Raminoras ir mirusieji
Raminoras sėdėjo ir mąstė, mąstė ir sėdėjo. „Na ir ko aš čia sėdžiu? Vis tiek nieko negaliu išmąstyti. Pikta.“
Ir kaip nebus pikta, jei jis – Raminoras, visame pasaulyje žinomas karžygys, visų stipriausias ir narsiausias, sėdi kažkokių nusususių beždžionžmogių palapinėje, paverstas… moterimi.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad jų šamanas taip skaudžiai sureaguos į atsisakymą padėti!
„Jei kas nors pamatytų – nagi numirtų iš juoko. Kiekvienas nykštukas, gnomas ar elfas pirštais užbadytų“, – svarstė Raminoras. Nuo pykčio jam taip spaudė kepenis ir širdį, kad tie, kurie buvo susidūrę su didvyriu, tikrai nebūtų jo atpažinę. Ir ne vien dėl pakitusios išvaizdos. Netrukus Raminoras dar labiau įniršo, kai į palapinę įėjo šamanas.
– Na kaip, Raminoryte, ar jau apsvarstei mano pasiūlymą? – pašaipiai paklausė jis.
– O kodėl turėčiau svarstyti ir apskritai tavęs klausytis? – atkirto Raminoras, pašaipiai įsistebeilijęs į šamaną.
– Todėl, kad per mane kalba dievai, kurie nubaudė tave už išdidumą, – ramiai atsakė šamanas ir Raminoras suprato, kad prieš vėją nepapūsi ir su dievais nepasiginčysi.
– Gerai, tu nususęs šamaniūkšti, aš sutinku. Tik viena sąlyga – grąžink man vyrišką pavidalą su visais priklausančiais vyriškumo atributais. Tai yra lanku, kardu ir šarvais.
– Nieko panašaus, – atitarė šamanas. – Pirma įvykdyk užduotį, tada grąžinsiu tau tavąjį pavidalą. O kitaip amžiams liksi moteriške.
– Eik tu žinai kur! – sušuko įpykęs Raminoras. – Na to jau per daug, aš tau parodysiu, kur laumžirgiai poruojasi.
Jis taip stryktelėjo iš vietos, kad nepajuto, kaip susipainiojo sijonuose, ir visu ilgiu dribtelėjo prie šamano kojų.
– Ša, Raminoryte, ramiau. O tai dar nusibalnosi savo mieląjį veidelį. Še, imk skiltuvą, titnagą ir keliauk atlikti užduoties – palydėti mirusiuosius į jų pasaulį. Ir nepamiršk, – pridūrė, – kad amžiams gali likti moterimi.
Taip „padrąsinęs“ visų laikų herojų, šamanas švilpaudamas „sudie, kvietkeli tu brangiausias“, išspūdino laukan.
„Ach tu sutrauka prakeiktas. Kad tave devyni troliai suspardytų, kad tave nususęs drakoniūkštis apmy…“, – visaip Raminoras keikė šamaną. „Ir ką man dabar daryti? Juk negaliu jų mirusiesiems pamosuoti titnagu ir skiltuvu, kad jie išsigandę grįžtų į savo mirusiųjų pasaulį ir nebelandžiotų, kur jiems nedera. Ne veltui sakė mano bobulė – jei su šamanais prasidėsi, tai daugiau bėdos turėsi. Va ir turiu.“
Kad ir kaip save guodė Raminoras, bet vis tiek nuo šios užduoties negalėjo išsisukti. Todėl surinko šamano duotus įnagius ir patraukė prie olos, kur buvo laidojami mirusieji.
„Nieko gero nebus“, – pagalvojo sunkiai atpėdinęs prie olos. – „Vis tiek reikės ką nors daryti. Štai prisirinksiu šakų laužui, o paskui pagalvosiu, kaip tuos mirusiuosius nutarabanyti ten, kur jiems ir priklauso.“
Ilgai negaišęs karžygys ėmėsi darbo ir netrukus prie olos liepsnojo kaitrus laužas. „Taigi reikia pasukti savo makaulę ir iškrapštyti kokią teisingą mintį. Ką gi mes turime – pirmiausia reikia pagalvoti, ko bijo mirusieji. Aha, šito nebijo, anas netinka. O gal pabandyti štai taip? Žinau žinau… Nuo tokio dalyko neišsisuks nei gyvas, nei miręs.“
Taip taręs Raminoras ėmė raustis savo krepšyje, kurio, ačiū dievui, šamanas nebuvo palietęs.
– Štai jos, radau, radau! – sušuko Raminoras. – Puota prasideda, šoka visi.
Mirusiųjų ilgai laukti nereikėjo. Netrukus jie pasirodė prie olos angos ir pradėjo lįsti laukan: vyrai ir moterys, seni ir jauni, vaikai ir kūdikiai. Visi šnabždėjo, vapėjo, klykavo: „auka, auka, auka“.
Tačiau Raminoras nusprendė jų nesiklausyti ir garsiai tarė:
– Mielieji, prašom taip neskubėti. Pirmiausia auka, tai yra, aš, turi būti gerai paruošta, nes kitaip galite užrūstinti dievus. Taigi sukalbėsiu maldą, pasibarstysiu aukojimo žolelėmis ir tada galėsite puotauti.
Karžygiui niekas neprieštaravo. Mirusieji susėdo aplink laužą, o „auka“ ėmė save „atnašauti“.
– Dievai, palaiminkite šią auką, kurią mirusiesiems ir jums skiria mirusiųjų giminaičiai.
Baigęs atnašavimo maldą, Raminoras į ugnį švystelėjo kažkokį daiktą, kurį nuolat laikė rankoje. Ore pasklido toks kvapas, nuo kurio mirusieji su mielu noru būtų dar kartą numirę.
Tas kvapas karžygiui nekenkė, netgi atvirkščiai – labai maloniai kuteno nosį, mat Raminorui jis buvo pažįstamas nuo vaikystės. Tai buvo skrudintų kavos pupelių kvapas, kurį taip mėgo Raminoras ir kurio taip nekentė kitos tautos. Mat tie, kurie gerdavo kavą ar kramtydavo kavos pupeles, skleisdavo aštrų kavos kvapą ir buvo laikomi Juodojo kavos velnio vaikais.
Štai kodėl mirusieji, beje, kaip ir jų gyvieji gentainiai, bijojo kavos kvapo, nes tikėjo, kad juos gali nusitempti Juodasis kavos velnias.
Taigi, vos Raminoras įmetė kavos pupeles į laužą ir pasklido kavos kvapas, mirusieji pradėjo raičiotis, spiegti ir vienas paskui kitą trauktis olos link. O kai paskutinysis mirusysis dingo oloje, karžygys iš olos vidinės pusės pakabino maišą kavos pupelių ir greit užritino akmenį. Darbas buvo baigtas. Mirusieji niekada neišlįs į paviršių, nes kavos pupelės atkirto kelią į gyvųjų pasaulį.
Atlikęs užduotį, Raminoras nusprendė numigti, nes kova jį išvargino. Po kurio laiko didvyrį pažadino paukščių čiulbėjimas, lapų šnarėjimas ir arklio prunkštimas. Raminoras atmerkė akis, pasirąžė, atsisėdo ir ėmė save apžiūrinėti. Šamanas neapgavo – jam tikrai grąžino pirmykštį pavidalą ir dar su visais atributais.
– Ką gi, mielasis Solmazorai, – ištarė Raminoras, prieidamas prie arklio, – tikiuosi, daugiau nepakliūsim į tokią kebeknę.
Netrukus Raminoras patraukė vieškeliu ir niūniuodamas dainą iškeliavo ieškoti naujų nuotykių ir žygdarbių. O garsas apie šį žygdarbį plačiai pasklido po pasaulį, ir žmonės jį pavadino „Raminoras ir mirusieji“.
P.S. Jūs tikriausiai pastebėjote, kad šamanas Raminorui davė skiltuvą ir titnagą. Tačiau nei šamanui, nei Raminorui nebuvo aišku, kam tie įnagiai buvo reikalingi. Raminoras numetė juos prie olos, ten jie guli ir iki šių dienų.
Lonaja
