“Lietuvos ryto” redakcijos sutikimu, perspausdiname straipsnį apie naują rašytojo fantasto K. Paulausko romaną. Deja, beveik ne fantastinį.
Fantastas prabilo apie mokyklų skaudulius
Virginija Petrauskienė
Rašytojo asmeninio albumo nuotrauka
Parašas po nuotrauka: „Stengiausi iškelti tas blogybes, kurias mačiau mokykloje. Knyga yra mano protestas, bandymas atkreipti dėmesį į tuos dalykus, apie kuriuos stengiamasi nekalbėti”,- teigė panevėžietis K.Paulauskas
Pasirinko netikėtą temą
„Lėlytė” – taip pavadinta panevėžiečio rašytojo Kazio Paulausko knyga, kuri praėjusią savaitę pasirodė knygynuose. Žinomas penkių fantastikos romanų ir kelių pažintinių knygų autorius savo naujuoju darbu žada nustebinti skaitytojus.
Paslaptingų reiškinių ir neatpažintų skraidančių objektų temą pamėgęs 70-metis K.Paulauskas šį kartą netikėtai prabilo apie mokyklą. Naujojoje knygoje gvildenamos su mokykla susijusios temos, kurios iki šiol buvo laikomos tabu.
Pakluso naujoms taisyklėms
Neleistini mokytojų ir mokinių santykiai, mokykloje girtaujantys ir patvirkusių mokinių vilionėms pasiduodantys kai kurie pedagogai, kai kurių moksleivių abejingumas mokslui – į tokią realybę patenka jaunas fizikos specialistas Aurimas Želvys.
Paskirtas dirbti į atokų Vizbarų kaimą, naujai iškeptas mokytojas neįtaria, kad gyvenimas gūdžioje provincijoje jam padiktuos naujas iki šiol nepažintas elgesio taisykles.
A.Želvys netrukus pats gosliai glostys trylikametės Karolinos kūną, o po vieno girtavimo su auklėjamosios klasės abiturientais atsidurs septyniolikmetės Donaldos lovoje.
Romano pabaigoje dvyliktokų auklėtojas pasiperša mokyklos dar nebaigusiai savo auklėtinei.
Tačiau K.Paulauskas lieka ištikimas savo pamėgtam pasakojimo būdui – naujausiame romane neapsieinama be fantastikos ir mistikos elementų.
Kūrinio veiksmą papildo herojų reinkarnacijos tema bei su ja susiję kiek netikėti siužeto posūkiai. Į Lietuvos pakraštį nublokštas mokytojas apleistoje saloje suranda lobį.
Rašymui prireikė pusmečio
– Kodėl prabilote apie mokyklą ir joje susidariusią vertybių krizę? – paklausiau K.Paulausko.
– Per keturiasdešimt metų moksleiviams ir studentams dėsčiau anglų kalbą.
Dirbau sovietinėje švietimo sistemoje, tęsiau darbą ir nepriklausomybės metais. Tik prieš kelerius metus atsisakiau mokytojo ir dėstytojo darbo, kad daugiau laikor skirčiau kūrybai. Per visus savo darbo metus fiksavau faktus iš moksleivių ir pedagogų gyveninio ir juos kaupiau savyje. Mokytojavimo patirtis nedavė ramybės. Ši knyga brendo seniai, gal todėl aš ją parašiau greitai – maždaug per pusmetį. Pasirinkęs lengvą pasakojimo stilių, stengiausi iškelti tas blogybes, kurias mačiau mokykloje. Knyga – mano protestas, bandymas atkreipti dėmesį į tuos dalykus, apie kuriuos vis dar stengiamasi nekalbėti.
Rėmėsi ir savo patirtimi
-Atvirai pasakojate apie jauno mokytojo Aurimo Želvio išgyvenimus. Knygoje yra ir atviros erotikos scenų. Skaitytojai tikriausiai svarstys, ar ne savo jaunystės klaidas išpasakojote?
– Tikrai niekada neturėjau nuodėmingų ryšių ir sekso su moksleivėmis. Tačiau žinau, kad kai kurie kolegos nuo to nesusilaikydavo. Apie kai kurių žygius buvo kalbama, tai buvo vieša paslaptis. Tačiau skandalų nekildavo. Jokia paslaptis ir tai, kad jauni mokytojai neretai sulaukia vyresniųjų klasių mergaičių dėmesio ženklų. Kai kurios tiesiog įsimyli mokytoją. Būna, kad šis tuo pasinaudoja.
Knygoje „Lėlytė” aprašyta scena, kai Aurimas prie savo buto durų kasdien randa lauko gėlių. Aš irgi esu ne kartą rytais radęs žibuoklių puokščių. Visą laiką įtarinėjau vieną mokinę, o paaiškėjo, kad tai darė visai kitos dvi merginos. Per ilgus darbo metus teko išgirsti ir pasiūlymų. Viena mergina primygtinai aiškino „su viskuo sutinkanti”, kad tik parašyčiau gerą pažymį. Būdavo tokių atvejų, kai mokinės ar studentės pačios savo dėmesiu atakuodavo mokytojus. Tačiau teko ne kartą girdėti, kad pedagogas už pažymį versdavo mergaitę paklusti.
– Paleistuvystė mokykloje – ne vienintelė žaizda, apie kurią kalbate?
– Egzaminų rezultatų klastojimas, mokytojų girtavimas mokykloje – visa tai mačiau. Abitūros egzaminų metu vakarinėje mokykloje būdavo masiškai nusirašinėjama nuo lentos, kur mokytojai išspręsdavo uždavinius. Aš pats esu rašęs literatūros temą vienam mokiniui.Tai buvo sovietiniais laikais.Tačiau dar prieš ketverius metus, kol dirbau vakarinėje mokykloje, nelabai kas tebuvo pasikeitę.
Knygoje aprašytas „jėzutilis”, kuriame buvo girtaujama, irgi egzistavo. Mokytojas, žvejojantis degtinės butelį nuo stogo, prie mokytojų kambario durų gulintis girtas pedagogas – irgi detalės iš tikro gyvenimo.
Įterpė mistinių detalių
– Daugelio metų patirtį perkėlėte į šiuolaikinius laikus?
– Taip, romano veiksmas vyksta apie 1993 metus, kai Lietuvoje buvo pati didžiausia netvarka. Vizbarų pavadinimą pasiskolinau iš vieno Žemaitijos kaimo. Tačiau knygoje jo geografinė padėtis nenusakyta. Veiksmas vyksta kažkur Lietuvos pasienyje. Meteorito kraterio vietoje susiformavęs Akmenykšcio ežeras – išgalvotas. Tokio Lietuvoje nėra.
– To ežero saloje vyksta neįtikėtini dalykai?
– Pats nežinau, kuriuo metu nusprendžiau į romaną įlieti fantastikos detalių. Taip atsirado Aurimo ir Karolinos reinkarnacijos istorija ir su ja susijęs lobis.
Pats tikiu reinkarnacija, daug apie tai turiu literatūros, netgi „Lėlytėje” aprašytas keistas Aurimo sapnas yra paimtas iš dviejų reinkarnaciją tyrinėjusių autorių knygos. Jie tvirtina, kad tas sapno aprašymas, panaudojus tam tikrą metodiką, gali sukelti mūsų sapnus apie buvusius gyvenimus.
– Knygos pabaiga kiek netikroviška – įsimylėjus ir mylimas herojus tampa pasakiškai turtingas.
– Ką žinai, gal tai pasilikta galimybė rašyti knygos tęsinį.
“Lietuvos rytas”, 2004 10 15
Trumpa K. Paulausko dosjė:
Gimė 1934 m. sausio 7 d. Tauragėje. Prozininkas, publicistas. Išleido mokslinės fantastikos apysakas “Dorado” (1971), “Argonautų laivas” (1979), “Saulės sūnus” (1983), “Deimo efektas” (1986), “Akmenuotame Letos krante” (1997), romanus “Laukesos aitvaras” (1992), “Bėgančioji ledo lytimi” (1997).
