Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”

Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius

Kodėl gi fantastika.lt rašo apie roko operą – ir dar tokiu chrestomatiniu siužetu, kaip Jūratės ir Kastyčio meilės istorija? Pirmiausia, tikriausiai tam, kad pasakytų, jog fantazavimas Lietuvoje neapsiriboja tik fantastine literatūra, piešiniais ir lauko bei vaidmenų žaidynėmis. Nežinau, ar tai pagyrimas, ar įžeidimas kūrėjams, bet aš drąsiai tvirtinu: Roko Radzevičiaus ir Rimvydo Stankevičiaus roko opera “Jūratė ir Kastytis” – fantastinis, o jeigu dar tiksliau – romantinės herojinės postmodernistinės fantasy  kūrinys. Įrodymai? Pirmiausia, tai yra ne gerai žinomos legendos, kažkada nuostabiai įeiliuotos Maironio baladėje (pamenate – vos Jūratė jį pamatė priešais milžinu galiūnu, užsimiršusi skaistybės, savo dieviškos didybės, pamylėjo Žemės sūnų!), pastatymas, o visiškai originalus siužetas. Apie tą byloja ir prierašas “Legendos tęsinys”. Antra, šiame siužete susiduria skirtingų mitologijų dievai – baltų Perkūnas ir romėnų Neptūnas! Dar daugiau – baltiškoji Jūratė yra romėniškojo Neptūno dukra – ar ne žavinga Palemono legendos (o gal Lietuvos ėjimo į Europą) parafrazė? Turime netgi nekromancerį – Kopų Senį! Prisipažinsiu – šiek tiek juokauju su tokiomis drąsiomis išvadomis, bet tai, kad ši legenda vis duoda peno kūrėjams (prisiminkime, kad ir B. Balaševičiaus “Baltijos sakmę” arba H. Matulionytės “Taalo žūtį”) – yra dėsninga. Ne tiek jau daug turime ryškių ir romantiškų mitologinių siužetų.

Deja, man neteko matyti šios operos pastatytos scenoje (nors ją rodė ne tik per Klaipėdos 750-mečio jubiliejų, bet ir muzikiniame teatre “Brodvėjus”), todėl visi mano įspūdžiai paremti jos įrašu – labai gražiai išleista kompaktine plokštele. Na, o Marijaus Mikutavičiaus talento gerbėjai bent du šios operos duetus turėjo girdėti iš albumo “Pasveikinkite vieni kitus”.

Pora žodžių apie roko operos kūrėjus. Pirmiausia – Rokas Radzevičius. Daugeliui jis turbūt bus žinomesnis kaip kultinės neformato grupės “Skylė” dainų autorius ir frontmenas. Šaunu, kad Rokui nebeužtenka mažų formų ir jis vis daugiau griebiasi stambių projektų (beje, iki “Jūratės ir Kastyčio” dar buvo muzikiniai vaidinimai su teatru “Miraklis” – “Šv. Stepono 7”, “Saulės kelionė”, “Vilniaus legendos”, taip pat muzikinis ugnies spektaklis “Saulės žemė”). Libretą parašė vis žinomesnis poetas Rimvydas Stankevičius. Pagrindinius vaidmenis atliko Aistė Smilgevičiūtė (Jūratė) – vienas iš nuostabiausių Lietuvos balsų, deja, kažkada nesuprastas “Eurovizijoje”; tautos numylėtinis Marijus Mikutavičius (Kastytis); dainuojantys aktoriai Kostas Smoriginas (Kopų senis), Olegas Ditkovskis (Perkūnas), Vladas Bagdonas (Neptūnas); lietuviškoji Enya –  Saulė (Kastyčio motina).

Siužetas, kaip jau minėta, yra žinomos legendos tęsinys. Perkūno nutrenktą Jūratę atgaivina Kopų senio burtai ir Kastyčio meilė, tačiau dievobaiminga Kastyčio motina įskundžia savo sūnų Perkūnui… Susirūstinę dar labiau negu Maironio baladėje, Perkūnas pažada, kad tvarka bus, o   nusikaltę – žus.  Tačiau toks siautėjimas nepatinka Neptūnui, vieną kartą jau prasnaudusiam dukros išpėrimą žaibu. Tiesa, Kastytis, išgirdęs, kad į pasaulį beldžiasi jo palikuonis, skuba joti į karą ir nebeklauso jokių Jūratės įkalbinėjimų. Dunda karo būgnai, plyksčioja žaibai, meilė ir bangos laimi. Kastytis įrodo Neptūnui esąs vertas žento vardo ir, kaip pridera džentelmenui, skuba vesti Jūratę. Tuomet Kopų senis nusprendžia, jog jauniesiems reiktų namų ir pasiūlo pastatyti Klaipėdą. Visi su džiaugsmu sutinka, formuojami statybininkų būriai, narsiai kimbama į darbą, nepamirštant dainuoti apie būsimą Mėmelio šlovę!

Kaip matote, siužetas linksmas, kupinas intrigos, meilės ir kovos! Na, o muzika arba bendrai – miuziklas, roko opera… Įspūdinga! Ypač – pirmoji jos dalis. Nepaprastai stipri, archaiška ir mitologiška Jūratės prikėlimo scena (Kopų senio ir Kastyčio duetas):

Kastytis:

     Daryk kas reikia, Kopų Seneli,

     Gal nelabieji šviečia tau kelią,

     Gal tu iš demonų gauni jėgų –

     Bet tik prikelk ją – man nesvarbu

Kopų Senis:

     Nuogą jos kūną medum ištepsim,

     Bites sukviesim, avilius tempsim,

     Lai kerta kerta, lai gelia gelia

     Lai neša gyvybę į tavo mergelę.

Choras:

     Ulioj bitute,

     Ulioj kadijėle,

     Saldus medutis,

     Saldus skanumėlis

     Kirski vai kirski,

     Gyvastį neški,

     Kupiną korį

     Lig pat širdelės.

Šis emocingas tekstas palydimas ne mažiau emocingo atlikimo – turbūt įspūdingiausia Kosto Smorigino partija. Gi Kastyčio ir prikeltos Jūratės meilės duetas kiek nublanksta – norėtųsi jame daugiau išradingumo, daugiau jėgos ir ypač – daugiau erdvės nuostabiam Aistės Smilgevičiūtės balsui. Tiesa, dueto lyrika – graži:

“Ateik naktie, užpūsk žvakes,

Surankiok liūdesio šukes

Aš tavo kūnu ir kvapu patamsiuos pasišviesiu

Šalin dainas, šalin žodžius,

Šalin drovumo drabužius

Neliko nieko, net dievų, tik tu ir aš – mes dviese”

Energiją ir intrigą grąžina Kastyčio motinos ir Perkūno pokalbis – dar vienas piktokas, bet labai malonus ausiai “gabalas”: “Tokie jau esam sutverti – ugnies ir prakeiksmo verti”… Neptūno ryžimasis kovai – galinga, banguojanti, nors šiek tiek monotoniška tema, kurią pabaigia trumpa, tačiau pagal sutartinių principus sukurta šiurpoka intermedija “Greit vilksis jūra suknią raudoną / Dabinsis bangos karių lavonais”. Jūratės ir Kastyčio atsisveikinimas – įspūdingesnis už pirmąjį duetą, galbūt dėl to, kad karas ir išsiskyrimas visada įspūdingiau už meilę – seilę.

Gaila, tačiau vienas iš centrinių siužeto epizodų – Perkūno ir Neptūno kova – yra gana nuobodoka. Viena vertus, jaučiamas noras padaryti kažką panašaus į tikslingai monotonišką, berserkišką ar šamanišką “užsivedimo” motyvą, kita vertus – trūksta jėgos, trūksta ekspresijos. Čia norėtųsi kažko panašaus į Metallicos “One” (ten, kur “Darkness imprisoning me, all I see – absolute horror!”), čia norėtųsi tikro mūšio, gi Perkūno ir Neptūno apsisvaidymas žodžiais – neįtikina. Atrodytų, Perkūno grasinimas “Greit vandenys išdžius!” turėtų būti griežtas, esminis, šiurpinantis, bet Olegas Ditkovskis jį išsako taip neįtaigiai, kad net užbliovimas “Hey, dangus!” nepataiso reikalo. Tiesa, po šiokio tokio nusivylimo – vėl nedidelis šedevras – “Pergalės daina”, daug geriau už mūšio temą akumuliuojanti visą karo svorį ir prasmę.

Operos pabaiga, žinoma, linksma, džiaugsminga. Siaučia vestuvės, motinai atleidžiama, Klaipėda statoma (nepamirškime, kad tai – užsakomasis kūrinys Klaipėdos jubiliejui). Labai įspūdingų momentų čia nėra, nebent galima pasidžiaugti dar kartą suskambančia Kopų senio tema, tačiau niekas ir per daug nekliūva. Tiesiog fiesta (kad ir kaip sambos ritmas yra sunkiai suderinamas su lietuvišku temperamentu ir lyriškomis kultūrinėmis tradicijomis) – “Duokite ranką… pradedam fiestą / Šlovę dainuojam… Gintaro miestui /  Ko neišdrįsom… pradedam šiandien / Metas ištarti… Darom legendą”.

Norėtųsi pabrėžti, kad vargu ar ši opera patiks kiekvienam. Tai iš tiesų yra klasikiniais operos bei miuziklo principais sukonstruotas kūrinys, kuriame nerasite ypatingų muzikinių naujovių ar šokių muzikos elementų. Nors, kaip sakiau, siužetas dvelkia postmodernizmu, tačiau muzika – klasikinis, miuziklinis rokas (pvz., kaip ir “Velnio nuotaka”).

Baigiant šį neilgą kūrinio pristatymą tereikia pasidžiaugti, kad randasi tokie kūriniai. Aš tikrai buvau gana skeptiškai nusiteikęs jį pirkdamas (žinote, užsakomieji…) ir dabar jis tikrai gyvena tarp mano mėgstamiausių įrašų. Ačiū kūrėjams!

P.S. O šiandien irgi žinia – pasirodo, VU studentai stato fantastinę roko operą “Neformatas”! Ar ir jiems gerai pavyks?

Justinas Žilinskas

Nuotraukos ir libreto ištraukos iš skyle.lt

Nusipirkite albumą iš Patogu pirkti!

Pasidalinkite įspūdžiais!