Fandomas

2006-07-11
 

Kūrybinė stovykla-2006

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Apie strutį orbitoje, karštį, undines ir kitus šiurpius dalykus


Kas?


Penktoji „Dorado“  klubo organizuojama kūrybinė fantastų stovykla.


Kur?


Molėtų observatorijos apylinkės, prie Želvos ežero.


Kodėl?


Nes gamta skatina kūrybą, aktyvų poilsį ir geresnį susibendravimą.


Kaip?


Super!


 


Rašant apie kūrybinę stovyklą, man iškilo klausimas: tarkim tai, kas viršuje, yra tezės, tai, kas dabar – įžanga, o kaip pavadinti neišvengiamą nukrypimą nuo temos? Remdamasi lietuvių kalbos dėsniais, imsiu ir pavadinsiu šį elementą atitrauka. Taigi, atitrauka:


Po stovyklos, kaip ir po kitų panašių renginių, kartais kyla diskusijos, kodėl čia staiga viešinamas kažkoks uždaras renginys, kokia to prasmė? Tad reiktų truputį paaiškinti, kad iš šios stovyklos nei dabar, nei ateityje neketinama daryti masinio vyksmo, kai suvažiuoja krūva pusiau nepažįstamų žmonių ir visi bendrauja savo mažais būreliais. Dėl to kviečiant dalyvius atsižvelgiama į jų priklausomybę „Dorado“ klubui, į kūrybinę potenciją, į klubo narių rekomendacijas ir norą atvykus prisidėti prie bendro proceso. Šiemet stovykloje ilgiau ar trumpiau dalyvavo 29 žmonės, daugiausia per jos gyvavimo laiką, ir plėstis ji neturi daug galimybių dėl pačios savo prigimties. Kita vertus, tie, kurie sužinoję apie renginį šiemet rimtai pareiškė norą, buvo pakviesti atvykti. Tikiuosi, nenusivylė. Nuotraukas iš stovyklos galite rasti čia, čia ir čia.


O kodėl medžiaga viešinama? Yra kelios versijos: a) mes tiesiog giriamės, kaip mums buvo faina; b) norime turėti šią medžiagą, kad ateity galėtume geriau viską prisiminti ir nereiktų šimtus kartų perpasakoti naujokams, „kas ten vyksta“; c) manome, kad fendomas turi žinoti, kas jame vyksta, ir renginių fiksavimas – viena iš jų organizatorių ar dalyvių priedermių; d) mes įtariame, kad kam nors bus įdomu sužinoti, kokios kūrybinės užduotys ir žaidimai panašiuose renginiuose galimi pateikti fantastams ir kokie jų rezultatai. Kur teisybė? Perskaitę pabandykite atspėti, nes aš nežinau.


Ką gi, o dabar prie dėstymo.


Pirma diena.


Atvažiavusius į stovyklos vietą mus pasitiko tyla, atidarytos VPU namelio durys, maisto produktų likučiai, prie laužavietės – kirvis ir trilitrinis stiklainis „su smegenimis“ (nors realistai pasakytų, kad tai kažkoks sutrauktas pieno produktas)… Nedrąsiai ūkaujame, bet kolegos pasirodo ne iškart. Jie paaiškina, kad namely užsiliko keletas studentų, kurių čia neturėjo būti. Neaišku, ką apie fantastus pamanė tas šaunusis ketvertukas, bet galų gale jie apleido teritoriją. O fantastai vis po truputį rinkosi. Kadangi mūsų buvo daug, ir gyvenom dviejuose atskiruose namuose, tai kas kada atvyko, sunkoka buvo susigaudyti. Tačiau bemaž pirmas dalykas, kurį nuveikėme, tai labai kūrybiškai išsimaudėme Želvos ežere. Tiesa, kai kas teikė pirmenybę ne bendravimui ir saulės vonioms, o grožinei literatūrai, bet tokių buvo mažuma. Vėliau susipažinome su vietine gyvūnija – Beresnevičių vėžle Patricija bei vietine keistenybe – juodu šunimi, kurį vadina Petru, nors iš tiesų tai kalė, ir jos vardas Džilda. Tarp mūsų kalbant, pagal manieras tai apskritai ne šio pasaulio gyvūnas, geriausiu atveju – šuniolakis. Vėliau į šį mini zoologijos sodą aktyviai įsijungė Hertos ir Tomo atsivežta katukė Smilga, o dar priverstine tvarka teko bendrauti su uodais, musėmis, dėlėmis ir kitom bjaurybėm, kurių vis dėlto labai daug nebuvo. Žuvų irgi nebuvo. Bent jau ant kabliuko. Tačiau gal šios skaudžios žvejams temos neplėtosime…


Pavakare sulaukėme Gedimino Beresnevičiaus, „Dorado“ klubo garbės prezidento, užvestos diskusijos apie eskapizmą, fantastiką ir politiką. Galų gale bemaž viskas, kuo žmogus užsiima be būtinos išgyventi veiklos, galbūt yra eskapizmas, tačiau ar kai kurios fantastikos kryptys per daug neskatina bėgimo nuo realybės? Pasak Shizzaro, išties tai, kas neskatina žmogaus užsiimti gamyba, o galvoti, kad jis yra elfas (čia kažką nuo savęs pridedu, bet esmė išlaikyta), iš socialistinės valstybės pusės yra žalinga. Bet šiais laikais, kai draudimų nebeliko, gal fantastai tapo netgi didesniais skeptikais, negu aplinkiniai? (Replika – „Pažiūrėkite į tolkinistus…“). Ko gero, diskusijoje pamiršome aspektą, kad eskapizmas virsta blogybe, kai ne šiaip įsijaučiame į irrealius dalykus, bet kai jie išstumia realias problemas iš subjekto akiračio. Bet visos šios šnekos pasirodė paprastutėlės, kai išgirdome G.Beresnevičius užduotą stovyklos temą – „Strutis orbitoje“. Taaaaip… Ir dar kartą taaaip… Ar dar pavydit mums?


Pirmos dienos vakaras.


Vakare prie menkai degusio (gi ir taip karšta) laužo mūsų laukė Istorijos sabotažai. Shizzaro žaidimo idėja: jei kokio nors istorinio įvykio ar reiškinio metu staiga nutiktų kas nors kardinalaus. Taigi, kokia kalba mes dabar kalbėtume, kaip atrodytų pasaulis, kas jame dominuotų, jei..? Jei islamas nebūtų tapęs pasauline religija (by Jonas), jei šokančiam iš kažkurio aukšto Lžedmitrijui kas būtų pakišęs šieno vežimą, ir jis nebūtų lemtingai susilaužęs kojos  (by Povilas), jei Vytauto karvedžiai Vorsklos mūšyje būtų turėję racijas (by Shizzar), jei 1939–aisiais Klaipėdoje snaiperis būtų nušovęs Hitlerį (by Gedas), jei vikingai būtų deramai išreklamavę Amerikos atradimą dar giliais viduramžiais (by Dragonkiller)?..


Vėliau – susipažinimo vakaras, reikalingas, nes stovykloje pasirodė keletas naujokų: pastarajame „Lituanikone“ paskaitą skaitęs Povilas Narbutas ir Kira bei Emilija, taip pat daugeliui in real nepažįstamas, nors jau patyręs fantastas Arnoldas Kalnikas (dearnis). Dauguma aktyviai įsijungė į kūrybinį stovyklos gyvenimą, ir ateityje tikimasi tolesnio sėkmingo bendradarbiavimo. Tiesa, šiame vakare naujienų sužinojome ir apie žmones, kuriuos tarėmės gerai pažįstantys. Fantastai, atrodo, linkę skelbtis baisesniais, negu yra iš tikrųjų: blogais, piktais žmonėmis save išvadino Justinas (Maumas) bei Shizzaras, o kai kas (pirštais nerodysim, bet tai buvau aš), pareiškė valgantis mažus vaikus, kuo trims likusioms dienoms išgąsdino Joną. Krakadyla gana aiškia užuomina perspėjo, kad rytais jos žadinti nederėtų (mes stengėmės), tik gerietė Linkis paprašė nepiktnaudžiauti jos gerumu… Aptarus kitos dienos programą, Justinas atsinešė gitarą. Nuo, kukliai tariant, klasikinių „Vaidilybės“ gabalų iki mielų vaikiškų dainelių (pvz., „a my jemu pa morde čainikom…“), – o ryte  stebėjomės, kodėl balsai pakimę.


Dar vakaresnis vakaras.


Alytnamyje, tiksliau, elitnamyje (šiltas vanduo, sanitarinis mazgas, veikiantys šaldytuvai, viryklė, netgi dūmų signalizacija, kad ją kur galas) trečiu numeriu pažymėtame ir „šventos trejybės“ apgyvendintame kambaryje (malonu susipažinti – Linkis, Ifigenija & aš) kambary dėl neskelbtinų priežasčių laisvą vietą užima Jonas. Tiesa, pačią blogiausią pagal fen shui – kojom į tualeto duris, bet jaunas organizmas tai atlaikė. Tik štai miegot nueiti sunku. Juokiamės. Kikenam. Kvatojam. Bijom, kad kas neateitų tildyti, bet… Vau, koks didžiulis musės, ropojančios liustros gaubto kraštu šešėėėlis!..  Kva kva kva – iki antros nakties.


Antros dienos rytas.


Ryte gavau nuo Linkio minusą, nes anksčiausiai atsikėliau. Bet kam čia rūpi, kada nuėjom miegot, dešimtą prasideda veiksmas! Kaži, ar lygiai dešimtą, bet kažkas po truputį prasideda, – nuo Gedo vedamo vaizduotę lavinančio žaidimo „Išeitis be padėties“. Jei fantastikos rašytojas X savo sukurtoje Y situacijoje sugebėjo išsisukti, gal sugebėsime ir mes surasti sprendimą Z? Gal net geresnį, negu jo paties? Tarkime, kaip šaudyti kulkomis, kurios naikina viską, prie ko prisiliečia, – jos juk ir šaunamąjį ginklą sunaikins… Marius pasirodo teisus – kulka „suplakama“ iš kelių paskirai nekenksmingų elementų ir tik iššovus tampa naikinančia. Svarstant, ką daryti su protingos aplinkos materializuojamais blogais literatūriniais personažais (nes niekaip gerieji be jų neatsiranda), prieita iki siūlymų blogiečius iškart paversti zefyriniais ar šokoladiniais… Tikroji išeitis paprastesnė: blogiečius nugrūsti į praeitį, o geriečius didvyrius pasilikti sau. Štai kodėl dabar aplink mus tiek blogio! Tai anūkai iš ateities pasistengė…


Kadangi pagaliau visi miegaliai atsibudo, papasakoju savo kūrybinio žaidimo užduotį: jo tikslas – sukurti pasakojimų ciklą apie karžygio Raminoro žygdarbius; kas jis toks, kaip atrodo, neaišku, kiekvienam paliekama teisė spręsti. Visi išsitraukia lapus, kuriuose randa pavadinimą (pvz., „Raminoras ir drakonas“) ir porą sakinių pradžios, o likusią dalį turi parašyti, galbūt nupiešti. Edita (lonaja) triukšmauja: „Noriu temos „Raminoras dainuoja bliuzą“!”, bet niekas (tiksliau, Povilas) neprisipažįsta ją gavęs.


Antrosios dienos vakaras.


Galite paklausti, kodėl po ryto iškart prasideda vakaras, tačiau prisiminus, koks tvyrojo karštis, dieninė siesta visiškai suprantama ir pateisinama. Valgis, miegas, maudynės, žaidimai šešėlyje… Nedaugelis drįsta ilgesniam laikui kišti nosį į lauką. Mes – drįstame. Išklausinėjusios Gedo, kur čia ta garsioji pagonių stebykla, patraukiame pro Etnokosmologijos muziejaus bokštus ieškoti kultūrinių šio krašto vertybių. Kone didžiausios tokiame ore vertybės nepavyksta gauti, – ledų kioskelis netoli stebyklos uždarytas! Užtat randame stendą su žemėlapiu, iš kurio sužinome, kad už lieptelio šalia Želvos ežero yra Trenktinis, o kažkur šone – dar ir Bliūdelis (Linkio komentaras maudantis – „Aš tai norėčiau nuskęsti Bliūdelyje…“). Taip pat perskaitome, jog pagal senovės lietuvių horoskopą esam Du Šviesos Paukščiai, Ožys ir Ietininkas. Zodiako ratas, pora stabų, neaukštas akmenų pylimas būsimoj Perkūno šventyklos vietoj ir stovyklautojai tarp palapinių, – tiek pamačiusios, apsisukame ir paršliaužiame atgal. Toliau programoje žaidimai: badmintonas, tvisteris, tinklinis, munčkinas, paranoja. Tikrai, po šito žaidimo gali tapti paranojiku ir aplinkinius imti laikyti išdavikais…


Antrosios dienos vėlus vakaras.


Gedas kviečia visus į protmūšį. Kastytis Beitas, kaip ir pernai, neatvyko, tačiau jo rezidentas Gedas šią viktoriną vis dėlto surengė. Ant VPU namelio sienos pakabintas ekranas, projektorius ir  laptopas parengti darbui… Kuriasi komandos. Tradiciniu pavadinimu užsiregistravusi komanda „Očko“ (Lėlys, Edita, Dragonkilleris, Ainius, Jonas), atrodo, jau įsivaizduoja vilkintys geltonais lyderio marškinėliais (na gerai, Jonas įsivaizduoja:)). Susiformuoja moteriška Kasių – ilgakasių, trumpakasių,  bekasių – komanda: Rūta, Agnė, Murmt, krakadyla. Tiesą sakant, bemaž visada girdėjosi „Kazių“, bet esmė juk ne čia! Spontaniškai susikuria komanda „Kirvis“: Marius, Kazys, Arnoldas, Emilija (beje, kurį laiką Kazys intensyviai maitinasi, palikęs komandą likimo valiai, bet paskui susipranta). Šventoji trejybė atsineša suoliuką: „Mes būsime VIP ložė“. Gedas: „E, trūksta komandų, davai, dalyvaukit…“. Na, bet kad mūsų mažai, ir mes norim pabūt žiūrovėm! Dragas pasakoja anekdotą apie karo paskelbimą Rusijai, Landsbergį ir jo frazę „O jei laimėsim?“ Ateina Danutė. Mes nusileidžiam ir sukuriam komandą „Bobelinė“.


Taisyklės kiek pakeistos: kadangi Gedas pats tiksliai nežino, ką ten parsitempė iš interneto, ir nėra tikras dėl atsakymų teisingumo, visi spėja iš eilės. Jonas spirga. Mes žvengiam ir skeliam atsakymus „iš principo“. Kodėl visi sako, kad tokiais štai etnografiškais kailiniais rengiasi anekdotinė tauta „čiukčiai“? Mes gal norim sakyti „estai“! Arba visi mano, jog štai ši 500 litų moneta išleista Lietuvos tūkstantmečiui, bet Linkis patikina: „aš viską žinau apie projektus“: „Čia Valdovų rūmų atstatymui!“ Kąą, teisingai?! Nelauktai netikėtai patenkame į antrą turą ir visai nieko blogo neturėdamos minty laimime. Beje, už visus laimėjimus stovykloje gaunami prizai – fantastinės knygos, kuriomis remia „Eridanas“ ar kitos leidyklos (ačiū joms). Taip kad stengtis apsimoka. Bet va pasakoti padrąsinančius anekdotus potencialiems konkurentams – ne visada;)


Dar vėlesnis vakaras.


Tarsi nieks daugiau ir nevyks, – kai kas nori miegoti, o mes numatytą „Lituanikono“ medžiagą ar keistuosius filmukus tikrai žiūrėtume garsiai ir emocingai. Susirenkam daiktus ir traukiam namop, o tuo metu… Tuo metu vis dėlto prie laužo įvyksta baisiųjų istorijų – šiurpių – pasakojimų vakaras. Grįžusi Linkis papasakoja, kad laimėjo Krakos istorija apie operacinę. Prisiminus, kas yra Kraka, ir kas yra operacinė, jau iš anksto gali šiurpu pasidaryti…


Trečios dienos rytas.


Gaunu antrą minusą nuo Linkio, ir vis už tą patį. Virtuvėj palikus keptuvę ant ugnies, netyčia įjungiu dūmų signalizaciją – labai veiksmingas būdas prižadinti dar tebemiegančius:]. O kai jie prižadinti, pievoje prie VPU namelio įsikuria fantastų mokyklėle. Linkis, Ifigenija ir Danutė liepia susiskirstyti klasėmis. Man nurodoma būti „pavadaške“. G.Beresnevičiui – fantastų mokyklos direktoriumi. Atšlubuoja Rūta, užima Švietimo ministerijos stebėtojos postą. Ojoj, ar bus žaidžiančių, kai tiek prižiūrėtojų? Bet patikėkit, tiems mažiesiems fantastams reikia griežtos rankos. Tai nusižiūrinėja, tai kankorėžiais svaidosi, tai protestuoja prieš vertinimus… O kad užduočių neišklauso iki galo – net nėr ko sakyti. Tačiau pamažu, pamažu iš pirmokų jie tapo abiturientais. Užduočių reikėjo įveikti nemažai. Kas daugiau žino fantastinių knygų, kurių pavadinime yra S raidė? Kas parašys geresnį ketureilį su duotais žodžiais apie stovyklą? Kas tiksliau atspės, kokius kolegas fantastus turi omeny kitos klasės, sukūrusios jų aprašymus? Kas pirmas ras pagal žemėlapį paslėptus pažymėjimus? Kas sukurs geresnį larpo kostiumą iš po ranka pasitaikiusių priemonių ir išradingai jį pristatys? Kas laimės kortų „karą“? Kas sukurs skambesnį šūkį fendomui ir reklaminę kalbą savo tariamam klubui?.. Taigi A‘kai – murmt, kraka, Marius, Arnoldas! Klasės ėjo labai lygiai, o laimėjimą išvis lėmė vos vienas taškas. Užtat namų darbams visi prisižadėjo įvairių gerų darbų fendomui ir „Dorado“ klubui nuveikti, – beje, viskas užprotokoluota, nenusimuilinsit, brangieji;).







Rytas buvo ilgas, bet galų gale atėjo laikas maudytis! Tiesa, vandenyje kai kam buvo neramu – pasak B‘kų fenzino, kurį jie taip pat turėjo sukurti fantastų mokykloje, apylinkėse pasirodė Kulionių žudikas, grobiantis mažus vaikus… Tačiau fenzinuose galima buvo rasti dar ir žinių apie undines, anaiptol nekimbančias ant apelsinų, bet aplankiusias naktį besimaudžiusius fantastus, pranešimą, kad vėžlys Patricijus (nežinia kaip pakeitęs lytį) pabėgo, išsigandęs Petro–Džildos, ir kitokių nepatikrinamų bulvarinio stiliaus istorijėlių, taigi, Kulionių žudikas – dar ne blogiausias variantas.


Trečios dienos popietė.


Rašomos kūrybinės užduotys, miegama, žaidžiama. Mes trise aplankome Kulionių piliakalnį, kuris buvo gyvenamas dar nuo I a. pr. m. e. Aukštas, status, slidžiais spygliais apibyrėjęs, uf… Vienintelis dėmesio vertas objektas ant jo – žalčialunkis, o pamatų liekanas, kurias kadaise atkasė rausik… t.y., savamokslis archeologas Petras Tarasenka, vėl paslėpęs laikas.


Vėliau mūsų laukia labai rimta diskusija apie „Dorado“ ateitį. Ji iš tiesų buvo rimta ir turbūt turės klubo ateičiai didelės įtakos. Kokios – ateity ir pamatysime.


Greitosiomis suruošiamas kūrybinio žaidimo apie karžygį Raminorą skaitymas, nes greitai prasidės Vokietijos ir Portugalijos rungtynės dėl trečiosios vietos, kurias kai kas nori žiūrėti. Simpatijų prizus pelno Kraka („Raminoras ir Koščėjaus kiaušinis“) bei Linkis („Raminoras tarnauja karaliui“), bet ir kiti tikri šaunuoliai, per dieną sukūrę po istoriją, – ir apie Raminoro nuotykius su mirusiaisiais, ir kaip jis žaidė futbolą, ir apie Ydų miestą, ir apie drakoną, ir apie sulūžusį kalaviją, vandenų pabaisą, paskutinįjį žygdarbį, Senį Šaltį, ir apie tai, kaip Raminoras grauždavosi, kad neturi klausos… Šiuos ekspromtus galite perskaityti čia.


O paskui buvo futbolas observatorijoje. Keistai tylus. Ir gigantiškas oranžinis mėnulis virš apylinkių. Irgi, beje, tylus. Užtat karvės laukuose mūkė keistai garsiai, tarsi įtardamos ką nors šiurrrpaus…


Ketvirtos dienos rytas.


Aš pavargau rašyti, o jūs turbūt jau seniai pavargote skaityti. Taigi, greitai: suvedami rezultatai, perskaitoma pora „Stručių orbitoje“, parodomi paveiksliukai (Gedas liūdnai žiūri į ištuštėjusį dovanų maišelį), apsitariama dėl išvažiavimo. Stovykla įvyko. Einam maudytis ir pabreinstorminti apie „Hukoną“, ar ką?



Keletas trumpų pastebėjimų:


Stovyklos pabėgimas: išleista pasivaikščioti pirmosios dienos vakarą vėžlė Patricija tik fit fit ir pabėgo kažkur po eglute. Bet buvo surasta.


Stovyklos trauma: Rūta ant stataus šlaito smarkiai nikstelėjo koją ir turėjo progą kitądien aplankyti Molėtų ligoninę. Bet viskas baigėsi gerai.


Stovyklos idėja: reikia fantastų auksarankių ateinančiais metais paprašyti sukonstruoti plaustą. Bet tvirtą!


Stovyklos matavimo vienetai: Lėliais matuojamas plūdrumas, Jonais – plepumas, Ifigenijomis – jukumas, Maumais – organizuotumas. Vandenyje trys Ifigenijos muša vieną Lėlį. Bet čia teorija:)


Stovyklos vaišės: Herta su Tomu atvežė pilną krepšį naminių vaflių! Bet tokiems ėdrūnams net ir krepšio mažai…


Stovyklos goduolė: Linkis susišlavė net tris knygas–prizus. Bet už darbą ir kūrybą.


Stovyklos katinas: stovyklos katinas.


Stovyklos triukas: Jonas moka rašyti raides burbulais po vandeniu.


Stovyklos daina: ūdra–ūdra–ūdra!.. Ji miega po kamienu!.. © „Sportas”.


Stovyklos medicina: „Psilobalsam“ – po įkandimų. Reklama tai reklama, bet vis dėlto veiksmingas tepalas.


Stovyklos vinis: įsirašykite patys;)


Kliaksa


 


Aptarti straipsnį ir stovyklą galite šioje forumo gijoje.


 



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas