Skaitiniai

2014-01-01
 

Nauji veidai: Trys šešiukės. [2]

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

[1][2][3][4]


Ovenas Oldisas susiruošė kelionei. Apsitaisęs vargingu vienuolio apdaru, užsimetęs ant peties sulopytą drobinį krepšį jis įžengė į gimtąjį miestelį, kuris sutiko nelabai svetingai -niekas nemėgo elgetų, netgi vienuolių.


Užėjęs į Oldisų krautuvėlę jis paprašė atsigerti. Vikri tarnaitė, gavusi šeimininko pritarimą, padavė kaušą vandens. Ovenas nusismaukė išblukusį kapišoną, atidengdamas nutįsusius bespalvius plaukus, kurių vienintelė puošmena buvo tonzūra, įkritusius skruostus, beveik belūpę burną ir kuprotą nosį. Pajuodusiom, purvinom rankom jis paėmė kaušą ir užsivertęs ėmė godžiai gerti. Kai padėkojęs grąžino tarnaitei indą, iš po nusvirusių, tokių pačių bespalvių antakių blykstelėjo akys. Mergaičiukė spruko tolyn.


– Pone Oldisai, – sušnibždėjo tebelaikydama apsikabinusi kaušą, – ar matėte jo žvilgsnį?


– Mačiau, Ketrina, mačiau, – atsakė šeimininkas. – Reikia elgtis atsargiau, jis gali būti pamišęs nuo vargo ir kančių.


– Ar leisite man pailsėti valandėlę kitą? – sušvokštė vienuolis ir trūksmingai užsikosėjo. – Aš pasėdėsiu čia, kamputy.


Tarnaitė užlindo už krautuvininko pečių ir sukuždėjo:


– Pone Oldisai, aš bijau.


– Cic, reikia elgtis apdairiai. – Žengęs žingsnį užklydėlio link senis Oldisas kiek mokėdamas švelniau paprašė: – Geriau eikite tolyn ta pačia gatve ir greitai pamatysite bažnyčią. Ten ir pailsėsite, ten jus pamaitins ir duos nakvynę.


– Ačiū už gerą patarimą, – padėkojo vienuolis sunkiai stodamasis ir išėjo pro duris. Jau būdamas kieme išgirdo savo motinos balsą:


– Tėve, kodėl išvarei tą žmogų? Jis norėjo tik pailsėti.


 Ovenas sustojo pasiklausyti.


– Mūsų pirkėjai būtų nepatenkinti, pamatę tokį svečią, – paaiškino tėvas. – Nepamiršk, kad praėjo tik pusmetis, kai atsikratėme luošio, kuris atbaidydavo lankytojus. Miestelėnai ėmė jį pamiršti ir mieliau lankosi parduotuvėje. Aš nenoriu, kad juos atbaidytų valkata.


– Tau nederėtų taip kalbėti apie mano vargšą berniuką, o tuo labiau apie vienuolį, šventą žmogų, – papriekaištavo Dorotė Oldis.


– Tegul jis būna šventas kitoje vietoje, – griežtai nukirto šeimininkas. – Ketrina, kibk į darbą, o tu, Dorote, būk atsargesnė su žodžiais ir užuojauta. Tau pačiai jos reikėtų. Niekada neužsimiršk ir prisimink, kad esi pagimdžiusi velnio vaiką! Toji dėmė sunkiai nusiplaus.


Šį kartą Ovenas tik šyptelėjo išgirdęs savo pravardę, stipriau susisiautė į palaikį rūbą ir išėjo pro vartelius. Atsigręžęs metė paniekos kupiną žvilgsnį į namą, kuriame praleido sunkią vaikystę ir kelerius jaunystės metus.


Miestelėnai lydėjo akimis sunkiai besivelkantį miesto gatvele suvargusį vienuolį, bet niekas nesiskubino padėti. „Dievo tarnams jie taip pat nejaučia prielankumo”, – palingavo galva Ovenas. Pasiekęs bažnyčią tik žvilgtelėjo ton pusėn ir nesustodamas nuslinko tolyn keliu, vedančiu iš miestelio. Pačiame pakraštyje, kur stovėjo mažulyčiai vargani namukai, jį pasivijo mergina.


– Broli, paimkite duonos kepalėlį, – padavė ji suvyniotą skepetaite ryšulėlį. – Iki kaimo, kur galėsite sustoti, dar toli.


– Ačiū, vaike, – tarė vienuolis tiesdamas ranką ir iš padilbų žvilgtelėjo į netikėtą gailestingaširdę. Jis turėjo prisidengti smarkiu kosulio priepuoliu, kad paslėptų susijaudinimą. Priešais jį stovėjo Sintija. Merginą jis buvo matęs tik keletą kartų slapčiomis, kai ji ateidavo į Oldisų krautuvėlę, tačiau jos juokas skardėdavo daug dažniau, iš lauko pasiekdamas luošio Oveno ausis.


– Jūs sergate, – sunerimo Sintija, – jūs neturite taip toli keliauti.


– Turiu, vaike. – Tarsi kažkieno rankos pastūmėtas jis apkabino ją ir prispaudė prie savo skarmalų. – Tau bus atlyginta už tavo gerą širdį, – tarė atstumdamas ir palikdamas priblokštą merginą vieną kelio vidury.


„Reikia susirasti prieglobstį, kur galėčiau numigti, ir kaip nors numalšinti alkį, – pamanė Ovenas-vienuolis, slinkdamas į girią. Paskutinė išvyka į miestelį buvo labai sunki, jis vos spėjo pasitraukti su tamsa. Silpnas, dusulio kamuojamas elgetos kūnas vargino ne mažiau už savą, luošą, prie kurio bent buvo pripratęs. – Beliko nugalabyti tik vieną… – galvojo Ovenas. – Ar rasiu tiek jėgų, kad įveikčiau paskutinį, ar teks numirti, kaip valkatai, kurio kūnu naudojuos?”


Vienuolis sunkiai atsisėdo pamiškėj atsiremdamas į medį ir suabejojo, ar pajėgs kada nors atsistoti. Jis nejučia užsnūdo ir pramiegojo visą dieną. Kai prasimerkė, saulė krypo vakarop, tęsdama ilgyn šešėlius. Ovenas pabandė pasislinkt arčiau prie saulės nušviesto plotelio, bet vos pakilęs griuvo kniūpsčias – kojos nebenorėjo laikyti išsekinto kūno. Šiaip ne taip atsivertė ant nugaros ir suvapėjo: „Dėde Kenetai, tu apgavai mane! Aš mirštu, gyvenimo neturėjęs nė dienos… O žadėjai dešimt metų…” Paskutiniai žodžiai visai ištirpo švokštime – dusulys užgožė šviesą. Vienuolis graibėsi už kaklo ir gaudė orą, tik netikėtai prasiveržęs kosulys padėjo išgyventi.


– Aš tau pagelbėsiu, broli, – pasigirdo balsas šalimais.


Kai Ovenas, tebepurtomas alsinančio kosulio, kilstelėjo galvą išvydo priešais stovintį senuką. Tą patį, seną pažįstamą.


– Aš turiu stebuklingo tepalo iš šventų vietų, tik už keletą monetų, – pasakė traukdamas tokią pačią kaip kadaise skardinėlę. – Pasitepsi kelis kartus ir kaip mat pasveiksi.


– Tu tuo tiki? – paklausė vienuolis.


– Taip, taip, ne vieną esu matęs pasveikusi, – užtikrino senukas.


– O kiek numarinai? – Ovenas pajėgė atsisėsti. – Kelintas būsiu aš?


– Ką tu kalbi, broli mano! – senukas sumojavo rankom. – Šitaip atsidėkoji už norą tau padėti?


– Iš tiesų, esu labai dėkingas, – nulenkė vienuolis galvą ir staiga pakėlęs nutvilkė pašnekovą pamišėlio žvilgsniu. – Tu – mano išsigelbėjimas! Tu – trūkstama grandis! Tu – vartai į aukštesniąją pakopą! – sušuko jis, o pirštai mėšlungiškai sugniaužė senio kaklą… Senukas „vaistininkas” pastiro amžiams taip ir nesupratęs paklaikusio vienuolio šnekos.


– Frankai!!! Kiek dar turėsiu laukti?!! – nuaidėjo riksmas vakaro tyloje.


„Ryte pabusi velnio kaily, – nuskambėjo atsakas per smegenis. – Nugalėk ir turėsi jį visados! Duodu tau metus apsiprasti ir įsikurti, o po metų pasakysiu pirmą vardą.”


Apsivilkęs senolio rūbais Ovenas-vienuolis virto tiesiog pavargusiu žmogum. Paskutiniu metu jo patalas būdavo samanos, ir šią naktį jis išliko toks pats. Tik miegą sudrumstė keistas, nepatirtas jausmas: visu kūnu slysčiojo nematomi pirštai. Neskaudėjo, bet buvo labai šlykštu. Tie patys pirštai pasiekė jo smegenis ir ėmė naršyti jose, rodėsi, maišo samčiu kaip dideliame katile. Sąmonė užgeso… O kai įsižiebė – aukštai danguje švietė saulė ir spraudėsi spinduliais pro medžių vainikus, bandydama pasiekti žemę.


Ovenas atsisėdo guolyje ir ėmė rąžytis. Nejaugi užteko vieną naktį gerai išsimiegoti, kad pasijustų stiprus ir sveikas? Įkvėpęs pilnus plaučius vėsaus rytmečio oro jis nepajuto kasdieninio dusulio krūtinėje. Kažkas pasikeitė, kažkas jam kėlė nerimą. Ovenas pašoko, išsigandęs apsidairė, pažvelgė po kojom ir nustėro – vakar žemė buvo tikrai arčiau. „Kas man pasidarė?” – išsigandęs jis susiėmė už galvos, nesąmoningai ieškodamas dygstančių ragų. Pirštai palietė plaukus – tonzūros nė ženklo nebuvo likę. Atsargiai jis apsičiupinėjo veidą: pajuto švelnią odą, tiesią nosies liniją, stangrų lūpų iškilumą. Staiga jis pakėlė prieš akis rankas, lyg tik ką prisiminęs jas turįs – jos buvo aristokratiškai baltos, glotnia oda, tik šiek tiek virpėjo iš susijaudinimo. Plaštaka daili, su ilgais, grakščiais, bet kartu stipriais pirštais, ir nė kiek nepriminė sudžiūvusių, kaulėtų varguolio rankų.


– Dėdė ištesėjo žodį?.. – virpančiu balsu paklausė naujai užgimęs Oldisas. – Ištesėjo žodį, – pakartojo vien norėdamas pasiklausyti naujo savo balso tembro.


Tolumoje pasigirdo šunų lojimas ir žmonių šūksniai. Jiems priartėjus Ovenas išskyrė žodžius:


– Pone Visleri! Pone Visleri! Atsiliepkite, pone Visleri!


Iš po krūmo išnėrė mitrus spanielis ir vizgindamas uodegą puolė šokinėti apie Oveną. Džiaugsmingai sulojęs parodė beieškantiesiems kryptį. Netrukus, vos spėdamas paskui betempiantį pavadį smailiasnukį kurtą, iš už tankių šakų išniro į liokajų panašus vyras.


– Kokia laimė, pone Visleri! Mes jus suradome! Taip buvome išsigandę, kad medžioklė bus pasibaigusi tragiškai.


– Nors gamtos patalas nebuvo kietas, bet aš pavargęs, – ištarė Ovenas tvirtai, bet tik pakartojo galvoje nuskambėjusius svetimus žodžius. – Kur karieta? – kažkas vėl privertė paklausti įsakmiai.


Važiuodamas jis galvojo apie dėdę, kuris pasistengė, kad pasikeistų viskas: išvaizda, kilmė ir padėtis. Oldisas suprato, kad žino daug daugiau nei vakar – žinios atsirado staiga, per vieną naktį. Jis prisivertė susikaupti ir „prisiminė” esąs Ovenas Visleris, atvažiavęs vasaroti į savo užmiesčio vilą didikas. Prireikė visai nedaug pastangų, kad „prisimintų” savo dvarą ir tarnus, pomėgius ir įpročius. Tik niekaip nepavyko įsivaizduoti, kaip atrodo naujas kūnas.


Parvykęs namo jis tarė:


– Aš noriu nusiprausti ir persirengti.


Tarnai puolė vykdyti pono pageidavimų, o Ovenas nuėjo prie didelio veidrodžio, stovinčio miegamojo kampe. Nusimetė purvinus drabužius ir užsimerkęs žengė artyn. Kelias akimirkas jis klausėsi nuo jaudulio besidaužančios širdies, giliai įkvėpė ir išdrįso atsimerkti. Turtingo kambario fone stovėjo aukštas, tiesus, tvirto, bet lankstaus kūno jaunuolis. Nepaprastai šviesūs, tankūs, šiek tiek banguoti, aukštyn sušukuoti plaukai siekė pečius. Aukšta kakta, virš nosies nuo įtempto žvilgsnio perrėžta nežymia raukšlele, ploni juodi antakiai, po jais – tamsios, beveik juodos, žvilgančios akys. Pro iš nuostabos prasiskyrusias lūpas pasimatė akinančiai balti, lygūs dantys. Ovenas nusišypsojo ir išsigando savo šypsenos. „Man suteikė tobulą kūną, o likimą aš pats turėsiu griebti už ragų,” – pamanė atitokęs.


– Ačiū, dėde Frankai, – padėkojo Oldisas ir dar kartą pažvelgė į save akies kampučiu.
– Esi patenkintas?


– Čia tu? – nustebo jaunuolis, pamatęs įsitaisiusį fotelyje storulį su neatskiriamu cigaru dantyse.


– Nesusilaikiau, – atsiprašė Frankas. – Turėjau bent akį užmesti į savo tvarinį.


Ovenas apsisiautė šilkiniu chalatu ir atsisėdęs priešais paklausė:


– Ar nepersistengei? Būčiau patenkintas ir prastesne išore.


– Aš niekuo dėtas, – trūktelėjo pečiais svečias. – Tu gavai savo paties kūną, tą, kurį turėjai gauti gimdamas. Aš tik menką mažumėlę nuo savęs pridūriau, – sukrizeno patenkintas. – Mūsų viešpats nubaudė tavo tėvą už nepaklusnumą, pasityčiojo išdarkydamas jo vienturčio sūnaus kūną ir atimdamas galią tau padėti.


– Iki šiol nesuprantu, mano tėvas – velnias ar žmogus?


– Ar tau labai svarbu žinoti?


– Manau, kad taip.


– Jis nesurinko trijų šešiukių, – tepasakė Frankas. – Endis Visleris žmonių sielomis moka už savo gyvenimą, iki šiol mokėjo ir už tavo. – Nelauktai storulis išsirito iš fotelio, kyštelėjo ploną liežuviuką ir krimstelėjo smulkučiais dantukais. – Per daug šneku, vieną kartą ims ir prignybs mano ilgą liežuvį… Man metas. Turiu skubėti – nesi vienintelis mano globotinis.


– Dar vienas, paskutinis klausimas, – Ovenas sustabdė storulį ranka. – Ar iki šiol aš buvau žmogus? Tikras žmogus?


– Tu ir dabar žmogus. Tikrų tikriausias žmogus, gali neabejoti! – pasišaipė Kenetas ir prieš išnykdamas spėjo pridėti: – Esi stiprus ir įtakingas ponas, kol kas tavo stiprybė – pinigai ir lankstus, išradingas žmogaus protas. Tik tapęs velniu tu įgysi antgamtinę galią.


Ovenas suvokė turįs daug žinių, bet jis norėjo turėti ką nors vien tik savo. Jam trūko tikros gyvosios patirties, aplinkinio pasaulio pažinimo. Norėdamas pasivyti luošumo pavogtą laiką Ovenas leidosi keliauti – pervažiavęs šalį skersai ir išilgai pamatė tai, kas jau glūdėjo prisiminimuose. Bet buvo visiškai kas kita išgyventi visa tai pačiam: pro karietos langą ar nuo eiklaus žirgo balno gėrėtis aplinkui plytinčiais laukais, miškuose ir paežerėse medžioti žvėris ir paukščius, pasinerti į didmiesčių šurmulį ir pramogų svaigulį, kai kiekvienuose namuose esi sutinkamas kaip laukiamas ir gerbiamas svečias…


Nors Ovenas suprato, kad daugelis jo naujųjų, o pono Vislerio senųjų, pažįstamų tik veidmainiauja tikėdamiesi naudos, tačiau buvo keletas iš tiesų tikrų draugų. Geriausiais tapo broliai Viljamas ir Robinas Česteriai.


„Aš patyriau tai, ko norėjau, – mąstė Ovenas besibaigiant metams. – Visas pasaulis po mano kojom, net karūnuotosios personos man rodo palankumą. Galiu turėti, ko tik panorėjęs: dvarų ir žemių, grynaveislių ristūnų ir karštakraujų skalikų, aukštuomenės damų ir gatvės gražuolių, išrankiausią skonį patenkinančių valgių ir brangiausių vynų, galėčiau nukeliauti į bet kokią šalį, į bet kurį pasaulio kraštą. Ko dar galiu norėti? Man buvo suteikta malonė įgyvendinti savo troškimą – aš buvau ne tik sveikas ir neskurdžius, aš buvau žmonių visuomenės viršūnėj. Ką gi, aš pasiruošęs užmokėti visą kainą!”


Keneto Franko nereikėjo ilgai laukti. Vos pasibaigus metams jis pasirodė viename vakarėlyje.


– Štai ir aš, – rafinuotai linktelėjo pasisveikindamas.


– Dėde!


– Žiūriu, negaišai veltui laiko ir pasinaudojai naujosios padėties privalumais. Gal pristatysi mane savo draugams?


– Ar tai įmanoma?


– Imi gėdintis žemesnio rango giminaičių? – nusišaipė Frankas.


– Ne tai turėjau galvoje, – paprieštaravo Ovenas. – Tik maniau, kad niekas be manęs tavęs nemato.


Kenetas paniekinamai trūktelėjo pečiais ir įsikibęs Ovenui į parankę paaiškino:


– Vargšas luošys galėjo kalbėtis pats su savimi. Bet kaip atrodys, jei didikas Visleris pradės bumbėti sau po nosim? Aš negaliu sugriauti savo paties sukurtą tavo autoritetą.


– Jei kitiems tu atrodai toks pats žmogus, kaip man, – pasakė Ovenas, – tuomet pirmiausia pristatysiu tave puotos šeimininkei.


– Nereikia, – papurtė apvalią galvutę Frankas, – ne dėl to čia atėjau. Tik norėjau nurodyti pirmąją tavo paskutiniosios šešiukės auką.


– Aš ją pažįstu? – paklausė Oldisas slėpdamas nekantrumą.


– Taip. Tu man patinki, vaikine, ir aš tau duosiu pasirinkti iš dviejų. – Ir staiga, be jokios pauzės išpoškino: – Jaunieji baronaičiai Česteriai.


– Ne!


– Ne? – Dėdė patenkintas prisimerkė ir išsišiepė, lyg plėšrūnas pagavęs grobį, tačiau nespėjo nieko pridurti, nes Ovenas užgniaužęs kilusius jausmus pasiteiravo:


– Kiek laiko aš turiu?


– Mėnesį. – Frankas atrodė supykęs ir įsižeidęs.


Vos tik jis pasišalino – šį kartą pro duris – prie Oldiso priėjo Robinas Česteris ir padėjo ranką draugui ant peties:


– Ko norėjo tas sukto veido vyras?


– Aš jam kai ką skolingas, ir jis nenurims, kol neatgaus.


– Nemanau, kad tau būtų sunku atiduoti skolą, – nusijuokė Robinas.


– Aišku, ne, – linksmai atsakė Ovenas, nors širdis buvo tarsi įkaitintom geležinėm replėm suspausta. „Tu niekingas, dėde! Tu tik apsunkinai mano dalią, leisdamas pasirinkti, kurį iš draugų turiu paaukoti už savo gerovę…”


Oldisas visą naktį vartėsi šilkiniuose pataluose, negalėdamas užmigti. Prieš kelias dienas jis buvo pasiruošęs klausyti dėdės Franko paliepimų, bet pasirodė, kad nebus taip paprasta. Gana nesudėtinga naikinti vien iš matymo pažįstamus žmonės ir visai kas kita – tuos, su kuriais bendrauji kiekvieną dieną, su kuriais susidraugauji ir jauti simpatiją. „Jei ištversiu žiaurų pirmąjį išbandymą, turėsiu pasižadėti, kad gyvensiu kaip atskalūnas. Vieninteliai jausmai, susiesiantys mane su kitais, bus pyktis, neapykanta, o dažniausiai – abejingumas. Tikriausiai duosiu peno galybei kalbų, užsitarnausiu blogą vardą, bet tai bus geriau, nei savo rankom numarinti artimus ir brangius žmones.”


– Pone Visleri, ko delsiate? – pasiteiravo kažkas. „Atleisk man, Viljamai!”


Baronaitis susmuko. Pribėgo sekundantai, nuskubėjo daktaras, tačiau jis nebeturėjo ką ten veikti.


„Aš padariau, ką galėjau – žinojau, kad esi taiklus šaulys ir leidau tau pirmam iššauti. O dabar daviau tau staigią, neskausmingą mirtį.”


– Jis negyvas, – pranešė priėjęs prie Oveno sekundantas. – Viskas vyko pagal taisykles, jūsų niekas negalės apkaltinti.


Dvikova tapo pagrindine kalbų tema. Kai pasklido gandas, kad Visleris nušovė vieną iš brolių Česterių, visi manė, kad žinią perdavė nepatikimas žmogus. Buvo sunkiai suvokiama, kad tarp draugų įvyko taip tragiškai pasibaigęs susirėmimas.


– Gal tai ir tiesa, – išreiškė nuomonę viena poniutė. – Ponas Visleris man niekad nepatiko.


– Jeigu apkaltintume visus, kuriems nejaučiame prielankumo, turėtume gyventi tarp galvažudžių, – paprieštaravo kita.


Kai gandus patvirtino buvę sekundantais, nuostabai nebuvo ribų. O kai Visleris nepasirodė keliuose vakarėliuose, kuriuos anksčiau retai praleisdavo, diduomenė suskilo į dvi puses. Vieni sakė, kad jis sielvartauja dėl draugo žūties, kiti pranašavo, kad jis ruošiasi iškviesti dvikovon ir kitus.


Ovenas ėmėsi įgyvendinti sau duotą pažadą: jis užsisklendė nuo išorinio pasaulio vienatvėje, atsisakydamas priimti svečius ir atmesdamas pakvietimus į pobūvius. Jis susiruošė grįžti į netoliese gimtojo miestelio stovinčią vilą, kurioje pirmą kartą pamatė savo atvaizdą. „Ar verta dabartinė mano padėtis, mano turtas ir būsima antgamtinė galia žmonių gyvybės? Ar ne per daug pykau aš ant žmonių, kai pažadėjau atiduoti velniui jų sielas? Luošys norėjo keršto. Bet ar to noriu aš? – Klausimai kirbėjo galvoje neduodami ramybės. – Mano valioje išgelbėti penkių žmonių gyvybes. Bet ar tuo aš atpirksiu kaltę už atimtąsias? Ar mano kančios pragare palengvins kančias mano ten nusiųstiesiems?”


Niūrus jis žvelgė pro traukinio langą – akies nedžiugino net pavasariu alsuojanti gamta. Išlipęs ir apsidairęs nedidukėje stotyje, Oldisas nusprendė pasivaikščioti po miestą ir pernakvoti čia, prieš galutinai užsidarydamas savo dvare.


Iki kelionės tikslo buvo geras kelio galas. Prieš sėsdamas į karietą, anksti ryte jis dar kartą atsisveikindamas perėjo miesto gatvėmis. Nuošalyje, ant tilto per upelę, jis aptiko moterį, parimusią ant turėklų. Pasirodė, kad ji verkia ir ketina šokti į vandenį.


– Ponia, – tarė Ovenas priėjęs nepastebėtas. Moteris metėsi bėgti, bet jis ją pačiupo už pečių ir neatgręždamas tęsė: – Aš tik norėjau perspėti – čia negilu, geriau susiraskite patikimesnį būdą nusižudyti. – Ji sukūkčiojo. – O gal geriau papasakotumėt savo bėdą man? Gal nėra taip baisu, kaip pasirodė šį ūkanotą rytą?


– Aš neturiu kur pasidėti… Aš negaliu sugrįžt namo, negaliu grįžti ir į ten, iš kur pabėgau…


– Prašau, pasakokit, – paragino Oldisas ir apėjęs atsistojo priešais ją. – O, varge! Sintija?!


– Jūs mane pažįstate? – merginos skruostus užliejo tirštas raudonis.


Žodis po žodžio Ovenas išgavo visą nelaimingą Sintijos istoriją. Miestelėnai buvo teisūs, pranašaudami jai bėdą. Prieš pusę metų ji atvažiavo į šį miestą mokytis, patikėjusi kažkokio apgaviko kalbomis, bet vietoj pensiono pateko tiesiai į viešnamį.


– Važiuosi su manim, – išklausęs tarė Oldisas.


– Jūs nesupratot, aš ne tokia…


< atgal toliau >



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0