tu jo tada nenušovei?
– Nušoviau. Tai kitas Jokūbas.
– ???
– Na, jų yra keli.
Kastis paniuro. Jis pradėjo įtarti, kad brolis B iš jo tyčiojasi.
Brolis B atsiduso, palingavo galva, tarsi svarstydamas, kiek gali pasakyti Kasčiui, ir neskubėdamas pratarė:
– Yra tokia Pasaulio gelbėjimo brolija. Tu turbūt apie ją negirdėjai. Mažai žmonių ją žino, bet dar mažiau išmano, ką ji veikia. Ji yra degraduojančio ir žūvančio pasaulio atsvara. Mes kuriame žmones, išsirenkame geriausius žmonių egzempliorius ir juos padauginame klonavimo būdu. Mes suteikiame jiems individualumo, pakeičiame jų išorę plastinėmis operacijomis.
Brolis B nutilo ir, priėjęs prie lango, atidarė orlaidę. Jam nepatiko prirūkytos patalpos. Kastis gūžtelėjo pečiais:
– Ir vis dėlto man neaišku, kodėl medžiojami Jokūbai. Kas tai—nevykęs eksperimentas?
– Ne, ne tai. Jokūbas buvo vienas iš mūsų organizacijos steigėjų. Jis dalyvavo visuose mūsų eksperimentuose. Mes ne iš karto supratome, kas juos žlugdo. Jokūbas buvo izoliuotas, uždarytas kameroje. Tačiau jis buvo vertingas brolijos narys, mes nenorėjome jo netekti. Pabandėme išsiaiškinti, kodėl jis nusprendė veikti prieš mus. Matyt, tai buvo koks nors psichikos sutrikimas. Jokūbas aiškino apie moralę, sielą, žmogaus individualumą. Jokių aiškių priežasčių, vien poetinės sapalionės.
Kastis klausė brolio B pasakojimo, negalėdamas patikėti tuo, ką girdi. Štai taip, kasdienišku tonu, šis žmogus jam pasakojo mažų mažiausiai apie pasaulio žlugimą ir kažkokio naujo gyvenimo pradžią…
Išties neaišku, kur žmogaus galimybių riba. Tačiau…
– Broli B, ar tuos sutvėrimus galima vadinti žmonėmis?
– Na, taip. Jie niekuo nesiskiria nuo kitų, gal tik tuo, kad yra geriausi iš geriausių.
– Na, ir kaip, ar daug žmonių jau sutvėrėte? – Kasčio balse susidomėjimas susipynė su abejone.
– Mūsų duomenimis, šiuo metu vienas iš dviejų šimtų žmonių yra mūsų kūrinys. Mes dirbame veiksmingai, o natūralus gimstamumas…
– O tie žmonės… jie liko priklausomi nuo jūsų?
– Ką tu vadini priklausomybe? Mes visiškai nesikišame į jų asmeninį gyvenimą. Tačiau visų jų psichinė būklė yra kruopščiai tikrinama. Visi mūsų žmonės—už ekologiją, prieš smurtą ir bedarbystę, visi—už žmogaus teises. Trečiojo pasaulinio karo nebus—mes tuo pasirūpinome. Visi mūsų žmonės lemiamu momentu priims tinkamą sprendimą.
Brolį B pagavo įkvėpimas. Kastis pirmą kartą matė jį taip pakiliai nusiteikusį.
– Mes ilginame žmonių amžių, mes juos tobuliname. Visi mūsų žmonės—už sveiką gyvenimo būdą, prieš rūkymą, alkoholį ir narkotikus.
– Tai visi jūsų žmonės gyvens kelis šimtus metų? – Kastis atvirai nusišaipė iš brolio B, tačiau šis nesuvokė ironijos, o gal nusprendė jos nepastebėti.
– Ne, ne visi. Žmonių Žemėje ir taip katastrofiškai daugėja. Kol nesugalvojome, kur dėti žmonių perteklių, galimybė dešimt kartų ilgiau gyventi suteikta tik keliems žmonėms. Jie, brolijos sprendimu, patys reikalingiausi pasauliui žmonės.
– Ir kas gi tie išrinktieji?
– Manau, tau jų vardai nežinomi. Tai žmonės, garsūs tik tarp savųjų, kurios nors srities specialistai. Pasaulinė šlovė dar nieko nereiškia: žmogus gali būti jos ir nevertas. Na, kokia pasauliui nauda iš Maiklo Džeksono arba princesės Dianos?
– Na, gerai, tavo požiūris į žmoniją man aiškus. Tačiau kodėl atsirado keli Jokūbai? Jūs klonavote savo draugą, nors ir buvusį?
– Mes visi sukūrėme savo antrininkus, norėdami apsidrausti nuo atsitiktinumų. Likimas mums nepavaldus, todėl ėmėmės priemonių. Jokūbų buvo šeši. Po suėmimo jie buvo apgyvendinti skirtingose stotyse skirtingose šalyse. Nesuprantama, tačiau vieną nelemtą dieną visi Jokūbai pabėgo. Iki šiol nesuprantu, kaip jie sugebėjo tai padaryti…
Brolis B paniuro ir nutilo. Tyla užtruko, ir Kastis suprato, kad šį vakarą brolis B daugiau nieko nepasakys. Todėl, susiradęs piniginę, išejo pasivaikščioti po miestą. Jis norėjo pabūti vienas ir pagalvoti apie tai, ką išgirdo. Ar galima tuo tikėti? Tačiau pastaruoju metu jis dalyvauja, švelniai tariant, keistuose įvykiuose…
– Geriau ko nors išgersiu, – nusprendė Kastis. – Kol brolis B nepavertė pasaulio ištisa blaivybės draugija.
Kastis jautėsi taip, tarsi kas nors ketintų iš jo atimti jo pasaulį, o kito neduoti… Mintis apie Teisučių Imperiją  jam nebuvo maloni. Jis norėjo pasilikti teisę klysti.


***


– Vis dėlto, – sako Kastis Simonai, – tai labai keistas žmogus. Nežinau, kas jis iš tiesų, tačiau nuojauta sako man, kad jo pasakojimas—grynas prasimanymas. Gal jis tiesiog pamišėlis, pabėgęs iš Vasaros gatvės ar paleistas už ypač gerą elgesį. Bet kol kas jis man netrukdo, tvarkingai moka nuomos mokestį, o pinigų man reikia kaip oro. Taigi tegul gyvena.
Tačiau pats jis nebuvo toks ramus, koks bandė atrodyti. Vis klausė savęs, kaip turėtų pasielgti, ir nerado atsakymo. Nuomininkas tikrai keistas, bet į beprotį nepanašus. Nors, kita vertus, juk jam kartais užeina agresyvumo priepuoliai—tokį kaimyną turėti tikrai neatsargu. Kreiptis į policiją? Ne. Neaišku, kuo policija apkaltintų jį patį. Labai jau nepatikima tarnyba. O gal jo nuomininkas pats dirba policijoje arba kuriai nors slaptai tarnybai? Gal ir taip, nors įrodymų nėra. O gal jis nusikaltėlis? Bet kodėl jis, užuot bėgęs kuo toliau nuo nusikaltimo vietos, vėl kiauras dienas sėdi prie lango ir žiūri, žiūri…
Bokšto laikrodis muša keturias. Kastis su Simona praeina pro jį ir pasuka į Gedimino prospektą. Ties “Literatų” kavine sustoja dvi moteriškės. Durys atsivėria ir į gatvę išlenda durininkas, nuostabiai panašus į rausvą Griunvaldo angelą. “Angelas” nusišypso, kažką pasako moterims ir pažvelgia į Kastį visiškai tuščiomis puskvaišio akimis. Kasčiui pasidaro baisu. Jis paspartina žingsnį, Simona irgi neprieštarauja.
“Galbūt tai tik pakrikusios vaizduotės padarinys? – svarsto Kastis. – Tačiau dabar man nuolat atrodo, kad žiūriu į netikrą žmogų. Ir kas žino, gal tie pokštininkai daro plastines veido operacijas pagal pasaulio šedevrus. Galbūt jie gamina apolonus ir džokondas savo pragaro laboratorijose?”


***


Klaikiai skauda galvą. Jokūbas prisimerkė, daiktų kontūrai išskydo. Ranka siekė dėželės, kurioje dar buvo likusios kelios tabletės, bet susilaikė. Ne dabar. Dar galima pakentėti.
Jokūbas stovi tarpuvartėje ir žiūri į pro šalį einančius žmones. Stiprus vėjas kyščioja nosį po striukėmis ir megztiniais, lanksto šakas su jau išsprogusiais lapais, vaiko šaligatviu dulkių ir šiukšlių sūkurius. Viename sūkuryje bidzena juodas šunytis, ir Jokūbui pasirodo, kad vėjas gena didelę šiukšlę.
Palydėjęs šunį akimis, Jokūbas vėl grįžta prie to paties. “Reikia išsirinkti tinkamą vietą. Ir sulaukti. Laukti aš moku.”
Jis išėjo iš tarpuvartės ir patraukė Senamiesčio gatvelėmis į Užupį. Malūnų gatvėje jam patiko vienas namas: apgriuvęs, užverstas šiukšlėmis, įžūliai spoksantis išdaužtais langais.
“Čia. Čia aš liksiu, – nusprendė Jokūbas. – Ir lauksiu, lauksiu.”


 Toliau…



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 3

Nr. 3. 2001.05.04 SAVAITĖS TEMA – LITUANICON 2001 Pirmasis XXI-ojo amžiaus LITUNICON”asAtgriaudėjo, prabėgo, baigėsi – ir ačiū Dievui…Ne todėl, kad blogai, todėl – kad pavargau. […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 19

Nr. 19. 2001.11.30 SAVAITĖS TEMA – Viktor Burcev “Įdomus dalykas tas atsitiktinumas…”Ką tik pasirodė “Eridano” išleista knyga “Deimantiniai nervai” (Pfaf-219). Šio kūrinio ...
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 36

Nr. 36. 2003.03.25 ŪKAI NEBULA – jau tuoj Science Fiction and Fantasy Writers of America (SFWA) – paskelbė finalinį pretendentų į šių metų Nebula apdovanojimą […]
Archyvas