Tęsinys, pradžią galite rasti čia.
Pažadėjau teisėjui, kad atjosiu dar kartą. Keletą valandų praleidau prie tos prakeiktos koplytėlės, nes ji buvo pakeliui. Nieko įtartino ten nepamačiau: apžėlę pamatai bei pora gyvulių kaulų, kurie gulėjo tarp sąžalynų. Kai jau norėjau joti, staiga pajutau, kad kažkas į mane žiūri. Atsigręžęs nieko neišvydau, bet vos suspėjau nusisukti, vėl pajutau tą patį, tada atsigręžiau dar greičiau, ir man tą kartą pasirodė, jog iš vienos jaučio kaukolės akiduobės kažkas tikrai žvelgia į mane. Aišku, aš išsigandau, bet nesutrikau, išsitraukiau špagą iš makštų ir taip kirtau per tą kaukolę, kad ji perskilo perpus. Užšokau ant žirgo ir lėkdamas kiek tik išgaliu, grįžau namo.
Tiesą pasakius, pažadėtus šimtą aštuoniasdešimt livrų gauti nebuvo taip paprasta, todėl kitą dieną nevykau pas teisėją, o tik nujojau prie tos koplytėlės. Iškart mano akis patraukė kažkoks lapelis. Pasilenkiau ir paėmiau tą popiergalį, kuriame buvo iškeverzota: “Rytoj viską paaiškinsiu, bet už tai iš pradžių sumokėk”. Man bežiūrint į tą įžūlų lapelį, ūmai papūtė vėjas ir raštelis išnyko. “Na ir pokštai, kaip aš tam pagonių dievaičiui sumokėsiu, juk jei paliksiu, koks nors juodnugaris eis ir pasiims?” Vis dėlto pamąsčiau, kad jei tas išsigimėlis save vadina Vandenų dievu, tai ir mokėti jam reikia į vandenį, nes pinigus jis pasiimti galės ir iš upelio dugno. Aš švystelėjau livrą į vandenį ir grįžau namo nusiteikęs dar blogiau nei vakar.
Kitą dieną vėl nukeliavau prie tos koplytėlės pamatų ir vėl tarp akmenų gulėjo raštelis, kuriame buvo parašyta: “Prakeikimo negalima panaikinti. Jei jis išsipildys, vienintelis būdas vėl sugrįžti į įprastinę žmogaus būseną – sulaukti, kad kas nors paaukotų savo pirmagimį kūdikį ir jo krauju ištrinti visą kūną”. Galite įsivaizduoti, kaip aš tada pasijutau. Man net akys aptemo nuo niekšiškumo ir įžūlumo, kurį tas nepažįstamas nedorėlis naudojo prieš tokios aukštos kilmės asmenį. Jis ėmė mano pinigus, o po to tepasakė tokią nesąmonę, man, nujojusiam dvylika mylių! Norėjau viską aplink sudeginti ir iškasti tuos pamatus. Vandenų dievas… Negi ponai, manote, kad aš tikėjau tokia kvailyste? Čia turbūt buvo pasislėpęs kažkoks piktadarys prasčiokas.
Porą savaičių dėl įtampos ėmiau labai prastai jaustis. Karščiavau, vos neatguliau į lovą, bet gyventi reikėjo toliau, pamažu apsiraminau, vėliau pavyko gauti dar tuos nelemtus šimtą aštuoniasdešimt livrų skolai grąžinti, bet nujojęs į kaimą, kur gyveno teisėjas Emilis Heidenbergas, sužinojau, kad jis jau miręs. Tarnaitė man pasakė, kad jos šviesaus atminimo ponas atleido mane nuo skolos, nes aš buvau tokios garbingos giminės palikuonis. Aš paklausiau, kur velionio archyvas, tarnaitė, atsakė, kad nuvežtas pas jo brolį Aleksandrą Heidelbergą, kuris gyveno kitoje apskrityje. Po poros mėnesių nuvykau pas jį, o šis maloningasis ponas už kuklų užmokestį leido susipažinti su velionio brolio dienoraščiu. Sužinojau išties daug įdomybių apie mūsų apylinkių gyvenimą, bet apie visą tą istoriją su tom dviem mergšėm – beveik nieko. Vis dėlto, suradau kai ką apie tas piktąsias dvasias. Pasirodo, anot vietos katalikų kunigo (deja, jau tada seniai mirusio), toje vietoje, kurioje kadaise stovėjo katalikų koplyčia, dar seniau – prieš keletą šimtmečių – buvo pagonių apeigų vieta. Ten garbinta kažkokia vandens dievybė. Pasak kunigo, tai buvusi “die Kröte” – rupūžė, nors abejoju, kad tokiai bjaurasčiai, netgi nežinodami tikrojo Dievo, mūsų protėviai galėjo skirti kažkokį dėmesį. Turbūt tas maloningas ponas katalikų kunigas, kurio tikėjimas, kaip man tada atrodė, menkai skyrėsi nuo stabmeldystės, kažką pripainiojo ir prisifantazavo dėl savo įgimtos neapykantos vokiečių tautai.
Taigi, visi mano bandymai išsiaiškinti, iš kur tas prakeikimas atėjo ir kaip jo išvengti, pasibaigė nesėkmingai. Galiausiai aš nusprendžiau, kad nė vienas žmogus nėra pavirtęs geležiniu, todėl ir man negali taip atsitikti. Nors ir buvo sunku, pasistengiau nuvyti tas mintis, atsidaviau Dievo valiai ir nusiraminau, tiksliau sakant, susitaikiau. Bėgo metai, ir būdamas dvidešimt vienerių jau valdžiau visą ūkį vietoj pasenusio ir vis dažniau sunegaluojančio tėvo. Vis dėlto bijojau prakeikimo, todėl iškart ėmiau kurti planus kaip reikės elgtis, jei kas nors atsitiktų. Visų pirma, visuose Europos kampuose suradau tinkamų patikimų žmonių. Taip susipažinau su Džeimsu, Antuanu bei Gothaltu, per mano agentus įsigijau ir šiuos rūmus Istrijoje. Jei ne daugelis maloningųjų mano žmonių, turbūt būčiau pakliuvęs į žymiai liūdnesnę padėtį nei ta, kurioje esu dabar, o ji, kaip visi puikiai žinome, tikrai nepavydėtina. Po to, šviesiajam tėvui nežinant, sudariau aibes sandėrių su ponais skolininkais, ir iš jų pareikalavau skolų sumų be palūkanų, o kartais dar mažesnių, nei jie privalėdavo atiduoti, o šie, džiaugdamiesi, kad atsikratys juos slegiančių įsipareigojimų, puldavo įkeitinėti savo dvarus ir mano sąskaitoje atsidūrė milijonai, apie ką žinodavau tik aš ir keli patikimi žmonės. Po to su pono advokato Leopoldo Kinerto pagalba pasirašiau keletą sutartėlių, pagal kurias visas mano turtas, “nežiūrint kokia būtų mano sveikatos būklė ir kitokia padėtis” priklausyti tik man. Atėjo ta nelemta diena, apie kurią aš ne ypač norėčiau pasakoti. Įkalbėtas tėvo, nors buvau aiškiai per jaunas ir nepraradęs blogos nuojautos, aš visgi sutikau vesti vieną Elzaso markgrafaitę. Deja, apie devintą valandą ryto, kai visa procesija išvyko iš mano rūmų, dangus ūmai apsiniaukė, plykstelėjo pora žaibų, bet neiškrito nė lašo. Staiga pajutau tokį skausmą, tarytum ant kūno būtų išpiltas kibiras lydyto švino – taip degino ir spaudė. Aš pavirtau geležies gabalu… Tas pats atsitiko ir su mano tėvais. Šalia sėdėjusį ir viską mačiusį liokajų – jauną, stiprų vyrą – ši permaina taip sukrėtė, kad jis tiesiog lėkte išlėkė iš karietos ir užsidengęs rankomis veidą suklupo ant kelių. Prijoję prie karietos mus lydėję žmonės siaubo ir baimės perkreiptais veidais davė žinią kitiems, kad atsitiko nelaimė (neabejoju, kad daugelis žinojo apie prakeikimą). Apsiniaukusi padangė ūmai išsisklaidė ir vėl ėmė šviesti saulė… Vestuvės, aišku, neįvyko, o valdose prasidėjo suirutė. Daugelis dvarui priklausiusių žmonių buvo linkę bėgti kuo toliau, kad tik nereikėtų tarnauti kažkokiai geležinei pabaisai. Bet aš greitai nuraminau žmones; gulėję seifuose dokumentai aiškiai liudijo, jog aš esu vienintelis ir neginčijamas valdų šeimininkas, nesvarbu, kas man beatsitiktų. Reikia pasakyti, kad tuo metu aš labai tvardžiausi, nemąsčiau kaip atrodau kitų akyse ir net nemaniau savęs gailėtis arba imti nekęsti viso pasaulio. Man rūpėjo tik vienas – palikti tą prakeiktą gimtąją vietą, kuri tuomet kėlė ir dabar tebekelia tiek nemalonių prisiminimų. Skubiai susiruošėme išvykti. Kai važiavome Vokietijos link, tėvas paprašė trumpam sustoti ir išlipo iš karietos, pasakęs norįs atsisveikinti su Elzaso gamta. Daugiau mes jo nebematėme, jis nuskendo pelkėje. Aš, deja, neabejoju, kad jis tą padarė savo valia, tiesiog nenorėjo gyventi tokioje būsenoje ir matyti kenčiančius savo artimuosius. Mūsų kelionės šis įvykis nesutrukdė. Kadangi kūno nebuvo įmanoma ištraukti, nuvykę į Štutgartą užpirkome ir išklausėme mišias už jo nuodėmingą sielą vietinėje liuteronų bažnyčioje ir patraukėme į Vieną. Ten ponas advokatas Kinertas, maloningas bei paslaugus žmogus ir mūsų nuolankus tarnas, galutinai sutvarkė visus mūsų dokumentus, o jam talkininkavo šaunusis mano draugas ponas Gothaltas Hauptas, kuris yra čia, kad linksmintų mus įvairiais magijos pokštais. Tiesa, kiek matau, kol kas nieko padoraus nesukuria, matyt, teks atsisakyti jo paslaugų, nors čia pasakiau tik šiaip, kol kas nieko nesu nusprendęs.
Taigi, bebūdamas Vienoje sužinojau, kad tokių žmonių, kurie pavirsta geležiniais, yra ne vienas. Nuvykęs į Prahą susipažinau su Petru Pacharu, kuris, nors ir čekas, iš pradžių man pasirodė visai mielu ponu. Kadaise, už tai, kad užmušė savo nedorą neištikimą žmoną, šlykštaus rabino kerais buvo paverstas geležiniu. Petras teigė nė kiek nesigailįs savo būsenos pasikeitimo, nes dabar dirba Prahos vartų sargu ir gauna didžiulį atlyginimą, kurį gali skirti savo vaikų išlaikymui. Į Prahą jo pasižiūrėti atvyksta smalsuoliai iš viso pasaulio ir moka didelius pinigus, kad pamatytų ir paliestų šį žmogų kaip retą eksponatą, o vienas garbus mokslo vyras kiekvieną mėnesį siunčia jam po septyniasdešimt talerių, kad po sargo mirties gautų jo kūną. Petras atvirai pareiškė, kad visiškai nenorėtų atvirsti į žmogų. Pasibaisėjau tokiomis laukinėmis pažiūromis ir išvykau iš Prahos, tikėdamasis, kad nepavirsiu tokiu sutvėrimu, kuriam svetima viskas, kas žmogiška.
Kartu su mano maloningąja ponia mano motina išvykome į salą Istrijoje ir čia gyvename jau dvylika metų.
Be abejo, aš neužmiršau, kad mano prakeiktą būseną galima pakeisti. Iš Portugalijos per savo agentą parsivežėme negrę vergę, kuri pagimdė vaikiščią, bet perpjovus jį ir ištepus juo mano kūną jo krauju nieko neįvyko. Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad per šią istoriją susipažinau su portugalu Migeliu, kuris man patiko ir iš Portugalijos mes jį parsivežėme pas mus, išmokėme kalbėti prancūziškai ir aprengėme indu, nes šiais laikais tai labai madinga.
Po poros metų bandžiau padaryti tą patį su grynakraujų vokiečių valstiečių kūdikiu, bet čia gimęs kūdikis pasirodė labai silpnas, jo kraujas man nepadėjo, o po to dar numirė jo motina bei jo tėvas ir turėjome šiuos numirėlius laikyti keletą dienų, o tai smarkiai užteršė mūsų salos orą…
Prieš pusantrų metų mano maloningoji motina, ilgus metus kartu su manimi kentusi šioje pilyje, išėjo pasivaikščioti, paslydo ir nukrito į jūrą. Jos kūnas skilo perpus, o jį apžiūrėjo ir moksliškai įvertino mano taurusis tarnas ponas Džeimsas, kuris nustatė, kad mano šviesaus atminimo motinos kūnas buvo iš aukštos kokybės plieno, bet stipriai paveiktas rūdžių. Po šios apžiūros mano širdyje tebėra nuojauta, kad mano motina šitą žiaurią mirtį pasirinko savo valia, bet apie mirusius arba gerai, arba nieko.
Halemas atsiduso ir vėl ėmė pasakoti toliau:
– Dabar šie du ponai, kurie pas mus neseniai atklydo, yra galbūt paskutinė mūsų viltis… Tačiau yra dar vienas dalykas, apie kurį, dėl suprantamų priežasčių, nenorėjau kalbėti anksčiau. Šviesusis ponas advokatas Kinertas prieš keletą metų man atsiuntė laišką, kuriame minėjo vieną pranešimą iš mano dvarų Elzase valdytojo. Tas maloningas žmogus, deja, nebeatsimenu jo pavardės, laiške advokatui minėjo, kad kartą jojo pro tos koplytėlės pamatus, ir prie jų išvydo žilą seneliuką. Tas, anot dvarų valdytojo, pamojo jam ir pasakė:
– Negerai, kad sūnus ir žmona turi kentėti dėl tėvo bei vyro nuodėmių. Didžiausias šios nelaimės kaltininkas jau po žeme. Taigi, nusprendžiau pakeisti prakeikimą. Jūsų pono dalią ir būvį gali palengvinti ir sugrąžinti įprastą žmogaus pavidalą ne tik kūdikio, bet ir dviejų karštai vienas kitą mylinčių žmonių kraujas.
Valdytojas norėjo tą senį pagauti, bet nieko jam nepavyko, tas seneliūkštis kažkur dingo.
Gothaltas nutraukė kunigaikštį:
– Tai čiumpam tuodu atvykėlius..!
Kunigaikštis anaiptol nebuvo sužavėtas pavaldinio ryžtu.
– Jūsų malonybe, ar nepasimokėte iš šitos istorijos, kurią aš jum papasakojau? Argi nežinote, kad visokie burtininkai, o ypač tokie šarlatanai kaip jūs, pone, yra baudžiami ir baudžiami labai griežtai! Todėl malonėkite nepertraukinėti, o leiskite ramiai pabaigti. Taigi, maloningieji ponai, mes privalome sekti mūsų garbingus svečius, bet malonėkite nedaryti jiems nieko pikto, kol nesužinosime, kas jie tokie.
Pokalbis buvo baigtas; nors nė vienam šioje saloje nebuvo viskas aišku. Neseniai kunigaikščio iškoneveiktas Gothaltas už tai, kad jo visi “burtai” nepadėjo nė per plauką prisiartinti prie tiesos apie atvykėlius, nusprendė surengti Juodąsias mišias pagal senovės papročius. Jose dalyvauti pakvietė ir abu atvykėlius. Maksas susijaudino (net pro storą pudros sluoksnį matėsi, kad baronas pabalo), bet sutiko.
– Tik atleiskite, kada baigsis jūsų mišios? – pralemeno Maksas.
– Pirmą nakties, – atsakė Gothaltas. Jis įtarė, kad tiedu kažką rezgę tą naktį, kadangi anksčiau niekad jiems nerūpėdavo laikas. Apie tą jisai iškart pranešė Džeimsui bei pačiam kunigaikščiui.
– Taigi, reikės pasergėti mūsų mielus žmogeliukus, – išsišiepęs pro retus dantis tarė anglas.
Mišios buvo iš tiesų įspūdingos. Gothaltas, stovėdamas prie juodo altoriaus, sakė pamokslą. Jis nedėvėjo peruko, buvo apsirengęs juodą apsiaustą su raudona mantija. Pusę valandos kalbėjo apie greitai ateisiančią Pragaro karalystės pergalę prieš Šviesą ir nuolat prašė Asmodėjo, Apoliono, Astaroto ir kitų piktųjų dvasių pagalbos.
Abu sutuoktiniai atrodė ramūs, galbūt tokiose mišiose dalyvavo ne pirmą kartą.
Mišios baigėsi. Kunigaikštis išėjo į miegamąjį, o jo tarnai liko svetainėje. Antuanas pakvietė sutuoktinius naktinei taurei vyno, bet jie ėmė sutartinai atsisakinėti.
– Ne, ne, mums reikia pailsėti, – tarė Gertrūda. – Liko paskutinės dienos prieš kūdikiui atkeliaujant į pasaulį…
Visi buvę sukluso. Juk ji pirmą kartą po atvykimo atsisakė vyno ir pati užsiminė apie vaiką. Matyt, Katenbringai pastebėjo, kad kunigaikščio tarnai kažką įtarė, tačiau neišsidavė, Gothalto lydimi nuėjo į savo kambarį, užsidarė ir užsirakino duris iš vidaus.
Kai Gothaltas grįžo, kurį laiką tvyrojo tyla, o tada Džeimsas tarė:
– Šiąnakt mes juos griebsime. Lygiai po dešimties minučių… – anglas apvertė smėlio laikrodį, – eisime link jų kambario ir jau tikrai griežtai pasikalbėsime su tais ponais.
Visi keturi dirstelėjo į vyno taures ir suprato, kad nė vienas butelio neatkimš ir negers. Jie įsitempę tylomis žiūrėjo į byrančias smėlio smilteles. Praėjus gal aštuonioms minutėms neatlaikęs įtampos Džeimsas trinktelėjo kumščiu į stalą ir pasakė:
– Viskas. Einam. Gal jie nieko nekalti? – pasvarstė anglas, bet puikiausiai matėsi, kad nelabai tuo tiki. – Nieko. Išsiaiškinsime.
Ketvertas nuskubėjo prie svečių kambario. Iš pradžių Džeimsas tik pasibeldė. Niekas neatidarė. Jis garsiai suriko, bet atsakymo nebuvo.
– Laužkit duris! – paliepė jis.
Durys buvo tvirtos ir brangios, todėl kunigaikščio tarnams rūpėjo, kad išlaužus jas būtų kuo mažiau nuostolių. Bet supratę, kad gražiai jų išlaužti nepavyks, vyrai ėmėsi griežtesnių priemonių. Migelis atsinešė kirvį ir po keleto smūgių durys išgriuvo. Katenbringų kambaryje nebebuvo. Jų nebuvo nei spintose, nei kur kitur. Vyrai pasimetė.
– Eikime į lauką, – sukomandavo anglas. – Tik greit… Jie turbūt jau ten…
– Ką jūs, pone, juk net neatidaryti langai… Pabėgti pro kur nors kitur, jei ne per svetainę, kurioje mes visi buvome, jie negalėjo, – bandė prieštarauti Gothaltas.
– Tylėk! – sušuko anglas.
Tačiau ūmai jis susigriebė ir tarė:
– Atstumkite spintą.
Trejetas atstūmė spintą. Pabiro plytgaliai. Pasirodo, kelias savaites Katenbringai išardė sieną ir dabar be vargo pateko į biblioteką. Niekas jų neužklupo, niekas net neįtarė apie jų planą pasprukti. Bibliotekoje buvo paliktas atviras langas ir pūtė skersvėjis. Tapo aišku, kad svečiai pabėgo.
– Staigiai visi į lauką! – sukomandavo Džeimsas ir netrukus kunigaikščio tarnai atsidūrė rūmų kieme. Kurį laiką niekas nesuprato, ką daryti, bet Džeimsas, kad ir šniokšdamas ir dusdamas, vis tiek stengėsi vadovauti paieškoms:
– Nežiopsokite, ponai, kaip grybų prisiriję, pasiskirstykite, kuris eis į dešinę, kuris į kairę salos pusę, bet prieš tai pažiūrėkite, gal jie dar ant rūmų karnizo.
Anglą tuo metu persmelkė nejauki mintis: kas bus, jei tiedu nepabėgo iš rūmų ir gal jau dabar sėlina į kunigaikščio kambarį.
Tas mintis pertraukė Migelio šauksmas:
– Matau žiburį!
Likę trys nuskubėjo į šauksmą. Jie pamatė, kaip pakrantėje tarp uolų stovėjęs Maksas deglu kažkam mosavo. Šalia jo glaudėsi Gertrūda, o greta stovėjo didžiulis maišas prisiplėštų iš rūmų vertybių. Maksas nepastebėjo atskubančių kunigaikščio tarnų, nes žiūrėjo į artėjančią link salos krantų valtį. Laivelį su dviem žmonėm matė ir dvariškiai, bet kai jie jau buvo visai arti, pastebėjęs pavojų Katenbringas sviedė deglą į jūrą.
Gothaltas, Migelis ir Antuanas nieko nelaukdami ėmė šaudyti iš pistoletų į jūrą, tikėdamiesi pataikyti į žmones, buvusius valtyje. Tokioje tamsoje sužinoti, ar kulkos pasiekė tikslą, nebuvo jokios galimybės.
Maksas bei Gertrūda net nemėgino bėgti. Jie tik apsikabino ir laukė, kas bus toliau. Kai trejetas baigė šaudyti, Džeimsas suriko:
– Jei tie niekšai su valtimi paspruks gyvi ir sveiki, jūs atsakysite savo galva!
Po to ramiai tarė, žvelgdamas į sutuoktinius:
– Aš įsivaizduoju, kas dabar bus su jūsų malonybėmis… Eime į rūmų kiemą.
Tiek Maksas, tiek Gertrūda nesipriešino. Tik moteris šyptelėjo ir sviedė šalin iš po sijono ištrauktą pagalvėlę.
– Kūdikėli mano… – tarė ji ir šelmiškai nusijuokė.
Tarnai suprato, kad ilgą laiką buvo apgaudinėjami. Moteris nebuvo nėščia ir nieko paaukoti kunigaikščiui negalėjo.
Priėjęs prie rūmų Gothaltas suriko:
– Migeli, tavo – boba! Aš imu šitą ponaitį!
Katenbringas nepasipriešino nė pusės minutės. Gothaltas jam tuojau pat išmušė špagą ir pervėrė kaklą. Susverdėjęs ir paskutinį kartą nusišypsojęs mylimajai, Maksas krito negyvas. Migelis špaga šaltai perrėžė gerklę Gertrūdai ir ji mirė.
– Tempkit juo kuo greičiau į kunigaikščio miegamąjį, – sukomandavo senis anglas. – Tik stenkitės, kad nuvarvėtų kuo mažiau kraujo.
Tarnai mikliai įvykdė įsakymą.
***
Išsigiedrijo. Džeimsas, pasiramsčiuodamas lazdele, lydimas kunigaikščio tarnų, žingsniavo link tos vietos, kur buvo užkluptas Maksas su Gertrūda, besiruošiantys bėgti. Jūra buvo gana rami; šalia uolų matėsi išmesti į seklumą dviejų žmonių lavonai, bangos blaškė valties nuolaužas.
Džeimsas šyptelėjo ir tarė:
– Tai ką, jums pasisekė. Niekšai, norėję apgauti šviesiausiąjį kunigaikštį gavo pelnytą atlygį.
Visas ketvertas grįžo atgal. Rūmų kieme jų laukė kunigaikštis Ernstas fon Halemas, pasiremdamas lazdomis, nes jo kojos dar nebuvo galutinai sutvirtėjusios: juk jis tik prieš porą valandų atvirto į žmogų. Džeimsas papasakojo, ką matė. Halemas kreipėsi į pavaldinius:
– Gerai, geriau negu gali būti. Mano šviesieji ponai, eikite išsimiegoti. Jūs neįsivaizduojate, kokia laimė yra turėti tokius ištikimus ir narsius tarnus.
***
Kunigaikščio Ernsto Halemo ir baronaitės Elvyros Mirtzbach vestuvės tapo vienu svarbiausių to meto Vienos įvykių. Kone kiekvienas kilmingesnis Šventosios Romos imperijos sostinės smalsuolis norėjo pamatyti žmogų, kuris didžiąją gyvenimo dalį buvo geležinis. Kunigaikštis nenorėjo ypatingų iškilmių ir pakvietė tik kai kuriuos vietinius didikus, su kuriais vėliau siekė užmegzti glaudesnius ryšius. Halemo agentai Vienoje aiškiai nurodė, kuriuos asmenis galima pakviesti, nes puikiai žinojo, ką tarpusavy daugelis kilmingųjų kalbėdavosi apie kunigaikštį, kai jis buvo sukaustytas geležies gniaužtuose, nors jau tuomet rūpestingai valdomi turtai siekė ne vieną milijoną talerių. Halemui buvo svarbu ir tai, kad apie jo istoriją žinotų kuo daugiau žmonių, todėl tarp pakviestųjų buvo pilna galantiškų kavalierių, salonuose pasakojančių apie visas naujienas. Tai lėmė, kad vestuvių puotos publika nebuvo itin solidi. Išskyrus vieną kitą, dažniausiai su jaunosios gimine susijusį kunigaikštį, grafą ar baroną, daugiausiai susirinko vidutinio turtingumo plevėsos.
Visi keturi Ernsto tarnai bernvakaryje atrodė kiek susijaudinę. Jie žinojo apie kunigaikščio sprendimą, kuris visiškai nepateisino jų vilčių. Halemas pardavė rūmus Istrijoje, o gautus pinigus padalino visiems keturiems po lygiai, Džeimsui buvo paskirta 5000, o kitiems po 2000 talerių pensija. Visiems padėkota už darbą ir atsisakyta jų paslaugų. Kunigaikštis atvirai pasakė, kad nenori nieko, kas primintų jam tuos metus, kai jis buvo sukaustytas geležyje: nei rūmų, nei tų rūmų tarnų. Savaime, aišku, kad už tokias sumas visi jie galėjo nusipirkti neblogus dvarelius, bet po tiek metų, praleistų šalia savimi negalinčio pasirūpinti žmogaus, jie tikėjosi, kad jiems bus bent pasiūlyta pasilikti tarnauti pas kunigaikštį. Ypač skaudu buvo anglui, juk jis buvo tremtinys, kaltinamas savo šalyje Tėvynės išdavimu, pabėgimu iš kalėjimo ir daugeliu kitų nusikaltimų. Netekęs galingo patrono jis galėjo bet kurią akimirką tapti Anglijos karaliaus agentų auka. Kitiems trims irgi nebuvo lengva susitaikyti su tokia lemtimi, bet per vestuvių pokylį jie stengėsi laikytis tvirtai, tikėdamiesi rasti kokį didiką, pas kurį jie galėtų nusisamdyti.
Ernstas perpasakojo pokylio svečiams savo istoriją. Išaiškėjo ir kas tie apgavikai, tiek laiko mulkinę kunigaikštį bei jo tarnus. Tariamasis Maksimilianas Katenbringas iš tikrųjų pasirodė esąs Jenos miestietis kepurininko sūnus Sebastijonas Rotas, keliose Vokietijos kunigaikštystėse ieškomas dėl turtingų našlių suvedžiojimo, daugpatystės, sukčiavimo bei vagysčių. Jo tariamoji žmona Gertrūda buvo Ana Luiza Štager–Arnold, vieno nuskurdusio Tiuringijos bajoro duktė, prievarta ištekinta už 10 vaikų iš pirmos santuokos turėjusio našlio, Tiuringijos kurfiurso majoro Frydricho Arnoldo, kuris dažnai girtuokliaudavo ir smurtaudavo. Iš šios santuokos gimė duktė Margarita; kai mergaitei buvo 2 metai, Ana Luiza sutiko netolimoje bažnyčioje apsistojusį Sebastijoną, apsimetusį vargonų meistru ir pažadėjusį vargšui klebonui sutaisyti vargonus, bet paėmusį pinigus ir dingusį be pėdsakų su majoro žmona. Nežinia kaip ši pora pasiekė Vieną, kur įsigavo į advokato Kinerto apartamentus ir pagrobę šūsnį svarbių dokumentų, tarp kurių buvo ir rekomendacinis laiškas tikrajam Katenbringui Saksonijos baronui, taip pat kelis tūkstančius talerių bei antspaudą, nuvyko į Istriją. Jie papirko abu jaunesniuosius irklinio laivelio savininko sūnus, numatė pabėgimo datą ir laiką, tačiau tik atsitiktinumo dėka jų planai sužlugo.
Vienas puošniai apsirėdęs jaunuolis su lornetu ilgai klausęs kunigaikščio vis dėlto išdrįso pasiteirauti:
– Nepagalvokite, kad aš jus įžeidinėju, bet jūsų šviesybe, negi jūs tikite kažkokiais kerais? Tiesiog begalinis susižavėjimas ir pastovus lytinis artumas tų dviejų asmenų sąmonėje, tai yra smegenyse, sukėlė tam tikrą tų individų kraujo bei gleivių pakitimą ir minėtųjų nelaimingųjų organizmo skysčiai sureagavo su jūsų šviesybės geležinės stabligės paveiktu kūnu.
Halemas ramiai paklausė:
– Malonusis mokslingasis jaunuoli, ar jūs abejojate, kad meilė egzistuoja?
Vaikinas atsakė:
– Manau, jūsų šviesybe, mūsų laikais nėra šito reiškinio. Juolab tos istorijos apie rupūžę, vandenų dievą, apie aukojimus… jos kažkokios neįtikėtinos.
Kunigaikštis valandėlę pagalvojo ir tarė:
– Dėl tų prakeikimų, tikrai nežinau kas ir kaip ten buvo, bet meilė, brangieji ponai, yra. Patikėkite, jums reikėjo tuos nelaiminguosius žmones pamatyti.
________________________________________________________
2004 rugsėjo 23
Vilnius
