Knygos

2003-08-08
 

Literatūra: Naujos knygos 08-06

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

 


Juodoji M. Resnicko ledi…


Maikas Resnickas (Michael Diamon Resnick arba tiesiog Micke Resnick, g. 1942) – vienas iš tų nedaugelio autorių, kurių knygas nesusimąstydamas imu nuo prekystalio, tvirtai žinodamas, kad jie nenuvils.
Gyvenime Resnickui teko dirbti geležinkelio tarnautoju, žurnalistu ir redaktoriumi, tačiau nuo 1969 m. jis pasekė tėvo pėdomis ir tapo profesionaliu rašytoju. Teigiama, kad autorius jau sukūrė per 200 romanų – ne vien SF, bet ir gotikinių, erotinių ir t.t (tarp jų – ir pasirašęs slapyvardžiu J. Thorne Smith). Kaip fantastikos rašytojas Resnickas labiausiaqi išgarsėjo nuo 80-ųjų, kai pasirodė tokie žymūs jo romanai kaip „Valpurgija-3“ (Walpurgis III, 1982) (pastaroji ne per seniausiai porąsyk išleista rusiškai), ar „Santjago“ (Santiago: a Myth of the Far Future,1986). Belieka pastebėti, kad autorius keturis kartus pelnė „Hugo“ bei kartą „Nebula“ premijas.
Lietuviškai turime puikiąją Resnicko „Aiškiaregę“, amžinatilsį „Dagono“ leidyklos išleistą dar 1998-aisiais ir keletą apsakymų, publikuotų to paties likimo susilaukusio „Kauko“ žurnale (beje, juos dar galite rasti ir interneto užkaboriuose – „Vaiduoklis Frenkis“, „Žiemos saulėgrįža“, „Manamuki“).
Šiomis dienomis (na, tiksliau – jau daugiau nei dvi savaitės) pasirodė „sena“ naujiena – leidyklos „Ast“ serijoje „Stebuklų koordinatės“ (Koordinaty čudes) išleistas M. Resnicko romanas „Juodoji ledi: Poema apie tolimą ateitį“ (“The Dark Lady: A Romance of the Far Future”, 1987 – šis romanas 2000 m. gavo prancūzų literatūrinį apdovanojimą „Prix Tour Eiffel“). Be to, reikia pridurti, kad romano veiksmas vyksta literatūrinėje Resnicko visatoje, sukurtoje romanais „ Birthright: The Book of Man“ (1982) ir „Santiago: A Myth of the Far Future“ (1986), taigi, ją galime pavadinti savotiškos trilogijos dalimi.
Kiek žinau, tai ne pirmas šio romano leidimas rusiškai, be to, kūrinys jau spėtas nuskanuoti ir „nupiratintas“ į interneto gelmes, tad pakenčiantys skaitymą iš kompiuterio ekrano ar galintys sau leisti atsispausdinti romaną spausdintuvu popierinės knygos galite ir neieškoti.
„Ji neturi vardo, praeities, dabarties ir ateities. Ji dėvi tik juodą rūbą. Ją matė daugelis, bet pažįsta tik saujelė. Ją pamato – jei mato – pačią paskutinę sekundę.“ – šitaip „pristato“ savo ledi M. Resnickas knygos prologe. Štai jau tūkstantis metų kai žmonijai žinomo kosmoso pakraštyje pasirodo paslaptingieji Juodosios ledi portretai… Jie tapo legenda, kurios ieškoti išsiruošia prekeivis meno kūriniais… Tačiau į šį kūrinį „nusitaikė“ ir vagis-džentelmenas, pasišovęs sužinoti tiesą apie šią mistišką legendą…


 


Hipiai prieš kariškius arba P. Merfi „Miestas po keleto metų“


„Jūs skaitėte hipių utopijas? Tai paskaitykit ir hipių antiutopiją!“, – kviečia reklaminė Patricijos Merfi (Patrice Ann Murphy) romano „Miestas po keleto metų“ (The City, Not Long After, 1989) anotacija. Beje, „antiutopijos“ terminas, sprendžiant iš atsiliepimų, kiek pritemptas.
Tai eilinė „New Wave“ serijos paukštė, paleista į knygynų padanges „Ast“ leidyklos. Kūrinys 1991 m. pelnė A. Klarko premiją (Arthur C. Clarke Award).
Romane aprašomas San Franciskas, po pasaulį ištikusios kraupios epidemijos. Mieste klesti savotiškų „laisvųjų menininkų“ bendruomenė, į kurios laisves ima kėsinti vėl šalį suvienyti panorę karingieji tvarkos sergėtojai. Detalią ir šmaikštoką knygelės recenziją rasite čia (atsargiai – atskleidžiamas siužetas, be to būtina naudoti koduotę KOI8-R): http://www.s3000.narod.ru/lof020095.htm  


Rusiškai 2001 m. yra išleista P. Merfi knygelė „Norbitas, arba Ten ir atgal“ (There and Back Again, 1999, spausdintas rašytojai pasirašius slapyvardžiu Mary Maxwell ir pelnęs japonų premiją „Seiun Award-2000“). Tai visiems gerai žinomo Dž. R. R. Tolkino „Hobito“ „kosminis“ variantas: hobitas gyvena nedideliame asteroide ir t.t., ir pan.
Šiek tiek apie autorę: P. Merfi amerikietė, gimusi 1955 m., Vašingtone. Biologė. 1986 m. gavo net dvi „Nebula“ premijas už fantasy romaną „ The Falling Woman“ ir apysaką „ Rachel in Love“.
Pora įdomybių: 1996-aisiais Merfi parašė knygelę vaikams „Pigasus“ apie sparnuotą paršelį, kovojantį su piratais, kurie pagrobė jo motinos auksinį žiedą… Taip pat Merfi yra premijos „Tiptree Award“ įkūrėja, ši premija įteikiama autoriams, kurių kūriniai atskleidžia naujas ir įdomias vyrų-moterų santykių peripetijas, jų vietą šiuolaikinio pasaulio bei priešingos lyties atžvilgiu.
Na, ir pabaigai – autorė treniruojasi kempo-karate stiliumi (turi juodą I laipsnio diržą), o jos mylima spalva – ultravioletinė.


 


H. L. Oldie – Juokdarė


Charkoviečių tandemas – Dmitrijus Gromovas ir Olegas Ladyženskis, pasirašinėjantys pseudonimu Henry Lion Oldie (autoriai bendradarbiauja nuo 1990-ųjų, o aktyviai spausdinasi nuo 1993-iųjų), jau seniai tapo rytinių mūsų kaimynų fantastikos žvaigždėmis. Lietuviškai Oldžius pirmąsyk išleido amžinatilsį leidykla „Pragaro ratai“, tai buvo jų romanas „Mesijas valo diską“. Dar pasižymėjo „Eridanas“ – išleido „Aštuntojo įsakymo posūnius“. Šnibždamasi, kad kažkada ta pati leidykla turėtų išleisti ir puikųjį romaną „Kalavijo kelias“.
„Juokdarę“ rudaviršelių knygučių serijoje „Laikų gija“ (negarantuočiau dėl vertimo – rusiškai „Nit vremen“) išleido leidykla „Eksmo“.
Knygą galima pavadinti įvairiai – rinkiniu arba romanu, prie kurio pridėti keli nemokami „bonusai“: apsakymai, eilėraščių rinkinys. Knygos „liūto dalį“ užima romanas „Juokdarė“, anot aprašymo – groteskas ir literatūrinis balaganas vienam asmeny. Jums tereikia pasirašyti keistoką sutartį (prieš tai atlikus ne mažiau keistesnius testus) ir namolio parsivesite tikrų tikriausią klounę. Keistą, nenuspėjamą, kaprizingą, bei keliančią siaubą jūsų draugams ir giminėms… Be to, romane dar susidursite su advokatų kovomis gladiatorių arenoje, džinu iš priešgaisrinės apsaugos inspekcijos bei karštakraujais šauliais, sumaniusiais nusiaubti tipografiją…
Apsakymų ciklą „Fentezi“ sudaro trejetas kūrinių: „Senas geras blogis“, „Dvikova“, „Princesė be drakono“. Eilėraščių rinkinys vadinasi „Patirties baladė“. Svarbi pastaba: romano fragmentą bei vieną apsakymą („Princesė be drakono“) galite rasti autorių tinklapyje: http://www.rusf.ru/oldie/


Sveiki atvykę į Djačenkų Armaged-namą!


Ta pati leidykla, ta pati serija – „Eksmo“ ir „Laikų gija“. Net ir rašytojai vėl du – šįsyk kitas, ne mažiau žymus ukrainiečių tandemas – Sergejus ir Marina Djačenko.
Tik tik pasirodė kitas Djačenkų perleidimas „Raganų amžius“ (Vedmin vek) bei naujausias romanas „Pandemas“ (Pandem), o leidykla jau krauna ant prekystalių „seną gerą“ (2001-aisiais pelniusį prestižinį rusų fantastikos literatūrinį apdovanojimą „Bronzinė sraigė“) sutuoktinių romaną „Armaged-namas“ (Armaged-dom).
Lietuvoje šie rašytojai dar beveik nežinomi (išskyrus vieną trumpą apsakymą, publikuotą, ech, ir vėl amžinatilsį „Imperijos“ žurnale), tuo tarp rytinių mūsų kaimynų topuose jie lygiuojasi greta tokių naujųjų fantastikos šviesulių kaip H. L. Oldie ar S. Lukjanenko. S. Djačenko – buvęs psichiatras, o M. Djačenko – aktorė, tad nenuostabu, kad jų kūryboje dažni teatro motyvai. Didelę dalį Djačenkų kūrybos ir visai būtų sunku pavadinti klasikine fantastika ar fantasy – veikiau jau „iškreiptos realybės“ kūriniais (kaip, pvz. vienas geriausių jų romanų – „Urvas“). Kaip vieną būdingiausiu jų kūrybos bruožu, mano manymu, galima paminėti tai, jog jų siužetai itin meistriškai „groja“ emocijomis (t.y. paaiškinimus įvairiems antgamtiniams reiškiniams rasite ne visada, tačiau atmosferos, pasakojimo stiliaus, herojų charakterių sukurtas emocinis įspūdis visuomet lengvai „trenks į galvą“).
Kas būtų, jei Pasaulio pabaiga, nūnai paskendusi mitų ir „kada nors“ prognozių rūkanose, vyktų nuolat, su mechaniniu tikslumu pasikartodama kas dvidešimtį metų?.. Jei žmonijai ji taptų tokia pat įprasta, kad ir siaubinga, rutina kaip kitos nelaimės – karai, terorizmas, AIDS? Jei jos metu išsigelbėti būtų galima tik pasislėpus taip pat reguliariai prasiveriančiuose Vartuose?.. Ir jei „blatu“ taptų ne deficitinės prekės, o galimybė papulti į laimingųjų, išsigelbstinčių Vartuose sąrašą, tačiau dėl tos galimybės tektų pakovoti, kaip sakoma „ragais ir nagais“…
Pabaigai: trumputė romano ištrauka (o tiksliau – Djačenkų sukurtam pasaulyje „gyvenančios“ 4B klasės mokinukės Lidijos Sotovos rašinėlio tema „Kur slepiasi žmonės“ fragmentas):
” Pasaulio pabaiga moksliškai vadinama apoka…(perbraukta)…lipse. Tada nutinka didelės bėdos. Lyja ugnies lietūs. Nėra kuo kvėpuoti. Visi žmonės žūtų, jei ne Vartai.
Niekas nežino kaip jie įrengti. Viso pasaulio mokslininkai dėl to laužo galvas. Kai kurie sako, kad Vartus įrengė ateiviai, bet tai ante…(perbraukta) antimoksliški tauškalai.
Vartai atsidaro ten, kur žmonės gali juos rasti. Jie atsidaro keliose vietose. Žmonės įeina į Vartus ir ten išbūna baisųjį laiką. Vartų viduje praslenka viso labo trisdešimt šešios valandos. Po to jie išeina iš Vartų – ir prasideda naujas gyvybės ciklas.
Tie, kurie nesuspės laiku pasiekti Vartų, būtinai žus. Todėl į Vartus jie turi įeiti labai greitai. Vyrai turi praleisti į priekį moteris ir tuos, kurie nemoka greitai bėgioti.”
Belieka, matyt, pridurti, kad toli gražu ne visada vyrai praleidžia į priekį moteris ir silpnesnius… Beje, gana nemažą romano fragmentą galima rasti čia: http://www.rusf.ru/marser/books/nov007.htm 


Apžvalgos: Gedo



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas