Skaitiniai

2014-01-01
 

Nauji veidai: Trys šešiukės. [4]

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

[1][2][3][4]


– Prašau, – parodė Endis Visleris kėdę. – Cigarų?


Oveną mažai kas galėjo sutrikdyti, bet tas akylas, kiekvieną judesį palydintis žvilgsnis jam kėlė sumišimą. Jis net užmiršo, apie ką ketino kalbėti, vaidindamas komivojažieriaus vaidmenį.


– Kas privertė sukarti tokį tolimą kelią? – pasidomėjo sėsdamasis į savo krėslą pirklys, bet neleidęs svečiui prasižioti pašaipiai šypsodamasis pridūrė: – Prastas iš tavęs aktorius, Ovenai. Taip, taip, Vislerių nėra tiek daug, kad jų visų nepažinočiau.


– Nebėra prasmės dangstytis svetimu vardu, – nenoriai sutiko Oldisas. – Tiesiog norėjau su jumis pasimatyti.


– Apkabink savo tėvą – kitos progos nebus.


„Ar jis iš tikrųjų žino, kas aš esu, ar tiesiog dėdės Franko sukurtas ponaitis Visleris yra pirklio Vislerio sūnus? – Ovenas karštligiškai ieškojo atmintyje atsakymo, tačiau apie tėvus ar kitus giminaičius nebuvo nė menkiausios užuominos. Bet vis dėlto jis neatsispyrė pagundai ir paklausė pakvietimo: abu vyrai stipriai apsikabino. – Tėve, nors trumpam pajusiu tave turįs”.


– Važiuojam už miesto, turiu tau kai ką parodyti, – tarė Endis Visleris.


Išeidamas Ovenas matė, kaip tėvas duoda tarnams nurodymus ir spėjo nugirsti paskutinę frazę: „Išvykstu ilgam”. Po to abu sėdo į karietą ir tylėdami nuvažiavo į patį miesto pakraštį, kur Visleris turėjo kažką panašaus į sandėlius.


Atrakinęs spyną Endis atsigręžė ir nelauktai tarė:


– Dorotę jau matei. – Tai nebuvo klausimas, nors Visleris ieškojo Oveno akyse patvirtinimo ir tikriausiai rado. – Matei. Paskutinį kartą matei, o dabar atėjo mano eilė.


– Tu viską žinai?


– Taip, – palingavo pirklys galva. – Kažkada, seniai, pats turėjau tai pereiti.


– Bet neperėjai.


Endis pratrūko kvatotis ir tik vos ne vos nusiramino.


– Tau taip Kenetas Frankas pasakė? Tas smulkus sukčius?


– Jis melavo?


– Ko jis dar tau pripliauškė, mano berniuk?


„Kas atskirs pelus nuo grūdų, melą nuo tiesos – tiek daug dėdulė man prikalbėjo”, -pagalvojo Oldisas, bet papasakojo tėvui, ką sužinojęs.


– Vis dėlto daug tiesos jo tauškaluose, – nustebo Endis Visleris išklausęs, – bet nemažai ir netikslumų. Aš pabandysiu tau kai ką paaiškinti, nes visko dabar nepajėgtum suprasti. Visų pirma, turiu prisipažinti, kad iš tikrųjų esu nubaustas velniška bausme. Jei viskas būtų susiklostę įprastai, Keneto Franko – tavo mokytojo – vietoje būčiau buvęs aš. Aš pats turėjau tave patikrinti ir išbandyti tavo pasiryžimą, kad vėliau be dvejonių galėčiau tave pasiimti. Tačiau kelią pastojo Frankas. Jis seniai norėjo užimti mano vietą.


– O man sakė, kad jį patenkina pėstininko vieta, – įsiterpė Ovenas.


– Pėstininko? Cha-cha! Netrukus tu pats susipažinsi su pragaro hierarchija ir sužinosi, ką veikia pėstininkai. O Frankas… Tiek to, nekalbėkim apie jį, nors, tikiuosi, kad jis padarė lemtingą klaidą, paimdamas tave savo mokiniu, – šyptelėjo pirklys ir paragino jaunuolį: – Eime, aš noriu tau kai ką perduoti, prie ko esu labai prisirišęs ir nenoriu prarasti.


Abu įėjo į patalpą, pilną prikrautą įvairiausių dėžių ir ryšulių, perėjo tarp jų paliktu koridoriumi ir pateko į erdvesnę aikštelę. Kampe stovėjo rašomasis staliukas ir nedidelė spinta. Aplinka šiek tiek priminė raštininko kontorą. Visleris atsirakino spintą ir išėmė ilgą, aptrauktą juodu fetru, dėklą. Ovenas nespėjo nė mirktelėti, kai pajuto prie gerklės aštrų špagos smaigalį. Nesąmoningai žengtelėjo atatupstas, bet šaltas metalas neatsiliko.


– Išsigandai? – paklausė Endis nuleisdamas geležtę, o pilkose akyse žaidė šelmiškos ugnelės. – Laikyk, – paliepė paduodamas kitą špagą. – Žinau, kad moki valdyti šį puikų, taurų ginklą, bet noriu išmokyti tave savo neįprasto kirčio. Jau sakiau, nenoriu, kad jis prapultų. Poza!


Abu Visleriai buvo sumanūs fechtuotojai: daryti išpuolius ir atremti vienas kito smūgius, bandyti apgauti priešininką ir pačiam išvengti apgaulingų kirčių buvo tikras malonumas.


Įsijautęs į žaidimą Ovenas visgi nepajuto staigaus tėvo taktikos pasikeitimo, tik pamatė išplėštą iš rankos ir skriejančią oru savo špagą. O aštrus smaigalys vėl buvo įremtas į gerklę.


– Štai taip! – vėl nusijuokė pirklys.


Po keleto nesėkmingų bandymų ir Ovenui pavyko pakartoti sudėtingą manevrą. Abu vyrai sušilo, tankiai kvėpavo, bet buvo smagūs.


– Dabar mes lygūs priešininkai ir galim išbandyti savo jėgas tikroje kovoje, – ištarė vyresnysis Visleris rimtai. – Išeikim į lauką.


Jų špagos vėl susikryžiavo, bet Ovenas netikėjo dvikovos tikrumu, kol nepajuto skausmo rankoje ir neišvydo kraujo, išplitusio ryškia dėme ant sniego baltumo marškinių. Antras kirtis jį galutinai įtikino ir net sukėlė įtarimą, kad, jei nesigins kaip reikiant, bus negailestingai nudurtas asmens, kurį pats privalėjo nužudyti. Dabar jie kovėsi įnirtingai kaip aršiausi priešai, neliko sentimentų nei skrupulų – kiekvienas norėjo išnešti sveiką kailį. Jie abu pavargo ir ilso kaskart labiau, bet abu vienodai – solidesnis Endžio amžius neturėjo nė mažiausios įtakos. Netikėtai pirklio koja užkliuvo už kurmio išraustos žemės kupstelio ir to užteko, kad Ovenas paimtų viršų. Jis nuginklavo tėvą ir buvo besmeigiąs špagą jam į krūtinę, tačiau paskutiniu akimirksniu suvokė, ką darąs ir sustingo.


– Nesustok, sūnau! – sušvokštė Endis sunkiai gaudydamas orą. – Mano gyvenimas baigėsi – išmušė tavo valanda!


Ovenas stipriai sukando dantis ir spustelėjo špagą. Pirklys parklupo, springdamas iš burnos pliūptelėjusiu krauju spėjo ištarti: „Saugok… ginklus… relikvija…” – ir griuvo kniūpsčias. Kai Oldisas pasilenkė, norėdamas užspausti tėvui akis, ir palietė jo vokus, pajuto tarsi silpną elektros iškrovą, nutvilkiusią jo pirštus. Ištraukęs špagą jis švariai nuvalė kraują ir metė paskutinį žvilgsnį į vyrą, kuris tik kelias valandas buvo jo tėvas, o dabar tysojo negyvas. Gyvybės apleistas Endžio Vislerio kūnas nebeatrodė toks jaunas ir stiprus.


Namo Ovenas parvažiavo pavargęs, išsekęs, kankinamas skausmo, tačiau jį kėlė ne sužalota ranka, o vidinė graužatis. To beveik nepažįstamo žmogaus – juk velnias negali būti mirtingas – nužudymas padarė Oldisui didžiulį įspūdį.


Matydama vyro slogią nuotaiką Sintija taip pat nerimavo, bet manė, kad jis kenčia nuo žaizdų, kurios nebuvo pavojingos, tačiau gana gilios. Moteris pati aptvarstė jas savo švelniais pirštais – Ovenas nenorėjo kviesti gydytojo. Nenorėjo ir paaiškinti, kur buvo sužeistas.


– Būkite atsargesnis, – nedrąsiai paprašė Sintija. – Jei jūs žūtumėte…


– Nesisielok dėl savo ateities, – nuramino jis. – Po mano mirties tu liktum dvaro šeimininke ir, – jis liūdnai šyptelėjo pirštu pabraukdamas jos pasmakre, – tau nereikėtų ilgai našlauti.


– Aš nė galvoti apie tai nenoriu! Jūs – mano dabartis ir ateitis! – susijaudinusi sušuko moteris. – Jūs leidote man gyventi, priglaudėte savo namuose, paėmėte už žmoną. Aš esu jūsų dalelė, ir jeigu jūs mirsite, aš – taip pat.


– Sintija, – užmiršęs apie dilgsintį skausmą rankoje, jis suėmė abiem delnais jos veiduką ir žiūrėdamas į pilkas akis paklausė: – Tu iš tiesų jauti man kažką daugiau, nei dėkingumą?


– Taip, man teko nepaprasta laimė: pamilti tokį žmogų, kaip jūs.


Netardamas nė žodžio, Ovenas priglaudė moterį prie savo krūtinės ir be garso sušnibždėjo: „Tavo žodžiai – balzamas mano sužeistai širdžiai…”


Sintija ne vieną kartą atsargiai buvo užsiminusi, kad norėtų aplankyti tėvus, bet Ovenas jos žodžius nuleisdavo negirdomis. Jis negalėjo pamiršti, kad jie nusigręžė nuo dukters, suteptos viešnamio mergšės vardu. Dar dirbdama tarnaite Sintija buvo nuėjusi į miestelį, bet žinia apie jos nešlovę jau buvo pasiekusi namus. Miestelėnai sutiko grįžusią merginą beveik taip pat atšiauriai, kaip kadaise buvo nusiteikę luošio Oldiso atžvilgiu.


– Tu neperžengsi mūsų namų slenksčio, – griežtai ištarė Sintijos tėvas vos tik ją pamatęs. Žiaurūs kaimynų žodžiai galėjo virsti ir akmenų kruša, jei ne laiku suspėjęs Ovenas.


Miestelėnai, pamatę, kaip Sintija verkdama sėdasi į pono karietą, nuščiuvo, bet karietai kiek nutolus pavymui paleido žodžius: „Vislerio kekšė!”


– Praėjo daug laiko, – dar kartą bandė prašyti Sintija vyro. – Mano tėveliai nėra tokie jauni… Be to, dabar aš jūsų žmona.


– Kaip tik dėl to tau ir nereikia žemintis.


– Tačiau man labai svarbu gauti iš tėvų, nors ir pavėluotai, mūsų santuokos palaiminimą, – maldaujančiai kalbėjo ji. – Galbūt jūs to nesuprantate, nes seniai netekote tėvų…


„Seniai? – paklausė Ovenas savęs. – Ne taip seniai, praėjo tik ketveri metai.” Prieš akis vėl iškilo ta diena, kai jis aštria geležte pervėrė tėvui krūtinę. Vaizdas taip giliai įsirėžė atmintin, kad ir po tiek laiko neišdilo nė menkiausia smulkmena. „Eina paskutiniai metai, kuriuos man davė Kenetas Frankas, – kur buvusios nebuvusios mintys vis sugrįždavo prie nebaigtos užduoties. – Atomazga artėja kiekvieną dieną ir man darosi vis sunkiau ištverti. Laukimas dirgina mano protą, o dėdulė vis nesirodo.”


Ovenas pagavo tik klausiamą žmonos intonaciją, bet negirdėjo, ko ji klausė.


– Atleisk, užsigalvojau.


– Jus kažkas slegia, o aš kalbu apie savo rūpesčius ir neleidžiu jums susikaupti, – atsiprašančiu tonu pasakė Sintija.


– Tu teisi, mes nuvažiuosim pas tavo tėvus, – netikėtai tarė Oldisas. – Rytoj.


– Ačiū jums! – nušvito ji.


Nors džiaugsmingo priėmimo nebuvo, bet miestelėnai nebegalėjo nieko prikišti, turėjo susitaikyti su mintim, kad Sintija – pono Vislerio žmona, ir pamiršti jos nešvarią praeitį. Gavusi išsvajotąjį palaiminimą ji buvo linksma ir laiminga, o Ovenas mėgavosi vėl regėdamas švytintį veiduką ir girdėdamas nerūpestingą juoką, kuris paskutiniu metu buvo kiek pritilęs.


– Gal dabar Dievas pasiųs mums vaikelį, – tyliai, tačiau su didžiule viltimi ištarė Sintija, kai jie grįžo namo, į dvarą.


Buvo vėlus rudens vakaras. Už lango stūgavo šiaurys, su kiekvienu stipresniu gūsiu nupešdamas ir nusinešdamas pageltusių lapų kuokštus ir tėkšdamas į langą sunkius lietaus lašus. Kartkartėmis liūtis nurimdavo, prasiskirdavo greitai dangumi skriejantys debesys ir kyštelėdavo mėnulio pilnatis, kuri tiesdavo į žemę savo blyškų spindulį.


– Nemiegi? – tyliai pravėręs duris paklausė Ovenas, bet Sintiją pamatė sėdinčią lovoje ir pro neužtrauktas portjeras žiūrinčią į šėlstančią gamtą. Priėjęs atsisėdo šalia, paėmė jos rankutę ir pajuto, kaip virptelėjo jos pirštai, kai į stiklą subarbeno lašai.


Ji įsikibo į jo ranką, prisiglaudė prie peties ir sušnibždėjo:


– Ši naktis man primena vieną vaikystės naktį… Mes su sesute visada miegodavome vienoje lovoje ir net per didžiausias audras – su žaibais ir griaustiniu – mes jausdavomės drąsios ir nebėgdavome pas tėvelius. Tačiau tą naktį man neleido miegoti kartu su ja. Tėvelis išsivedė mane į savo kambarį, o mamytė pasiliko su sesute. Kai vėjo gūsis atplėšė langines, išgirdau mamytės šūksnį, o pati pajutau lietaus lašelius, atlėkusius pro atdarą langą. Tėvelis nuramino mane ir liepė miegoti…


Ovenas atsargiai išlaisvino ranką ir apkabino Sintiją spausdamas savo glėbyje, tarsi norėtų nuo kažko apsaugoti. Moteris įsikniaubė j jo marškinius ir sukūkčiojo:


– O ryte man pasakė, kad sesutė numirė.


Žodžių prasmę jis greičiau nuspėjo, nei išgirdo. Palaukęs, kol nuslops prisiminimų sukeltas skausmas, Oldisas pakėlė jos galvą ir nusišypsojo.


– Aš irgi noriu tau kai ką pasakyti. Tikiuosi, mano žodžiai tau patiks daug labiau. – Nubraukęs dar nenudžiūvusią ašarą nuo jos skruosto, jis tęsė: – Sintija, praėjo beveik penkeri metai nuo mūsų vestuvių, bet aš nė karto neištariau svarbiausių santuokos žodžių. Mano mintyse jie sklandė seniai, bet tik šiandien aš galiu juos ištarti garsiai.


Palinkęs Ovenas pasiekė jos lūpas trumpu, aistringu bučiniu.


– Jūs niekada manęs taip nebučiavote, – kvėptelėjo Sintiją nustebusi ir priblokšta.


– Bet visuomet tave mylėjau, – sušnibždėjo jis tankiai alsuodamas. – Sintija, aš myliu tave. Myliu tave! Myliu! Myliu! Myliu!.. – kartojo jis, kiekvieną žodį lydėdamas bučiniu. Jis bučiavo jos kaktą, akis, nosies galiuką, vėl lūpas, glostė išsidraikiusius plaukus, kaklą, pečius.


Ovenas žinojo, kad Sintija troško nors kartą išgirsti tuos žodžius iš jo lūpų, ir jautė, kad pagaliau sulaukusią ją užliejo nepaprastas džiaugsmas ir laimė.


– Myliu tave, mano linksmoji mergaite, – sušnibždėjo dar kartą jai į plaukus ir tuo pačiu metu smigtelėjo į jos švelnų kaklą pirštuose laikytą smeigtuką. Moteris net nepajuto dūrio, tačiau po keleto akimirkų jos rankos nuslydo nuo Oveno pečių, akys apsiblausė ir ji susmuko vyro glėbyje.


„Tik mažytis lašelis pragariško ekstrakto, – galvojo Oldisas žiūrėdamas į smeigtuko smaigalį, – ir po kelių minučių nuostabiausia moteris Žemėje paliks mane…”


– Aš nenorėjau jos žudyti! – sušuko garsiai ir ėmė vapėti: – Aš neketinau pildyti beprotiško dėdės Franko noro! Tai įvyko prieš mano valią! Gal dar nevėlu ją išgelbėti? Gal yra priešnuodis?


Ovenas susiėmė galvą rankomis, bandydamas rasti atmintyje reikiamų žinių. O neradęs puolė į paniką: kaip pamišęs purtė Sintiją, pakėlė, bandė pastatyti ant kojų, tačiau, nors gyvybė dar ruseno, jos kūnas buvo suglebęs ir neklusnus.


– Tu stiprus, Ovenai, labai stiprus, – pasigirdo Keneto Franko balsas kojūgaly. – Tu nesustojai pusiaukelėje, tu įveikei beveik visas pakopas. Beliko tik šiek tiek palaukti, – mostelėjo jis putlia rankute Sintijos link, – kol užges…


Žodžius užgožė garsus pokštelėjimas, lyg šūvis, ir pro atplėštą langą įsiveržė audra.


Oveno galvoje kaip žaibas švystelėjo: „Štai – mirtis!” Jis dar spėjo išvysti atmerktas Sintijos akis, pamatyti, kaip ji sprūsta iš jo rankų, ir nugarmėjo į juodą prarają – rodėsi, kažkas bando pasidalinti jo sąmonę: kiekvienas traukia į save ir pasiruošęs geriau suplėšyti į skutelius, negu atiduoti kitam. Ovenas kažkokiu būdu suvokė, kad įvykdė jam skirtą užduotį iki galo – nužudydamas Sintiją jis nužudė du, nes įsčiose ji jau nešiojo naują gyvybę. Po to jis pasinėrė tarsi į okeaną ir skendo skendo vis gilyn, kol susiskaidė į smulkias daleles ir išsisklaidė jį įsiurbusiame gaivale…


Atsimerkęs pamatė, kaip krintantis Sintijos kūnas pasiekė lovą. Sąmonės užtemimas truko sekundės dalį, bet atsigavęs Ovenas pajuto turįs savyje velnio esmę. Juto šalia esant ne tik tėvą, bet ir senelį, prosenelį ir daugybę protėvių su visa jų išmintim ir galia.


– Tu vėl nespėjai, – su apsimestine užuojauta ištarė velnias Ovenas, pažvelgęs į Kenetą Franką, o kai tas pabandė pasprukti išnykdamas, paliepė: – Neskubėk, – ir pradėjęs skysti storulio siluetas vėl atgavo ryškius kontūrus.


Frankas pasijuto tarsi vabzdys, įklimpęs sakų lašelyje: negalėjo ne tik išnykti, bet ir pajudėti – kaip sustingo vienoje pozoje, taip ir liko stovėti, laukdamas, kol bus išvaduotas iš kerų. Jam beliko tik stebėti, ką daro Ovenas. O jis grįžo prie lovos ir paguldė Sintiją ant pagalvių – jei ne sustingusios atmerktos akys, ji būtų tiesiog ramiai mieganti moteris. Pirmiausia Ovenas uždėjo delną jai ant kaktos, kiek palaikęs lėtai lėtai ėmė braukti veidu, po to visu kūnu, ilgėliau sustojo ties pilvu ir pagaliau pasiekė pačius kojų pirštų galiukus. Tuomet priėjo beveik prie pat Keneto Franko ir krestelėjo ranką lyg norėdamas kažką nupurtyti.


– Ką gi, Frankai, – abejingai tarė Visleris, – manau, pats supranti, kad tu per menkas kovoti prieš mane, kai aš atgavau visą galią.


– Jūs teisus, pone Visleri, – padlaižūniškai spygtelėjo storulis ir pridėjo: – Aš praleidau savo šansą ir ieškosiu darbo pagal savo jėgas.


– Aš netikiu tavimi, bet gali išnykti.


Kenetas Frankas nelaukė paraginimo ir kaip mat paklausė – neliko nė žymės, kad jo kada nors čia būta.


Ovenas atsirėmė alkūnėmis į kojūgalį ir ėmė stebėti Sintiją. Ji miegojo tyliai alsuodama ir šypsojosi kažkam sapne. Staiga jos akys atsimerkė, rodės, žiūrėjo tiesiai į Oveną, bet jis žinojo, kad dabar yra nematomas.


– Kodėl taip būna tik sapne? – atsiduso Sintija, apsivertė ant šono, susisuko į kamuoliuką ir vėl užmigo.


Toji naktis, tokia kupina įvykių ir didžiulių permainų, jai buvo pati paprasčiausia. Ji neprisiminė nei Oveno meilės prisipažinimų, nei tuo labiau savo mirties, nei to, kad laukėsi kūdikio.


Vaikų Vislerių šeima sulaukė tik po aštuonerių metų. Sintija buvo visiškai praradusi viltį, bet Ovenas žinojo, kad dar neatėjo laikas. Gimė dvynukai: mergaitė ir berniukas, bet nuo mažumės jie buvo tokie skirtingi, kad net giminėmis buvo sunku pavadinti. Saimonas buvo tylus, nedrąsus berniukas, o Šarlotė – vikri ir atkakli, nepaprastai smalsi, nenuorama ir išdaigininkė. Savo charakteriu ji įvarė tarnams pagarbią baimę, jos prisibijojo net motina, o brolis niekuomet nenorėdavo likti su seserimi vienas. Tik Ovenas mokėjo su ja sutarti, o ir Šarlotė dievino tėvą. Paūgėjusi ji norėjo visada būti kartu su juo: važiuoti į išvykas, joti į medžiokles, dalyvauti pramogose. Iš pradžių tėvas tik juokėsi, bet vėliau, pamatęs jos neslopstantį atkaklumą ir užsispyrimą nė per žingsnį nuo jo neatsilikti, supyko. Šarlotė pirmą kartą suprato, kad ir ji gali būti nubausta, kad mylintis tėvas gali būti griežtas ir rūstus.


Tačiau dabar Šarlotė turėjo dvidešimt šešerius metus ir jau seniai buvo ištikimiausia tėvo nuotykių kompanionė, intrigų ir juodų darbų bendrininkė.


Ovenas stovėjo ant uolėto skardžio krašto ir žiūrėjo į savo gražuolę dukterį. Išdidi laikysena nepaprastai derėjo su jos laukiniu grožiu – tobulų bruožų veidas su spindinčiomis juodomis akimis buvo apsuptas vilnijančių juodomis bangomis plaukų, o grakščią figūrą dar labiau pabrėžė jojikės kostiumas.


– Aš vis abejoju, ar teisingai padariau, pasirinkdamas tave, – kalbėjo Ovenas.


– Juk velnias neturi lyties, – šelmiškai šyptelėjusi atkirto Šarlotė. – Ne kartą pats man sakei.


– Gerai, – jis pabučiavo dukterį į skruostą, apkabino ir kelioms akimirkoms prispaudė jos galvą prie savo peties. Tada išsitiesė ir žingtelėjo žingsnį atbulas, pasiekdamas patį skardžio kraštą, už kurio žiojėjo aštrių akmenų prismaigstyta praraja. – Aš pasiruošęs.


Ovenas dėjosi ramus, bet širdis daužėsi kaip pašėlusi – suvokimas, kad jis nemirtingas, šiuo momentu mažai padėjo. Ir Šarlotė, ištiesta ranka palietusi jo krūtinę, kažkodėl sustojo.


– Tėve, aš negaliu, – ištarė ji nuleisdama ranką.


– Tu gali. Tu nesudrebėjai prieš brolį, prieš motiną, aš jau nekalbu apie daugelį kitų…


– Tai buvo visai kas kita. Jie buvo… – Šarlotė pakibo tėvui ant kaklo. – Jie buvo tik žmonės.


– Dukra mano, tu verki? – Ovenas nustebęs atplėšė ją nuo savęs. – Aš nemačiau tavo ašarų nuo pat vaikystės.


– O, tėve, aš taip tave myliu! Aš nenoriu likti be tavęs! – Tačiau ji greitai susivaldė, ir tik besileidžiančios saulės spinduliuose sužvilgę ašarų karoliukai liudijo apie trumpalaikį jausmų protrūkį. – Bet aš tavęs neapvilsiu.


Šarlotė išdidžiai krestelėjo juodaplaukę galvą ir vėl ištiesė ranką. Ovenas žinojo, kad šįkart ji nesitrauks, bet baimės nebejautė. Jis tik nusišypsojo, pajutęs, kaip duktė stipriai jį stumtelėjo, ir praradęs lygsvarą nugarmėjo žemyn į bedugnę. Bedugnę, kuri turėjo labai nesvetingą dugną. „Sudie, Ovenai”, – ištarė jis pašaipiai mintyse ir pajuto žaibišką, bet nepakeliamai stiprų lūžtančių kaulų skausmą.


Žiūrėdamas į sumaitotą, kruviną kūną, arba tiksliau, į tai, kas iš jo liko, Visleris nusivaipė, jeigu bekūnis sutvėrimas gali vaipytis. Stebėti gedinčią dukterį buvo daug maloniau. Ji vis dar stovėjo ant skardžio krašto, bet nebuvo panaši į prislėgtą ir nelaimingą. Ji laukė.


Ir Visleris neapvylė jos laukimo.


Šarlotė parklupo. Sąmonė atsisakė valdyti kūną, nes turėjo svarbesnių rūpesčių: priimti svečią ir šeimininką – velnią Vislerį. Tačiau po akimirkos mergina atsistojo, apžvelgė pasaulį naujomis akimis ir pirmą kartą išbandė savo jėgą, sukeldama griūtį ir po akmenų krūva palaidodama Oveno palaikus.


< atgal  išreiškite savo nuomonę apie apsakymą fantastika.lt forume>



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0