Krūvos darbų ir sesijos šventė sutrukdė pateikti knygų naujienų apžvalgas gruodį, tad skubu gražinti skolas… Juo labiau, kad ir daugelis rusiškų knygų jau tikrai pasiekė lietuviškus (bent jau Vilniaus) knygynus.
Ką gi, snieguotą ir šlapdribuotą gruodį buvo kaip niekad gausu gerų žinių lietuviškos fantastikos fronte: pasirodė net trys dėmesio vertos knygos – Mike Resnick „Atgimęs Našliadirbys“ (The Widowmaker Reborn), Christopher Rowley „Žvaigždžių kūjis“ ir – didžioji naujiena – Niko Perumovo „Elfų durklas“.
Naujas, dar geresnis, Našliadirbio klonas
M. Resnicko Našliadirbys darbuojasi toliau – smagu, kad lietuvių skaitytojai, matyt, pagaliau „priėmė“ šį autorių (po komercinės puikaus romano „Aiškiaregė“ nesėkmės stipriai abejojau, ar dar kas nors ryšis leisti Resnicko knygas), tad veikiausiai sulauksime ir trečiosios ciklo apie šį herojų dalies „Išgydytas Našliadirbys“ (The Widowmaker Unleashed).
Na, o šioje dalyje įmigęs Gilaus Miego būsenoje Našliadirbys pažadinamas, kad sužinotų, jog jo liga vis dar neišgydoma, o pinigėliai jau besibaigiantys… Negana to, pažadintajam Našliadirbiui pareiškiama, kad joks jis Našliadirbys – o tik tiksli Našliadirbio kopija, klonas, kurio tikslas – vėl uždirbti gražaus pinigėlio. Ką padarysi, infliacija…
Be to, jam papasakojamas pirmojo klono – tobulos žudymo mašinos, likimas: pastarasis tebuvo 20-mečio Našliadirbio fizinė kopija, o emociškai klonas buvo naivus, kaip įsimylėjęs paauglys, tad pražuvo, be jokio reikalo gindamas palaido elgesio mergelę…
Visi į kovą su loovonais!
Ne taip dažnai tenka paskaityti kokybiškos kovinės fantastikos, o ypač – lietuvių kalba. Už tą retą malonumą turėtume būti dėkingi Christopher Rowley. Kiek teko įsitikinti, net žmonės, tolimi nuo fantastikos, mielai skaitė „Eridano“ išleistus šio autoriaus romanus „Kovinė Forma“ (The Vang: The Military Form) ir „Kautynių meistras“ (The Vang: The Battlemaster).
Ką tik pasirodęs „Žvaigždžių kūjis“ pasakoja apie tuos pačius pasaulius, tačiau šįsyk apsieinama be susidūrimo su baisiais ateiviais-parazitais, neprilygstamais kovos meistrais, jų laikas dar neatėjęs (todėl chronologiškai romaną tikriausiai galima pavadinti aukščiau minėtų dviejų romanų priešistore). Šįsyk žmoniją doroja loovonai (ant liežuvio galo taip ir sukasi „lavonai“…J), iš žmonių DNR kuriantys „klaikius mutantus savo specifinėm reikmėm tenkinti“. Įdomu, kokios tos reikmės, tik jau ne koks daržų laistymas… Keista, tačiau rusiškuose internetiniuose forumuose šis romanas nuoširdžiai keikiamas ir kaltinamas primityvizmu.
Na, apie N. Perumovo „Elfu durklą“ jau papasakojau (http://www.skaityta.lt/boardbin/article.cgi?page=Perumov), tad dabar galima žvilgtelti ir į gruodžio rusiškas fantastikos naujienas.
Kitoks Egiptas, kitokia istorija…
Pirmiausia, matyt, vertėtų atkreipti dėmesį į „Eksmo“ serijoje „Magiškasis realizmas“ išleistą John Crowley romaną „Egiptas“ („Aegypt“, 1987). Juo rašytojas pradeda to paties pavadinimo tetralogiją, kurią dar sudaro romanai „Love & Sleep“ (1994) ir „Daemonomania“ (2000). Beje, vienas iš to paties Kraulio romanų apžvelgtas ir jau minėtoje „Skaitytoje“ (http://www.skaityta.lt/boardbin/article.cgi?page=EngineSummer)
„John Crowley knygos leidžiamos nedideliais tiražais, jos stovi greta kitų fantasy romanų, ilgam dingsta iš prekybos ir nedažnai perleidžiamos, – pasakoja apie šį rašytoją apžvalgininkas M. Nazarenko. – Jo šlovė ne itin garsi, tačiau gerbėjai sudaro ištikimą ir itin entuziastingą armiją…“
„Egiptas“ dažnai lyginamas su U. Eko „Fuko švytuokle“ (tiesa, pastaroji buvo išleista metais vėliau). Ko gero, lygintojai lygina teisingai – romane rasime tą patį susidomėjimą slapta, nežinoma istorija ar neatrastais jos dėsniais, gnosticizmu, okultizmu ir t.t., žodžiu, visu tuo, kam pastaraisiais metais prigijo „kriptoistorijos“ terminas. Sprendžiant iš skaitytojų atsiliepimų, „Egiptas“ toks pat sunkiai „virškinamas“, kaip ir U. Eko kūrinys, bet kai jau veiksmas įsibėgėja, nuo jo sunku atsitraukti: „Švytuoklės“ herojai juokaudami, linksmindamiesi, besityčiodami sugalvoja logišką, nors ir visiškai beprotišką Planą, kurio aukomis ir tampa. Tuo tarpu „Egipto“ herojai tarsi ne sava valia įtraukiami į įvykius, kuriuos, galbūt, sukėlė mums dar nežinomi istorijos dėsniai…“, – rašo Nazarenko.
Istorija prasideda nuo vieno klausimo: kodėl žmonės tiki, jog čigonai sugeba išpranašauti likimą? Besiaiškindamas minėtą klausimą, trisdešimtmetis istorikas Pirsas Moffetas, netrukus susiduria ir su kitais: kodėl dolerio banknote pavaizduota piramidė ir švytinti akis, arba – kodėl Mikelandželo sukurta Mozės skulptūra turi mažučius ragelius ant galvos?
Atsakymai – visai ne tokie, kokius esam pratę girdėti ir, žinoma, visi susiję su Egiptu, bet toli gražu ne su mums žinomu Egiptu, o ištisa epocha, apie kurią, be keistų nuotrupų, nieko nebežinome.. Todėl herojui netrukus jau tenka laužyti galvą dėl kur kas globalesnių problemų – pvz.., kodėl žmonės tiki tuo, kuo tiki?..
Na, o smulkiau susipažinti su autoriumi ir jo kūryba galite šiuo adresu:
http://www.absolisrael.net/literature/fantastica/print_fantastica.php?work_id=53
Christopher Priest romanas „Prestižas“ (The Prestige)
…skirtas magijai. Ne burtininkavimui, o specifinei magijai, prestižinei, rankų miklumui, iliuzionizmui. Iliuzija sukelia maginį, stebuklingą arba fantastinį efektą – o tuo pačiu ji tvirtai įaugusi į įprastą realybę, – rašo pats knygos autorius įžangoje. – „Visą savo meistriškumą fokusininkas skiria šios paslapties išsaugojimui…“
Juk publika ne tik stebisi sėkmingu triuku, bet ir įtemptai suka galvą – kaip jis tai padarė? Bet kur kas didesnis smalsumas kamuoja fokusininko konkurentus: jie tiesiog dega iš pavydo ir noro sužinoti triuko paslaptį. Pavyzdžiui, 1921-siais iliuzionistas Selbitas pademonstravo dabar jau klasikinį triuką – asistentės supjaustymą pjūklu – ir po keleto mėnesių daugelis žymiausių fokusininkų jau turėjo šį triuką savo programoje – vieni atspėjo paslaptį, o kiti sukūrė „savą“ variantą.
O 1990-siais iliuzionistų pasaulį sukrėtė garsusis Deividas Kopperfildas, kuris be jokių matomų virvių ar lynų savo pasirodymų metu skraidydavo po salę žiūrovams virš galvų…
Taigi, romane pasakojama apie du artistus, kurie XIX-XX a. sandūroje Anglijoje surinkdavo minias susižavėjusių žiūrovų. Apgaulė, gebėjimas maskuoti ir maskuotis tapo abiejų minėtų personų, vienas kurių – neturtingo kubiliaus, o kitas kilmingojo sūnus, gyvenimo būdu. Abu artistai dėl kažkokio praeities nesusipratimo baisiausiai nekenčia vienas kito, rezga intrigas, stengiasi atskleisti žiūrovams konkurento paslaptis ir triukų mechanizmus. Tačiau abu niekaip negali demaskuoti numerio, kurio metu artistas akimirksniu perkeliamas erdvėje iš vienos vietos į kitą…
Ak, tiesa, knygą išleido vis ta pati „Eksmo“, toje pat serijoje „Magiškasis realizmas“.
Ir dar – režisierius Christopher Nolan, žinomas savo kino filmu „Memento“, rengiasi ekranizuoti šį Priesto romaną.
Du viename arba Le Guin „Jūrų kelias“
Į storoką aukščiau minėto pavadinimo tomelį rusai („Eksmo“, serija „Fantastikos meistrai“) „sukimšo“ net du žymiosios Ursulos Le Guin apsakymų rinkinius (iš viso 21 apsakymą): „Searoad: The Chronicles of Klatsand“ (1991) ir „ Orsinian Tales“ (1976).
„Jūrų kelyje“ rasime 10 puikių apsakymų, kuriuose atskleidžiama keturių moterų kartų iš Hernes šeimos istorija. O gyvena šios moterys nedideliam pajūrio miestelyje Klatsand…
Na, o antrajame rinkinyje visų 11-kos apsakymų siužetas plėtojamas neįvardintoje Rytų Europos šalyje (yra spėjančių, jog tai Vengrija, maždaug nuo 1150-ųjų iki 1965 metų).
Legendinės „Gėlės Eldžernonui“
Tai pagal garsųjį, 1959-siais pirmą sykį išspausdintą, apsakymą („Flowers for Algernon “, 1960 m. laimėjo „Hugo“ premiją.) parašytas romanas, 1967-siais laimėjęs „Nebula“ premiją.
Pagal šią knygą 1968-siais sukurtas filmas „Charly“, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidinęs aktorius Cliffas Robertsonas pelnė „Oskarą“.
Siužetas gana paprastas – kiek moralu eksperimentuoti su žmogaus intelektu, tačiau tiek apsakymas, tiek, matyt, ir romanas itin įtaigūs ir sukrečiantys emociškai. Be to – ir gana aktualūs, juk tebesitęsia diskusijos dėl klonavimo ir genų inžinerijos.
