Užsidaręs nedideliame namelyje atokioje Vilniaus (tada miestas dar buvo vadinamas Wilno, bet tiek to…) gatvėje rabinas Geršonas bandė sukurti golemą. Dar nuo garsių Prahos įvykių laikų žydai žinojo, jog tokie padarai labai praverčia namų ūkyje, nors kartais dėl jų valdymo ir atsiranda problemų. Tačiau rabinas Geršonas buvo ne iš bailiųjų.
Rabinui galima būtų pavydėti užsidegimo, bet, ko gero, tik jo vieno… Tenka pripažinti, kad Geršonas buvo prastas skulptorius. Jo nulipdyto Golemo kontūrai priminė žmogų tik simboliškai. Labiau tai buvo panašu į neaiškios kilmės (ir, greičiausiai, ne šio pasaulio) padarą. Bandymas vertinti rabino Geršono nulipdytą Golemą iš meninės pusės verstų pripažinti gerbiamą rabiną siurrealizmo pradininku, nors kol minėtas judėjimas atsiradimo dar buvo likęs ne vienas dešimtmetis… Vienu žodžiu, lipdyti rabinas nemokėjo, tačiau ne tai jį liūdino labiausiai.
Rabinas buvo ties nevilties riba, nes molinė pabaisa niekaip nenorėjo atgyti. Stebuklingi žodžiai, kruopščiai surašyti ant pergamento lapo, kuris buvo giliai įkištas į skylę, vaizdavusią burną kreivo stačiakampio formos padaro galvoje – neveikė. Tenka pripažinti, kad rabinas Geršonas buvo toks pat Kabalos žinovas, kaip ir skulptorius.
Čia ir galima būtų pabaigti šią istoriją apie nevykusį (o tiksliau – neįvykusį) Vilniaus Golemą, jei ne kitas aprašomų įvykių dalyvis – rabinas Solomonas. Jis buvo didelis to laiko keistuolis, pagarsėjęs kaip alchemikas ir mechanikas. Abi šios pasaulio pažinimo bei tobulinimo kryptys stebėtinai taikiai ir harmoningai sugyveno jo žingeidžioje sąmonėje.
Atsitiktinai sužinojęs apie rabino Geršono problemas jis pasiūlė savo – mechaninį – sprendimą. Sprendimas, kaip teigė pats Solomonas, buvo novatoriškas ir revoliucinis. Išklausęs jį, Geršonas, tiesą pasakius, nieko nesuprato, mandagiai atsisakė pasiūlymo pritaikyti mechaninį sprendimą savo goleme ir patarė Solomonui nevartoti kitiems girdint žodžių „revoliucija“, „revoliucinis“ ir pan. Tačiau, kai tapo aišku, jog senas, patikrintas Prahos metodas neveikia, Geršonas suprato, jog yra pasirengęs ryžtis bet kam, kad tik ši molio krūva pajudėtų.
Rabinas Geršonas paskutinį kartą išėmė iš Golemo burnos pergamentą su užkeikimu, įkišo jį atgal ir nesulaukęs jokio rezultato atsiduso, atsisėdo šalia savo meninės išmonės šedevro ir pradėjo laukti Solomono, kuris turėjo ateiti sutartu laiku.
Solomonas pavėlavo, be to atsibeldė su padėjėjais, atvilkusiais krūvą visokio šlamšto, kurį pats Solomonas įvardijo kaip „pirmą progresyvų garinį mechanizmą Golemams“. Geršonas buvo nepatenkintas, jog jo kolega atėjo ne vienas, be to užgrūdo savo mechanizmais visą kambarį, tačiau numojo į visa tai ranka. Solomonas gi iškarto entuziastingai ėmėsi veiklos.
Golemą teko išardyti (Geršonas paburbėjo, tačiau galiausiai sutiko, kad tai būtų padaryta), o tada sulipdyti iš naujo, įdėjus į jo vidurį mechanizmą. Būtina paminėti, kad nors rabinas Solomonas buvo neabejotinas genijus mechanikoje, tačiau skulptorius iš jo buvo prastesnis, nei iš Geršono. Galiausiai abu rabinai sutarė: estetinį aspektą verta paaukoti vardan efektyvumo.
Su mechanizmu viduje golemas buvo ne gyvybingesnis, nei su užkeikimu burnoje, tačiau Solomonas paaiškino, jog padaras yra varomas garais, t.y. – jį reikia pakaitinti, kaip katilą, įpylus jam į burną vandens. Geršonas vėl kurį laiką priešinosi, nes, jo teigimu, įpylus į Golemo burną vandens – sušlaps pergamentas su Prahos burtažodžiais. Solomonas pasipiktinęs paklausė, ką pergamentas vis dar veikia golemo burnoje? Geršonas atsakė, jog netiki mechanika, bet tiki Kabalos galia… Atpasakoti tolesnį ginčą nėra didesnio reikalo. Verta tik paminėti, jog Solomono padėjėjai laiku spėjo išskirti susikibti ketinusius rabinus…
Kai aistros kiek aprimo, golemas visgi buvo išneštas į kiemą, jam į burną pripilta vandens (prieš tai išėmus pergamentą su paslaptingais žodžiais), o į pilve įmontuotą krosnelę prikišta malkų, kurias Solomonas maloningai leido padegti Geršonui… Kaip pasakė mechanika įtikėjęs rabinas: „Bandymai prasidėjo…“
***
1868 metų rudenį po Vilnių (tada miestas dar buvo vadinamas Wilno, bet tiek to…) žaibiškai pradėjo plisti gandai apie paslaptingą pabaisą, pasirodančią naktį tai vienoje, tai kitoje gatvėje, besispjaudančia dūmais, ugnimi ir dar velnias žino kuo… Taip pat buvo kalbama, kad judėdama – lėtai, bet grėsmingai – pabaisa skleidė keistus, verdantį puodą priminančius, garsus. Na, iš tikrųjų ginčų dėl to, į ką buvo panašus tas garsas buvo nemažai – dalis akimirksniu pražilusių atsitiktinių pabaisos pasirodymų liudininkų teigė, jog ji juokiasi kaip pats Nelabasis bei panašiai smirda.
Mieste akimirksniu atgijo senos legendos apie paslaptingąjį Vilniaus baziliską, kurio niekas jau kelis šimtmečius nebuvo matęs. Po savaitės jau pusė miesto gyventojų su užsidegimu teigė, jog visada žinojo, jog baziliskas egzistuoja, kad jis buvo pasislėpęs giliuose Vilniaus požemiuose bei užmigęs giliu žiemos miegu. Pasigavęs šią mintį vienas vietinis zoologas-entuziastas iškėlė teoriją, jog baziliskas atstovauja meškoms giminingą rūšį ir net parašė apie tai laišką į Imperatoriškąją mokslų akademiją Peterburge.
Didžiausi ginčai kildavo dėl to, kodėl padaras miegojo tiek ilgai (pasirodė net kelios papildomos legendos apie žmones, kurie bandė pažadinti baziliską iš miego, tačiau patys užsimerkė amžiams vien nuo jo apsnūdusio žvilgsnio) ir kodėl atsibudo būtent dabar?
Kita pusė miesto gyventojų buvo nusiteikusi skeptiškai, tačiau pagarbiai žiūrėjo į naujo, masiškai plintančio tikėjimo į baziliską adeptus. Vilniaus salonuose tapo madinga kalbėti apie tai, kad pasaulyje yra daug paslaptingų bei dar neatrastų dalykų, o be to ir Dievo keliai (kaip ir darbai) yra nežinomi…
Tik rabinas Geršonas ir rabinas Solomonas, bei labai nedidelis išrinktųjų ratas žinojo visą tiesą, bet apdairiai tylėjo.
Beje, rabinas Geršonas jautėsi įžeistas dėl to, jog miestiečiai neatpažino padare golemo ir sumaišė jį su kažkokiu tai bazilisku. Tačiau, tenka pripažinti – mechaninė rabinų skulptūra nelabai buvo panaši į žmogų ar net golemą, kaip mes jį galime įsivaizduoti. Be to, realaus bazilisko (kaip ir realaus golemo) niekas iš miestiečių nebuvo matęs, tad nieko nuostabaus, kad žmonės nusprendė, jog ši beformė masė yra Vilniaus legendose minimas mitinis padaras – labai piktas ir, ko gero, labai alkanas po tiek numanomo miego šimtmečių.
Nežinia, kur miestiečius būtų toliau nuvedusi populiarioji baziliskologija, tačiau po kurio laiko jų dėmesį patraukė kitas įvykis – vieną gūdžią naktį miesto pakraštyje nugriaudėjo sprogimas. Po miestą paplito nauji gandai – dabar apie Vilniuje veikiančią pogrindininkų gaują, rengiančią pasikėsinimą į generalgubernatorių. Tai tapo pagrindine naujiena, o apie Vilniaus baziliską visi vėl pamiršo, juo labiau, kad jis nustojo naktimis rodytis gatvėse…
***
Užsidarę nedideliame namelyje atokioje Vilniaus (tada miestas dar buvo vadinamas Wilno, bet tiek to…) gatvėje rabinas Geršonas ir rabinas Solomonas sėdėjo prie stalo, ant kurio gulėjo krūva didelių molio gabalų su mechanizmo liekanomis.
-Ir ką aš jums sakiau, rebe? Aš gi sakiau, kad katilo nevalia perkaitinti… Spjaukite man į veidą, jei aš jums to nesakiau, – tyliai aimanavo rabinas Solomonas.
-Ak, tik nereikia man tų jūsų pamokslų. Kur tai matyta – jūs man padarėte ne golemą, o garvežį. Ta jūsų mechanika – blogio jėgų išmislas, – niūriai atsakydavo jam rabinas Geršonas, vis beviltiškai bandydamas pritaisyti kurį nors vieną molio gabalą prie kito.
Viktoras Denisenko
