Skaitiniai

2008-04-02
 

Kūrybinės fantastų stovyklos07 darbai

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:


Lina Kulikauskienė


 


Durys


 


– Kaip keista, – ištarė mergina, atsargiai judėdama į priekį. – Kokios sunkios durys! – Tai kalbėdama, ji palietė duris, ir šios netikėtai užsitrenkė.


– O Dieve! – pasakė vyriškis. – Man atrodo, kad iš šios pusės nėra užrakto. Jūs gi užrakinote mus abu!


Mergina kaltai patylėjo.


– Betgi yra dar dvejos durys.


– Taip, bet nežinia kas už jų, – suburbėjo vyriškis.


Mergina ėmė raustis kišenėse.


– Štai, – ištiesė aplamdytą lankstinuką. – Gavau turizmo firmoje. Vienos veda tiesiai į Sacharos dykumą. Už kitų – dviejų kvadratinių kilometrų dydžio dykumos simuliakras. O iš jo galima išeiti atgal į atrakcionų parką. Tik va – kurios durys į tikrą dykumą, kurios – į simuliakrą, nežinau. Nuplėšta pusė lankstinuko…


(„Neturėjau kuo nusivalyti nuo batelių purvo“, pagalvojo mergina, bet susiprato patylėti).


– Reikia pažiūrėti, – nusprendė vyras ir atidarė vienas duris.


Už jų kiek akys aprėpia plytėjo geltonas smėlis.


Už antrų durų laukė lygiai toks pat vaizdelis.


– Reikėtų eiti į žvalgybą, – nedrąsiai pasiūlė mergina, kiek pasitraukdama atgal: vyriškis turėtų susiprasti, kad vyras – jis ir į žvalgybą eiti priklauso jam.


– Reikėtų, – su abejone balse ištarė vyras, leisdamas suprasti, kad mergina kalta, jog įstūmė juos į tokią padėtį, todėl eiti į žvalgybą priderėtų jai.


Jie dar kartelį dirstelėjo į plynas karštas dykynes, laukiančias už abejų durų.


– Nueisime porą kilometrų ir grįšime atgal, jei ką…


– Jei herbas, kairiosios, – tarė vyriškis ir metė monetą.


Jiedu įėjo pro dešiniąsias.


– Kaip keista, – ištarė mergina, atsargiai žengdama žingsnį į šoną. – Dykuma, o prišiukšlinta kaip sąvartyne! Oi! Banano žievė! – suriko ji, kibdamasi į duris, kad nepargriūtų.


Durys netikėtai užsitrenkė.


– O Dieve! – pasakė vyriškis. – Man atrodo, kad ir iš šios pusės nėra rakto. Jūs gi vėl užrakinote mus abu!


– O tam jūsų lankstinuke nieko nerašo, – niūriai pasiteiravo vyriškis, – kiek kilometrų driekiasi tikroji dykuma?..


 


Gediminas Kulikauskas


 


Durys po kalva


 


Kaip keista, – ištarė mergina, atsargiai judėdama į priekį. – Kokios sunkios durys! – Tai kalbėdama, ji palietė duris, ir šios netikėtai užsitrenkė.


– O Dieve! – pasakė vyriškis. – Man atrodo, kad iš šios pusės nėra užrakto. Jūs gi užrakinote mus abu!


– Eee… Bet dar juk yra langai, – kaltai sumurmėjo mergina.


– Langai? Tai juk veikiau liukai, – piktai atrėmė vyriškis. – Pro juos net vaikas sunkiai pralįstų.


Tuo metu į duris kažkas pabeldė. Tiesą sakant, buvo panašu, kad į jas tvatijo lazda. Ir tvatijo taip, kad skambėjo visas urvas. Vyriškis prigludo prie durų akutės.


– Kažkoks senis, – pranešė. – Ilga smaila kepure, žilabarzdis…


– Ei, mes mielai atidarytume, – šūktelėjo jis. – Bet durų užraktas juk…


– Iš kitos pusės, – pabaigė už jį mergina.


Padaužęs duris dar kurį laiką, seniokas nuėjo, piktai papsėdamas pypkutę ir leisdamas į orą dūmų debesis.


Jie ėmė dairytis aplink: stalas, nukrautas knygomis, sausainiais, baigtų ir nebaigtos gerti arbatos puodeliais, žemėlapiais, uogienių indeliais, sudžiūvusiais pyragaičiais…


Duris vėl supurtė dundesys.


– Nykštukas, – pasakė mergina. – Daužo duris… eee… kirvuku. Tampo už rankenos. Eee… Rodo nepadorius ženklus.


Po gerų penkių minučių dundesys irgi liovėsi. Jie vėl ėmė dairytis po urvą. Jaukus, tik ganėtinai apleistas viengungio būstas.


Šįsyk dundesys pasigirdo urvo viduje. Tai buvo trepsėjimas. Netrukus jį papildė ir sunkus šnopavimas. Priešais žmonės pasirodė nedidelis (bet apkūnus) padaras. Vienoj rankoj jis laikė bandelių pilną kraitelę, kitoj – keptuvę, kurioje garavo kiaušinienė.


– Juodiems darbams tamsa netrukdo, – pranešė padaras ir nervingai sukikeno.


Vyriškis ir mergina susižvalgė.


– Sveiki atvykę Po Kalva, – toliau bumbėjo padaras ir padarė nerangų reveransą. – O kur likusieji?


Vyriškis ir mergina tylėjo.


– Kur Kilis, Filis, Oinas, Gloinas, Torinas, Bomburas, kur galų gale pats Gendalfas? Kas kraus apelsinus į statines, a? Gal broliai Karamazovai?


Nelaukdamas atsakymo, padaras apsisuko ir vis taip pat nervingai kikendamas nuskuodė į rūsio gilumą.


– Kaip keista, – ištarė mergina. – Koks keistas padaras.


– O Dieve, – pasakė vyriškis. – Man atrodo, mes sutikome psichą.


 


Gabija


 


Durys į Dausas


 


Tą vasarą pilį pavyko išnuomoti be didelių nesklandumų, vaiduokliai, papuošti baltomis marškomis pleveno vėjyje, po sodo obelimis kyburiavo laimingos šmėklos, lelijos laiku buvo susodintos į tvenkinį, o pusalkanis vandenis dairėsi į vartus – bene pasirodys pirmieji poilsiautojai? 


Ir – žiū! – pasirodė.


Prie geležimi kaustytų vartų sustojo dviese. Mergina siektelėjo belstuko ir čia pat atitraukė ranką: ant jos plaštakos trūko dviejų pirštų. Varinis voverės snukutis šelmiškai mirktelėjo viešniai ir išspjovė rodomąjį ir didįjį tiesiai vyriškiui po kojomis.


­– Va ir prasideda, – tarė šis pasilenkdamas. – Atsarginius pasiėmėte?


Mergina pasirausė kuprinėlėje.


– Deja, šitie prastesni, naujų spynų su jais neatrakinsi, tik antikvarines.


– Naujų čia ir neturėtų būti, – nuramino vyriškis. – Pati matote, kad šiai piliai mažiausiai trys šimtai metų.  


– Aštuoni, skaičiau internete.


Išsitraukusi popierinę servetėlę ji brūkštelėjo per nutrauktų pirštų biges truputį apšluostydama kraują ir prisitaisė naujuosius. Jie buvo gerokai baltesni už likusius ir sunkiai lankstėsi.


– Žiūrėk man, – pagrasė nustebusiai voverei ir atsisuko į vyriškį. – Jūsų eilė.


Jis gūžtelėjo pečiais ir sprigtelėjo belstukui į nosį. Tas nustebo dar labiau, todėl nespėjo tinkamai sureaguoti ir vartai be garso prasivėrė.


Atvykėliai smuko vidun į mėnulio pilnaties apšviestą kiemą.


Balzganas šešėlis tyliai nusklendė pilies bokšto link. Kol kas nieko neįvyko. Tik vos vos šlamėjo obelų šakos. Į tvenkinį pliumptelėjo vandenis, užsisvajojęs apie naują skenduolį (o gal net apie du, jeigu pasiseks). Juk jie turėtų stabtelėti pasigrožėti vandens lelijomis. Visi juk stabteli.


Mergina atsigręžė į bendrakeleivį.


– Kaip sužinojote apie dirbtinius pirštus?


– Esat nepanaši į Miegančiąją gražuolę, taigi turbūt ne užmigti čionai atvykote, – pastebėjo vyriškis. Ieškote Durų į Dausas. Jos turėtų būti kažkur čia. Sako, kad visi, kurie pro jas įžengia, numiršta lengva mirtimi. Net kvėptelėti nespėję. Tiesiog prabanga šiais sumautais laikais, kai už kiekvieno kampo tyko pusalkaniai vandeniai.   


Tvenkinio pusėje sušnarėjo žolės, trakštelėjo lyg užminta šakelė. 


– Tyliau, – sušnypštė mergina, – mūsų kažkas klausosi, – ir akimis parodė, kad pro mėnesienoje žvilgančius meldus kyšo pūkuotos ausies galiukas. – Eime.


Juodu pasuko prie pilies. Nesidairydami praėjo tvenkinį su lelijomis. Vandenis atsiduso. Jo skrandy  gailiai sukurkė kelios leisgyvės varlytės. Desertas, matyt, atiteks kitiems.


Štai ir milžiniškos durys. Mergina vertinamai nužvelgė vyrius, žvilgsniu stabtelėjo prie užrakto.


– Atrodo, teks pasidarbuoti patiems, – tarstelėjo. Nago galeliu pakrapštė spyną. Ši girgžtelėjo ir durys svetingai atsilapojo.


– Pernelyg paprasta, – sumurmėjo vyriškis.


– Kodėl? – krestelėjo galvą mergina. – Šeimininkai žino, kad ryt poryt turi atvykti nuomininkai. Sakė, kad problemų dėl įėjimo nekils.


– Taip, žinoma, ir apie nedraugiškus belstukus perspėjo…


– Dienos metu jie turbūt ramesni.    


Tamsoje nieko nebuvo galima įžvelgti. Tik kelis šachmatinių grindų kvadratus.


Vyriškis žengė į vidų.


 Kaip keista! –  ištarė mergina, atsargiai judėdama į priekį. – Kokios sunkios durys!
Tai kalbėdama, ji palietė duris ir šios netikėtai užsitrenkė.
 – O Dieve! –  pasakė vyriškis. – Man atrodo, kad iš šios pusės nėra užrakto. Jūs gi užrakinote mus abu!


– Jei rasime Duris, kurių ieškome, šitų mums jau nebeprireiks.


Staiga įsiplieskė sietynai. Menė buvo visiškai tuščia, tik ant grindų mėtėsi merginos kuprinė ir iš jos išsprūdę keli reklaminiai lankstinukai. Atsivertę vieną iš jų, perskaitytumėt: „Pilių nuoma vasarai. Jums bus pasiūlyti nuostabūs kambariai su vaizdu į lelijų tvenkinį. Vakarais ausį džiugins vandenių serenados ir draugiškų vaiduoklių choras. Visos šmėklos nepaprastai mandagios ir pasisveikindamos nukelia galvas. Jūsų pačių saugumui, prašome atvykti dienos metu, nuo 9 iki 16 val. ir užsiregistruoti pas budintį. Durų į Dausas patariame neieškoti. Jūs pro jas jau įėjote.“


Iš išorės pilies fasadas atrodė lyg dvimatis paveikslėlis.                               


 


Kliaksa


 


Negirk varžtelio be vakaro


 


Jie įėjo.


– Kokios sunkios durys, – pasakė moteris, judėdama link jų. Ji palietė duris ir šios staiga užsitrenkė.


– Jūs mus uždarėte! Šioje pusėje nėra užrakto.


– Užrakto nėra ir kitoje pusėje, – šaltai įsiterpė durys. Joms kalbant bronziniai ornamentai, supantys durų akutę, nemaloniai krutėjo, net šiek tiek čepsėdami.


Žmonės susižvalgė. Gyvenimas buvo kupinas netikėtumų ir nemalonumų, bet kalbančios durys stebino net ir juos.


– Klausykit, gerbiamosios, pasišnekėkim kaip… kaip… žmogus su durim, – pradėjo vyriškis.


– Ta prasme? – susinervino durys. – Jūs ketinate mane apspardyti ir išsukioti varžtelius?! Išvadinti kvailu daiktu? – jos, regis, net paaugo.


– Nne…


– Tai ir eikit savo keliu. Jūs gi įsibrovėte į Nemirtingojo Mechanizmuso valdas su kažkokiu tikslu. Ir turbūt negeru, – durys perkreipė ornamentus. – Bet jam tikrai nusispjauti į visas jūsų užmačias. Gyvi iš čia neišeisite, tai sakau aš, durys! Tai yra, mes, durys! – ir aidas nugriaudėjo koridoriumi.


– Gerai gerai, metalo gabale, – suburbėjo vyriškis ir, prieš eidamas tolyn, su piktdžiuga paspardė duris.


– Oi, – pasakė durys.


– Tfu, – pasakė moteriškė ir pajudėjo tolyn. Judėjo ji gana sunkiai, girgždėdama visais savo invalido vežimėlio ratais. Už tai ją mieste vadino Girgždančiąja Marta, o jos palydovą, nežinia už ką, bet Meidžoru Proninu. Jie buvo antros eilės kaimynai, tai yra, gyveno per vieną namą.


 


Jų miesto viduryje stūksantį Prakeiktojo Mechanizmusio, kaip jį vadino žmonės, tvirtovę–labirintą įveikti mėgino per pastarąjį šimtmetį ne tiek ir daug drąsuolių, ir iš tiesų nė vienas jų negrįžo. Tačiau pamėginti vertėjo. Visų pirma, pasak legendos, Mechanizmusis saugojo amžinos jaunystės paslaptį, kita vertus – patyliukais kalbėta, jog negavęs kas kažkiek metų aukos, jis siunčia į miestą prakeiksmus, stichines nelaimes ir žalingus mikrobus… O bendruomenei ko nereikėjo, to nereikėjo. Mikrobų čia ir taip pakako. Vargani likučiai kažkada išmintingos ir narsios tautos bruzdėjo savo trobose, iš naujo išradinėjo dviratį ir tykia neapykanta nekentė pagrindinių miesto gatvių sankryžoje nuo neatmenamų laikų stovinčios metalu kaustytos tvirtovės. Tvirtovės su galybe durų, langų, arkų, kurie tarsi svetingai kvietė užeiti. Tačiau užtekdavo kam nors tuo kvietimu pasinaudoti, kaip visos angos staiga užsitrenkdavo. Per miestą nusirisdavo duslus “dun” ir visi žinodavo, kad labirintas pasiglemžė dar vieną auką. Ir kad po kažkiek laiko, lyg gigantiška metalinė saulašarė, jis vėl atsivers, o skersvėjis išpūs keletą nelaimingojo rūbų skiaučių ar plaukų kuokštą. Žmonės gyveno tarsi greta parako statinės, bet… Niekur nesitraukė. Planeta nebuvo svetinga ir kadaise įsitvirtinus šioje vietovėje daug kainuotų persikėlimas kitur. O tvirtovė? Kada atsirado ji? Archyvai miglotai apie tai kalbėjo…


 


Ir nieko tikslaus nežinodami žmonės Mechanizmusio vardu gąsdindavo vaikus – pasakojo, kaip baisus žmogus–musė naktimis važinėja grabu su ratukais po miesto gatves, ilgomis šešiomis rankomis su juodom pirštinėm ištraukia neklusnius vaikus per langus ir iščiulpia iš jų kraują. Kas jis per vienas iš tiesų, kaip atrodo, ir kodėl gavo tokį vardą, niekas tiksliai negalėjo pasakyti. Tačiau ne atsitiktinai į žvalgybą buvo pasiųsta Girgždančioji Marta: tikėtasi, kad jai su vežimėliu bus lengviau pavyti grabą su ratukais – arba pasprukti nuo jo. Meidžoras savo ruožtu  buvo stiprus, gudrus, vikrus ir išskirtinai bjaurus pilietis, todėl jam pasisiūlius eiti, nieks neprieštaravo. Nepasisekus – nuostolis nedidelis, o galbūt vis dėlto pasiseks?


 


Taigi, Marta ir Meidžoru patraukė dulkinu koridoriumi tolyn nuo piktųjų durų. Jis taip pat nebuvo draugiškai nusiteikęs, bambėjo ant jų visomis angomis – ventiliacinėmis grotelėmis, grindjuosčių plyšiais, apmušalų skylėmis…


– Ko čia atvykote, kvailiai?


– Netriukšmaukit.


– Kodėl dairotės, ką, sienų nematę?


– Eina nosį užrietę…


– Ne vieta čia jums!


– Klausyk, kvailas koridoriau, tau bent kas nors kada nors gerai būna? – amtelėjo Proninas. – Kas tave auklėjo?


– Nemirtingasis Mechanizmusas, – neišvengiamai nuaidėjo šnibždesys, bet bambėjimas liovėsi.


Marta buvo pririšus prie vežimėlio rėmo siūlą, tai pasiklysti jie nebijojo. Iki to momento, kai pasukę už vieno kampo, rado ant siūlo pakabintą sudžiūvusį šikšnosparnį su etikete “Suvalgyk mane”.


– Aš jiems ką, panašus į Alisą Stebuklų šalyje? – sumurmėjo vyriškis, spirdamas šikšnosparnio lavonėlį į kampą, kur jis ir sprogo lyg mažutė petarda.


– Čia ne mano siūlas, – atkreipė bendrakelionio dėmesį Marta. – Arba tai Musio pokštai, arba kažkas, ėjęs prieš mus, irgi naudojosi šiuo triuku.


– Na, vargu, ar šitas padaras pats sugalvojo čia pasikarti, – nusivaipė Proninas.


 


Tai nebuvo paskutinis pokštas pakeliui į Mechanizmuso irštvą. Jiems teko įveikti visokias šlykščias kliūtis: mechaninių ausų krapštukų ataką, durų–giljotinų tunelį, aršių dryžuotų drambliukų užpuolimą, smegti žemyn, ropštis aukštyn… Po vieno tokio lipimo virve, kai Marta su Proninu užtempė ant pasiektos platformos ir vežimėlį, iš jo staiga pasigirdo balsas:


– Jūs perėjote į aukštesnį lygį. Dabar aš pats jus nugabensiu kur reikia.


– Į nuodingų gyvačių rūsį? – pasitikslino Proninas. – Mes ėjom pro šalį ir kažkaip neužsukome. O gal į kokį katilą su derva ar pas virtuvės kombainą–maniaką?


– Pas Didįjį! Baisųjį! Oi, ne tas takelis… Pas Nemirtingąjį! Mechanizmusą!


Ką gi, rinktis nebuvo iš ko, Marta atsisėdo į vežimėlį, Proninas jai ant kelių, ir jie nuriedėjo.


 


Juodoj juodoj salėj, ant juodo juodo postamento, po juodu juodu baldakimu stovėjo ryškiai violetinė taburetė. Ir ant jos sėdėjo senas piktas diedžiokas, apsimovęs gumines elektriko pirštines ir besišypsantis dviem eilėm metalinių dantų.


– Atvažiavote, balandėliai, – pasakė jis visai ne griausmingai, bet vis tiek kažkaip nemaloniai.


– Atvažiavome, – atsistojo į kovinę pozą Meidžoras Proninas.


– Atvažiavome, – išsitraukė iš rūbų klosčių termosą Girgždančioji Marta. – Ir norime miesto vardu…


– Taip taip, paprašyti amžinosios jaunystės vandens, – susiraukė šeimininkas. – Pažiūrėkit į mane, kaip manote, ar turiu tą formulę?


Atvykusieji pasižiūrėjo ir pasimetė.


– O bet tačiau turiu! Ir niekam neduodu! Net sau! Nes esu godus ir blogai išauklėtas, taip pat ekscentriškas ir šiaip išprotėjęs mokslininkas.


– Bet žmonėms reikia…


– Žmonėms nieko nereikia. Jie turėtų mažiau norėti, o daugiau bendrauti su aplinka. Mylėti gamtą, mechanizmus. Kaip aš. Visiška harmonija. Su kiekvienomis durimis ir varžteliu. Su molekule ir nuodinga gyvate. 


– Palaukit, nesupraskit neteisingai, mes nenorime nieko atimti, tik prašome žinių, kurias išsaugojote. Mūsų vaikai serga…


– Tai dėl to, kad jūs bijote ligų.


– Ir upė pakeitė vagą…


– Tai dėl to, kad jūs bijote vandens.


– Man įkando nuodinga musė! – sušuko Proninas, pritrėkšdamas ant rankos nutūpusį vabzdį.


– Na matote, jūs su savo neigiamu požiūriu išprovokavot šį antpuolį.


– Bet aš jos net nemačiau!


– Matei kažkada anksčiau.


– Bet… Bet kažkada ji įkando pirmą kartą…


– Išprovokavo tavo tėvai.


– Aš neturiu tėvų. Našlaitis aš!


– Tada protėviai.


– Protėviai išvis gyveno kitoje planetoje.


– Vadinasi, jie tiesiog norėjo tau blogo.


Ne, su šituo Mechanizmusu susikalbėti buvo visiškai neįmanoma. Jis, matyt, visai nukvako tarp savo mechanizmų, bet kadangi nusibodo šnekėtis vien su jais, įsileisdavo žmones į savo būstą. Ilgus metus gyvenęs uždaroje ir savo paties valdomoje sistemoje, manė, jog viską galima kontroliuoti, kaip kad kontroliavo prietaisus savo tvirtovėje. Aišku, jokių prakeiksmų išprotėjęs mokslininkas iš čia nesiuntė, tik padarydavo su užklydusiais žmonėmis keletą eksperimentų su letaline baigtimi, ir tiek. Bet jis nepažinojo Meidžoro Pronino. Šį galutinai sunervino teiginys, jog reikia tikėti, kad esi nemirtingas, ir tada tokiu tapsi. Kaip kad jis.


– O jei vis dėlto mirsiu? – suurzgė Meidžoras.


– Vadinas, per mažai tikėjai. Bent man viskas kol kas einasi gerai. Štai, – seniokas pakilo ir pradėjo trypčioti, demonstruodamas savo energiją. Paslydo ant besimėtančio varžto. Kryptelėjo. Nusirito laiptais. Ir nusibaigė.


– Ghm. Turbūt jis pamiršo harmonizuotis su varžteliu, – pastebėjo Marta.


– Arba jautė kažkokią kaltę.


– O gal net jo bobutė.


 


Ir jiedu patraukė ieškoti Mechanizmuso lobyno, pakeliui stebėdami, kaip rimsta ir tyla mechanizuotoji tvirtovė. Ir nežinojo, net neįtarė, kad tolimame kambaryje iš šimtmečius trukusio miego bunda Mechanizmuso bobutė ir dar vis sapnuodama juodus juodus sapnus maunasi juodas juodas nėriniuotas pirštines ant visų šešių savo rankų…




Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Linkis klausia! Nr 3

Gimęs šliaužioti, skraidyti… nenori! Sveiki visi, gaidžiui užgiedojus Naujuosius metus! Tikiuosi, rūke nepasiklydot, o jei ir pasiklydot, kelią namo jau suradot, kojas sušilot, arbatos išgėrėt […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 12

Nr. 12. 2001.07.23 SAVAITĖS TEMA – ROGER ZELAZNY Naujojo mito kūrėjasSAUSI FAKTAI:Vardas: ZELAZNY, Roger JosephGimė: 1937.05.13 Euklido mieste, Ohajo valstijojeMirė: 1995.06.14 Santa Fe, Nju Meksiko […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 28

Nr. 28. 2002.05.30 Konventas baigės… tegyvuoja konventas Kadaise konvento reikdavo laukti metus… Tačiau padėtis po truputį keičiasi. Ir be svarbiausio metų įvykio – pagrindinio konvento […]
Archyvas