Raminoras Ydų šalyje
Niekad Raminoras nematė tokių nemalonių gyventojų, kaip čia, ir niekad jam taip nesinorėjo daryti kokių nors žygdarbių. Bet toks jau mano likimas, – paaiškino jis savo palydovui, poetui ir muzikantui Kmynui.
O viskas prasidėjo nuo to, kad Raminoras, eilinės kelionės metu neradęs pakeleivingo transporto, sugalvojo važiuoti ne tiesiai, o apsistoti ne visai pakelyje pasitaikiusiame mieste. Atvykęs vėlai vakare, pradėjo ieškoti užeigos, kur galėtų pavakarieniauti ir pernakvoti. Geriausia būtų pasiklausti vietinių gyventojų, bet visi praeiviai buvo beviltiškai girti. Tik vienas dar paeinantis žmogelis įstengė suprasti klausimą ir paaiškino:
– Už artimiausio posūkio į dešinę yra neblogas kabakas su nuogomis bobomis.
Tada Raminoras pastebėjo, kad sutiktas girtuoklis kiša ranką į jo kišenę. Nustūmęs girtuoklį šalin, jis vis dėlto nuėjo nurodyta kryptimi. Už posūkio iš tiesų stovėjo pastatas, ant kurio sienų buvo nevykusiai pripiešta nuogų moterų ir prirašyta nešvankybių. Iškaba skelbė, kad tai smuklė, lošimo namai ir viešnamis. Aikštelėje prieš įėjimą stovėjo skulptūra, vaizduojanti žmogų su bokalu rankoje. Ant postamento užrašyta, kad tai paminklas labiausiai pagarsėjusiam miesto girtuokliui.
Nelabai maloni vieta, bet gyvenimas išmokė, kad kartais nereikia būti per daug išrankiam. Užėjęs į vidų Raminoras pamatė, kad iškaba visiškai atitinka turinį – kas parašyta, tas ir daroma. Viskas vienoje patalpoje. Padavėjas vos spėjo nešioti gėrimus. Viename kampe būrys žmonių gėrė, kol prarasdavo sąmonę ir griūdavo ant grindų. Kitame kampe buvo lošiama kortomis bei kauliukais ir čia pat kumščiais aiškinamasi santykius. Pačiame gale pristatyta lovų, kuriose klientus aktyviai aptarnavo prostitutės. Ant šviestuvo kabėjo pakaruoklis, į kurį kas nors atkreipdavo dėmesį tik tada, kai praeidamas užkliūdavo.
Radęs mažiau purviną stalą, Raminoras atsisėdo, pakvietė padavėją ir užsisakė vakarienę.
– O šnapsas? – nustebo padavėjas.
– Juk atėjau pavalgyti, o ne prisigerti.
– Čia dabar kas? Iš kur toks atsiradai? Iš mūsų kabako neetiška išeiti savo kojomis, – reikia, kad patalpų tvarkytojai girtą išneštų. Juk ir jiems reikia uždirbti. O kada mokėsi prostitutėms? Iš anksto ar po to?
– Aš noriu tik pavalgyti, – piktai pakartojo Raminoras.
Padavėjas aiškiai įsižeidė, bet netrukus atnešė padėklą su patiekalais. Tada dar įspėjo:
– Aš nepakęsiu išsišokėlių. Ką tik sužinojau, kad neatlikai švento ritualo. Eidamas pro Didžiojo girtuoklio paminklą, turėjai atsiklaupti ant kelių ir įmesti į bokalą monetą. Jei nenori, kad supykčiau, turi tai padaryti dabar pat.
Kad įspėjimas būtų įtikinamesnis, artyn priėjo keli įmitę apsauginiai. Raminoras pagaliau neteko kantrybės. Atsistojo ir keliais smūgiais partrenkė apsauginius ant grindų. O tada atsisėdo valgyti. Tokiam riteriui kaip jis lyg ir netiktų muštis su kažkokiais prasčiokais, bet kartais tenka iki tiek nusižeminti…
Smuklės lankytojams reginys patiko, ir jie jau pradėjo laikyti Raminorą savu žmogumi. Vienas senis net atsisėdo prie to paties stalo ir užvedė kalbą. Pradėjo pasakoti apie užeigas, kur galima gerai prisigerti, apie įžymias prostitutes ir apie įtakingus homoseksualistus, kurių palankumą galima įgyti už tam tikras paslaugas.
– Tarp kitko, ar esi sėdėjęs kalėjime? – paklausė senis.
Ką gi, Raminoras turėjo prisipažinti, kad teko. Kai kurie jo žygdarbiai buvo suprasti kaip neteisėti veiksmai, ir už tai reikėjo atsėdėti už grotų. Vietiniai buvo sužavėti: teistumas labai pageidaujamas biografijos faktas, nes leidžia lengviau pritapti prie bendruomenės.
Patylėjęs senis pridūrė:
– O prieš paminklą vis dėlto reikėtų atsiklaupti. Bent jau iš pagarbos Didžiajam girtuokliui. Tiek prisigerti dar niekas nesugebėdavo per visą miesto istoriją. O be to, jis buvo biseksualas ir santykiavo su visais miesto gyventojais. Galiu didžiuotis – aš nuo jo net du kartus užsikrėčiau lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Įsivaizduoju, kaip jaunimas man pavydi.
Raminoras baigė valgyti, susimokėjo už vakarienę ir išėjo. Po muštynių su apsauginiais niekas nedrįso jo liesti.
Lauke jis susirado sunkų vėzdą ir priėjo prie paminklo. Po pirmo smūgio nuskilo galva, po antro – ranka su bokalu. O dabar reikia kuo greičiau dingti iš miesto, nes už tokį nusikaltimą miesto valdžia tikrai neatleis. Bet galbūt užaugs nauja karta, kuri galvos kitaip.
Ir buvo tai žygdarbis, pavadintas „Kultūrinė revoliucija“.
Marius
