Skaitiniai

2003-12-24
 

Nauji veidai: Trys šešiukės. [1]

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

[1][2][3][4]


Ovenas Oldisas nebuvo likimo numylėtinis, greičiau atvirkščiai – vos išvydusį dienos šviesą, pasaulis jį sutiko priešiškai.


– Dievo bausmė! – buvo pirmieji pribuvėjos žodžiai.


– Dievo bausmė… – nušiureno kaip aidas šnabždesys po visą miestelį.


Dorotė Oldis, krautuvėlės savininko duktė, susižavėjo atsitiktinai pas tėvą užklydusiu pirkliu, kuris per kelias savo buvimo miestelyje dienas spėjo apsukti galvas pustuziniui merginų. Tačiau tik viena Dorotė įklimpo į tikrą bėdą.


– Aš nepakęsiu namuose nei pavainikio, nei paleistuvės jo motinos! – užriko ponia Oldis, sužinojusi apie dukters nelaimę.


Dorotė turėjo persikraustyti iš šviesaus kambarėlio į niūrią pašiūrę ir, tik tėvo užtarta, nebuvo išmesta tiesiog į gatvę.


„Ar tikrai Dievo bausmė?” – kasdien klausdavo mintyse Dorotė, žiūrėdama į ant kelių gulintį kūdikį. Berniukas gimė luošas – dešinė kūnelio pusė buvo sustirusi, tarsi be gyvybės. Mažylis, kaip ir visi tokio amžiaus kūdikiai, nesąmoningai krutino kairę rankytę ir kojytę, bandė dairytis kairiąja akyte, lyg nesuprasdamas, kad turi ir kitą kūnelio pusę.


Ovenas su savo mama gyveno atskirti nuo pasaulio, slepiami nuo svetimų akių. Ponia Oldis, puoselėjusi viltį, kad gimusį kūdikį bus galima parduoti turtingai bevaikei šeimai, dar labiau ėmė nekęsti dukters.


– Velnio vaikas! – sušuko kaimynė, pirmą kartą pamačiusi Oveną pustrečių metukų. – Velnio vaikas! – kartojo kiekvienam sutiktam. – Kad tik nebūtų nužiūrėjęs, – pridurdavo žegnodamasi.


Ponia Oldis prieš savo valią buvo priversta parodyti berniuką miestelio gyventojams, kurie norėjo įsitikinti, kad senoji liežuvautoja apsiriko ir jų miestelyje neįsikūrė velnio išpera. Dorotė išnešė ant rankų sūnelį, kuris glaudėsi prie mamos, išgąsdintas daugybės nepažįstamų žmonių. Visi lengviau atsiduso, kai pamatė tik mažą vaiką, prisispaudusi prie motinos peties, ir liko patenkinti, kad paskalos nepasitvirtino.


Ramybė truko trejus ketverius metus, kol Oveno luošumas nebuvo toks ryškus. Tačiau berniukui sparčiai augant, apmirusi dešinioji kūno pusė nenorėjo paklusti tiems patiems tempams. Sulaukęs dešimties Ovenas buvo baisus luošys: dešinė ranka ir koja buvo bene trečdaliu trumpesnės už sveikąsias, veidas persisukęs dėl nevienodai išsivysčiusių kaukolės kaulų, burna iškreipta nuo skirtingų žandikaulių, netgi dantys tarsi subyrėję į kairę pusę ir dėl vietos stokos baisiausiai susigrūdę ir išsikreivalioję. Tik viena nosis buvo tobulai graži, bet tuo tik dar labiau pabrėžė kūno bjaurumą. Plaukai, vaikystėje šviesūs, beveik balti, dabar įgijo rausvą atspalvį, buvo tankūs, stori. Ir akys. Jos buvo skirtingų spalvų – kairioji melsva, beveik pilka, o dešinioji – žalia, su šviesiai rudais spindulėliais. Gerai, kad antakio užgulta, sunkaus voko prispausta dešinioji akis retai kada atsimerkdavo ir negąsdindavo žmonių.


Luošame Oveno kūne glūdėjo guvus protas, ir berniukas labai norėjo mokytis. Dorotė pati kiek galėdama ir prisimindama mokė sūnelį, bet jis norėjo sužinoti daugiau. Šiaip ne taip pavyko prikalbinti miestelio mokytoją, kad jis nors kelias valandas per savaitę padirbėtų su Ovenu. Ponas Oldisas pažadėjo nuolaidą savo krautuvėlėje už anūko mokymą.


Įeidamas į kambarėlį, kur gyveno Ovenas, mokytojas visuomet persižegnodavo – atsarga gėdos nedaro. Bet ištvėrė tik du mėnesius, kol vieną dieną, susižavėjęs mokytojo aiškinimu Ovenas neatmerkė abiejų akių.


– Velnio vaikas, – sušnibždėjo mokytojas, stodamasis ir traukdamasis atatupstas, o pasiekęs duris kaip kulka nėrė pro jas ir tekinas išbėgo iš krautuvininko namo.


Žinia apskriejo miestelį kaip žaibas. Jei tokią išvadą padarė pats mokytojas, vadinasi, tai tikra tiesa. Nuo to laiko Oveno niekaip kitaip nevadino, tik velnio išpera, kipšo broliu ir kitokiais nelabojo giminaičiais. Tačiau neerzino ir neengė jo, netgi nenustojo pirkti Oldisų parduotuvėlėje, kad neprisišauktų nelaimės į miestelį.


Būdamas penkiolikos, Ovenas norėjo susirasti kokį nors darbą, tačiau nė vienas žmogus nedrįso jo priimti. Kai po metų mirė ponia Oldis, vaikinukas galėjo padėti seneliui tvarkytis parduotuvės sandėlyje, o po darbo valandų, kai niekas nebeužeidavo, ir pačioje parduotuvėje. Gabus skaičiuoti Ovenas nepaprastai padėdavo, kai reikėdavo susumuoti sąskaitas mėnesio ar metų pabaigoje.


Nelaimė užgriuvo, kai Oldisų parduotuvė gavo nekokybiškų produktų, ir miestelyje viena po kitos susirgo keleto pirkėjų šeimos. Nors apsinuodijimas nebuvo sunkus ir visi per porą dienų pasveiko, tačiau miestelėnai buvo įsitikinę, kad bėdą iššaukė Ovenas ir pareikalavo neleisti jam dirbti krautuvėlėje. O kai po savaitės susirgo dar keturi žmonės, gyventojai paskelbė karą.


– Lauk iš miesto velnio išperą! Lauk iš miesto velnio išperos motiną! – skandavo jie susirinkę prie Oldiso namų, bet iškart nuščiuvo, kai tarpduryje pasirodė persikreipusi Oveno figūra. Jis turėjo dvidešimt dvejus metus, bet atrodė kaip septyniolikos arba septyniasdešimties. Pasiremdamas lazda jis išklibinkščiavo į kiemą ir niūriai nužvelgė susirinkusiuosius.


– Jus gąsdina mano išvaizda ir kelia šiurpą mano plaukų ir akių spalva, – pradėjo jis dusliu, kartkartėmis spygčiojančiu balsu. – Aš ne toks, kaip jūs visi. Bet kuo kalta mano motina? Ji graži, stipri moteris. Ji – viena iš jūsų. Aš pats išeisiu iš miestelio, bet nelieskite mano motinos.


Gyventojai sutiko su kompromisu, ir Ovenas Oldisas, susidėjęs į krepšį nedidelę mantą, išsiruošė į kelią. Palengva traukdamas girios link, kurioje manė įsikurti ir nugyventi likusias dienas, kol nesudraskys koks laukinis žvėris, jis mąstė apie metų metais kartojamą pravardę.


„O kad iš tiesų būčiau velnio vaikas, jie nedrįstų tyčiotis iš manęs.”


– Kur gi tu, mano tėve, požemio valdove? – nuaidėjo per laukus pagiežos šūksnis.


Į pavakarę Oveną pasivijo linksmas senukas ir prisigretinęs prie jo žingsnio keliavo kartu iki miško ir nemažą kelio galą mišku. Kartais jis staiga pradingdavo ir išnirdavo iš tankmės su pilnom rieškutėm uogų, o pavakare kažkur nučiupo kiškį.


– Turėsim gerą vakarienę, – laikydamas striukauodegį už ausų mirktelėjo viena akimi senukas. – Tuoj užkursiu laužą.


Kai mišką užgulė tamsa, jie sėdėjo prie rusenančio laužo ir ilsėjosi po sočios vakarienės.


– Ar tavęs nebandė gydyti? – nelauktai paklausė pakeleivis.


– Kas galėjo ryžtis gydyti „velnio vaiką”? – atsiduso Ovenas. – Jie prisiliesti bijodavo, manė, mano luošumas užkrečiamas.


– Aš tau galiu šiek tiek padėti.


– Nesišaipyk iš manęs, man ir taip sunku.


– Nesišaipau, tik noriu tau padėti. Už keletą monetų…


– Turiu visai nedaug… – pratarė luošys.


– Duosiu skardinėlę tepalo, kuriuo du kartus per savaitę turėsi išsitepti visą nesveiką pusę. Veidui padėti jis bejėgis, bet rankos ir kojos paūgės. – Ovenas ėmė atidžiai klausytis. -Tiesa, jos suplonės, bet po drabužiais nebus matyti. Tu pradėsi lengviau vaikščioti ir galėsi pasirūpinti savimi, kad nežūtum ir nemirtum nuo bado.


– Kodėl esi toks geras? Nesibjauri manimi ir net imiesi padėti?


– Gal kitą kartą man prireiks pagalbos, – paaiškino. – Labos nakties ir sėkmės. Ryte atsibudęs manęs nerasi – aš iškeliausiu su pirma aušra.


– Aš taip pat…


– Ne, vyre, aš turiu skubėti, o tu nespėsi su manim. Nenusimink, kada nors dar susitiksim, – taip taręs senukas atsuko laužo šilumai nugarą, ir netrukus pasigirdo švelnus švilpiantis knarkesys.


Diena išaušo šilta ir saulėta. Jei ne palikta skardinė dėžutė, Ovenas būtų pamanęs, kad senuką susapnavo. Trokšdamas atsikratyti ar bent palengvinti savo negalią jis atsivožė dėžutę ir nusivilkęs įsitrynė visą dešinę pusę dvokiančiu tepalu. Po ketvirčio valandos oda paraudo ir degte degė, skausmas vis stiprėjo, bet Ovenas kentė. „Geriau numirsiu nuo sopulio, bet neatsisakysiu vilties”, – kartojo jis ryžtingai. Po keleto valandų skausmas nuslopo, oda atgavo normalią spalvą, bet daugiau jokių pokyčių nesimatė. „Nenorėk, kad viskas įvyktų staiga”, -raminosi jis.


Kai atėjo metas dar kartą įsitrinti tepalu, Ovenas dvejojo prisiminęs alsinantį skausmą, bet vis dėlto prisivertė tai padaryti. Kūną vėl užliejo beprotiškas skausmas ir jis neteko sąmonės. Atsipeikėjo sušalęs ir permerktas lietaus. Dešinė koja ir ranka buvo ištinusios, o ne suplonėjusios, kaip pranašavo pakeleivis. „Netikiu, kad toks meilus senukas būtų apgavikas.”


Tik apvaizdos galia Ovenas nenumirė, kelias dienas prasivartęs ant samanų kamuojamas karštinės. Tepalo ragavusi oda nuėjo pūslėmis ir nežmoniškai perštėjo. Tik po savaitės šiek tiek apgiję nauji sopuliai leido pasiieškoti maisto.


Pagyvenęs miškuose porą mėnesių, misdamas vien skurdžiomis uogomis ir gerdamas šaltinio vandenį Ovenas visai sulyso, beliko tik kaulai ir oda.


„Dieve, tu apleidai mane, tu baudi mane. O gal tu gelbsti mane, norėdamas pasiimti mano sielą, ištraukti ją iš mano subjauroto kūno? – sunkios mintys sukosi alkano Oveno Oldiso galvoje, kai jis susirietęs tūnojo laukdamas brėkštančio ryto. – Bet ką padaryčiau, kad galėčiau nors metus pagyventi kaip pilnavertis žmogus: nelydimas pasišlykštėjimo kupinų žvilgsnių vaikščioti miesto gatvėmis, apsivilkti kostiumu ir pažvelgti į tiesų savo atspindį veidrodyje, pamatyti savo linksmą šypseną, pabučiuoti Sintijos rankas… – Net svajonėse jis nedrįso galvoti apie miestelio auksaplaukę kvatoklę kaip merginą, kuri taptų jo žmoną, su kuria turėtų pulkelį vaikų. Nors Sintija nebuvo nei gražuolė, nei turtuolė, bet savo užkrečiančiu juoku pavergdavo širdį. Tačiau miestelio gyventojai pranašavo jai liūdną baigtį, kai kada nors lengvabūdiškai papuls į kokio plevėsos glėbį. – Aš net negalėsiu jos užstoti ir apginti”, – atsiduso Ovenas ir vėl prisiminė piktus šūksnius savo paties adresu.


– Velnio vaikas… Velnio vaikas… – piktai kartojo jis, daužydamas sveikuoju kumščiu žemę. – Kad nors dalį tariamo tėvo galios aš turėčiau!


– Ką su ja darytum? 


Ovenas apsidairė.


„Mano valandos suskaičiuotos”, – pasakė jis mintyse, manydamas, kad ima kliedėti.


– Niekas jų nesuskaičiavo, – paprieštaravo tas pats balsas. Ovenas greitai apžvelgė aplinkui augančius medžius ir krūmokšnius.


– Kas ten slepiasi? Išlįsk! Viešpatie, aš neištariau to garsiai, – sušnibždėjo suvokęs, kad nepažįstamasis atsiliepė į jo mintis.


– Nesuprantu, kieno pagalbos tu nori: dangaus ar pragaro?


– Kas čia? Kur tu? – klausinėjo Ovenas, strykinėdamas ant sveikos kojos ir išgąstingai dairydamasis į šalis.


– Nurimk, – įsakmiai paliepė balsas, – tu manęs negali matyti. Kol kas negali matyti. Jei sutarsim, pasirodysiu po pirmo šešeto.


– Kas tu?


– Velnias, kas gi daugiau.


– Pikti pokštai. Tyčiokis, kiek širdis geidžia, aš neturiu jėgų priešintis. – Ovenas susmuko ant žolės ir susiėmė už galvos.


– Tam ir pasišaukei mane, kad duočiau tau jėgą. Ar žinai, kam ją panaudosi? O, pagaliau, man nė kiek nerūpi, ar klausaisi manęs, Oldisai-Visleri, – Ovenas sunkiai pakėlė galvą – nepažįstamasis jį pažinojo, o jis net nematė žmogaus, su kuriuo kalbėjosi. – Gerai, atsakyk į vieną vienintelį klausimą: ar pasiruošęs pirmajam šešetui?


– Palik mane ramybėje!


– Ū-ū… – nusivylęs numykė balsas. – O aš maniau, tu iš tiesų bet ką padarytum net už vienerius tikro gyvenimo metus.


– Aš nenoriu daugiau nė dienos gyventi. Duok man bent numirti ramiai, – maldaujančiai ištarė Ovenas.


– Aš kalbu apie tikrą gyvenimą, tokį, kokio tu norėjai.


– Ar tavo galioje man jį duoti? – tyliai tyliai ištarė jis.


– Jau gerą pusvalandį tą ir bandau įkalti tau į galvą, – balsas ėmė nekantrauti. Paskutinį kartą klausiu: ar pasiruošęs pirmajam šešetui?


– Ką aš turiu daryti? – Ovenas nusprendė išklausyti bepročio tauškalus, kad tik greičiau jis atsikabintų.


– Tu nueisi į kaimelį. Rytoj pavakare tvenkinyje valtele plaukios trys jaunuoliai: brolis, sesuo ir jos sužadėtinis. Aš apversiu valtelę ir jie vis trys nuskęs. Dabar jų gyvybė tavo rankose. Tu turi laiko juos perspėti ar išgąsdinti, kad jie neliptų į valtelę, ar kaip nors kitaip išgelbėti. Jei tu neįsikiši – trys gyvybės bus tavo sąskaitoje. Po kelių savaičių miestelyje aš padegsiu namą, vėliau pasakysiu kada ir kurį, ir ugnyje žus dar trys žmonės. Jei neišgelbėsi ir jų, būsi įvykdęs pirmąjį – pasyvųjį – šešetą. Tuomet aš tau pasirodysiu ir mes aptarsime tolimesnę sutartį.


Ovenas šiaip taip nusivilko į kaimelį, kuriame iš tiesų buvo didelis tvenkinys, o ant kranto buvo ištrauktos dvi valtelės. Slėpdamasis krūmuose jis matė, kaip linksmai šnekučiuodami atėjo du jaunuoliai ir mergina. Jie ėmė stumti vieną valtelę į vandenį.


– Kai ištekėsi, nebesitikėk brolio pagalbos, – nusijuokė vienas. – Viską turės daryti Maksas.


– Gerai, gerai, bet kol kas dar gali pasidarbuoti, – juokėsi ir sesuo, padėdama jaunuoliams stumti valtelę.


Jie nuplaukė į patį tvenkinio vidurį. Ovenas matė, kaip linksma buvo valtelėje ir krūptelėjo, kai mergina atsistojo.


– Imsiu ir išversiu jus abu! – pagąsdino šiek tiek pasupdama valtelę.


„O dabar žiūrėk! – nuaidėjo balsas Oveno galvoje, ir po akimirkos tvenkinyje šmėkšojo tik valties dugnas, visi trys jaunuoliai nuskendo net nespygtelėję. – Sveikinu, pusė darbo padaryta!”


Ovenas pasibaisėjo, bet tuo pačiu suspindo viltis įgyvendinti didžiausią svajonę.


– Ar tie žmonės miestelyje negali sudegti, jei aš nežinosiu tikslaus laiko ir vietos? – paklausė jis niekur ir visur esančio pašnekovo.


– Tai būtų nesąžininga, – sugėdino balsas. – Klausykis.


Ovenas stovėjo už mūrinio namo kampo ir išplėtęs akis žiūrėjo, kaip kieme liepsnoja medinis namelis, o paklaikę iš baimės ir pridusę nuo dūmų žmonės šaukiasi pagalbos. Kai gaisrą pavyko užgesinti, iš namelio liko tik keli strypai ir krūva pajuodusių rąstigalių. Atėjusios gelbėti moterys nusisuko, kai du vyrai vieną po kito iš griuvėsių išnešė tris apanglėjusius kūnus.


– Pirmąjį šešetą turi, – kvėptelėjo kažkas į ausį. Atsisukęs Ovenas pamatė rausvaskruostį storulį, įsikandusį ploną cigarą. – Beliko surinkti dar du ir turėdamas tris šešiukes pateksi į kipšų gretas. Tai žemiausia pakopa, toliau viskas priklausys nuo tavęs.


– O kada aš gausiu žadėtąją jėgą? – nepatikliai paklausė luošys.


– Netrukus, – nedvejodamas atsakė storulis, šyptelėjo parodydamas smulkučius dantukus ir pridūrė: – Jei tu pasiryžęs sudaryti sutartį.


– Taip, aš pasiruošęs. Nors ir dabar.


– Puiku, – vyrukas išpūtė pilką dūmų kamuolį ir išsitraukė iš užančio ritinėlį gelsvo popieriaus. – Štai – pergamentas, štai – plunksna.


Ovenas užsikosėjo ir pamojavo ranka, norėdamas greičiau prasklaidyti dūmus, tačiau jie nesisklaidė. Metęs bergždžias pastangas pasiteiravo:


– Pasirašyti krauju?


– Kur tu prisiklausei žiaurių pasakų? – susijuokė storulis, net aptemptas liemene pilvukas sukretėjo. – Mes, velniai, kultūringi: patvirtinti, kad susipažinai su taisyklėmis, užtenka ir rašalo, o esmė – daug aukštesniame lygmenyje.


– Palauk, – prisiminė Ovenas, – tu mane pavadinai Oldisu-Visleriu. Ar pažinojai mano tėvą? – žvelgdamas iš padilbų paklausė jis.


– Teko kartą kitą susidurti, – linktelėjo vyrukas. – Jis nepadarė karjeros, vis dar tebėra smulkus pirklys.


– Vadinasi, jis gyvas?


– O ko jam būti negyvam? Už gyvenimą jis moka sąžiningai.


– Nesuprantu tavęs, žmogau, – niūriai papurtė galvą Ovenas. Vyrukas patenkintas sukikeno.


– Nesu žmogus, ar dar neįsitikinai? – Nusišaipęs į ūsą pridūrė: – Aš tavo dėdė.


– Iš tiesų? Negali būti.


– Gal ne pirmos eilės giminaitis, bet dėde gali drąsiai vadinti. Dėdė Kenetas Frankas, – jis ištiesė ranką prisistatydamas.


Ovenas žingtelėjo atatupstas, o Frankas pasipūtė įsižeidęs.


– Nematuok visų vienu matu! – purkštelėjo, perskaitęs jo mintis. – Jei tave vieną kartą apgavo kažkoks seniokas, neturi manyti, kad ir aš apgaudinėju. Jis tebuvo piktas žmogus, pasislėpęs po geraširdžio kauke, o aš – velnias. Tai du labai skirtingi dalykai!


Juos supantys dūmai ėmė skysti, atverdami sudegusio namo vaizdą. Ausis vėl pasiekė moterų raudos ir nerami vyrų šneka. Jie svarstė, nuo ko galėjo kilti gaisras – rodos, prieš nelaimę nerūko kaminas, ir žaibas netrenkė… Žiūrėdamas Ovenas prisiminė, kad galėjo apsaugoti žmones nuo nelaimės, bet nesigailėjo to nepadaręs. Jis neturėjo žmonių giminei skrupulų, nes niekada nesijautė jiems priklausąs – jis visuomet aplinkiniams buvo pusiau laukinis žvėriukas. Atsigręžęs Ovenas linksmojo storulio neberado.


– Kenetai Frankai! – sušuko išsigandęs, kad praleido vienintelę progą nutraukti ryšius su jo nekentusia žmonija. Jokio atsako, tik praeiviai krūptelėjo nuo laukinio balso ir metėsi į šalį, pamatę nevilties grimasos dar labiau subjaurotą veidą. – Aš pasirašysiu, dėde Frankai!


Po kojomis šleptelėjo gelsvasis ritinėlis su kyšančia viduje plunksna. Parklupęs Ovenas čiupo pergamentą ir prispaudęs keliu sveika kairiąja ranka pakeverzojo savo vardą, padvejojęs prirašė ir tėvo pavardę.


– Pasirodyk, dėde, aš išpildžiau tavo reikalavimą! – sušuko jis pakėlęs galvą. – Dabar tavo eilė.


– Ko rėki kaip pamišęs? Aš čia. – Storulis pabaksnojo luošiui į petį ir, kai tas atsigręžė, mandagiai paėmė iš jo rankos pergamentą. – Atidžiai klausykis, – Frankas net prisimerkė pabrėždamas savo žodžių reikšmingumą, – du kartus nekartosiu. Tu gausi jėgą – ne tik stiprų kūną, bet ir išmintį, kuri daug svarbesnė už raumenis. Duosiu tau ne vienerius metus, dėl kurių tu meldeisi, o penkerius, gal net visą dešimtį. Tačiau tai bus vėliau. O antrąjį šešetą, aktyvųjį, turėsi surinkti greitai, per mėnesį ar du. Tu pasirinksi žmones savo nuožiūra, ir jie turės mirti nuo tavo rankos. Paskutinis – trečiasis – šešetas bus pats sunkiausias. Tau bus nurodyti konkretūs žmonės, ir tu neturėsi pasirinkimo. Tu negalėsi netgi atsisakyti, nes jau būsi peržengęs leistiną grįžimo ribą – kelio atgal pas žmones tu neturėsi, negalėsi įžengti ir į mūsų, valdančiųjų, pasaulį. Tu būsi kankinys ne tik žemėje, tau nebus atlyginta ir danguje, kurio vartai tau bus užkelti.


– Ar aš dar neužtrenkiau jų, leisdamas nuskęsti ir sudegti nekaltiems žmonėms?


– Ne, tik privėrei, – šyptelėjo Kenetas Frankas. – Dievas gailestingas, jis atleidžia paklydusiems. Tačiau pradėjęs rinkti antrąją šešiukę, prieš patekdamas į dangų, turėsi pereiti skaistyklą, o pasiekęs trečiąją šešiukę turėsi vieną vienintelį kelią – pragarą. Jei laimėsi – valdysi, jei pralaimėsi – kentėsi. Kentėsi dešimt, šimtą kartų labiau, nei kenti dabar! Kankinsiesi pragaro požemiuose kartu su begale nubaustųjų. Mūsų viešpats nepažįsta gailesčio! Bet jis myli paklusniuosius ir paaukština išmintinguosius.


– Ar ne visiems vienodą išmintį dalinate? – nustebo Ovenas.


– Vienodą. Tik ne kiekvienas moka tinkamai ja pasinaudoti ir labai retas sugeba paversti ją savo išmintimi. Pasiekęs aukščiausią lygį velnias stovi tik per pusę žingsnio nuo pragaro Viešpačio.


– Ar daug tokių yra?


– Nedaug, labai nedaug.


-O tu?


Storulis susiėmė už pilvuko ir pasileido kvatotis, kol rausvi žandukai užsiplieskė skaisčiu raudoniu, o iš akių ištryško ašaros.


– Ne, aš – pėstininkas, – šiaip taip apsiraminęs išstenėjo Frankas. – Tačiau aš ir nenoriu aukščiau iškilti. Aš kuklus. O dabar grįžkim prie tavo užduoties. Visus pirmuosius šešis žmones tu privalai pažinoti. Vadinasi, turėsi grįžti į gimtąjį miestelį.


Oldisas nelinksmai pakratė galvą.


– Mane išguis, galbūt net užmuš, jei aš ten pasirodysiu.


– Ne. Matai varguolį, atsišliejusį į tvorą?


Ovenas pasisuko ir išvydo valkatą. Jo veidas buvo papilkėjęs, skarmalai vos pridengė jo liesą, kretantį nuo kosulio kūną.


– Jis mirs dar šiąnakt, – tęsė Frankas. – Neleisk jo varganai sielai patekti į dangų. Nebus
sunku ją gauti – už duonos riekę vargšas atiduos bet ką, – pasakė ištiesdamas ranką su rieke ant delno. – Tu galėsi pasiimti jo kūną. Nors ne kažin koks stiprus atrodo, bet vis patogesnis už tavąjį ir ištvers tuos porą mėnesių, kol rinksi savo antrąją šešiukę.


– O jėga ir išmintis? Kada jas gausiu? – sunerimo Ovenas, jausdamasis apgautu.


– Tu gausi.


-Kada?


– Turėk kantrybės.


Frankas išnyko taip pat staiga, kaip buvo atsiradęs. Neliko jokių pėdsakų, tik pasakyti žodžiai Oveno atmintyje ir duonos gabalėlis. „Kiek aš turėsiu laukti? Ar laukti ir nieko neveikti, ar verčiau paklausyti patarimo dėl to varguolio?”


Elgeta pamatė bekramsnojantį Oldisą ir svirduliuodamas prisiartino. Jis turbūt suprato nepajėgsiąs atimti duonos net iš luošio, todėl sustojo per kelis žingsnius ir įsmeigė karščiuojančias akis į maistą.


– Nori? – paklausė Ovenas, bet, kai skarmalius čiupo ištiestą kriaukšlį, spėjo atitraukti ranką. – Aš taip pat alkanas, bet pasidalinsiu su tavim, jei pažadėsi… – jis nutilo neryžtingai.


– Viską, ką turiu! Bet nedaug turiu, – pridūrė ir ėmė dusti, lyg žodžiai būtų atėmę paskutines jėgas. – Net sielą velniui pažadėčiau…


– Tu atiduodi savo sielą?


– Taip, tik duok man duonos!


Ovenas įdėjo apgraužtą riekę vargetai į sudžiūvusias rankas ir viena akim stebėjo, kaip godžiai jis puolė ryti, bijodamas, kad kas neatimtų didžiausios brangenybės.


– Dievas tau atlygins… – sušnibždėjo elgeta visiškai netekęs jėgų ir susmuko ant žemės. Jis dar kvėpavo, bet trūksmingai. Netrukus paskutiniai priešmirtiniai traukuliai supurtė kūną, ir jis paliko šį pasaulį visiškai ištirpdamas nebūtyje. Ant grindinio beliko gulėti skarmalai.


– Susitiksim pragare, – sušnibždėjo Ovenas, nuleisdamas galvą. Pasilenkęs pakėlė drabužį, kadaise buvusį vienuolio abitu, o atsitiesęs pajuto tvirtai stovįs ant abiejų kojų.


Toliau >



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 3

Nr. 3. 2001.05.04 SAVAITĖS TEMA – LITUANICON 2001 Pirmasis XXI-ojo amžiaus LITUNICON”asAtgriaudėjo, prabėgo, baigėsi – ir ačiū Dievui…Ne todėl, kad blogai, todėl – kad pavargau. […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 19

Nr. 19. 2001.11.30 SAVAITĖS TEMA – Viktor Burcev “Įdomus dalykas tas atsitiktinumas…”Ką tik pasirodė “Eridano” išleista knyga “Deimantiniai nervai” (Pfaf-219). Šio kūrinio ...
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 36

Nr. 36. 2003.03.25 ŪKAI NEBULA – jau tuoj Science Fiction and Fantasy Writers of America (SFWA) – paskelbė finalinį pretendentų į šių metų Nebula apdovanojimą […]
Archyvas