Knygos

2004-02-01
 

Literatūra: Naujos knygos 2004 m. vasaris

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:


Paslaugūs fendomo kolegos man priminė, kad laikas apžvelgti vasario naujienas, tad skubu, nes, žiūrėk, ir kovas tuoj pralėks…


Dar pora pastabų – ankstesnėje apžvalgoje minėtas romanas „Net“ buvo pastebėtas „Draugystės“ knygyne Gedimino pr., bet jo kaina… 24 ar 25 lt.


 


„Puolę angelai“: pamišęs antivirusas fiziniame pasaulyje


 


Pirmiausia norėčiau parekomenduoti jums vieną „pražiopsotą“ 2003-jų knygą – Leonido Aliochino „Puolę Multiversumo angelai“ (Padšyie anglely multiversuma), kurią serijoje „Russkaja fantastika“ išleido leidykla „Eksmo“.


Skaitant knygą iš pradžių neapleido įspūdis, jog susidūriau su militaristiniu pop cyberpunk porūšiu: „kietas“ stilius, nežmoniškas korporacijų pasaulis, įvairiausi žudymo būdai ir su meile aprašyta ateities kovinė technika – visa tai pateikiama ganėtinai lengvai, rašymo stilius nėra toks sunkus kaip grynakraujo cyberpunk. Na, galbūt galima pavadinti knygą Gibsonas (technologiniai išradimai)+Lukjanenko (lengvai ir įdomiai “skaitosi”)+ryškus militaristinis autoriaus nusiteikimas (kažkas panašaus į Lukjanenko dėmesį ginklams „Svajų linijoje“)+ Cristopher Priest „Kovinė forma“.


Tačiau kuo toliau į mišką, tuo dar daugiau medžių – į siužetą apsčiai primaišyta ir postapokaliptinių motyvų, o futuristines kovų scenas keičia ganėtinai neblogai suregzta detektyvinė linija. Fone, aišku, būtini prieskoniai: sekso-sadizmo scenelės.


Šitokia motyvų, idėjų, techninių išradimų gausa pamažėle ima varginti ir jau, lyg lyg randasi persisotinimo jausmas, bet…neatsiranda, bent jau man. Kol kas esu 449 psl. ir liko dar geras trečdalis šio labai neblogo romano.


Trumputis knygos aprašymas: žmonija, išgyvenusi katastrofą, ir baugiai įsitvirtinusi keliolikoje daugiaaukščių (į viršų ir po žemėm) miestų, kuriuos periodiškai, porąsyk per metus apgula išprotėjusių iš neapykantos žmogui meta-gyvūnų gaujos. Gyvūnai radosi Lūžio metu, kai dėl nežinomos priežasties (o tiksliau, nežinomų evoliucijos mechanizmų) jau beišmirštančios gyvūnų rūšys žaibiškai evoliucionavo ir kone išstūmė žmoniją iš planetos. Bet ir miestai-tvirtovės nesaugūs – jie valdomi korporacijų, ordinų ir pan., kiekvienas kurių atstovauja savotišką išgyventi siekiančios žmonijos kryptį – vieni skiria dėmesį genetinėms kūno manipuliacijoms, kiti – kiborgizacijai, treti virtualiajam pasauliui. Ir būtent iš ten atslenka naujas pavojus: po miestus ima blaškytis mirtinai pavojingi “puolę angelai“ – antivirusinės programos, užvaldžiusios žmogaus kūnus ir, kaip tas terminatorius, turinčios vieną tikslą – surasti bei sunaikinti hakerius ne tik virtualiame, bet ir realiame pasaulyje.


Na, tai tik keletas iš keliolikos siužetinių linijų, kurias skaitant dažnai tenka tik pavydėti autoriui jo vaizduotės. Ir dar – romanas, kaip jau tikriausiai supratote, veikiau skirtas berniukams, nei mergaitėms…J


 


Dar vieni Tolkino perrašinėtojai /prirašinėtojai – „Hobito paslaptis“


 


To jau seniai reikėjo laukti – na negi niekas beprotiškai Tolkiną įsimylėjusioje Rusijoje nesiims aprašyti Bilbo nuotykių grįžus iš žymiosios kelionės „Ten ir Atgal“? Leidėjai, žinoma, tik sveikina tokį užsiėmimą, o fanai dabar turi kur išlieti savo vaizduotę – leidykla „Ast“ paskelbė serijoje „Tolkinas ir jo pasauliai“ spausdinsianti „tolkinistų“ kūrinius.


Taigi, „Hobito paslaptis“, autoriai – Nezas ir Lana Šviesieji (atvirai kalbant, vien pavadinimo ir autorių slapyvardžio užtenka, norint atbaidyti potencialų skaitytoją).


Praslinkus dvylikai metų po kelionės prie Vienišojo kalno, Bilbas netikėtai gauna Gendalfo laišką, kuriame šis prašo pagalbos. Ir narsuolis hobitas vėl iškeičia jaukią olą į pavojingus nuotykius…


Ak, tiesa, autoriai neiškentė Tolkino pasaulio nepagausinę naujais padarais – Bilbas sutiks ne tik nykštukus ir goblinus, bet ir „…pašaipiuosius skuchrikus, žiauriuosius zarchius ir paslaptinguosius sparnuotus trolius…“


 


Žiedai tarp žiedų arba „Penktasis žiedas“


 


Na, jei su „Hobito paslaptimi“ viskas aišku, romanas (o tiksliau – pirmoji trilogijos dalis) „Penktasis žiedas“ nuteikia kiek rimčiau. Aišku, vėl kūrinys Tolkino motyvais, bet, panašu, rašytojas (Mitchellas Grahamas ) bent jau talentingas.


Knygą elitinėje serijoje „Kolekcija“ (stori viršeliai, kiek aukštesnė kaina ir t.t.) išleido leidykla „Azbuka“. Įdomu, kad M. Grahamas – JAV nac. fechtavimo rinktinės narys, ne kartą savo šaliai pelnęs apdovanojimus, tad bent jau kovų scenos knygoje turėtų būti gan tikroviškos.


Kaip teigia net ir nesuinteresuoti knygų apžvalgininkai „Penktasis žiedas“ Vakaruose išties susilaukė nemažo pasisekimo, o prestižiniame literatūriniame konkurse „DelmontRoss Literary“ pelnė aukso medalį fantasy kategorijoje.


Įvertinimui dalį knygos teksto rusiškai galite rasti ČIA.


Kiek apie siužetą: Metju Leonas, nedidelio taikaus miestelio gyventojas, pats to nenorėdamas, susikauna su galingos valstybės valdovu Karasu Durenu, trokštančiu nei daugiau, nei mažiau, kaip tik užvaldyti visą pasaulį. Tam karaliui reikia valdžios žiedų, kurių vienas kaip tik ir papuola į rankas Metju.


Toks tad reklaminis knygos aprašymas, kuris, mano nuomone, ir šįsyk sėkmingai turėtų sumažinti norą ją perskaityti…


 


Narkotikai ir beprotybė F. K. Diko „Pakvaišime“


 


Na, o dabar – apie didesnio dėmesio vertas knygas, pavyzdžiui, apie labai neblogoje „Ast“ leidyklos serijoje „Alternativa“ pasirodžiusį kultinio rašytojo F. K. Diko (sunku patikėti vieno rusų apžvalgininko tvirtinimu, jog rašytojui gyvam esant jo romanai retai kada būdavo spausdinami didesniu nei 800-100 egz. tiražu) „Pakvaišimą“ (A Scanner Darkly, 1977).


Anot paties Diko, „Tai romanas apie žmones, kurie už savo darbus buvo nubausti pernelyg žiauriai. Jie viso labo tenorėjo pasilinksminti, tarsi vaikai, žaidžiantys kelio viduryje. Juos vieną po kito traiškė, luošino ir žudė – visų akyse – bet jie nesiliovė žaisti.“


Romaną bandoma įvardinti kaip hipių-antiutopiją/magiškąjį realizmą/postmodernistinę autobiografiją ir t.t. Panašu, kad siužetas labai susijęs su beprotybe ir narkotikais, juk neatsitiktinai burbeklis S. Lemas Diką pavadino ne tik „vieninteliu neblogu amerikiečių fantastu“, bet ir pridūrė, jog šis „narkotikus valgė šaukšteliais“ (F. Dikas interviu tai paneigė ir „atsikeršydamas“ Lemą išvadino „rusų fantastu“).


Knygą, beje, galima rasti ir ČIA (rusiškai).


 


 


Mervino Piko „Gormengastas“


 


Jei Diko knygelę jau įsigijau, kol kas niekaip nepavyksta aptikti leidyklos „Simpozium“ išleistos Mervyn Peake knygos „Gormengastas“ (kuri yra antroji to pat pavadinimo trilogijos dalis, pirmoji – „Titus Groan“, trečioji – „Titus Alone“).


Anot apžvalgininkų, tai „Dikenso ir Kafkos tradicijas“ įkūnijantis pasakojimas apie keistos fantastinės pilies valdytoją–berniuką, priverstą paklusti senoviniam ritualui ir gyvenantį savotiškame iškreiptos realybės pasaulyje. O čia dar „akmens šauksmą“ išgirdęs buvęs virėjukas Stirpaikas, kuris stengiasi užgrobti valdžią, išprotėjusios tetulės bei svajoklė sesuo, numirėliai/nemirėliai ir kiti ne mažiau keisti pilies gyventojai…


Tačiau svarbiausia knygoje – pati pilis, kuri, anot apžvalgininko I. Jakšino, užvaldo savo gyventojų sielas, kaip viešbutis „Overlook“ iš S. Kubriko filmo (ir S. Kingo romano) „Švytėjimas“. Pilyje „…karaliauja amžinas ruduo ir skaitytojas, kurį retkarčiais aplankys melancholiška nuotaika, gali rasti keistą žavesį mirties ir irimo paveiksluose, pavaizduotuose aštriomis profesionalaus dailininko Piko akimis.“


Žodžiu, man susidarė įspūdis, jog šią knygą galima apibūdinti kaip „Harį Poterį“, tik parašytą Kafkos…


Kiek išsamesnė knygos recenzija rusiškai.




Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 18

Nr. 18. 2001.11.12 SAVAITĖS TEMA – Dar viena netektis Nebėra “Disko Pasaulio” dailiniko “Aš tik sugalvojau Disko Pasaulį. O Džošas jį sukūrė” Terry Pratchett Šių […]
Archyvas
 

 
 
 

Fanzinai: Midgardo legendos

2004.03.25 – pirmasis dar besikuriančio Šiaulių fantastų klubo Midgardas fenzino “Midgardo legendos” numeris. Šiame numeryje:– kaip susikūrė Šiaulių fantastų klubas Midgardas,– ...
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 29

Nr. 29. 2002.06.15 Dar vienam con”ui pasibaigus… PIKNIKAS ŠALIKELĖJE Taip būtų galima pavadinti I-ąjį alCHOcon“ą, kuris jau po truputėlį grimzta praeitin, bet tikiuosi ilgam neišdils […]
Archyvas