Skaitiniai

2014-01-01
 

Marius – Glaudus ryšys

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Marius


Glaudus ryšys
 


   Neverk motušėle ant kapo,


   Kur ilsis bebaimio sūnaus palaikai,


   Kur drebančios rankos per ugnį


   Į skausmą pavirto, sudžiūvo plaukai.*
 
 


– Seniai. Gal prieš trisdešimt, o gal prieš penkiasdešimt pomečių, – garsiai susimąsto senoji.


-Taip taip taip, tą vasarą obelys žydėjo. Vadinasi, mano vargšelis Urokajus iš Jasiloto susprogo lygiai prieš penkiasdešimt po… – motušė užsikosėja, krauju apdrėbdama šalia stovinčią kėdę.


– O kaip tą vasarą obelys žydėjo!


                        – – –


                  Gegužė (dvi valandos prieš „bum“)
 


– Urokajau, ei miegaliau, nejau net pusryčius tingi pasiimt?!


Meata, nejučia pradėjusi švilpauti mėgstamą melodiją, įmeta į lėkštė dar du blynelius ir išjungia auto-kepyklę, neužmiršdama paglostyti jos pseudo paviršių, prieš jam pranykstant.


– Urokajau antrasis iš Jasiloto, ar man pačiai reikės užlipti viršun ir atitempti tave už pakarpos, kad suvalgytum su didžiausia meile pašildytus pusryčius?


Vėl nieko.


Motušė sunerimsta ir praranda jai būdingą pasitikėjimo savimi jausmą. Sūnus retai kada vėluoja prie pusryčių stalo, o jei taip ir atsitinka, sušunka:


– Tuoj tuoj, mamyt. Aš ką tik atsikėliau ir esu dar plikas. Palįsiu po dušu, o tada – blyneliai laikykitės.


                        – – –


Ašara nurieda sudžiūvusiu veidu, smigdama į deformuotą senolės raktikaulį.


– Kodėl tada pradingai, sūneli, kodėl?.. Atrodo saugojau tave nuo viso blogo, bet ir to pasirodė maaža, mažaa… – mikčioja senė, o jos akys sustingsta, tartum ką prisiminusios.
 


                        – – –
 


                  Gegužė (septynios valandos prieš „bum“)


– Tai ką ten norėjai man parodyti? Tik greičiau, nes maniškė babulka baisiai persigąs, jei negrįžiu iki ryto.


– Nebijok, spėsim, – atsakė bendradarbis ir šiaip geras draugas Maikelis.


Du motorvėjai nuskriejo didžiosios gamyklos link, išnykdami iš miškingo horizonto.


– Žinai, keistai paskutiniuoju metu dirba ta mūsų bombeškė. Kartais um, kartais am, nors pašalinių garsų ji skleisti neturėtų. Bet ne tai noriu tau parodyti. Tuoj turėtume pasiekti tikslą.


– Kokį?


– Palauk. Už kantrybę bus atlyginta. Kartą skaičiau Biblijoje…
 


                        – – –


                  Gegužė (keturios valandos prieš „bum“)
 


– Kas per garsai? Negirdi?


– Jau sakiau, kad mūsiškė dūsauja. Reiks perspėt šefą.


– Ne ne. Iš giliau. Tartum, kas dainuotų.


– Čia turbūt tavo galvelė dainuoja. Turbinų ūžesys – nieko kito mano atlėpusios ausys nepagauna.


Dar po kelių sekundžių vaikinų dialogą nutraukė bumptelėjimas. Ir po to dar vienas. Bet tai nebuvo „bum“. Ne, tik paprasčiausi du bumptelėjimai, užgesinę šviesą neužgesinamoje tvirtovėje ir palikę du draugus visiškoje nežinioje, nukritusius nuo laiptų ir, ko gero, atsijungusius.
 


                        – – –


Senolė miega. Jos pavargęs, susenęs veidas, net atipalaidavęs toli gražu nėra panašus į moters, patenkintos gyvenimu. Tai kupinas neapykantos ir bejėgiškumo veidas. Sugebantis tik kartoti beprasmišką klausimą – kodėl.
 


                  Gegužė (nedieviškosios tragedijos akimirkos) 
 


Aplinkui – vien tamsa. Tai išvydo atsipeikėjęs Urokajus. Bergždžiai pabandęs atsistoti, suvokė, jog lūžo abejos kojos. Dar kartą apsidairęs, pamatė tolumoje žybsintį pavojaus signalą.


– Maikeli, ei, Maikeli, drauguži, kur tu? Kas čia, po velniais, nutiko?!


Po kelių akimirkų iš tolumos atsklido žvalus, bet tik išoriškai, balsas:


– Malonu išgirsti tavo čiurlenantį balsą, brol. Aš čia jau gal pusvalandį akimis medžioju žvaigždes, o tiksliau, skaičiuoju pavojaus lemputes. Ir niekaip negaliu apsispręsti, dalinasi jų bendras skaičius iš trijų, ar ne. Gal tu padėtum?


– O tau neatrodo, jog į gilų nevirtualų šūdą įklimpom?


– Jo, tas tiesa. Bet mano krūtinėj įstrigus skeveldra, tad belieka vertint užgesusios elektrinės grožį. O kaip tau sekas? Gal nueik kavos užkaist?


– Man lūžo kojos. Nepajudu nei iš vietos. Ar kraujieji? Kaip manai, kas įvyko?!


– Sakiau, kad skeveldra įstrigus. Vadinasi, kraujuoj… – jau kiek pridususiu balsu atsakė Maikelis. – Gal ir išgyvensiu, jei neišsitaškysim velniop su visa prakeikta atomine jėgaine.


– Reikalai tokie šūdini? Sakiau, jog girdėjau kažką dainuojant. Tikriausiai technika sušlubavo.


– Gali būt, gali būt. Man irgi tie kriuksėjimai nepatiko. Bet žinai, koks tas mūsų šefas: „dirbkit savo darbą ir nekvaršinkit galvos dėl saugumo. Elektrinė – kaip mano akis. O aš akinius saugau!“


– Tuomet padėtis tikrai ne kokia. O ką ten man parodyt žadėjai?


– Tenorėjau su gimtadieniu pasveikint. Buvau paruošęs staliuką su vaišėm ir gera degtine. Tik tiek. Gaila, kad taip atsitiko.


– Ačiū, ir už tai. O man labiausiai gaila motušės. Kaip ji liūdės dėl manęs! Meata, aš ateinu pas tave, – riktelėjo Urokajus ir pradėjo šliaužti žeme, tartum kokia barškuolė, seniai išnykusi dėl netinkamų sąlygų. – Mamma, i”m coming home, – prisiminęs kažkur girdėtą dainą, sudejavo Urokajus ir prišliaužė prie Maikelio.


Šis jau gulėjo negyvas. Jasilotiečiui ištryško ašaros ir jis apkabino seną draugą, ir dar senesnį kolegą, kūkčiodamas bei žadėdamas ištraukti jį iš tos pragaro skylės.


Gal ir būtų vaikino planai pasprukti išsipildę, jei ne grotuotų durų šalia įėjimo į personalo patalpas užsivėrimas.


– Tikriausiai dėl sistemos gedimo, – garsiai susimąstė likimo nuskriaustasis. – O sistema sugesti galėjo tik dėl vieno – nevaldomų branduolinių reakcijų. Tą akimirką Urokajus suprato; jei kaip nors jam ir pavyktų ištrūkti laukan(nors sienos to padaryti neleido), tai netrukus mirtų dėl apšvitinto organizmo. Deja, prie kontrolės valdymo įrenginio jis prišliaužti negalėjo. Ir apskritai, Urokajaus padėtis pasidarė dar nemalonesnė nei kartu su barškuolėmis išnykusių sliekų. Šie bent į žemę įsikasti galėjo, o jam tepavyko liguistai gulėti ant šaltų metalinių grindų, nevykusiai bandant į ką nors atsiremti.


Pagaliau susitaikęs su mirtimi, palinkėjo mamai per daug nesielvartauti, visgi suprasdamas, jog jo norui lemta neišsipildyti, susidūrus su išptotėjusiomis motinos akimis.


Beliko laukti.


  Bum.


 


                        – – –
 


Greta stovintis miestelis taip pat nukentėjo. Radiacijos poveikis, nors ir ne toks galingas kaip galėjo būti, pasiekė žmones, ir dalis jų po keleto metų mirė. O kita dalis(tarp jų ir Meata)pradėjo egzistuoti, ne gyventi, nuolat prisimindami nelemtąjį „bum“.


Tačiau laikas mirti atėjo ir Urokajaus motinai. Kaimynai ją rado gulinčią ant sofos, parėmusią rankas ant krauju aptaškytos kėdės. Gal ir sutapimas, bet tuo momentu per nustatytą radio stotį grojo populiari, tragedijoms aukoms atminti sukurta daina



   Neverk motušėle ant kapo,


   Kur ilsis bebaimio sūnaus palaikai,


   Kur drebančios rankos per ugnį


   Į skausmą pavirto, sudžiūvo plaukai.


Aptarti forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0